2026 rugpjūčio 31 d.

Prabėgo dar viena mano emigrantiška vasara. Šiandien paskutinė tos vasaros diena ir jaučiu, kad turiu apie ją parašyti, tarsi užbaigti, padėti tašką. Labai pasiilgau rašymo ir žinau, kad feisbuke niekas ilgų tekstų nebeskaito, o man norisi rašyti, rašyti, rašyti.

Atsiverčiau savo kažkada daug metų rašytą ir puoselėtą tinklaraštį. Paskutinis įrašas daugiau nei prieš du metus. Gal man jį atgaivinti?

Pavargau dalyvauti žiurkių lenktynėse socialiniuose tinkluose, bandydama pasivyti besikeičiančius algoritmus. Ten video labiau „sueina“, o man parašyti smagiau, nei pasakoti video. Aktyviai nesireiškiu ten jau ne vienas mėnuo, nenoriu grįžti „į eterį“ ir vėl pardavinėti save, savo knygas, edukacijas mokiniams, stovyklas, ąžuoliukus… Nenoriu, bet teks. Bet dar ne dabar.

Dabar dar noriu tyliai patupėti savo kiaute, susivokti, reflektuoti. Tai kokia buvo ta mano vasara? Keturiolikta emigracijos vasara… Keturiolikta?! Šitą tinklaraštį pradėjau rašyti tada, kai emigravom. Matyt, viskas kažkaip susiję, nes būtent praeitą vasarą lūžau ir prisikėliau. Visus tuos emigracijos metus intensyviai galvojau, kad kai jaunėlis Teodoras baigs mokyklą, aš grįšiu į Lietuvą, todėl turiu susikurti sau darbo vietą, pasiruošti grįžimui, žinoti, ką veiksiu grįžus. Septynis metus kūriau „Gervių lizdą“ nenuilstamai tikėdama, kad jis taps traukos centru šimtams žmonių, kad jame virs aktyvus bendruomenės gyvenimas, kad jis bus reikalingas ne tik man ir saujelei entuziastų… Tikrai padarėm labai daug: pastatėm stovyklavietę su 50 miegamų vietų, deja, tik vasarai ir sėkmingai atidirbom savųjų vasaros stovyklų organizavimo metodiką, stabilizavom savo veiklą ir turim pastovius stovyklų klientus; sėkmingai paleidom edukacijas mokykloms ir jos giriamos, gausiai lankomos; pabandėm ne vieną projektą, skirtą šeimoms: šeimadieniai, „Grybų parkas“, „Grybų festivalis“. Atrodė, kad visai gerai judam pirmyn, savo veiklos laikotarpį išplėtę nuo dviejų vasaros mėnesių iki pusės metų… Tačiau paskutiniai metai buvo kažkokie „pravalų“ metai: pernai pavasarį atšaukėm „Grybų festivalį“, nes niekas nepirko bilietų; labai mažai žmonių susirinkdavo į mūsų šeimadienius, pradėtas kurti valgomų gėlių ūkis patyrė visišką fiasko… pernai jam išleidau kokius 15k, jeigu sudėti visas investicijas ir ūkyje dirbusių žmonių atlyginimus; tuomet „pralėkiau“ su maitinimo įmonės kūrimu „Grybų parkui“ ir dar vienu nedideliu verslu – bandžiau sukurti bilietų prekybos platformą renginių bilietams. Tada atėjo praeitas ruduo ir trečiasis „Grybų parkas“ atsinešęs milžiniškas išlaidas ir beveik dvigubai mažesnes pajamas nei metus prieš tai… Nusprendžiau, kad daugiau nebenoriu organizuoti „Grybų parko“ „Gervių lizdo“ kieme. Pradėjome skirtis su parko bendraįkūrėju. Pradžioje gražiai, paskui jau ne be. Viskas pakibę iki dabar.

Žinodama, kad ateinantį rudenį didelės veiklos neturėsim, vis tiek nenuleidau rankų. Užsispyrusiai laikiausi įsikabinus idėjos sukurti tiek veiklų „Gervių lizde“, kad jis būtų pelningas, kad užsidirbčiau jame sau nors minimalų atlyginimą. Sau ir dar porai darbuotojų. Anglijoje leisdama praeitą žiemą ir rašydama penktą savo knygą, intensyviai galvojau, ką daryti toliau. Pasidaviau nuolatiniams aplinkinių įkalbinėjimams rašyti projektą ir ieškoti finansavimo “Gervių lizdo” veiklai. Parašėm, dar prieš Velykas pridavėm. Projektas buvo skirtas neilgalaikiam turtui įsigyti, t.y. edukacijoms, renginiams. Tai mes ir parašėm šios vasaros ir rudens renginiams. Iš NMM sulaukėm atsakymo liepos gale su tokiais nesąmoningais reikalavimais pataisyti, kad negalėjau nutildyti viduje klykiančios intuicijos: “Neimk tų ES pinigų! Pražūsi beteikdama veiklos ataskaitas.“ Atsisakiau.

Gerai, nebus „Grybų parko“, valgomų gėlių ūkio, nepasisekė su bilietų prekybos platforma, tai kas tada bus? Gal kokias stovyklas moterims reikia pradėti? Šitiek metų rašo ir prašo: „O kada stovykla mamoms?“ Suorganizavom. Gegužės paskutinį savaitgalį. Su apmokėjimu žaislų siuvimo savaitgalyje dalyvavo dvi moterys. Kitos – „Gervių lizdo“ darbuotojos. Trijų parų renginį vedžiau kaip terapinį retritą, grojau gongais, gaminau maistą… Sekmadienį nešiausi per kiemą savo pasisiūtą varlę ir galvojau, kad ji man kainavo virš tūkstančio eurų… Ačiū, daugiau tokių stovyklų moterims neorganizuosiu. Pigiau bus nuvažiuoti pas mokytoją į Zarasus ir susimokėti tik už save.

Birželio 6 d. organizavome „Geltoną šeimadienį“. Renginys buvo nemokamas. Atvažiavo apie dvidešimt lankytojų. Tą dieną pajaučiau tokį beviltiškumą, kad norėjosi kaukti. Niekam nereikia tų mūsų renginių… net nemokamai. O kaip gražiai ir daug buvome pasiruošę ir pasipuošę! Renginio išlaidas, apie tūkstantį eurų, ir vėl nurašiau į nuostolius, tačiau tą dieną kažkas manyje nutrūko. Gal tikrai aš bandau pramušti kakta sieną? Gal gana jau čia tiek užsispyrėliškai bandyti padaryti „Gervių lizde“ verslą? Gal laikas pradėti galvoti apie kitą gyvenimo scenarijų, o ne tą, kai grįžtu gyventi į Lietuvą?

Tuomet kažkas pasikeitė ir praėjau matyti tik neigiamus dalykus apie LT, jos biurokratiją, korupciją, politiką, mokesčius, nuolatinį gąsdinimą karu. Viskas pasidarė taip juoda, norėjosi bėgti kuo toliau. Puikiai žinau, kad reginio spalvos priklauso nuo stebėtojo, bet tuo metu nieko pozityvaus ir gero tiesiog neįstengiau pamatyti. Tik rinkau negatyvumo akmenis ir dėjau juos į vis sunkėjančią pintinę: žmonėms renginių nereikia, norint gauti finansavimą, reikia kažkokius pragaro kelius praeiti, norint atitikti reikalavimus stovyklų organizatoriams, reikia susimokėti krūvą pinigų… už vadovų mokymus, už pelių naikinimą, už valymo priemones, svarstykles ir termometrus su patikra… Pamenu, kaip atsigulus ant virtuvės grindų pilka spalva dažiau spintelės kojas, besiruošdama planiniam VMVT patikrinimui. Dirbam tris savaites per metus, o reikalavimai tokie pat kaip visoms maitinimo įstaigoms. Pamenu, kaip skaičiavau penkių stovyklos dienų valgiaraščio kalorijas, baltymų ir riebalų kiekį viename kiaušinyje, riekelėje duonos, sriuboje, skiltelėje arbūzo. Skaičiavau ir dėjau į valgiaraščio lenteles. Pamenu, kaip paskutinę dieną ieškojom Vilniuje kur nupirkti svarstykles su metrologine patikra, nes tokių neturėjom, tik paprastas. Sumokėjau 135 eurus, o jų net nepaprašė ir netikrino. Taip ir kilo noras po to VMVT patikrinimo supakuoti jas ir grąžinti. Pasilikom…

Šią vasarą pirmą kartą per „Gervių lizdo“ veiklos metus likau be ūkvedžio. „Kažkas gi turi pinigus uždirbti“ – po nesėkmingo šeimadienio tvirtai tarė mano brangiausias ir išvažiavo į UK dirbti. O ką tas ūkvedys daro? Kaip minimum pjauna žolę, prisuka atsiknojusią lentą, sutaiso bėgantį kraną, daro kosmetinį remontą, tamposi su ąžuolų vazonais… na, ir šiaip, sudėtinga be vyriškų rankų kelioms boboms ant kiemo. Bet nieko, išmokau užvesti ir stumti žoliapjovę, atgaminau savo senas patirtis su trimeriu ir brūžinau žolę pati arba pasigaudavom kokį savanorį, pro šalį lekiantį kaimyną. Išsisukom, bet daugiau taip nenorėčiau.

Planavau naujos knygos, beje, darbinis jos pavadinimas „Susukti gervių lizdą“, išleidimą šį rudenį. Atidėjau nežinia kuriems laikams, matyt, pensijai. Vien nuo minties, kad reikės ją pardavinėti, vėl organizuoti susitikimus, kviesti žmones, darėsi bloga. Taigi niekam nieko nereikia…

Tas juodulių matymas metė mane į kraštutinumą – reikia uždaryti „Gervių lizdą“ ir kurti savo ateitį UK. Užbaigti sezoną ir eiti ieškoti darbo. Kokio? Tiks ir indų plovėja. Paskutinius daugiau nei dvidešimt metų girdžiu: „Gal eik tu normalų darbą susirasti?“. Tai gal jau laikas? Vaikų auginti ir išlaikyti liko tik vienas iš keturių. Gal tikrai jau laikas nusileisti ant žemės ir pradėti gyventi taip, kaip gyvena visi normalūs žmonės?

Dabar net juokas ima, bet kokius pora gerų mėnesių nuoširdžiai tikėjau, kad tai įmanoma, taip ir bus.

Liepos gale pradėjom stovyklas. Iš 120 vietų pardavėme 112. Puikus rezultatas, juo labiau, kad į pardavimus ir reklamą praktiškai nereikėjo dėti jokių pastangų. Kažin ar reklamai išleidom daugiau nei 100 eurų ir aš tikrai nesidraskiau socialiniuose tinkluose, bandydama parduoti. Pamenu, kaip reikėjo skūra išversti pernai… ir užpernai… ir visus kitus praėjusius metus.

Taip susiklostė, kad Žiedų pamaina tapo tikrai unikalia ne tik dėl savo programos (emocinis intelektas), bet ir dėl kasmet į ją susirenkančios komandos. Tokio švelnumo, gylio, priėmimo koks susikuria Žiedų pamainoje pati sau pavydžiu… joje išliejama daugiausiai džiaugsmo ir gerumo ašarų, vyksta stipriausi atsivėrimai. Šią pamainą dažniausiai renkasi super jautrūs arba soc. poreikių turintys vaikai.

Papasakojau viešai apie savo nusivylimą Lietuva, apie savo nesėkmes, apie nuolat pasitaikančias situacijas su instancijomis, nenormalias kainas už šiukšlių išvežimą (ai, beje, jau pavyko išsiaiškinti, kad metinis mokestis virš 300 eurų už viso kaimo naudojamą didelį konteinerį buvo per klaidą prirašytas man. Jau kelinta savaitė laukiu perskaičiuotų kvitukų, bet, matyt, kol vėl nepasiskandalinsiu, taip niekas man jų ir neatsiųs.). Papasakojau viešai ir apie tai, kad negrįšiu į Lietuvą, kad esu nusivylusi ne tik švietimo sistema, bet ir visomis kitomis…

Rugpjūčio pirmąją savaitę mane ištiko Draugų pamaina. Sakau „ištiko“, nes pati vos išgyvenau. Susipainiojo asmeniniai, šeimyniniai, darbiniai, ai, kokie tik nori santykiai. Pamainos greitis buvo toks, kad pati turėjau saugotis, jog nesutryptų. Daugybę kartų buvo peržengtos mano, stovyklos susitarimų ribos, atrodė, kad labiausiai negaliu suvaldyti savo pačios šeimos narių… Išgyvenau, bet galų nesurenku iki šiol. Nepamenu, kaip kitą dieną po stovyklos nuvairavau į Palangą, bet mane pamatę draugai sakė: „Mes matėm tave visokią: besitvarkančią su labai sudėtingomis gyvenimo situacijomis, keturiais mažais vaikais, emigracija, bepinigyste, bet tokiam stovyje nematėm dar niekada. Kas tau nutiko?“ Eidama svirduliavau į šonus, o pažvelgus į veidą galėjai primesti mažiausiai dešimt metų prie to skaičiaus, kurį rašo pase, ten, kur gimimo metai nurodyti.

Pasibaigus pirmosioms dviem pamainoms stovyklautojų tėvams pasakiau, kad kitą vasarą bus tik dvi pamainos, bet atėjo Voverių pamaina ir jos metu aš pradėjau susivokti, vėl justi savo ašį, vėl aiškiai girdėti savo pašaukimą. Nesąmonė! Kokia dar indų plovėja? Aš noriu grįžti į Lietuvą! Visada norėjau! Čia mano širdis, Lietuvoje buvo mano energija visus tuos metus, nors fiziškai gyvenau ir gyvenu Anglijoje.

Į svečius buvo užsukusi Rūdiškių amatų mokyklos vadovė Dalia. Daug kalbėjom apie švietimą, apie jos vadovaujamą “Sodžiaus Amatų mokyklą”. Įsikalbėjom apie šv. Jono vaikų globos namų likimą. Vaikai baigia užaugti, valstybė globos namus naikina, kas vyks tose tuščiose sodybose? Dalia užsiminė apie tai, kad reiktų kurti paauglių su priklausomybėmis dienos ar reabilitacijos centrą. Tą akimirką man kažkas atsirakino. TAIP! Aš norėčiau tame centre dirbti! Štai dėl ko turėčiau grįžti į Lietuvą! Kokia dar senatvė Anglijoje, jeigu Lietuvoje aš TIEK turiu ką veikti?

Mano susigrąžinimo savęs atgal procesas dar nesibaigė, dar vis atsargiai čiupinėjuosi savo viduje tai, kas iš tiesų rezonuoja. Vienas iš daugiausia malonumo atnešusių dalykų praeitą vasarą buvo tai, kad pati pasisėjau ir ravėjau daržą, sodinau pomidorus ir kieme turėjome vištų. Nei kiek neperdedu. Kažkam euforija yra naujas rankinukas ar nakvynė penkių žvaigždučių viešbutyje, o man – savi pomidorai ir kiaušiniai.

Dar labai daug džiaugsmo suteikė mūsų suremontuotas WC ir koridorius (ačiū Arminui), padaryti šviestuvai „debesys“, lempų papjemaše technika darymas ir ŽMONĖS, kurie per vasarą užsuko į „Gervių lizdą“. Nežinau, kiek kartų dėkojau stovyklų vadovams, bet turbūt per mažai, todėl sakau dar kartą AČIŪ. Dėkinga esu ir visiems stovyklautojų tėvams. Dėkinga už mūsų palaikymą, pasitikėjimą, tikėjimą, dėkinga už žinutes po stovyklų. Be galo dėkinga Henriko mamai. Henrikas yra mūsų „topinis“ stovyklautojas. Pernai dalyvavo Draugų pamainoje ir visą laiką po kiemą skambėjo tik vienas, nuolat linksiuojamas vardas: Henrikas sugriovė, Henrikas pastūmė, Henrikas apkaltino, Henrikas apsiverkė… Stebėjau jį ir visą laiką mačiau vieną iš savo sūnų, kuris irgi kažkada buvo nepritampantis, rėkiantis, nelaimingas. Po tos pamainos maniškis, kuris buvo vadovu pamainoje, pats pasakė: „Nu mama, ką tam Henrikui sakyt? Aš pats toks buvau.“

Šią vasarą Henrikas dalyvavo trijose pamainose. Atrodo, kad kas pakeitė vaiką. Jam dvylika, turi (turėjo) elgesio ir dėmesio sutrikimų, neištardavo „r“ raidės. Po paskutinės pamainos šią vasarą Henrikas išvažiavo namo, bet grįžo. Mama iššoko iš automobilio ir su ašaromis akyse bėrė: „Henrikas pirmą kartą pasakė „r“ raidę! Turėjau jums tai pasakyti! Nerealu! Ačiū!” Atrakinti vaikai… Dar vienas atrakintas. Ir šio atrakinimas labai ryškus, svarbus, įkvepiantis ir sugrąžinantis prie manojo gyvenimo prasmės. Kas aš esu? Vaikų širdžių ir talentų atrakinėtoja.

Tai kokia bl iš manęs būtų indų plovėja? Nors indus tai man tikrai labai patinka plauti. Ir maistą gaminti. Beje, Voverių pamainoje ir dirbau virtuvėje pagalbine darbuotoja šalia puikios, tik šiemet „Gervių lizde“ atsiradusios virėjos Alinos. Dievas į kiemą atvedė dar vieną puikią sielą, kuri gamina nuostabų maistą iš daržovių.

Kažką atvedė, o kažką ir išsivedė. Tų, kuriuos išsivedė, dar negaliu paleisti, dar skauda, dar liūdžiu… Panašu, kad dėl savo idėjos, dėl „Gervių lizdo“ pateriojau savo asmeninius santykius. Nesugebėjau jų suderinti su savo veikla. Daug metų teoriškai sprendžiau klausimą ar galėčiau atsisakyti savo veiklos dėl asmeninių santykių, praktika parodė, kad ne, negalėčiau.

Todėl apsukusi ratą, nusibloškusi save į užribį „Uždarau „Gervių lizdą“ ir einu dirbti indų plovėja“ šiandien parsigražinu save ten, kur mano pašaukimas, ten, dėl ko labiausiai džiaugiasi mano širdis – vaikai, kaimas, santykiai, atvirumas, ramybė ir meilė. Jau surikiuotos visos trys kitų metų vasaros stovyklų pamainos, tėvams išsiųsta informacija, vyksta registracija. Nemažinsim, nes 110 vaikų neįmanoma sukišti į 80 vietų. Kaip pragyvensim dar nežinau, bet džiaugiuosi tuo, kad sezoną baigėm be skolų. Per žiemą jų prisikaups, bet negi aš dabar parinsiuosi apie tai, kaip gyvensim kitą vasarą?

Dar turiu užfiksuoti ir padėkoti tiems, kurie remia „Gervių lizdą“ ir ne tik pinigais, bet maistu, daiktais. Viena iš šauniausių šių metų partnerysčių – bendradarbiavimas su „AVIZO“. Jie jau pusmetį remia mus fermentuotais gėrimais, vaišino vaikus visose pamainose labai skaniomis fermentuotomis sultimis, o aš net nesugebėjau apie tai paviešinti, nors prifilmavau nemažai. Tiesiog pasakysiu trumpai: AVIZO man ir „Gervių lizdo“ komandai palengvino gyvenimą, nes jeigu ir patyrėme iššūkių, tai nors virškinimo sistemos veikė puikiai ir su tais iššūkiais buvo lengviau tvarkytis.

Yra dar keletas žmonių, kurie nuoširdžiai rinko mums paramą, tiksliau, stipendijas, kuriomis padengdavome stovyklavimą tų vaikų, kurių tėvai negali jų įpirkti. Dėkoju ir tiems, kurie deklaruodami pajamas, paskyrė mums 1,2% GPM. Gavom net 561 eurą.

Tokia buvo mano praeita vasara.

O artimiausia ateitis tokia: Rugsėjo 21 – spalio 21 d. vyks edukacijos mokiniams.

Rugsėjo 17 – spalio 25 d. platinsime, dalinsime Laimės ąžuoliukus. Paskutinis sezonas!

Spalio 18 – 19 d. ir 24 – 25 d. kviesime į rudenines talkas savanorius, kad padėtų sutvarkyti „Gervių lizdą“ žiemai.

P.S. Sveikinu, jeigu perskaitėte iki galo, esate tiktai labai kantrus žmogus. Tai dar kokį komentarą brūkštelkit, kad iki galo paskaitėt 🙂