Jakucionyte.lt

Home Turners Hill. Ketvirti metai emigracijoje 87. Tvarka, ramybė ir režimas ar kūrybinė laisvė ir nuovargio isterijos?

87. Tvarka, ramybė ir režimas ar kūrybinė laisvė ir nuovargio isterijos?

17
87. Tvarka, ramybė ir režimas ar kūrybinė laisvė ir nuovargio isterijos?

Režimas ar kūrybinė laisvė? Ką rinktumėtės jūs, jeigu vaikams laikas į lovą, o jie taip gražiai susėdę visi piešia, tylūs, ramūs, susikaupę, įsijautę. Jeigu man lieptų nutraukti kūrybinį darbą jo viduryje ir laikytis rėžimo, tai tikrai nervintų. Jeigu sau taip liepčiau, net žinodama, kad režimo nesilaikymas gali kenkti mano sveikatai, vis tiek nervintų. Nes, kai taip sėdi ir atsipalaidavęs kuri, tai jauti begalinį vidinį džiaugsmą, pamiršti visus rūpesčius, įsipareigojimus, tiesiog kaifuoji ir tiek. Ar leisti vaikams tą jausti, ar nutraukti ir varyti į lovas, nes režimo nesilaikymas jiems keksmingas? Juk  vaikams reikia aiškių rėmų ir taisyklių.

Amžina dilema, kurią man reikia spręsti kasdien, šokinėjant nuo vieno kraštutinumo  prie kito. Ne kartą esu girdėjusi ir skaičiusi rekomendacijas, kaip svarbu vaikams režimas, nustatytu laiku gulti ir kelti, valgyti ir žaisti. Ir puikiai pati žinau, kad jeigu mažametis nelaiku atsiguls, nes per ilgai užtrukome svečiuose ar kelyje, tai jį greičiausiai ištiks isterija dėl pervargimo. Tie, kurie rekomenduoja griežtą režimą yra teisūs, nes isterijų būtų mažiau, bet… tai reiškia, kad paskutinius keturiolika savo gyvenimo metų turėjau gultis ir keltis pagal režimą, negalėjau užtrukti svečiuose, važiuoti į keliones, tampytis savo vaikų po viešas vietas, nes jiems sugraučiau režimą. Ar galėjau pagal režimą gyventi tiek metų? Taigi tikrai ne! Nes man reikia laisvės, kelionių, taisyklių laužymo, man reikia pamatyti ir vaikams parodyti pasaulį. Ir sutinku sumokėti už tai kainą jų isterijomis.

Tačiau kartais puolu į kitą kraštutinumą ir noriu viską surikiuoti, suskaičiuoti ir kontroliuoti. Bet prisiminus net tas pliusų – minusų lenteles, kurias darydavau savo vyresnėliams, šiurpas nupurto. Negaliu ir nenoriu daugiau skaičiuoti ir kontroliuoti jų minučių, jų sujauktų spintų ir (ne)paklotų lovų, (ne)valytų dantų.  Atsipalaiduoju ir leidžiu sau būti, giliai kvėpuoti tarp išmėtytų žaislų, siūlais apraizgytos laiptinės, išmėtytų pripieštų lapų, nes man tai absoliučiai nesvarbu. Svarbiausia man, kad aš ir jie, visi keturi, būtų laimingi ir jaustųsi dėkingi, kad jų gyvenimas būtų įdomus ir kūrybiškas, su atradimais ir paklydimais tarp žaislų, įsipareigojimų ir režimo.

Nežinau, ar toks mano pasirinkimas teisingas ir turbūt sužinosiu tik tada, kai jie užaugs, tačiau esu absoliučiai laiminga dėl to, kokie jie yra šiandien. Ir tebūnie popieriaus lapus užsakinėsiu ne po vieną paką, o visomis dėžėmis, tebūnie, per tuos pripieštus popierius negalėsiu perlipti, tebūnie kas vakarą turėsiu šokinėti per milžinišką automobilį, sukurtą iš jogos kilimėlių, visų, namuose rastų pagalvėlių, pledukų ir būgnų, tebūnie į antrą aukštą roposiu keturiom, nes gi visa laiptinė jau trečia diena voratinkliais apipinta, tebūnie namo stogas kilnojasi dėl vakarinės isterijos, nes visą dieną ėjom į žygį pėstute. Galbūt kažkam tai nesuvokiama, bet aš dėl to jaučiu visa apimanti dėkingumo ir laimės jausmą.

Facebook Comments Box

17 COMMENTS

  1. Neįsivaizduoju kūrybingesnės šiais laikais mamos Birute,kaip jūs.Auginkit taip kaip liepia širdis,o skanūs,,vaisiai,,sunoks rudenį,aišku tik vieną–jie bus skirtingų skonių…myliu jūsų šeimą

  2. Visiems geriau,kai mama be streso,nes vaikai jautriai reaguoja I mamos savijauta.O del rezimo.. Gal jiems po truputi priminti kad jau uz valandos ar puses reiks ruostis I lova…Su mano anuku tai pasiteisina.. Jis jau buna pasiruoses be nervu, tai neisvengiamybei -lovai..

    • tai visa tai ir vyksta, jie žino, kad 20.30 turi būti lovoje, ruošiasi, Teodoras vakar jau net kelnias buvo nusiaves ir pasiruošęs į lovą, bet gi pamatė piešiančius brolius ir prisijungė. Ir taip nutilo, nurimo visi, laikrodis jau rodo 20.35, bet visi piešia. Ir ką tada? Marš į lovą ar tegul dar papiešia 10 min? Nes maniškiai žino, kad jeigu iki pusės devynių neatsigula į lovą, tai nei pasakos, nei mamos pagulėjimo negauna. Tai kaip ir patys renkasi kažko negauti, bet dar papiešti… ai, nežinau, kaip geriau.

    • Gal nieko blogo, jei retkarciais nukrypsit nuo rezimo.Gi nekasdien uzplaukia jiems kurybiniai polekiai 😀😉Manau,jie zino,kad mamukas bus nepatenkintas…

  3. O, kaip įdomiai. Ta pati dilema. Pvz., atšylus orams, ar su vaikais pasėdėt romantiškai prie ugnelės, ar režimas. Ar vakare paskaičiuot žvaigždeles, pasvajot, ar režimas. Tos pačios kelionės, draugai, kokie įdomesni renginiai, koncertai ar režimas.. Režimas iš tiesų duoda ramybės, tvarkos. Bet dar iki šiol dvejoju ir tebesprendžiu, ar galiu iš vaikų „atimti” vakarinį skaitymą ir pagulėjimą, paglostymus, perkelti atsakomybę ne tik ant savų, bet ir ant jų pečių panašiais atvejais, kai nesugaudau, nesurikiuoju jų visų 20.30 į lovą dėl jų polėkio būtent paskutinėmis minutėmis dar kažką padaryti, ka=kas paskutinis niekaip negali baigti nardyti, pakilęs į laimės būseną, kažkas lėlytę susukt į jaukų pataliuką būtinai turi ir daro tai skrupulingai ir tikrai ilgai, kažką būtinai užrišt, nurišt, dar kažko atsigert, obuoliuku suvalgyt ir t.t. Kažkuris įninka į knygą ir užsimedituoja skaityti, o aš mėginu „plėšti” knygą iš rankų, užsipiešia, užsispalvina „labai svarbiose jiems vietose. Man kartais kyla įtampa dėl to (sekant, laikantis režimo, ir kad susivėlinsim atsigult, ir kad man vėl asmeninio laiko su savimi nors pusvalandukas nuplaukė ir bus tiesus taikymas į lovą, kitaip rytoj pati būsiu nekokia) eigoje, nors tuo pačiu matau ir suvokiu, kaip tas viskas, ką jie daro, jiems gyvybiškai atrodo svarbu 🙂

    • Oi kaip sutinku… ir aš apie tą patį, nes yra dar toks dalykas, kad dėl rėžimo nesilaikymo dažnai nukenčia ne vaikai, o jų tėvai: reikės labai pavargusį ir isterjos ištiktą apkabinti ir myluoti, kol nusiramins, o čia jum mano laikas, skirtas man turėtų būti, ir kai susivėlina atsigulti, irgi tas pats – taigi savo laiko mažiau liks…

  4. Nežinau ką ten sako pedagogai, kaip psichologė ne kartą tau sakiau: mažiiau konrolės, daugiau lankstumo 🙂 Visi perelyg kontroliuojantys žmonės – neurotikai

  5. Ir tuo pačiu, jei laikomės režimo, tai būna puikiai. Vaikai atsikelia guvūs, energingi, linksmi, greitai orientuojasi, ruošiasi, rengiasi. Kaip įmanoma šią dilemą išspręst? Ar įmanoma?

  6. Pas mane jokios tvarkos ir režimo! Net purto apie jį pagalvojus, todėl ir vaikai neparagavę auga/užaugo. Lankstumas ir aplinkybės pirmoje vietoje :)))

  7. Pastoviai tas pats klausimas..Milijonai kartų kai nežinai kaip pasielgt – ar čia jau riba ar dar ne, ar čia jau „lipa ant galvos” ar dar ne..Ir dar kiek visokių neatsakytų klausimų: papiešia, nori knygučių, knygutė, nori lego, lego, nori plastilino… Ir niekaip negalim suprast ar LEISTI taip „mėtytis” ar NE??.. Gal čia ne visai apie tai, bet..

Komentuoti: Snieguole Arlauskiene Cancel reply

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.