Jakucionyte.lt

Home Turners Hill. Ketvirti metai emigracijoje 84. Nauji namai, nauja kasdienybė, naujas vardas… viskas nauja

84. Nauji namai, nauja kasdienybė, naujas vardas… viskas nauja

25
84. Nauji namai, nauja kasdienybė, naujas vardas… viskas nauja

Na gerai, pasipasakosiu, nors paskutiniu metu labai dažnai savęs klausiu, ar tikrai noriu ir toliau pasakoti savo gyvenimo detales. Nepaminėta liko net trijų metų emigracijos sukaktis. Ech, tiek visko įvyko, kad nebuvo laiko kada valgyti sukakties tortą ir pūsti žvakutes. Nors trys metai atrodo tiek nedaug, bet, kai žiūriu į savo mažylį Teodorą, kaskart pagalvoju: “Vaje, koks jis didelis, o kai emigravom nebuvo net dviejų metų, mažutėlis vaikelis.”

Jau trys savaitės kaip mes gyvename nedideliame kaimelyje, Sussex’e. Jausmas toks, kad pagaliau galiu įkvėpti pilnais plaučiais. Įkvėpti ir iškvėpti šviežio, gaivaus, švaraus oro.

Kartais jaučiuosi atidavusi didelę energetinę duoklę Londonui, nors man ten tikrai buvo gerai. Tik paskutinius pusę metų, po praeitų vasaros atostogų Lietuvoje, jaučiau, kad jau turėčiau kraustytis iš to milijoninio tautų ir kultūrų katilo gyventi kažkur kitur, kur ramiau, daugiau oro, mažiau tempo, įtampos ir veiksmo vibracijos ore.

Turbūt tikrai turėjau persikraustyti į kaimą, nes nepastebimai man tvarkosi miegas. Tris metus Londone negalėjau normaliai išsimiegoti. Ir lovą stumdžiau, ir organitus po pagalve kišau, ir valerijonus gėriau… Niekas negalėjo padėti užmigti anksčiau nei antrą valandą nakties. O būdavo naktų ir iki keturių ryto. Pamenu tuos rytus, kai vaikai eidavo į mokyklą. Neturėdavau jėgų atsikelti aštuntą valandą ryto ir drauge pusryčiauti. Tik iškišdavau nosį pro savo kambario duris, pamosuodavau išeinantiems ir eidavau miegoti toliau. Nors iki pusės dešimtos.

Jau kelinta savaitė keliuosi pilna jėgų ir noro pradėti naują dieną. Turbūt todėl, kad nulūžtu vėliausiai dvyliktą. Be jokių pastangų.

Tai tokia pirma gera žinia. O visos kitos irgi labia labai geros. Namas beveik du kartus didesnis, ir du kartus pigesnė nuoma nei buvo Londone. Mūsų kaimelis ant kalvos, todėl apylinkėse trykšta šaltiniai, auga šimtamečiai ąžuolai. Ir dabar, žiemą, čia nerealiai graži gamta, net silpna pagalvojus apie tai, kas čia bus pavasarį. Visos apylinkės išraizgytos pasivaikščiojimų takais, todėl einam ir einam. Tai miškan, užtvankų statyti, tai jas griauti, tai alpakų, tai žirgų aplankyti. Savaitgalį apylinkėse beklaidžiodama su vaikais radau puikią vietelę, kurioje prekiauja milžiniškais moliniais puodais, vazonais ir įvairiausiais suvenyrais iš Graikijos, Indijos ir kitur. Gražu, brangu, bet teks tiems puodams manęs šiek tiek palaukti, tačiau organinė kava tikrai labai skani.

Septynmyliais žingsniais artėju prie savo svajonės – suvenyrų parduotuvėlės, kurioje galima išgerti skanios kavos, suvalgyti pyrago, paplepėti. Gretimam kaime vienoje tokioje mažoje kavinaitėje jau prekiauja mano siūtais rankdarbiais. Ir ne tik tai. Joje aš mokausi daryti kavą, plakti pieną, kepti angliškus pusryčius, virti Benedikto kiaušinius ir gaminti viską, ką valgo vietiniai. Apie anglų maitinimosi įpročius būtinai parašysiu, nes man jie gan savotiški. Patinka viską tyrinėti iš taip arti. Toje kavinaitėje visi savi: ir darbuotojai, ir lankytojai. Vadina vieni kitus vardais, nepraslįsi nepastebėtas. Gavau ir aš vardą – busy Bee. Kiekvieną dieną išmokusi ko nors naujo „kaifuoju“ – tada, kai iškepu angliškus pusryčius, tada, kai pavyksta gerai suplakti kapučinui pieno putą… Toks jaukus, linksmas, naujas, smagus etapas, žingsnis į svajonę.

Tai padeda pamiršti visa, kas buvo ar vis dar yra sudėtinga ir sunku: persikraustymas pareikalavo labai daug fizinių ir moralinių pastangų, pinigų, energijos, kitų pagalbos. Kartais atrodydavo, kad tuoj tuoj sprogsiu, nors buvau sau prisiekusi nesinervinti ir mažais žingsneliais viską nuveikti. Dvi savaites pakavau daiktus, savaitę tvarkėm ir šveitėm seną butą. Tada varginančios naujo namo paieškos, dokumentų tvarkymas, naujas depozitas… visų daiktų ir vaikų pervežimas (žinia, į vieną lengvąją auto visi net netelpam, reikėjo dviejų prašyti). Tada vėl viskas iš naujo: išnuomotas namas be baldų, daiktų išpakavimas, mokyklų paieška. Oi, geriau baigsiu, nes dar ir dabar tos dėžės neišpakuotos ir senas depozitas negrąžintas. Turbūt laukia ilgas procesas ir teismai. Ta mano kova už moteris ir save, iškviesta policija dar ilgai man atsirūgs. Išgyvensiu. Dabar naujas etapas. Tai suteikia jėgų.

Trys mano mažieji negavo mokyklos mūsų kaime, nes nėra vietos, todėl į gretimo kaimo mokyklą juos vežios savivaldybės taksi. Tik dar nežinau, kada jį paskirs, todėl kol kas vežiojam kaip tik galim: kartais viena draugė, kartais kita, kartais pavaduotoja iš mokyklos parveža – ir vėl daug žmonių įsukti į mūsų gyvenimo verpetą. Besikraustydami suradome naujų bičiulių, susipažinome su šalia gyvenančiais lietuvaičiais. Nors Londone jų buvo tūkstančiai, čia vietinių vos keletas, tačiau labai paslaugūs, ateina be skambučio, rūpinasi. Jau padarėm net ir kugelio balių – atsidėkojimui už pagalbą persikraustant ir įsikuriant.

Vyresnėliui mokykloje vieta bus tik nuo vasario 29 dienos. Keistai taip. Jeigu vaiką išsiveži keliom dienom atostogauti, tai gauni baudą, kad jis neina į mokyklą, bet jeigu jis daugiau nei mėnesį neina į mokyklą dėl to, kad nėra vietos, tai čia nieko tokio… Nusibodo mano Kristupui ant lovos gulėti su knyga, labai nori į mokyklą, bet nieko nepaskubinsi. Todėl išsiunčiau jį savaitei į Lietuvą, pas krikšto mamą.

Ir pabaigai istorija. Tokia birutiška, apie ženklus, sutapimus. Tikiuosi, kad pavyks papasakoti labai trumpai.

Daugybę kartų savo draugams pasakojau apie tai, kaip besiruošdama gyventi Londone ištisas dienas klaidžiodavau jo gatvėmis ir buvau suradusi vieną tokią gatvelę, Clifton road. Jaukioje kavinukėje gėriau kavą ir grožėjausi tuo, ką mačiau aplinkui: prie gretimo stalelio dvi moterytės su šuniukais, aplink dideli, balti namai su kolonomis, kurių pirmame aukšte jaukios parduotuvytės ir kavinaitės. Tada sėdėdama iš visų jėgų meldžiau Dievą, kad norėčiau tokioje vietoje gyventi, nes man viskas, absoliučiai viskas, ką mačiau, patiko. Tada nežinojau nei kur esu, nei iš kur atėjau, nei į kokią metro stotį paskui nuėjau. Neįsidėmėjau jokių pavadinimų, bet po pusės metų išsinuomojau butą už kokio puskilometrio nuo tos vietos. Visus savo svečius Londone nuvesdavau į tą vietą ir papasakodavau tą nutikimą – sutapimą. Ir iki šiol negaliu patikėti, kaip taip gali išsipildyti, kokia stipri yra minties ir maldos galia!

Dabar turiu kitą istoriją. Iki vakar vis dar abejojau, kad taip negali būti, bet deja! Panašiai nutiko dar kartą. Prieš tris metus, kai tik persikraustėm į Londoną, aš gavau darbo pasiūlymą – važinėti po Angliją, Airiją ir pirkti plastiko žaliavą vienai gamyklai Lietuvoje. Neturėjau jokio supratimo apie tai ir net angliškai vos sakinį suregzdavau, todėl mane apmokyti atvyko du kolegos iš Lietuvos. Visą savaitę mes važinėjom traukiniais po Angliją ir lankėm antrinių žaliavų rūšiavimo įmones. Per tas keliones pamačiau tikrąjį Anglijos grožį. Pirmoji mūsų kelionė buvo į Sussex‘ą. Važiavomį kažkokį miestelį su traukiniu iš Londono, paskui į kažkokį kaimelį mus nusivežė būsimas tiekėjas – keistokas pagyvenęs anglas. Viskas buvo taip nauja, keista, nejauku, bet vaizdai ir pro traukinio, ir pro mašinos langą buvo nerealūs: kaimeliai vienas už kitą gražesni, keliukai vingiuoti, siauri, o šalikelėse šimtamečiai ąžuolai ir vijoklėmis apaugę namai. Grožis. Tada važiavau ir meldžiau: „Dieve, jeigu kada nors kraustysiuosi į kaimą, tai į tokį, prašau mane, į tokį gražų.“

Apžiūrėjom siūlomą žaliavą, kolega sulygo kainą, sukirtom rankom ir anglas mus vežė į kažkokio miestelio traukinių stotį. Nepamenu pavadinimo, nes ne aš pirkau bilietus. Tiesa sakant, ir pavadinimas buvo neištariamas ir sunkiai įsimenamas. Mes paprašėm, kad nuvežtų ne į stotį, o į geriausią to miestelio „Fish and chips“ vietą. Nuvežė, paleido, nusipirkom žuvies su bulvėmis ir pėstute per visą miestelį traukėm į traukinių stotį. Prisimenu, kaip pamačiau parduotuvę „Lora Ashley“. Žinau tą „brendą“, nes mano draugė iš Kijevo jį dievina, turiu net kelis jos dovanotus daiktus. Paspoksojau pro langus, nes jau nebedirbo. Toje kelionėje buvo daug euforijos, labai daug naujo. Viskas atrodė šiek tiek pompastiška, todėl net ir parduotuvės pavadinimą užskaičiau kaip gerą ženklą. Tą vakarą grįžom namo, kitą ir dar kitas dienas, paskui mėnesius, aš traukiniais išmaišiau visą Angliją, Škotiją, Airiją. Pamiršau to miestelio pavadinimą ir tą pirmąją mūsų kelionę.

Pamiršau iki praeitos savaitės. Vieną dieną su reikalais atsidūriau Haywards Heath‘e, kuris yra 12 kilometrų nuo naujų mūsų namų. Iki šiol ten nebuvau, nes mes su traukiniu iš Londono važiuojame į East Grinstead arba Three Bridges. Taigi, važiuojam per miestelį ir aš matau tą pačią vietą, kurioje mes tada pirkom „fish and chips“ ir tą pačią „Lora Ashley“. Na, ne, galvoju, nesąmonė, man vaidenasi, kad tai tas pats miestelis. Negali būti. Grįžus namo man draugė rodo traukinių stoties nuotrauką internete. Prisimenu, kad perėjus gatvę buvo PUB‘as, mes alų tą dieną jame gėrėm, nes turėjom laiko iki traukinio. Atrodo, kad baras tai tas, bes stotis kiek kitokia, nes šalia jos dabar stato naują prekybos centrą. Vis dar netikėjau, kad gali būti toks sutapimas. 

Vakar važiavom iš Brigthon vėl pro tą patį miestelį. Paprašiau, kad nuvežtų mane prie stoties ir aš galutinai įsitikinau, kad tikrai tai ta pati stotis, tas pats miestelis. Vis dar galvoju ir negaliu suprasti, kaip taip gali būti? Ar tai reiškia, kad mintys materializuojasi? Ar tai reiškia, kad Dievas išklauso maldas? O gal tai atsitiktinumai, kurie mane lydi kasdien, nes man taip nutinka nuolat? Ar tai ženklai? O gal tai reiškia, kad mes gerokai iš anksčiau žinome savo kelią ir vietą, ir tai kas mūsų laukia, tik atsiduriam ten tada, kai būnam pasiruošę?

Į dabartinį kaimą atsikrausčiau neatsitiktinai. Krausčiausi dėl Jolantos, kuri gyvena netoliese. Emigravusi į Angliją iš dviejų savo draugių esu gavusi dovanų dvi jų drauges. Viena, Selestina,  prieš du metus atvažiavo per mano gimtadienį su puokšte gėlių ir laišku nuo mylimos Aurelijos, kuriame ji rašė: „Sveikinu su gimtadieniu ir dovanoju tau savo draugę Selestiną.“ Tai mudvi su Selestina ir draugaujam. O su Jolanta mes tarsi vieno kažkokio ilgo kelio bendražygės, jaučiu, kad toli eisim, ir ji atsirado mano gyvenime tada, kai buvau pasiruošusi. Beja, šiandien jos gimtadienis. Visur ženklai. Taip gera juos matyti ir skaityti.

Facebook Comments Box

25 COMMENTS

  1. Pagaliau! 🙂 Labai laukiau tavo žinių iš naujos vietos. Labai! Ir dziaugiuosi, kad viskas dėliojas! Kaip naujas namas: po plytą, po laiptelį, o paskui žiūrėk, jau ir sienos, langai, kaminas… 🙂 Na, matyt, turėjote ten atvykti. 🙂 Daug erdvės žmonėms, mintims, veikloms. Tikiu ir linkiu, kas idėjos gimtų, o sumanymai išsipildytų. Ir jums, ir vietiniams bus naujų , gerų atradimų. Net neabejoju! Apkabinu.

  2. Taip smagu skaityti apie stiprią moterį ir jos kovą už savo ir vaikų laimę.Tik širdies gilumoje graudu, kad Lietuva Jus ir Jūsų vaikus ko gero prarado.

    • nieks nieko neprarado – Lietuvai irgi yra gerai laimingi lietuvaičiai, kurie įkvepiančiomis istorijomis skatina svajoti ir siekti savo svajonių:)) Juk Lietuva – tai žmonės, o ne vieta:))

  3. Tai reiskia, kad savo ateiti mes kuriam savo mintimis, pasirinkimais, jausmais 🙂 Idomu buvo skaityti.. kazkuriuo momentu, nes uzsimaniau i ta grazu kaimeli, apaugusi simtameciais azuolais 🙂

  4. graži istorija! iš tikrųjų įsikūrimas naujoj vietoj, adaptacija labai priklauso ir nuo asmeninio požiūrio, kuo jis pozityvesnis, optimistiškesnis, lankstesnis – tuo viskas papraščiau

  5. „O gal tai reiškia, kad mes gerokai iš anksčiau žinome savo kelią ir vietą, ir tai kas mūsų laukia, tik atsiduriam ten tada, kai būnam pasiruošę?” – as irgi tuo tikiu.

  6. „O gal tai reiškia, kad mes gerokai iš anksčiau žinome savo kelią ir vietą, ir tai kas mūsų laukia, tik atsiduriam ten tada, kai būnam pasiruošę?” – as irgi tuo tikiu.

Komentuoti: Birute Brasiuniene Cancel reply

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.