Šiandien norisi tarsi pirštų galiukais švelniai priliesti, tik keliais žodžiais papasakoti savo būtį. Buvau savaitę Lietuvoje, praleidau fantastiškas atostogas Gongų stovykloje, visiškai nerealioje kaimo turizmo sodyboje „Žirnaja“, Ukmergės rajone. Tiek daug jausmų: svaiginančio džiaugsmo, išprovokuoto svetimo pykčio, besąlygiškos meilės viskam ir visiems aplinkui. Esu įsimylėjusi savo gyvenimą ir žmones, kuriuos sutinku. Mano gyvenimas kunkuliuoja kaip upokšnis, kyla fontanu ir krenta kriokliu. Aš esu laiminga ir dėkinga už tai, kad taip gyvenu: su savo džiaugsmais ir savo vargais, su savo atradimais ir savo klaidomis. Bandau analizuoti priežastis, kurios suteikia tokią būseną: puikūs žmonės, nerealus maistas, fantastiški vaizdai akims paganyti ir daug daug vibracijų ir garsų. Man tinka, labai labai tinka.

Dažnai man sako, kad nėra ką veikti, kai grįžti į Lietuvą. Savaitę su visais geri, baliavoji, išleidi krūvą pinigų ir parsiveži tik pagiringą galvą ir tuščią piniginę. Lietuvoje tikrai yra ką veikti. Manau, kad būtent čia galima turėti fantastiškas atostogas tiems, kuriems reikia šiek tiek daugiau, nei „All included“ Turkijos viešbutyje arba pragertos savaitės su giminėmis. Lietuvoje organizuojamos aukščiausio lygio įvairiausių dvasinių praktikų stovyklos: jogos, tylos, masažų, bėgimo, meditacijų, garso, dailės, menų terapijos. Už savaitę sumokėję apie tris šimtus eurų gausite tokias atostogas apie kokias net nesvajojot: keturių ar net penkių žvaigždučių (gandrų) sodyboje su pilnu maitinimu, programa ir aukščiausio lygio aptarnavimu. Lietuviai turėtų didžiuotis savo gebėjimais tokius dalykus už tokią kainą organizuoti.
Tai tiek tų mano džiaugsmų. Tikrai džiaugiuosi savo atostogomis.

Po kiekvienos kelionės į Lietuvą, tarsi akmenukus renku mažus skausmus: kažkam vis tik užkliuvo mano persona, kažkas supyko už pastabą…
… mano bičiulės vairuotojas vos neišmetė iš autobuso, nes ši pajuokavo ir plačiai nusišypsojo…
… aš bandžiau juokauti su pardavėja oro uoste, tiesiog norėjau ją pralinksminti, bet rūstus žvilgsnis ir grubus atsikirtimas sustabdė mano ketinimus – juokų čia nebus…
… po Joninių gerai prišventę raudonais veidais Jonai, garsiai šūkaliojantys laukdami lėktuvo ir kimbantys bendrauti jame…
… Žvėryne esančio restorano padavėjo, iš kurio tatuiruočių supratau, kad yra gyvenęs užsienyje, pasakojimas: „Taip, gyvenau Londone tris metus, grįžau, metus bandžiau čia, bet negaliu daugiau, mane slegia žmonės, aplinka, jau greitai išvažiuosiu vėl, šį kartą į Kanarus“…
… pašnekovė Reda lėktuve: „Kodėl Lietuvoje turėtų šypsotis prekybos centro pardavėja, jeigu gauna tokį atlyginimą? Tai tiesiog neįmanoma. Ji juk galo su galu nesuduria“… Reda daug metų dirbo tarptautinių projektų vadove, tada viską trenkė, nes ją prislėgė situacija, žmonės, kurie nesišypso ir išvažiavo į Angliją pakuoti vištų. Ir ta Reda yra puiki, nes dabar jaučiasi laiminga. Laimė ne ten, kur padėtis ir garbė. Laimė ten, kur lengvumas, laisvė ir orumas.

Daug mažų akmenukų byra širdin ir man tikrai ją skauda. Vėl ir vėl galvoju apie emigracijos mąstą ir to beprasmybę, apie savanorišką genocidą, apie likusių Lietuvoje neapykantą išvažiavusiems, apie išvažiavusių skaudančias širdis iš ilgesio Lietuvai ir nesibaigiančius planus: „Pabaigsiu tą namą Pakaunėje statyti ir grįšiu… užsidirbsiu pinigų, butą dukrai nupirksiu ir grįšiu… dar padirbsiu metus, du ir grįšiu…“
Esi tarsi padalintas. Širdimi tikrai norėtum būti Lietuvoje, nes čia yra puikių žmonių, puikių dalykų, puikių festivalių, stovyklų ir renginių, bet negali, nes esi atsakingas už save, už vaikus, už šeimą. Neišgyventum Lietuvoje, nesudurtum galo su galu, o dar ta neapykanta tiems, kurie išvažiavo…

Man skauda dėl tūkstančių lietuvių, išblaškytų po anglijas, švedijas ir norvegijas. Dalis iš jų ten būdami desperatiškai bando kažką sukurti, suburti, surinkti visus vienon krūvon, steigia lietuviškas mokyklėles ir moko savo ir svetimus vaikus lietuvių kalbos. Žemai lenkiu galvą kiekvienai bendruomenei. Jeigu jūs manot, kad jie ten „milijonus plauna“, tai labai klystat – dažnai neturi nei grašio, o jeigu padaro mokamus renginius, tai kai kurie tautiečiai atėję net por1 eurų gaili sumokėti už programą. Ir tada organizatoriai atsiduria tikrų tikriausio „paprašaikos“ vaidmenyje – ieško rėmėjų, maldauja atlikėjų, vedėjų, muzikantų kuo mažesnio honoraro, nes dažnai net ir kelionės išlaidų padengti negali. O atlikėjai iš Lietuvos kaip tik svajoja apie didesnius honorarus – juk į užsienį skrenda, ten žmonės daugiau turi.

Vakar Lietuvos valdžia pasirašė kažkokį miglotą susitarimą dėl emigracijos mažinimo. Taip ir nesupratau, ką jie ten darys, bet man dažnai norisi pabelsti į Seimo langą ir paklausti, kada jau bus finansiškai remiamos lietuviškos mokyklos ir bendruomenės? Žinau atsakymus. Daugelio atsakymų šaknys prasideda ties neapykanta emigrantams: patys pasirinkote riebesnį kąsnį, nei meilė Tėvynei, tai ir duskite dabar savo užsieniuose. Na, tie, kurie į viską papraščiau žiūri, tikrai nesivargins nei dėl pilietybės išsaugojimo, nei dėl kalbos. Vadinasi, juos visus reikėtų braukti iš sąrašo to pusantro milijono, kuriuos valdžia tikisi parsigražinti – vaikai nekalba lietuviškai, todėl su jais į Lietuvą grįžti sudėtinga.

Visas valdžios planas man kažkoks dirbtinis ir labai neskanus. Ne nuo to galo pradedat, vyrai. Viskas prasideda nuo paprastų dalykų. Prieš kelis mėnesius žiniasklaidoje ėjo nuėjo skandalėlis apie vaikų netinkamą maitinimą Lietuvos darželiuose. Ar jūs Seime turite tiek galios, kad vaikas darželyje per dieną gautų ne penkiasdešimt, o du kart tiek gramų daržovių? Ne, jūs neturite tokios galios. Ką jau kalbėti apie kasininkę, kuri nesišypso. Juk tai irgi jūsų atsakomybė – minimalaus atlyginimo dydis. Ką ten daržovės vaikams ar kasininkė, pagalvojus jau vien apie tai, kad nuo naujo šildymo sezono nebebus PVM lengvatos ir visi žmogeliai už šildymą mokės beveik ketvirtadaliu daugiau.
Nežinau, tikrai nežinau, kaip gyvena ir išgyvena žmonės Lietuvoje ir kada ta visa bomba sprogs. Kartais man atrodo, kad žmonėms Lietuvoje taip gyventi patinka, tarsi žaistų kažkokį „sado – mazo“ žaidimą. Juos dusina, bet jiems patinka būti dusinamiems. Nebandžiau, bet sako, kad per seksualinius žaidimus smaugiant tikrai patiriamas malonumas.

Prieš mėnesį buvo sukurta peticija „Dėl tėvų dalyvavimo formuojant Ikimokyklinių/mokyklinių ugdymo įstaigų Sveikos mitybos meniu“. Spėkite, kiek tėvų pasirašė ją per mėnesį nuo sukūrimo datos? Vargani 1487! Aišku, kad parašų bus surinkta per mažai ir niekas nepasikeis. Ir valgys jūsų vaikai praktiškai „š“ darželiuose, nes jūs labai verkiat, kad viskas blogai su tuo maistu, bet nieko nedarot. Net peticijos nesugebat pasirašyti. Vadinasi, jums taip yra gerai. Ir taip su viskuo viskuo, kas vyksta Lietuvoje. Visi tyli. Gal tikrai jaučia orgazmą smaugiami?

Kažkoks totalus lietuvių nesusikalbėjimas, negirdėjimas vieni kitų, nenoras girdėti. Paprastų piliečių su valdžia, išvažiavusių su likusiais, kažką darančių su norinčiais viską gauti nemokamai.
Man taip norisi daugiau bendrystės, supratimo, vieni kitų palaikymo, atjautos. Todėl aš imsiu savo asmeninę atsakomybę ir kiek galėsiu, tiek palaikysiu kiekvieną lietuvių bendruomenę užsienyje taip, kaip sugebėsiu. Kartais pakanka tik pabūti drauge, kad gautum keliems mėnesiams užtaiso į priekį. Gaila, kad kol kas negaliu to daryti be honoraro.
Rugpjūčio 21- 26 dienomis būsiu Osle ir netoli jo. Jeigu yra norinčių, tai imkite ir naudokite mane dėl bendrystės, dėl vieni kitų palaikymo ir motyvacijos. Parašykit man, kam rūpi: birute.jakucionyte@gmail.com

O liepos 5 ir 6 dienomis Londone grosiu su Gongais. Kviečiu lietuvius ypač 6 dieną. Susikibkim, broliai ir sesės, rankom ir giedokim. Vardan tos, Lietuvos. Apie renginius yra čia.

Ir šiaip… vis tiek ateis diena, kai mes turėsim visi ne tik susikibti už rankų, bet ir apsikabinti. Tai galim jau dabar pradėti.