Jakucionyte.lt

Home B. Jakučionytės knygos 58. Motinystės sukaktis – jau dvylika. Su gimtadieniu, Kristupai!

58. Motinystės sukaktis – jau dvylika. Su gimtadieniu, Kristupai!

17
58. Motinystės sukaktis – jau dvylika. Su gimtadieniu, Kristupai!

Šiandien visą dieną rašiau II – ąją knygą. Rašiau apie tuos metus, kai gimė Teodoras. Jo gimtadienis kovo 21 d. O mano vyresnėlio Kristupo dvyliktasis gimtadienis rytoj, kovo 24 d. Man šie du gimtadieniai, tarp kurių aštuonerių metų skirtumas, visą laiką primena ir verčia susimąstyti apie motinystę, ką man tai reiškia, kaip man tai buvo ir yra išgyventi, kaip man pavyksta su tuo tvarkytis. Tiesa pasakius, kartais man nebetelpa galvoje kai kurie dalykai, kuriuos aš suskaičiuoju: beveik dešimt metų buvau nėščia arba maitinanti krūtimi, mano svoris kito nuo 72 iki 125 kg, o gal dar daugiau (tokį skaičių pamačius, daugiau nesisverdavau), man keturis kartus pjovė pilvą, aš ištisus dešimt metų pirkau ir kasdien naudojau sauskelnes vaikams. Aš jau daugiau nei dvylika metų nemiego naktimis be pertraukos.
Tiesą pasakius, apie tą nemiegą kaip tik diskutavau su savo draugėmis šeštadienį. Jos mane mokė: tai tu pasakyk savo vaikams, kad naktį tavęs netrukdytų, kad naktį mama ilsisi, kad jeigu sapnuoja košmarą, tai pats tegul vienas bijo, o mamos nežadina. Neik pas juos, kai verkia, nes vis dar verkia kartais Teodoras naktimis – tai gerti, tai į tualetą nori, tai šiaip kažką „apsisapnuoja”. Aš tiek prisiklausiau, ryžto prikaupiau ir nusprendžiau, kad tikrai jos teisios, reikia man tvarką naktimis su vaikais pasidaryti. Kiek gi galima? Tai va, praeita naktis buvo tokia – šokau iš lovos ir lėkiau pas verkiantį apie antrą valandą nakties, o ryte jis jau šeštą pas mane atėjo „Labas rytas. Noriu valgyti” pasakyti.
Kartais aš tikrai nežinau, kaip visa tai panešu. Kaip iš viso dar galiu po tiek neišmiegotų naktų kažką dirbti, kažką sukurti. Kartais man atrodo, kad vieną dieną aš nutrūksiu, kaip pertempta styga.
Kartais man atrodo, kad čia jau ir viskas, tokia pavargus ir išsekus, visada norinti pamiegoti aš liksiu visą likusį gyvenimą.
Šiandien ryte aš juos apkaukiau. Nes vakar susiriejo dėl „aipado“, o šiandien prieš mokyklą iš viso kažkokias nesąmones išdarinėjo. Teodoras jau išėjęs į laiptinę, pareiškė, kad serga ir grįžo namo. Palikau jį namuose, nes buvo tikrai pavargęs nuo savaitgalio įspūdžių ir gauto dėmesio, dovanų kiekio. Dieną pramiegojo dvi valandas. Dabar išdykauja ir duodasi su Marijonu taip, kad „stogas kilnojasi“.
Kartais galvoju, kad motinystė yra tarsi švytuoklė ar svarstyklės, kurios sveria du svarsčius – vienoje pusėje: „Vaikai užknisa”, o kitoje – „Vaikai – džiaugsmas”.
Atrodo, kad tik ką, vakar, džiaugiausi kaip išprotėjus dėl savaitgalio svečių, Teodoro gimtadienio, čia jau nebegaliu susilaikyti jų neaprėkus. Džiaugiuosi, kad rėkiu labai retai, bet jie tikrai užknisa. Kiekvieną dieną po truputį. Tai vienas, tai kitas. Kartais atrodo, kad to užknisimo daugiau nei džiaugsmo, kurį jie suteikia. Visa tokia „apsikaukus” ir kalta, tarsi išplėšta širdim, šiandien visą dieną rašiau. O vakare parėję po mokyklos ir Bernardas, ir Marijonas atėjo atsiprašyti, kad susipešė dėl „aipado“ ir turėjau ant jų rėkti. Tada Marijonas manęs pasiteiravo, galbūt kažko aš noriu, kavos ar arbatos. Gavau ant padėkliuko kavos, porą saldainių. Ir vėl atrodo, kad svarstyklės nusvėrė „Vaikai – Džiaugsmas”
Kartais man atrodo, kad jeigu mūsų tėvystės įgūdžiai augtų drauge su mumis nuo mažens, tai pasigimdę pirmuosius vaikus mes būtume labai išmintingi ir nedarytume visokių nesąmoningų klaidų juos auklėdami. Gaila, kad tai neįmanoma. Tėvystės išmintis ateina tik su patirtimi.
Bet labai dažnai, kai galvoju apie savo gimdymus, apie vaikus ir nėštumus, aš norėčiau atsukti filmą į tą patį pirmąjį nėštumą ir pirmąjį gimdymą. Tikrai labai norėčiau jį pakeisti, padaryti kitaip. Su daugiau išminties, suradusi žmones, kurie būtų išmokę, patarę, pasakę kažką, kad būčiau sugebėjusi pagimdyti pati. Padariau daugybę kvailų klaidų iš nežinojimo ir patirties neturėjimo. Mažiau klausyčiau gydytojų verdiktų, ir, prisiekiu, eičiau pas pribuvėją.
Kai galvoju apie knygą, kurią parašiau, dabar rašydama antrą vis pagaunu save galvojančią: „Jetau, kiek visko pas mane daug nutiko, kiek daug dar reikia aprašyti, papasakoti. Žmonėms nusibos skaityti. Gal sutrumpinti? Gal kai ką išmesti?” Bet nuraminu save, kad rašau knygą sau ir savo vaikams. Atsakau sau, kad labai gerai, jog pirmoje knygoje visus įvykius ir datas sudėliojau taip, kaip buvo. Todėl, kad viskas užsimiršta. Todėl, kad dabar pačiai gerai atsiversti ir paskaityti, patikrinti koks įvykis, kuriais metais buvo, kelių kilogramų ir kokiu tiksliai laiku gimė visi mano vaikai. Galbūt jūs prisimenat savųjų, bet aš jau kartais pamirštu.
Labai gerai, kad galiu atsiversti knygą ir paskaityti apie tai, kaip viskas buvo, kaip kovo 20 d. išvažiavau į ligoninę gimdyti Kristupo – Pijaus.
Ištrauka iš knygos „Moteris iš raudonos Audi”:
„Kristupo Pijaus gimimas
2003 kovo 20 d.
Tą vakarą reikėjo mano raudonąją audi parvairuoti į kiemą arčiau namų. Ji užsivesdavo ir net galėjo kažkiek pavažiuoti, nors padangos visą žiemą išbuvo tuščios. Andrejus pripūtė ratus, o aš turėjau ją perstatyti kitur, nes jis nenorėjo vairuoti ir vengė to kaip įmanydamas. Bandžiau apsiauti batus. Pilvas didžiulis, vos paėjau, svėriau 115 kilogramų. Apsiauti batus buvo tikras iššūkis. Užkėliau vieną koją ant kėdės, kad užsiriščiau batų raištelį, ir pajutau per kojas tekant šiltą srovelę. Nubėgo vaisiaus vandenys. Baisus sutrikimas ir nežinomybė. Atrodo, mintyse šimtus kartų kartojau, ką darysiu, kai tai nutiks, paskutines nėštumo savaites nekantriai to laukiau, bet, kai tai atsitiko, vis tiek sutrikau ir nežinojau, ką daryti.
Paprašiau Andrejaus iškviesti taksi, pasiėmiau seniai suruoštą krepšį ir išlėkėm į Šv. Jokūbo ligoninę. Atvažiavom apie vienuoliktą valandą vakaro. Nors mane apėmė baisi panika ir atrodė, kad tuoj pat čia, ligoninės tarpduryje, pagimdysiu, ligoninės personalas taip nemanė ir niekur neskubėjo. Sąrėmiai buvo reti, todėl apžiūrėjęs patyręs baltabarzdis gydytojas (kaip vėliau išsiaiškinom, kažkada priėmęs ir Andrejaus gimimą), nuteikė mane labai liūdnoms operacijos prognozėms. Kažkodėl jam atrodė, kad pati nepagimdysiu, ir man tai sukėlė juoką: „Na na, tik neprikarksėkit“. Echoskopas rodė, kad mano Kristupo galvytė neįsistačiusi į dubenį. Andrejui liepė eiti namo, o mane paguldė į lovą, prijungė aparatus ir liepė laukti dažnesnių sąrėmių. Parašiau savo draugui anesteziologui, kuris tuo metu dirbo šv. Jokūbo ligoninėje, žinutę: „Šarai, aš pas tave ligoninėje gimdau, kai galėsi ‒ užeik.“ Iki ryto man nieko nenutiko, sąrėmiai dažnėjo, gimdos kaklelis atsidarinėjo, o palatoje besilankančios akušerės, gydytojos ir skyriaus vedėja vis kartojo: „Jakučionyte, užlipk ant gimdymo stalo. Jakučionyte, nulipk.“ Nežinau, kiek kartų taip laipiojau, o jos vis sukiša rankas, kažką šnabždasi ir niekas nevyksta. „Jakučionyte, ar tau tikrai taip skauda, ar tik aparatas taip rodo?“ Apie 10.00 ryto atėjęs Šaras sako: „Nežinau, kodėl jos nieko nedaro, bet čia jau aišku, kad pati nepagimdysi“. Gimdos kaklelis buvo atsivėręs dešimt centimetrų, sąrėmiai kartojosi kas tris minutes. „Jakučionyte, nusileisk į pirmą aukštą, į echoskopijų kabinetą“. Nueinu, laukiu. Prieš mane laukia dar dvi moterys, iš jų aprangos matau, kad abi atėjusios iš miesto eilinei konsultacijai, ne ligoninės pacientės. Viena užeina į kabinetą. Man prasideda stangos. Laukiančioji eilėje prieš mane, matydama mane perkreiptu veidu atsirėmusią į sieną, klausia: „Gal jums bloga?“ „Ne, man ne bloga! Aš tik gimdau!“. Tikiuosi, kad ta moteris nebuvo gimdžiusi, todėl atleidžiu jai už tai, kad, kai pirmoji išėjo iš kabineto, ši šmurkštelėjo prieš mane. Na, gimdai, tai gimdyk tam koridoriuj, belaukdama echoskopijos. Sulaukiau, nieko gero nepasakė, tik dar kartą patvirtino, kad vaikas per didelis, pečiais užsikabinęs už mano dubens kaulų ir galvytė neįsistato. Praėjo jau daugiau nei dvylika valandų, kai nubėgo vaisiaus vandenys. Niekaip nenorėjau patikėt, kad negaliu pati pagimdyti! Kokia nesąmonė! Mama pagimdė aštuonis, seserys pagimdė, visos giminaitės pagimdė, o aš nepagimdysiu?
Užlipau į antrą aukštą, lifto nebuvo. Sąrėmiai kartojosi taip dažnai, jog atrodė numirsiu. Darykit ką nors! Pagaliau prieš vidurdienį buvo priimtas sprendimas. Pati užlipau į trečią aukštą, kur buvo operacinė. Šaras man atliko epidūrą ir pasakė: „Dabar jau gali rėkti, nes greitai nieko nejausi“. Ir rėkiau, surikau gal porą kartų. Per visą tą laiką tik dabar surikau. Nežinau, kodėl taip atsitiko, nesuprantu, kodėl tai truko taip ilgai, bet tada mano būsena buvo tokia, kad dar akimirka ir tikrai būtų nuvažiavęs stogas. Ne gimdyti, o vežti į „psichuškę“ tektų. Gal todėl, kad niekam nesumokėjau, iš savo kvailų jaunatviškų įsitikinimų nedaviau kyšio, bet dvi pavardes atsiminsiu iki grabo lentos: Jakukutė ir Kvietkukutė (pavardes pakeičiau). Tos, nuo kurių priklausė mano gimdymas, tos, kurios pagaliau atliko man Cezario operaciją. Kol mane operavo, Šaras vis glostė man galvą ‒ vienintelis šviesus prisiminimas iš tos beprotiškos paros.

2003 metų kovo 24 dieną 11 valandą 44 min. gimė Kristupas Pijus. Svoris 4650 g, ūgis 58 cm.

Manote, man palengvėjo, kai pagaliau pamačiau savo vaiką? Nė kiek. Mane tiek „prifarširavo“ penicilinu (leido penkis kartus per dieną), kad Kristupas klykė dėl raižomų vidurių ir jau trečią savo gyvenimo parą, seselei įkišus termometrą, sprogo žalių penicilinu dvokiančių išmatų fontanu. O taip, sakysit, mekonijus. Prisipažinsiu, kai pirmą kartą pamačiau, tikrai nežinojau, kas tai, nors apie naujagimius buvau perskaičiusi daug literatūros, lankiau paskaitas, tačiau realybėje visko mokiausi iš patirties, o ne iš knygų. Mekonijų buvau mačiusi kelias dienas prieš tai.
Tas dienas ligoninėje prisimenu, kaip baisų košmarą, lyg mane būtų apleidusi siela ir sveikas protas, lyg stebėčiau save iš šalies ‒ visiškai sutrikusią, neturinčią pieno, nemokančią maitinti, su per naktis klykiančiu vaiku. Per tas penkias dienas ligoninėje mane tris kartus perkraustė vis į kitą palatą. Po to šimtus kartų „atsukdavau“ praeities „filmą“ ir analizuodavau savo pirmąjį gimdymą, dešimtis kartų vis pasakojau savo istoriją. Kodėl man skyrė tiek antibiotikų? Kodėl taip ilgai neoperavo? Kodėl vaikė po ligoninę, kaip kokį šunį pirmyn ir atgal? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Kai po penkių dienų užvėriau ligoninės duris, maniau, kad niekada į ją nebegrįšiu. Bet, deja, grįžau.
Septintą dieną po gimdymo, būdama viena su mažyliu namuose ir dar vis labai gausiai kraujuodama, nuėjau į tualetą ir pajutau, kad mano tarpvietėje kažkas lyg užstrigęs. Apčiuopiau pirštais ir išsitraukiau apie dešimties centimetrų ilgio, gal kokių keturių – penkių centimetrų pločio mėsos ir kraujo darinį. O, Dieve švenčiausias! Net silpna pasidarė, širdis į pakinklius nusirito, kas čia??? Ėmiau labai gausiai kraujuoti, tiesiog krito krešuliai. Pirmiausia paskambinau Šarui, nes daugiau neturėjau į ką kreiptis. Jo atsakymas buvo trumpas: „Važiuok į ligoninę“. Tada paskambinau Andrejui, pasakiau, kad skubiai reikia į ligoninę. Lyg ką nujausdama užsuko sesuo Rima. Išsikviečiau taksi, palikau Rimą su Kristupu ir išvažiavau. Iš nevilties norėjosi kaukti. Žinojau, kad mėsos gabalas, kurį išsigandusi išmečiau į klozetą ‒ ne šiaip krešulys, o placentos likučiai.
Taksi lieka laukti prie ligoninės, o aš tiesiu taikymu lekiu pas skyriaus vedėją. Toji išklauso, apžiūri, atlieka echoskopiją. „Matau ten krešulį ar kažkokį darinį, užčiuopiu, bet negaliu ištraukti. Suleisiu vaistų, stabdančių kraujavimą. Palauksi dešimt minučių tualete ir turėtų iškristi“. Belipant nuo ginekologinės kėdės ir einant per kabinetą drimba kraujo krešuliai. Klausiu, kas čia? Ar jos man operacijos metu placentos paliko? Ne, sako, neįmanoma, kad atvėrę gimdą paliktume placentos. Suleidžia vaistų. Sėdžiu tualete, laukiu. Juk pasakė, kad kris, kad matė dar. Sėdžiu dešimt minučių, penkiolika… Girdžiu, šaukia: „Jakučionyte, jei dar neiškrito, tai iškris vėliau, važiuokit namo. Jei bus blogai ‒ skambinkit. Gali tekti atlikti valymą.“ Sėdu į taksi, ligoninėje net buvau gavus kažką pasitiesti. Sakau, kad vežtų skubiai, nes man gali būti avarija. Parvažiuoju namo. Niekas nekrenta. Laukiu valandą, dvi. Nieko. Atėjus vakarui negaliu užmigti. Vis atrodo, kad kyla temperatūra, nuolat ją matuoju. Galvoje sukasi baisiausi scenarijai. Gal man ten viduje kraujuoja? Kur dingo tas darinys ‒ krešulys, jeigu jį matė echoskopuojant ir užčiuopė ranka? Kodėl nekrenta? Gal mirsiu? Nukraujuosiu? O jei teks gultis į ligoninę? Šiaip ne taip sulaukiu septintos ryto. Žinau, kad skyriaus vedėja būna nuo aštuntos, kartais ir anksčiau. Spirgu. Skambinu į skyrių: „Labas rytas. Čia Jakučionytė. Vakar buvau pas jus. Sakėt, kad iškris. Bet niekas nekrenta. Ką daryti? Vėl atvažiuoti?“ Kitame laido gale atsiliepia: „A… Jei neiškrito, tai ir nebeiškris. Nereikia jums niekur važiuoti.“
Sutrinku dar labiau. Kaip gi taip? Tai kris, tai nekris? Kiek dar man kūju trankys psichiką? Kiek gi galima? Galima ir daugiau!
Po dviejų savaičių prausiuosi po dušu ir užčiuopiu pjūvio rande kažką keisto. Apsižiūriu prieš veidrodį. Dviejose vietose randas atsivėręs. Skambinu Šarui. O kam dar galiu skambinti? „Šarai, nepatikėsi, man randas atsivėręs dviejose vietose. Pas Kvietkukutę daugiau nevažiuosiu. Ką daryti?“ Šaras papasakoja apie galimybę po operacijos blogai sugijus randams susiformuoti kažkokiai skylei pilvo ertmėje ir liepia atvažiuoti ‒ paprašys kitos kolegės mane apžiūrėti. Toji apžiūri ir sako, kad kartais taip atsitinka, nieko nereikia daryti, tai tik viršutinių audinių plyšimai, sugis, tik randas bus didelis.
Ilgai man tas randas gijo ir šlapiavo, o sugijęs liko didelis ir raudonas. Gerai, kad po to dar tris kartus per tą pačią vietą pjovė, tai ketvirtas kartas buvo pats geriausias – beveik visai nesimato.“
Ir pabaigai šiek tiek neredaguoto teksto iš naujos mano knygos, kurią rašau. Apie Teodoro pirmąsias dienas po gimimo. Visiems gydytojams ir jais tikinčiais, labai nepatiks tai, ką aš parašiau. Bet vėl gi, parašiau sau.
“2011 kovo 21 diena. Antakalnio universitetinė ligoninė

Sunku blaiviai ir aiškiai prisiminti viską, kas man nutiko tada ligoninėje.
Prisimenu tarsi nuotrupomis, prisimenu žmones ir sakinius, akimirkas įsirėžusias į atmintį, bet visko sklandžiai prisiminti negaliu.
Pirmą parą palatoje su manimi buvo Eglė P. Ji keldavosi prie Teodoro vos šiam krepštelėjusi ir neprašyta patarnavo man – virė arbatą, paduodavo viską, ko reikėjo man ir Teodorui, besąlygiškai manimi rūpinosi. Aš gulėjau lovoje, kaip didžiulis mėsos gabalas. Kitą rytą Eglę pakeitė Andrejus, atsisėdo ant tuščios, šalia esančios lovos ir įsijungė kompiuterį. Tas didžiulis skirtumas, kai kažkas esantis šalia nuoširdžiai supranta tavo poreikius ir su didele meile rūpinasi. Ir žmogus sėdintis toje pačioje patalpoje su tavimi ir ketvirtu savo sūnumi, kuris ne tik kad neprieina prie jo, šiam pradėjus verkti – šio žmogaus reikia tris ar keturis kartus paprašyti, kad jis tai padarytų. Gulėjau neturėdama jėgų nei pati atiskelti, nei jam vadovauti. Gulėjau bandydama susitaikyti, kad kitaip nebus, čia ta jo „stoparo“ būsena, kai jis tampa neveiksnus. Man reikės tą būseną iškentėti, ji kada nors praeis. Gulėjau ir bandžiau valdyti savo emocijas, kurios paprastai po gimdymo būna sunkiai valdomos. Pirmomis dienomis užvaldo harmonų audros ir tu negali mąstyti blaiviai, tampi tarsi beprotė.
Pirmąją dieną apie pietus palaton prisistatė būrys gydytojų ir aptarnaujančio personalo apžiūrai. Mūsų atsisakymas skiepyti bet kokiais skiepais iššaukė didžiulį nepasitenkinimą. Kodėl atsisakom? Ką mes iš viso apie nusimanom? Kaip mes galime savo vaikui linkėti tokio blogo ir palikti jį be skiepų? Ne, mes tikrai atsisakom skiepų sąmoningai, o ne iš kaimietiško durnumo. Pakiša žurnalą kažkokį pasirašyti, kad atsisakom skiepų. Andrejus klausia: „Kur ir ką čia reikia rašyti?“ Pirštu parodo vietą žurnale ir sako: „Rašykit, kad atsisakot HB skiepo.“ Jis pasirašo. Visi išbilda kreivai mus nužvelgę. Taip, taip, žinau jūsų nuomonę apie tuos, kurie atsisako skiepų, neverta nei diskutuoti, nei ginčytis. Tiesiog pasilikim kiekvieni prie savo nuomonės: mes, kad neskiepysim ir nerizikuosim padaryti neatsitaisomą žalą savo vaikui, jūs – kad mes kvailiai ir nesuprantam kokią žalą darom.
Visą dieną bandau kuo dažniau maitinti, bet aišku, kad pieno dar nėra. Raminu save, kad pakentėsim ir ištempsim, atsiras to pieno, išmaitinsiu ir šitą viena krūtimi.
Po pietų įvairuoja gydytoja ir sako, kad Teodorui labai didelė gelta, kad reikia vežti į intencyvios terapijos palatą ir guldyti po šviesos lempa. Bandau reaguoti ramiai, žinau, jau taip buvo. Marijoną irgi išvežė, tik ne pirmą parą.
Netrukus Andrejus išvažiuoja paimti vaikų iš darželio ir nuvežti namo, į Trakų rajoną. Pas mane atėjusi Eglė nieko man negali padėti – vaiko vistiek palatoje nėra. Aš pasirįžtu kas dvi valandos eiti jį maitinti. Para po operacijos. Vargiai keliuosi iš lovos ir vargiai galiu paeiti. Kad pamatyčiau Teodorą turiu nueiti ilgiausią kelią: per visą savo skyriaus koridorių, nusileisti laiptais vienu aukštu žemyn ir pereiti dar vieną ilgiausią koridorių – intensyvios terapijos skyrius yra to koridoriaus gale. Kai ten nueinu, seselė parodo, kaip išsiimti vaiką iš po lempos. Jis visas apkabinėtas laideliais, į ranką įdėtas kateteris, maitinti galiu tik stovėdama. Pieno vis dar nėra. Kelis kartus suvaikščiojus pirmyn ir atgal tokį galą ir matant savo vaiką tokį bejėgį, toli nuo manęs, mane apima panika. Esu tarsi užburtam rate. Jam reikia skysčių, kuo daugiau mano pieno, kad greičiau praeitų gelta, o man reikia, kad jis būtų nuolat prie mano krūties, kad pienas atsirastų kuo greičiau. Kaip man tai padaryti? Apie devintą valandą vakare viską pratrūksta, sprogsta, kaip pilnas vandens balionas, paleistas iš balkono – pradedu verkti. Mane visą neįtikėtinai skauda. Antra para po operacijos, o aš visai nepaeinu, pieno nėra, vaiko šalia savęs neturiu. Eglė bando mane guosti. Pasikeitusioje naktinėje pamainoje buvo kažkokia protinga gydytoja, kuri paskyrė man raminamųjų ir vaistų nuo skausmo. „Pirmiausia jums reikia gerai pailsėti ir išsimiegoti, kitaip jūs nieko negalėsite savo vaikui padėti. Miegokit, prižadinsim jus anksti ryte, kai reikės pamaitinti vaikelį.“
Septintą ryto aš jau vėl pas savo Teodorą. Viskas būtų gerai, jeigu čia dirbantys gydytojai tiek negąsdintų. Tai, ką girdėjau iš kiekvieno buvo: „Labai stipri gelta, gali tekti perpilti kraują, vaikas gali likti neįgalus, blogai vystytis, girdim širdies ūžesius, reikia padaryti galvos ekoskopiją, ar ten viskas gerai ir t.t.“ Prisimenu, kad tame skyriuje praleidau valandų valandas. Ten pat, už stiklinės sienos atneša visus tik ką gimusius vaikus. Stebiu, kaip juos nuprausia, aprengia, paima kraują. Stebiu, kaip kiekvienam paruošia po švirkštą ir kažko suleidžia. Pala, tai mano vaikui irgi kažką leido? Aš juk nerašiau jokio sutikimo, kad jam kažką, tik gimusiam suleistų! Netrukus susidraugauju su viena sesele. Ji labai savotiška, matyt gerokai prabudusi ir sąmoninga, visai nepanaši į visus aplink esančius medikus. Kažkodėl sistema jos dar neišspjovė lauk ir ji daugybę metų sukasi tarp naujagimių skleisdama savo pažiūras ir įsitikinimus, kurie tikrai dažnai prasilenkia su tuo, ko medikus moko medicinos mokykloje. Klausiu jos, ką čia tiems vaikams visiems leidžia? Sužinau, kad tai kiekvienam naujagimiui privalomas K vitaminas dėl to, kad apsidraustų dėl kraujo nekrešėjimo. Pasitaikius naujagimio hipoprotrombinemijai, t.y. trūkstant protrombino gali išsivystyti dantenų, virškinimo trakto, odos kraujavimas, kūdikis gali mirti. Galima tam užkirsti kelią suleidžiant vitamino K. Klausiutos seselės, koks mirštamumo procentas nuo šios ligos? Vienas iš dešimt tūkstančių naujagimių. Dieve mano, koks farmacijos biznis! Kiek pinigų uždirba kažkas vien todėl, kad kiekvienam naujagimiui suleidžia šių vaistų! O mirštamumo procentas yra niekinis. Daug vėliau sužinojau, kad viena iš naujagimio geltos priežaščių kaip tik ir gali būti vitamino K perdozavimas. Dabar jau žinau ir apie kitus galimus pašalinius poveikius perdozavus šio vitamino. Bet kaip taip galima valstybiniu mąstu „išdūrinėti“ tėvus? Leisti visiems iki vieno naujagimio vitaminą K net be jų sutikimo? Kas čia per lobizmas?
Ta pati seselė manęs klausia:
– O jūs žinote, kad jūsų vaikui skiepas paskirtas?
– Kaip tai skiepas? Koks skiepas? Mes juk atsisakėm skiepų, raštu pasirašėm!
– Tai jūs atsisakėt HB, nuo hepatito, o nuo tuberkuliozės yra TBC. Jo irgi reikia atsisakyti raštiškai.
– Dieve brangiausias, tai čia gydytojai taip žmones išdūrinėja? Duokit, kur pasirašyt, atsisakysiu ir to TBC! Košmaras kažkoks!
Ryškiai ir nervingai pakeverzoju savo atisakymą nuo dar vieno skiepo. Tikrai pikta. Atseit, jeigu jau tokie protingi atsisakot skiepų, tai patys žinokit, kaip teisingai jų atsisakyti. Tai man sukelia dar daugiau abejonių viskuo, ką aiškina gydytojai.
Ar tikrai ta gelta gali taip paveikti? Kodėl ji tokia didelė? Kaip čia yra? Kas gali pasakyti ir išaiškinti objektyviai, „nepušindamas“, kad susidaryčiau savo numonę.
Skambinu savo draugei Inetai. Ji kaip ranka nuima apie pusę baimės, kurią man įvarė gydytojai. Pataria būti kantria ir neduoti per prievartą man grūdamo mišinėlio vaikui: „Bandyk pati ramiai, sulauksi savo pieno.“
Susitariu, su seselėmis intensyvioje terapijoje, kad aš ateisiu tiek kartų kiek reikės, vaikščiosiu visą naktį, bet maitinsiu pati ir nesutinku, kad jam būtų duodamas mišinėlis. Man atrodo, kad jau po truputį atsiranda pienas, kad Teodoras kažkiek užkanda, tik labai greitai pavargsta ir yra labai išglebęs, vangus, bet gal kaip nors ištempsiu? Kaskart sugrįžusi į savo palatą, pientraukiu bandau nusitraukti dar daugiau pieno. Nunešu ir palieku nakčiai. Kaskart pirmyn ir atgal eidama tais ilgais koridoriais, lipdama laiptais, skaičiuoju nueitus metrus ir laiptus. Tos kelionės siaubingai ilgos ir skausmingos.
Trečią savo vaiko gyvenimo parą sužinau, kad jam tragiškai krenta svoris. „Tragiškai“ – pasak gydytojų. Nuo gimimo jis buvo netekęs apie tris šimtus gramų svorio. Šis faktas ir vakar atsisakytas TBC skiepas vėl davė teisę kiekvienam einančiam pro šalį mane „pušinti“, kaip viskas yra tragiškai blogai ir kad reikia tam vaikui duoti mišinėlio, nes aš neišmaitinsiu pati ir dar viena krūtimi.
Tomis dienomis kaip tik buvo išėjęs žurnalas su pasakojimu apie mūsų šeimą ir nuotraukomis. Vieną kartą neapsikentus kažkokiai pediatrei pakišau jį po nosim ir pasakiau: „Štai, išmaitinau šituos tris – išmaitinsiu ir ketvirtą.“
Bet gydytojai ir yra tam, kad ieškotų ligų, o Antakalnio universitetinė ligoninė yra ne šiaip sau ligoninė – joje dažniausiai ir įrodo, kad ligų yra. Ir man įrodinėja per dieną po kelis kartus, kokia bloga yra mano vaiko situacija. Padaro galvos ekoskopiją, bet nieko neranda. Vėliau, jau pas savo nuolatinę pediatrę sužinojau, kad padarė visų organų ekoskopiją, o pasirašiau sutikimą tik dėl galvos. Ir vėl išdūrė. Vis norėdami įrodyti savo tiesą, vis norėdami surasti kokią nors ligą.
Aš bandau susirinkti visą įmanomą informaciją apie geltą ir pasibeldžiu į intensyvios priežiūros skyriaus vedėjos kabinetą. Toji tikrai kompetetingai išaiškina man kodėl tokia stipri gelta mano ketvirtam vaikui. Mano ir vyro kraujo grupės abiejų teigiamos tik jo ketvirta, o mano pirma. Visų vaikų trečia. Su kiekvienu gimdymu gelta pasireiškė stipriau ir greičiau, nes mano kūnas vis greičiau atpažįsta svetimkūnį. Gimus Teodorui, jau ketvirtam mūsų vaikui, gelta išsivystė tokia stipri, lyg mūsų kraujo grupės būtų su skirtingu rezusu. Duok, dieve, kad mūsų atveju nebūtų jokių baisių pasekmių, o gydytojai ligoninėje visada ir mato patį baisiausią variantą iš visų galimų. Šiandien galvoju, kad suleistas vitaminas K irgi galėjo įtakoti geltos stiprumą, o tada galvojau apie siaubingą perspektyvą dėl penkto vaiko. Kaip aš visa tai ištversiu dar kartą?

Taip dienų dienas ir vaikščiojau iš skyriaus į skyrių, pirmyn atgal, kad pamatyčiau ir pamaitinčiau savo Teodorą. Žinojau, kad kuo daugiau būsiu šalia jo, tuo geriau bus abiems, tačiau tas vaikščiojimas reikalavo nežmoniškų fizinių pastangų ir atsidavimo.
Kartais mane aplankydavo operavusi gydytoja Danutė. Ji man pasakojo, kad tokiais atvejais, kaip mano, kai moteriai reikia daryti ketvirtą „Cezario“ pjūvį, niekas iš gydytojų nesiveržia ir nenori tokios didžiulės atsakomybės ir kad tai labai pavojinga operacija. “Kai prapjoviau pilvą ir pamačiau tavo gimdą, man buvo baisu, nes ankstesni randai tokie suplonėję, kad kiaurai matėsi gimdoje esantis vaikas. Tik laiko klausimas kada ta gimda gali plyšti.” – pasakojo ji.”

Tai tiek tos motinystės šiandien. Su gimtadieniu, Teodorai ir Kristupai.

baneris

Facebook Comments Box

17 COMMENTS

  1. Nėra ką pridurt…NĖRA!!! Linkiu, kad perskaitytų visi pribuvėjų, dulų ir natūralių gimdymų priešininkai. Kad sužinotų, kaip gali nutikti Lietuvos ligoninėje. Gal nekasdien…bet…

    Su gimtadieniu ir saulės grįžimu, Birute!

  2. Oho, nieko sau! Šokas! Aš gimdžiau UK, Škotijoje, apie viską informavo (kokie skiepai,kada, vit.K čia neprivalomas, tik siulomas)apie vit. K irgi, mes neėmėm – jokių problemų. Labai skatina žyndymą, ateina seselės ir pasakoja, moko, kaip vaiką dėt, kaip pieną nusiurbt. Gavau labai daug info, mokė kaip plauti, kaip vystyti.
    Labai skaudu skaityti tokią Jūsų patirtį.

    Esate neeilinė asmenybė!

  3. Eglė Vaitkevičienė aš ir vėl nesitikėjau, kad kitas išgąsdinsiu, kažkaip kai parašau, visos istorijos, kurios nutiko man, tarsi manęs nebeliečia, lyg būtų ne apie mane ir ne mano. O jeigu skaityčiau kitos moters, tai man irgi baisu būtų.

  4. Eglė Vaitkevičienė aš ir vėl nesitikėjau, kad kitas išgąsdinsiu, kažkaip kai parašau, visos istorijos, kurios nutiko man, tarsi manęs nebeliečia, lyg būtų ne apie mane ir ne mano. O jeigu skaityčiau kitos moters, tai man irgi baisu būtų.

Komentuoti: Eglė Eglaitė Cancel reply

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.