Rytoj nuo ankstyvo ryto prasideda mano kelionė po Lietuvą: Panevėžys, Šiauliai, Mažeikiai, Klaipėda, Vilkaviškis, Marijampolė, Alytus, Vilnius, Druskininkai. Dienomis rinksiu kamštelius, vakarais susitiksiu su žmonėmis, kurie skaito mano dienoraščius, galbūt skaitė mano knygą ar šiaip smalsauja. Prižadu apie visus susitikimus nors trumpai papasakoti savo ir “Moteris iš raudonos Audi” FB paskyrose. Tačiau negaliu išvažiuoti nepapasakojusi poros istorijų. Viena apie verslininką Tadą iš Šiaulių, kitą apie jaunuolį Roką. Gal būt nespėsiu papasakoti šiandien apie abu, tačiau tai tokios istorijos, kurias nesmagu išgyventi, nesmagu jas rašyti, turbūt kils daug minčių ir nepasitenkinimo jas skaitant.
Esu iš tų žmonių, kuriems gyventi ir kažką gauti, turėti yra tarsi pasunkintos sąlygos. Daugelį dalykų kiti gauna greičiau, nueina trumpiau ir paprasčiau, nei aš. Esu iš tų žmonių, kuriems išsirinkus pačią trumpiausią eilę prie kasos, joje būtinai kas nors užstringa, susimaišo, pasitaiko neaiški kaina ir paprastai mano eilė vistiek juda lėčiausiai. Esu iš tų, kurie įsipainioja į visokias istorijas, keistas situacijas. Jeigu kažkur kažko neįleidžia, kažkas užstringa, įvyksta klaida, tai būtinai man. Jeigu gydytoja patikrinus sako: „Brangioji, šansų, kad jūs laukiatės yra labai labai mažai, na, gal du iš šimto“, tai galiu būti šimtu procentų tikra, kad tikrai laukiuosi (čia tik pavyzdys, skirtas iliustruoti situacijai, šiuo metu tikrai nesilaukiu). Nes man dažniausiai nutinka kaip dviems procentams, o ne kaip likusiems devyniasdešimt aštuoniems. Dažnai gvildenu ir analizuoju tokias situacijas, kiek įmanoma stengiuosi keisti savo mintis ir nuostatas tokias, kaip: „Amžinai taip, mano eilėje visada kas nors užstringa“. Nuolat gaudau tokias savo mintis ir kartoju: „Man viskas pavyksta iš pirmo karto. Mano eilė visada juda greitai. Mano kelionės visada sklandžios. Man lengvai pavyksta užsidirbti pinigų. Aš lengvai bendrauju su žmonėmis.“ Toks darbas su savo mintimis per paskutinius penkiolika metų tikrai davė gerų rezultatų ir situacija ženkliai pagerėjo, nei buvo iki tol. Tačiau, kad ir kaip stengčiausi pozityviai mąstyti, vistiek man nuolat nutinka plunksnos vertų nesąmonių. Gal būt dėl to, kad turiu tiek daug energijos, gal būt dėl to, kad tiek daug ką veikiu ir nuolat sukuosi kaip koks uraganas. Aš amžinai kur nors įsiveliu, kaišioju savo ilgą nosį, prisuku, prisigalvoju įvairių eksperimentų ir dažnai pati dėl to paskui kankinuosi. Manau, kad kartais žmonės, pakliuvę šalia manęs tarsi „išsijungia“ ir pasidaro tam tikra prasme neįgalūs. Nežinau, kiek aš pati esu už tai atsakinga, kaip aš tai pritraukiu, bet taip gyvenu nuolatos.
Šiose istorijose bus nušviečiama negatyvioji žmonių pusė, todėl stengsiuosi papasakoti taip, kad neminėčiau jų tikrųjų vardų, profesijų. Greičiausiai tie žmonės supras, kad kalbu apie juos, jeigu perskaitys. Galėčiau, ir nuolat bandau, sakyti tiesiai į akis ką galvoju, bet dažniausiai tai baigiasi tik dar didesniu santykių sugadinimu, nes tokie žmonės paprastai negirdi. Todėl nusprendžiau savanaudiškai pasilengvinti sau, nemokyti jų gyventi, o apie tai tik parašyti.
Istorija Nr.1. Perspektyvus jaunuolis Rokas.
Kas mane gerai pažįsta, žino, kad labai mėgstu bendrauti ir ypač myliu svečius. Man patinka, kai namuose gyvenimas verda, durys neužsidaro, vieni išeina, kiti ateina, taip įnešdami man ir mano vaikams naujos energijos, veiksmo. Gyvenant Lietuvoje tai darėme taip dažnai, kad kartais pati nuo to pavargdavau, tačiau Londone neturime tiek nei draugų, nei giminių, kad durys neužsidarytų. Todėl aš dažnai kviečiu ką nors į svečius, ar priimu pernakvoti kokį menininką, studentą. Dažniausiai tai būna draugai, pažįstami arba jų draugai. Bet kartais nutinka ir šiek tiek kitaip. Prieš kelias savaites vienoje FB grupėje pamačiau jaunuolio skelbimą, kuris ieškojo kur nors galvą padėti ant kokios sofos ir pernakvoti, nes ruošėsi važiuoti į Londoną, rengti savo parodą. Aš tą jaunuolį patikrinau, pagūglinau, paskaitinėjau, apžiūrėjau jo FB ir pasiūliau pernakvoti pas mus: vietos yra, bendrauti su naujais, jaunais žmonėmis man visada patinka, o jeigu dar vadovausimės patarle: „Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi pasielgtų“, tai iš karto galima plačiai duris atverti. Sutarėm, kad jis pas mus nakvos savaitę ir už tai padarys mano ir vaikų nuotraukų, nes yra fotografas. Su bendromis nuotraukomis pas mus bėda ir jeigu pavyksta visus keturis pagauti viename kadre, tai manęs ten nebūna. Laukiau Roko su dideliu smalsumu ir tam tikru naivumu. Tokiu, kai nepažįsti žmogaus, bet tikiesi pačio geriausio, tokio, kurį pamilsi visa širdimi ir bendrausi visą gyvenimą, tokio, su kuriuo rasi bendrą kalbą, kuris kartais persimes keliais žodžiais ir pasidalins patirtimi su mano sūnumis. Rokas – perspektyvus jaunuolis, mokslus tris metus krimtęs UK. Man visad norisi tokius jaunuolius tyrinėti, išklausinėti, tarsi jie žinotų kokią sėkmės formulę. Visada noriu žinoti kaip būnant vos dvidešimt kažkelių surengti savo parodą Londone, kokiu reikia būti, kad išvažiuotum studentauti į užsienį, kokių gebėjimų reikia norint dirbti London Sityje. Tarsi būčiau pati kažką savo gyevnime praleidus, laiku nepadarius. Tarsi jie turėtų ar žinotų kažką, ko aš neturiu ir nežinau. Visada tokius jaunuolius laikau ypatingais, sėkmingesniais nei aš, turinčius kažkokių super gebėjimų, kurių neturėjau aš, kai man buvo dvidešim kažkeli. Visada svajoju iššsiaiškinti tą kažką ir perduoti nors savo vaikams, jeigu jau pati neturėjau.
Žmonės yra labai skirtingi – vienų nesinori išleisti, o kitais atsibodi jau po dienos. Esu ir pati ne kartą važiavus pas menkai pažįstamus ar net visai nepažįstamus. Galiu suprasti, kaip jaučiasi žmogus, kai važiuoja pas nepažįstamus. Jis jaudinasi taip pat, kaip ir tas, kuris jo laukia atvažiuojant. Rokas ne pirmas žmogus, kuris atvažiavo į svečius. Paskambino dar iš Lietuvos, suderinom detales, tačiau kai gavau žinutę: „Aš jau baigiu susikrauti daiktus, greitai važiuosiu į oro uostą.“ – jau tada supratau, kad bus nelengva. Nesu niekada gavusi tokios žinutės iš nieko ir ji man pasirodė keista. Kodėl vaikinas, kuris paprašė nakvynės man aprašinėja kiekvieną savo žingsnį? Beje, dar jam neatvažiavus žinojau visą jo nelaimingos meilės istoriją, kad mergina jį paliko. Ar man turėtų rūpėti? Matyt taip manė Rokas, bet pats net nežvilgtelėjo į mano FB ir neturėjo jokio supratimo pas ką važiuoja, ką aš veikiu ir kuo užsiimu. Nuo Roko pavargau labai greitai. Stebėjau save ir savo šeimos narius. Ne man vienai gedo nuotaika dėl pakitusios energijos namuose. Rokas atvažiavo ne kažką duoti, o imti tikra to žodžio prasme. Jis apsigyveno kaip pilnateisis namų gyventojas. Dažniausiai visą dieną prasėdėdavo namuose, jeigu kur eidavo, smulkiai instrukduodavo kur eina ir ką ketina veikti. „Man atrodo, kad kažkas mano duoną čia valgė.“ – pareiškė pretenziją vieną rytą prie stalo. „Ne, tu savo duoną jau vakar pabaigei, čia tu mūsų valgai.“ – netekusi kantrybės išpyškino mano sesuo. „O galiu aš pas Kristupą kambaryje alų gerti?“. Ne, negali, nes mes pačios niekada negeriam tol, kol vaikai neužmiega ir tai darome tik virtuvėje. Supratusi, kad negerai taip, iš pradžių norėjau jam kažką pradėti aiškinti, bet paskui persigalvojau, nes tai neturi jokios prasmės. Aš tokius žmones vadinu „be elementaraus supratimo“. Tai žmonės, kuriems Dievas ar tėvai davė labai daug, bet nedavė nei krislo empatijos – gebėjimo jausti tai, ką jaučia ir išgyvena kitas. Jis paprašė tik sofos galvai naktimis padėti, o elgėsi taip, tarsi aš pasidalinau su juo savo gyvenimu: derino su manimi ir Rasa net batų, kuriuos ketino pirkti spalvą. Ir kai vakare nešė man juos rodyti, aš nebeištvėriau ir pasakiau: „Ar tu manai, kad man rūpi tavo batų spalva?“ Roko buvimas pas mus buvo tikrai varginantis, bet labai prasmingas. Viena vertus, tai puikus pavyzdys to, kaip nereikia išauklėti savo sūnų – jeigu kuris nors iš jų būdamas dvidešimt kažkelių prieš pirkdamas batus, derins su manimi jų spalvą, tikrai žinosiu, kad kažkur suklydau juos auklėdama. Kita vertus, labai norėčiau perduoti tokiems jaunuoliams žinią, kaip elgtis kai važiuoji pas kažką į svečius tik galvą ant sofos padėti. Nesvarbu, ar važiuotum pas draugus, ar pas gimines, ar nepažįstamus. Tokiu atveju tavo vienintelis siekis yra būti nematomu ir jeigu tik reikia, stengtis būti naudingu. Tu negali atsinešti savo lagaminų ir sukrovęs juos tiesiai prie durų, nueiti gerti kavos, nes čia gyvena dar šeši žmonės ir tuo siauručiu koridorium laksto keturi vaikai. Tu negali išsimaudęs po dušu palikti jo aukštai pakabinto, nes kiti nepasiekia jo nuimti ir kai visa vonia plaukia, o devynmetis visas šlapias klykia, nes apsipylė vandenį atsukęs, pasakyti: „Atsiprašau, kitą kartą žinosiu.“ Atsiprašymo yra per maža – turėtum viską ir išvalyti. Tu negali prašyti kavos, jeigu per savaitę taip ir nesugebėjai jos nusipirkti. Daug galvojau apie Roką, bandžiau iminti jo mįslę, vieną vakarą net surepetavau mintyse kalbą, kad imsiuosi jį auklėti ir viską pasakysiu. Bet persigalvojau, nes tai turėtų daryti jo tėvai. Likimo ironija, bet abu Roko tėvai yra pedagogai. Jaunuolis pas mus išbuvo beveik dvi savaites, bet nei vienos nuotraukos su vaikais taip ir nepadarė.
Kaip išmokti empatijos aš nežinau. Gal būt iškalti kelis klausimus ir nuolat uždavinėti šalia esantiems žmonėms: „Kuo galėčiau būti naudingas?“, „Kuo galėčiau jums padėti?“, „Gal galėčiau kažkaip prisidėti prie namų ūkio, buities, gal į parduotuvę nueiti, gal jums ką parnešti?“, „Kaip tu jautiesi?“. Prisimenu, kaip gyvendama Milane pas nepažįstamas moteris visą savo buvimo laiką ploviau indus po kiekvieno valgymo, nes kitaip nesuradau kaip prisidėti prie jų buities.
Žinau, kad Rokas yra talentingas vaikinas, bet jo talentas yra nieko nevertas tol, kol neišmoko būti šalia žmonių atsigrežęs į juos, o ne į save. Nesiseks jam nei darbo rasti, nei asmeninių santykių kurti, nei vystyti savo talentą. Jokie mokslai, net ir užsienyje pabaigti, nepadės būti sėkmingu, jeigu neugdysi savo empatijos. Antrą savo buvimo savaitę Rokas suprato, kad geriau man akyse nesirodyti, todėl visas savo istorijas pasakojo mano sesei. Paskutinę dieną prieš mano skrydį jis buvo išėjęs į miestą. Ir jau visai prieš pat išeinant į lėktuvą vėl pamačiau jo žinutę toje pačioje FB grupėje. Rokas klausė ar neatsirastų žinančių kur Londone atsispausdinti boarding pasą. Tada nebeiškenčiau ir jam parašiau: „Tu tikrai nesiorentuoji erdvėje, namuose yra printeris.“ Rokas man kėlė didelį norą elgtis su juo grubiai, tačiau iš tikųjų tai jis yra didelis mano mokytojas – tolerancijos, pakantumo ir priėmimo.
Paklausit, kodėl neišmečiau jo? Negaliu žmogaus išmesti į gatvę vien dėl to, kad jis toks susireikšminęs, bet apie mamos padarytas auklėjimo klaidas jam užsiminiau. Gal būt ir aš taip užauginsiu savo sūnus. Jeigu taip nutiks, būsiu dėkinga, jeigu kas nors juos taip, per aplinkui, paauklės.
Paklausit manęs, iš kur tas naivumas priėminėti nemokamai nepažįstamus žmones pas save pagyventi kelioms savaitėms? Noriu, kad atvažiuotų svečių, todėl kai draugai ir giminės ilgai neatvažiuoja, ieškau laimės su nepažįstamais (šypsenėlė). Ir tikrai, kur tie visi mano draugai?
Paklausite manęs, tai kas per kvaiša aš esu, kad pasikviečiu, o paskui skundžiuosi? Tai taip, aš ta, kuri iš dviejų procentų, neeilinė.
Rašau apie Roką ir iki paskutinės minutės nežinau, paskelbsiu šitą postą ar ne. Man tai tarsi kalbėti apie savo apatinius, kito apatinius. O gal kaip tik ir reikia apie tai kalbėti, nes visiems kuklu, nesmagu, kažkaip gėdinga?

Prisižadu atvažiavus į svečius būti naudinga, tik gal nematomai būti šį kartą nepavyks. Kalbu apie savo turą per Lietuvą. Labai kviečiu susitikti gyvai, nes man nuoširdžiai rūpi, kaip gyvena žmonės Mažeikiuose ar Alytuje.

Facebook Comments

13 COMMENTS

  1. Oi, patikek, pas mane idomiu kadru savanoriauti pakliuva ir tikrai nera lengva “ismesti”, bet dar sunkiau “kenteti” ju buvima salia :)… Manau, kad butent is tokiu susitikimu labai labai daug ismokstama – kiekvienas “nepatogus” zmogus sukelia tam tikras vidines bangas ir vercia mokintis priimti ir toleruoti (kaip nelengva :)!!!)…

  2. Oi, Birute, juk yra net specialios svetaines kur zmones va taip tiesiog pabendrauti, susipazinti priima keliauninkus. Pvz. http://www.couchsurfing.com tai labai puikus dalyjas, pati esu taip keliavusi, taip daug idomiau nei hosteliuse nakvoti 🙂 tik reikia paanalizuoyi anketas ir ten dar yra kitu zmoniu atsiliepimai, ivertinimai ir pan. 🙂 Ir manau rasyti apie kitus irgi nieko blogo, visokiu zmoniu yra ir paviesinti istorijas tikrai nieko tokio. Sekmes Jums! 🙂

    • Ne karta.Žaviuosi šiuolaikiniu jaunimu.Bet yra toookių…………Net ir mano kartos-kuriems trukdo mano namuose,mano kambary…mobilaus mygtuko garsas(begarsė klaviatūra)Empatija ne egocentrizmas,nors ir iš tos pačios raidės.Kaune pila kaip iš kibiro,visos palangės pavirto metalofonais.

  3. Ačiū už puikias “vaišes”. Puikiai suprantu apie ką, Birute, rašot. Mano namuose nuo neatmenamų laikų yra full time atvirų durų dienos (nesiplėsiu, kodėl taip yra), skirtumas tik tas, kad nepažįstami žmonės čia nesilanko. Tik giminės. Jų elgesys mano namuose visada toks pats: apšokinėti, pamaitinti ir t.t., bet kai tie patys giminės lankosi per metus N kartų, tai nuoširdžiai norėtųsi, kad jie būtų bent kažkuo naudingi. Ar bent turėtų krislelį empatijos ir elgtųsi adekvačiai.

  4. Paskaičiau ir…Išdūrė tas rokas (nerašysiu iš didžiosios raidės tyčia)-pasakytų mano vaikai. Nemalonus jausmas, kai kažkas pasinaudoja tavim. Ir man taip būna-pagailiu, patikiu, o paskui jaučiuos durniaus vietoj, gėda net kitam papasakot. Gerbiu,Birute,už atvirumą. Tiek to-tegu tas rokas keliauja toliau su dievo pagalba, o mes gal kitą kartą tikrai neapsigausim ir padėsim tam,kam reikalinga pagalba.
    Sėkmės!

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.