Jakucionyte.lt

Home Kamštelių vajus 98. “Kamštelių vajus’2016”. Kelionės per Lietuvą dienoraštis

98. “Kamštelių vajus’2016”. Kelionės per Lietuvą dienoraštis

6
98. “Kamštelių vajus’2016”. Kelionės per Lietuvą dienoraštis

Kaunas. Spalio 4 d. Pirmoji finalo diena.

Vakar važiuodama iš Trakų į Vilnių ir klausydama šalia besidžiaugiančios pusseserės, kaip Lietuvoje gražu šiuo metu ir kokia graži gamta, aš jai sakiau: „O mane labiausiai džiugina ne gamta, nes man ir Anglijoje labai gražu. Mane kamštelių kelionėje per Lietuvą labiausiai džiugina, kad sutinku tiek daug lengvai išprotėjusių žmonių, tokių kaip aš. Žmonių, kurie daro daugiau, nei parašyta jų pareiginėje instrukcijoje, mokytojų ir auklėtojų, kurios metai iš metų neatlygintinai tamposi su kamštelių maišais ir tiki, iki kaulų smegenų tiki, kad taip darydamos prisideda prie švaresnės Žemės. Aš irgi labai tuo tikiu, todėl man taip gera susitikti tarsi savus, žiūrėti vieni kitiems į akis ir jausti bendrystę. Tokie žmonės įkvepia, užaugina sparnus ir suteikia drąsos, energijos, vilties veikti.

Kiekvienais metais pradedant rinkti kamštelius išgyvenu visą jausmų vaivorykštę ir vienas labiausiai varginančių – ar viską suspėsim, ar ko nepamiršim. Taip norisi, kad viskas būtų tobula, tačiau niekada nebūna. Kiekvienais metais vis kokia nors kliurka gadina nuotaiką, nes gi nebuvo tobula! Šį kartą nebuvo tobula, nes užsakyti lipdukai buvo pagaminti ir išsiųsti laiku, tik ne tuo adresu… nes nesuspėjau padaryti dovanojamų laikrodžių – konstruktorių sutvėrimo instrukcijos… nes per daug pūtė vėjas…

Na, tokia savotiška saviplaka, nors supranti, kad viskas yra tobula. Tačiau nepaisant milijono dalykų, kuriuos reikia padaryti, paimti, parašyti, nusiųsti tam, kad iš viso “Kamštelių vajus” įvyktų, jis kasmet prasideda ir baigiasi. Ir kiekvienais metais kasdien tenka išgyventi savo bangas, daryti klaidas, džiaugtis, nusivilti, pasikinkyti beribę kantrybę ir judėti tolyn. Taigi, šiandien Kaune prasidėjo penktasis, jubiliejinis „Kamštelių vajus“.

Geros naujienos:

– Turėjau puikią pagalbą ir surinkom, perrinkom 600 kg kamštelių.

– Tarp atvežtų meninių darbų du išties fantastiški ir važiuos į respublikinę parodą.

– Renginys vyko konkurso partnerio „Kūrybos kampas 360*“ kieme, ir šalia esančios dirbtuvės, kuriose vaikai galėjo pasidaryti atšvaitus, rūpestis mumis ir kamštelių surinkimu vertas pačios didžiausios padėkos, ir man labai norisi apie juos daug gerų žodžių pasakyti. Tai vieta, kurioje galite atsinaujinti savo seną daiktą, švęsti vaikų gimtadienius, mokytis iš nereikalingų daiktų pasigaminti kažką naudingo ir reikalingo, mokytis rūšiuoti, perdirbti ir susipažinti su šiukšlių (trash) dizaino idėja. Jeigu norite ten apsilankyti su šeima, draugais ar klase, tiesiog skambinkit Giedriui tel.: 8 618 28752.

Blogos naujienos:

 – Kažkodėl norisi apsiverkti, nes jau nėra ką sakyti, kai pernai ant didžiausio vėjo kelias valandas klūpojusios pedagogės, perrinkinėdamos kamštelius, šiemet ir vėl darė tą patį. Na, kodėl KODĖL negalima to padaryti savo įstaigoje?

– Vieno darželio kamštelių nepriėmėm, nes jie buvo neperrinkti – įstaigą užregistravusi jos vadovė neperdavė žinių savo darbuotojoms apie tai, kokie kamšteliai tinkami, kokie ne. Aš kasmet kelis kartus siunčiu nuorodas, nuotraukas, smulkius ir detalius aprašymus kokie kamšteliai tinka, tačiau ta informacija pedagogių, kurios organziuoja kamštelių surinkimą, nepasiekia. KODĖL jūs statote savo darbuotojas į tokią bjaurią situaciją, mielos direktorės ir pavaduotojos?

– Dar vis yra žmonių, kurie gauna informaciją, ją perskaito, kažkodėl ignoruoja, atveža netvarkingus kamštelius ir išpūtę akis aiškina, kad jie kažkaip neįsigilino, ir kad čia aš jiems tarsi skolinga, kad jie konkurse dalyvauja.

– Siųsdama šiandien pranešimą visai Lietuvai apie tai, kad prasidėjo konkurso finalas įvėliau siaubingą klaidą. Finalas Vilniuje tikrai vyks spalio 14 dieną.

– Buvo šalta, pūtė vėjas, vieną iš mūsų perpūtė ir nežinia kaip jis rytoj galės važiuoti į Alytų, Druskininkus ir Marijampolę. Prigirdėm vaistų ir tikimės stebuklo.

Alytus. Druskininkai. Spalio 5 d.

Kas buvo! Oi kas buvo! Pasakoti tiek, kad keliais sakiniais niekaip. Bet pasistengsiu trumpai.

Pabundam ryte, iki Alytaus valanda kelio ir staiga suprantam, kad vienas pakeleivis guli lovoje parguldytas Roto viruso ir niekur iš lovos nepajudės. Betgi mes dvi moteriškės, o ten išnuomuotas krovininis busikas kamšteliams iš Alytaus ir Druskininkų vežti, tai kaip mes čia be vairuotojo? Na ką, Birute, busiko dar nevairavai, Dievas tau išbandymus siunčia, o „Kamštelių vajus“ praplečia galimybių ribas. Reiks ir vairuosi…

Alytų tikrai nuoširdžiai myliu už tai, kad jame su žmonėmis galima bendrauti kaip Anglijos kaime. Todėl vos iššokusi iš savo automobilio Alytaus Rotušės aikštėje stabdžiau du pro šalį einančius vyrus ir prašiau: „Vyrai, vyrai, o gal jūs galėtumėte autobusėlį atvairuoti iki čia iš Pramonės prospekto? Man čia renginys nuo devynių, aš pati niekaip…“ Vyrai gal ir galėjo, tačiau reikėjo kažkam pasirašyti sutartį, sumokėti. Kažkurią akimirką susivokiau, kad elgiuosi neadekvačiai, juk tie vyrai gali svetimą autobusėlį ir kažkur kitur nuvairuoti…

Na, kaip ten bebūtų, išsizyziau iš autobusiuko savininko, kad jis pats, metęs visus darbus www.raudonasobuoliukas.lt jį atvarytų prie teatro. Prižadėjau viešai padėkoti, pagirti, pasidžiaugti ir pareklamuoti. Išlošiau tris valandas laiko sugalvoti kokiam nors planui, kad pačiai vis tik nereikėtų to busiko su kamšteliais vairuoti… Dar sugebėjau kažkaip susiorganizuoti iš Vilniaus siuntinį sau ir pakeleivei Violetai profilaktiškai kordicepso (maisto papildai imuninei sistemai stiprinti) – nei viena iš mūsų nenorim to Roto…

Taigi, viena bėda išspręsta. Kamštelius surinkom, autobusėlin sudėjom, dovanas išdalinom. Alytiškių dalyvių nuotaika ir palaikymas pačio aukščiausio lygio, kamšteliai visi perrinkti, meniniai darbai puikūs, vietinė žiniasklaida dirba puikiai, teatras daro viską, kad mums tik būtų geriau, sklandžiau, visų nuotaika puiki.

Alytuje surinkom 440 kg kamštelių. Žodžiu, myliu tą miestą ir jo žmones iki dangaus! Bet kas vairuos autobusėlį į Druskininkus, o po to į Marijampolę? Išsikviečiu iš Vilniaus sūnėną. Na, kas gi tas skyles užkaišios, kurių teta pridirba, jeigu ne Karolis?

Lekiam į Druskininkus. Ten kamštelių ambasadorė Birutė viską sustygavusi lygiom eilutėm. Viskas surikiuota, švariai, greitai, vien du, op op ir susveriam 193 kg. Tada tie vaizdeliai nuotraukose, kaip Birutė virsta iš kamštelių pelenės (žieminė striukė, kalnų batai, vilnonės kojinės, kepurė ir pirštinės – lauk, vietoj jų aukštalukniai ir elegantiška skraistė) princesė arba rašytoja ir lekia į vakarinį susitikimą su druskininkietėmis. Dvi valandos pokalbių apie knygas, moteriškumą, dieviškumą ir apie žmones, kurie palaiko, skaito knygas, tiki, renka kamštelius, džiaugiasi, dėkoja…

AČIŪ Alytaus ir Druskininkų žmonėms, kurie drauge! Jūs esate mano geroji naujiena.

Viską pabaigę Dzūkijoje tamsiais, gūdžiais keliais traukiame į Marijampolę. Čia net ir pavalgyti gavom (ką? Kamštelių vajaus rinkėjai ir pavalgyti randa kada?). Sako, kugelis naktį negerai, bet buvo toks skanus.

Štai tokia trumpa mūsų diena. Galėčiau prirašyti penkis lapus apie tai, kiek visko buvo šiandien. Kažkas prabėgdamas klausia: „Nu tai ką galima gyvenime tokio veikti, kad dvi knygas apie save parašyti?“ Žinokit, galėčiau ir tris, ir keturias, ir… bet šiandien Labanakt. Jeigu dar yra nemiegančių, prašau, sukalbėkit maldelę, kad tas Rotas kažkaip mane aplenktų, nes aš tik pradėjau ir iš dvidešimt penkių per artimiausias dvi savaites suplanuotų renginių kol kas įvyko tik keturi.

Mudvi su bendrakeleive Violeta sutarėm, kad rašysim abi savo patirtis kelionėje per Lietuvą. Taigi. šios dienos Violeta: „Buvo ilga diena. Viena iš tų, kai laikas tampa labai subjektyvia sąvoka, nes supranti, kad jis matuojamas ne minutėmis ar valandomis, bet darbais, patirtimis ir patyrimais. Galėčiau pasakyti: „Mano diena – tai aštuoniolika ilgų valandų“, bet juk daug prasmingiau skamba: „Mano diena – tai šimtai kilometrų, langų valytuvų kova su lašais, pusšešto šimto kilogramų surinktų kamštelių, begalę kartų ištartas „ačiū“, pasipuošę mokytojos, skubančios švęsti savo profesinės šventės, gardi karšta moliūgų sriuba, atrasta nauja jauki vieta, būrelis nuostabių moterų, susirinkusių pavakaroti kartu“. Ačiū už šią dieną. Visiems, kurie joje sutilpo”

Marijampolė, spalio 6 d.

Trečioji Kamštelių vajaus diena, ketvirtas aplankytas miestas – Marijampolė. Jaučiu šiam miestui ypatingus jausmus dėl čia praleistos savo jaunystės, o lankymasis mokyklose ir bendravimas su mokytojomis, auklėtojomis – tarsi nuolatinis savų ir bendrų pažinčių ieškojimas, bandymas prisilyginti, kad ir aš čia mokiausi, ir mano specialybė – pradinių klasių mokytoja. O kai konkurso dalyviai sako: „Mes iš Petro Armino“, aš jiems atsakau: „O, tai buvus ketvirtukė, aš ten vedžiau savo pirmąją pamoką, matematiką.“ Ir tie prisiminimai, sentimentai neša nuneša mane kažkur toli toli, beveik trisdešimt metų atgal…

Šiandien mokytoja Zita, pavadinsiu ją naujai iškepta mūsų konkurso ambasadore Marijampolėje, įsitempė mus su visom svarstyklėm ir prizais į savo darbovietės, Rygiškių Jono gimnazijos vidų. Kalbino, kalbino ir prikalbino. Aš tai buvau nusiteikus būti lauke, bet pagalvojau apie mokytojas, kurios atveš neperrinktus kamštelius ir leidausi įkalbama. Zita yra šios mano kelionės prizas – nuostabi dailės ir technologijų mokytoja, penkių vaikų mama, tokia sava iki skausmo. Patikėkit, kiek bendro mes radom! Zita mumis rūpinosi, prikvietė talkininkų, šie tiekė kavą, nešiojo ir perrinkinėjo kamštelius, o aš nuolat galvojau, kad labai myliu vaikus ir man taip gera stebėti koridoriuje šiūruojančius šimtus paauglių. Labai labai man patinka jauni žmonės, jaučiu jų potencialą, naujas galimybes. Rygiškių Jono gimnazistai smalsūs, mandagūs, daug domėjosi ir klausinėjo ką mes čia darom ir man tikrai buvo labai gera šiandien visą dieną prabūti mokykloje. O jau valgyklos maistas tai iš viso dieviškas.

Taigi, viskas buvo puiku! Niekas akių net nebandė kabinti. Tik į dienos pabaigą supratau, kad nuolat giriuosi Suvalkijoje gaunanti daugiausia dovanų, bet taip nieko šiandien ir negavus. Ir ką jūs manot? Prieš dienai pasibaigiant Marijampolėje ir vėl mus gausiai apdovanojo skanumynais, keramikos dirbiniais. O jau kaip mumis rūpinasi ir maitina Virginija, pas kurią apsistojom, kiekvienam linkiu nors pasapnuoti. Dieną užbaigėm garsiai besijuokdami, nes aš pati jau dešimt metų neturėdama televizoriaus savęs niekada nematau per TV, kai mane ten rodo, o šiandien mačiau ir net selfį su savimi per teliką pasidariau. O mano draugė šešiametei dukrai sakė: „Žiūrėk, Greta, dvi Birutės. Viena telike, o kita ant sofos. Stebuklas.“ Na, tik kamštelių surinkom neįtikėtinai mažai… Pernai Marijampolėje buvo virš tonos, todėl ir šiemet tikėjausi nors 800 kg., bet surinkom 358 kg. Už tai atrinkom 6 meninius darbus respublikinei parodai.

Violetos įspūdžiai: Norite įveikti išankstines nuostatas ir paneigti visuotinai nusistovėjusius mitus-atvykit į Marijampolę 😉 „Nu jau tie šiuolaikiniai vaikai… Niekas jiems nerūpi, niekuo jie nesidomi, nieko jie nenori-tik prie kompo sėdėt“. Šiandien sutikau pirmokėlius, kurie taip susidomėję klausinėjo apie plastiką ir taip kruopščiai perrinkinėjo kamštelius, kaip net vegetarai nesigilina į produkto sudėtį 😀 „Daug vaikų gimdo tik asocialios, neišsilavinusios ir neturinčios savivertės moterys“. O štai Marijampolėje gyvena Zita, kurios šeimoje gimti pasisekė penkiems vaikams. Graži, protinga, miela ir niekaip netelpanti į gyvenimo nuskriaustos moters apibūdinimą. „Suvalkiečiai – skūpūs žmonės“. Taip, jie skaičiuoja pinigus. Bet tai netrukdo ateinant su keliais maišais kamštelių pas visiškai nepažįstamus žmones prigriebti jiems magaryčių medaus, žolelių arbatos ar savo keptų sausainių O galutinai ir negrįžtamai mane pribloškė marijampolietės, pas kurią nakvojome, ištarti žodžiai: „Man labai malonu jumis pasirūpinti“. Tai buvo labai tikra, labai nuoširdu ir netikėta. Ačiū Marijampolei, kad savyje augina žmones, kurie moka griauti mitus 🙂

Utena. Panevėžys. Spalio 7 d.

Ketvirtoji šių metų Kamštelių vajaus finalo diena. Jau iš patirties žinau, kad geriau iš miesto į miestą pervažiuoti iš vakaro, ne rytais važiuojant daugiau nei 100 km per daug streso. Betgi Marijampolė yra ypatinga vieta dėl to, kaip mumis rūpinasi Virginija, todėl pasilikom pas ją nakvoti, o ryte nuo šešių ryto vairavau į Uteną. Lijo, tamsu, kelyje labai daug fūrų, daug remontuojamų kelių, dujos baigėsi, degalinės nebuvo… nu kažkaip šiaip ne taip, dešimt minučių pavėlavę, pasiekėm Utenos Krašuonos progimnaziją, kurioje dirba visos Lietuvos energingiausia Marytė. Utenoje kamštelių daug. Labai daug. dvi valandas dirbom pasiraitoję rankoves. Susvėrėm 813 kg kamštelių.

Mums labai padėjo Marytė su savo kolektyvo vyrais. Tai jie tuos kalnus maišų sunešė į autobusėlį. Nešdami mano daiktus paklausė: „A kur šitą dėžę nešt?“ „Vyrai, į tą džipą BMW, jis aikštelėje neužrakintas.“ Nunešė ir atėję man sako: „Padėjom į džipą, bet žinokit, jis ne BMW, o Volvo.“ Na, mašinų markes gan gerai pažįstu, bet jeigu savaitę važiuodama su Volvo dar vis galvoju, kad vairuoju BMW… jau stadija.

Žaibo greičiu susimetę visus daiktus lekiam į Panevežį, iki renginio pradžios ten – pusantros valandos. Spėsim. Maryte pasiveja su nuostabių sausainių dėže, o autobusėlio vairuotoją, mano brolį pastveria už kvreno ir nusitempia į valgyklą varškėčių valgyti. Mudvi su Violeta kvatojam iš dujas degalinėje pildančio vyruko. Paprastas, kaip trys kapeikos: „Stok čia po stogeliu, nes lyja. Jūsų draugė norėjo čia man du tuščius butelius parduoti, bet mes neturim taromato. O tai iš Druskininkų, sakot atvažiavot, tai gydėtės? Kamštelius renkat? O ką jūs su jais darot? Tai jūs turbūt kokios mokytojos metodininkės? Bet kalbat tai kaip politikė. Nevažiuokit jūs į Šiaulius per Panevėžį, va, grįžkit atgal ir sankryžoje į kairę, link Kupiškio.“

 Juokiamės, nes tikrai smagu dėl žmonių. Dėl jų paprastumo, natūralumo, lengvo išprotėjimo. Mane apima jausmas, kad mes visi su tais kamšteliais kaip kokia porgindžio partija, tarsi kokie suokalbininkai, kurie šiaip sau, be atlygio, dėl kažkokio savo tikėjimo, įsitikinimų renkam kamštelius. Tik atažiavusias į Panevežio Skaistakalnio mokyklą mus pačiumpa kamštelių ambasadorė šiam mieste Vaida ir mokyklos direktorius. Veda į kambariuką prie valgyklos. „Einam pietauti, dirbsit paskui.“ Pats direktorius atneša nuostabią rūškynių sriubą. Tikrai jaučiuosi kaip kokia prezidentė, tikrai. Kalbam apie politiką. Jau nežinau kelintą kartą manęs klausia ar čia valdžia finansuoja, kodėl mes tą darom, kokiai partijai priklausom… Mes jokiai nepriklausom, sakyčiau, mus netgi ignoruoja ir kai kur pirštais bado: „Kam čia jai reikia tų kamštelių? Matyt, veikt neturi ką, kad tokių nesąmonių prisigalvoja.“ Man nereikia jūsų, tie kur valdžioje, pripažinimo, aš jaučiuosi tokia liaudies, iš pogrindžio, su savo kamšteliais ir juos renkančiais šimtais mokytojų, tūkstančiais vaikų ir dėl to jaučiuosi laiminga. „Kamštelių vajus“ yra bene didžiausias respublikinis konkursas ekologijos tema, tačiau jį savotiškai ignoruoja tiek ministerija, tiek respublikinė žiniasklaida.

Iš Panevėžio išvažiuojam su 473 kg kamštelių. Visoje gražioje istorijoje juk laikas atsirasti ir vienam šaukšteliui rūgšties, ar ne? Tai jos buvo Panevėžyje. Su daugiau nei šimtu kilogramų kamštelių. Atseit, perrinktų, tačiau maišuose švietė netinkami kamšteliai, o juos atvežusi mokytoja varė savo litaniją: „Tai aš tada, prieš keturis metus kai atvežiau visus sąžiningai perrinktus, tik tinkamus palikus ir pamačiau kokius iš kitų priima, tai pasijutau kaip durnė. Tai dabar ir vežu tokius. Sakot, siunčiat nuotraukas ir instrukcijas, kurie tinka? Nu, bet tada, prieš keturis metus tai iš kitų mokytojų paėmė visokius…“ Na, man iš nuovargio ir šiaip nenormalių argumentų jau ir kantrybės trūksta: „Tai tada juos net į kitą gamyklą vežėm, ir jau keturi metai praėjo. Daug kartų apie tai rašiau, aiškinau, siunčiau nuotraukas, keturi metai praėjo…“ „Nu supratau, konkurso taisyklės griežtėja.“ Taip ji, po keturių metų mano laiškų, prašymų, nuolatinių konfliktų ir aprašymų apie tai internete pagaliau suprato…

Per pirmą konkurso finalo savaitę surinkta: 2875 kg. Kol kas laimi Utena! Jaučiu milžinišką dėkingumo jausmą už viską, kas vyksta: sutiktus žmones, juokingus, kamštelius renkančius vaikus, surinktus kamštelius, kad mūsų tiek daug, kad taip galim, nepaisydami keistų žvilgsnių ir nesupratimo, surasti bendrystę kamštelių krūvoje. Lietuvoje apstu puikių, entuziastingų žmonių, nuostabių pedagogų, va tik oras šį kartą ne kažką – lyja nuo antradienio be perstojo. Neprisimenu, kad kada nors Anglijoje ar Londone būčiau tai patyrus. Kai manęs dažnai klausia ar nevargina toje šalyje lietus, visada atsakau, kad Lietuvoje tikrai lyja daug dažniau, ilgiau ir įkyriau.

Joniškis. Šiauliai. Spalio 10 d.

Joniškis. Kaip gera nuvažiuoti pas nugalėtojus! Pernai ir užpernai metų. Todėl, kad jie nuoširdžiai džiaugiasi savo laimėjimais ir vis dar nepraradę entuziazmo laimėti vėl. Todėl, kad jie trykšta energija, o pamatę kamštelį vis dar stveria, pešasi tarp savęs. Viskas Joniškio “Saulės” pagrindinėje mokykloje, ką šiandien pamatėm, išgirdom, susipažinom tikrai džiugino, augino sparnus. Bėgiojau po mokyklą ir fotografavau pernai metų jų laimėtus prizus – penkis žaidimų stalus, kuriais nuoširdžiai džiaugiasi savo klasėse pradinukai.

Esu dėkinga iki žvaigždžių mokytojoms, kurios turi tiek daug entuziazmo nenuilstančiai dirbti, motyvuoti vaikus. Ech, gerai buvo! Šaukštas deguto irgi buvo. Viena komanda atnešė kamštelius ir, paklausti ar kamšteliai perrinkti, linkčiojo galvas ir tvirtino, kad taip, taip, tikrai, labai, tik ką, pačios savo rankom… Tik nežinia iš kur tuose maišuose atsirado tiek netinkamų PP, metalinių kamštelių ir net 26 baterijos. Vienok, visų metų konkursų rastų baterijų pas vieną komandą rekordas. Bet vis tiek tame Joniškyje viskas gerai. Todėl fotografavom kiek tik sveikatos turėjom. Nuotraukų iš Joniškio daug. Bet ir kamštelių daug – 673 kilogramai. Konkurso finalas dar tik įpusėjo, bet „Saulės“ pagrindinė mokykla užėmė stiprias lyderio pozicijas surinkę 460 kilogramų.

Šiauliai. Tiek daug perrinkti, kiek perrinkom kamštelių Šiauliuose, nereikėjo nei viename mieste. Beveik visus surinktus 381 kg. Ir čia pasibaigė mano kantrybė… Ankstesniais metais ji baigdavosi kokią antrą ar trečią dieną, ir aš rašydavau baisų laišką, maldaudama prieš atvežant kamštelius perrinkti juos savo įstaigoje, o ne atvežus priduoti. Taigi, šiąnakt jau rašysiu tą baisų, grasinantį, maldaujantį, prašantį, atkreipiantį dėmesį ir iliustruotą nuotraukomis laišką, kamštelių dar nepristačiusiems konkurso dalyviams.

Šiandien man norėjosi daug daug kartų paklausti: „KODĖL?“ Kodėl neperrenkat, įduodami kažkam atvežti kamštelius ir pastatot tą, jums padariusį paslaugą, asmenį į absoliučiai nedėkingą situaciją? Kodėl tas žmogus turi perrinkinėti jūsų surinktus kamštelius? Kodėl neskaitot mano laiškų? Kodėl ignoruojat konkurso taisykles? Kodėl meluojat, kad visi maišai sąžiningai perrinkti, jeigu vos juos atidarius verčiasi viršun metaliniai kamšteliai?

Kentėjau, kiek galėjau, tačiau konkurso dalyvių bėda yra ne tik neperrinkti kamšteliai, bet ir nuolat daromos klaidos priregistruojant komandas. Esu surašiusi dalyvių sąrašą tokį, kokius duomenis gaunu. Matau labai daug klaidų ir visada galvoju: „Jeigu vieno, savo įstaigos, pavadinimo negali parašyti be klaidų, tai ką man daryti su dviem šimtais? O jeigu aš ant padėkos užrašysiu su tokia klaida, kurią man pačios atsiuntė, tai kas bus beraštė?“ Todėl šiandien, praradusi kantrybę dėl beveik visų šiauliečių komandų neatsakingai perrinktų kamštelių, vienos mokytojos paklausiau: „O kodėl jūs savo įstaigos pavadinimą rašote su klaidomis?“ Tada gaunu kirtį: „O jūs visada taip su žmonėm bendraujat?“ Bendrauju kaip??? Reikalauju tvarkos, susitarimų laikymosi, įsigilinimo į taisykles ir atsakomybės? Gal man jus paimti ir pabučiuoti už tai, kad į viską žiūrite atmestinai ir pro pirštus? Gal visiems čia norma, ypač mokytojoms, visokie „Ačių“, „Pedadodai“ ar kaip ten su ta „konpetencija“?

Gerai, aš ilgai nepyksiu, nes žinau, kad ne mane vieną apima svetima gėda. Apie ją kalba ir daugybė atsakingų konkurso dalyvių. Joms gėda už kitas pedagoges. Bet gal galima kažkaip truputį pasistengti ir labiau įsiklausyti į šalia esantį, į tvarką, į taisykles? Juk ir iš vaikų to prašote…

Violetos įspūdžiai: „Startavo antra Kamštelių vajaus savaitė. Iš Šiaulių pajudame į šiaurę ir turiu dar vieną pirmą kartą gyvenime – lankau Joniškį. Pasitinka trys linksmos karvutės, įspūdingo dydžio pramoniniai pastatai, mokykloje sukabinti televizoriai rodantys Mašenką ir… persekioja nekoks kvapas. Bet miestą okupavusi kiaulidžių smarvė netrukdo joniškiečių pasivaikščiojimams berenkant kamštelius – jie jų atnešė daugiausiai ir išsiveržė į pirmą vietą tarp konkurso dalyvių! Surinkę „lobį“ Joniškyje grįžtame į Šiaulius. Papietavę mokyklos valgykloje (valgyklinis maistas šioje kelionėje dar nė karto nenuvylė), įsirengiame postą ir prasideda darbas. Beveik visų komandų kamštelius po peržiūros teko perrinkti. Numaniau, kur važiuoju ir ką veiksiu. Tikėjausi įvairių situacijų ir nesusipratimų. Tik nebuvau pasiruošusi dalyvių nesuvokimui, jog jie kamštelius rinko visus metus, o juos perrinkti turime vos kelias valandas. Lyg uogas išrūšiuoti beveik 400 kg kamštelių net Pelenei būtų iššūkis… Nesiskundžiu ir nemoralizuoju, tiesiog labai tikiuosi didesnio sąmoningumo ir atsakingumo. Savaitgalis, praleistas Šiauliuose, vertas atskiro įrašo. Kamštelių nerinkome, bet liūdėti irgi neteko, nes vyko Birutės knygų pristatymas Ginkūnuose, svajonių ir sapnų gaudyklių dirbtuvės bei paskaita apie moteriškumą šiaulietėms. Mačiau daug moterų – žengiančių savo pasirinktu keliu ir gyvenančių pagal primestas taisykles, kupinų džiaugsmo ir iškankintų nerimo, stiprių lyg uolos ir bejėgių lyg kūdikiai. Vienos jų kupinos baimių, kitos spinduliuoja pasitikėjimą savimi, bet supratau viena – mes visos esame reikalingos vienos kitoms. Ir tikrai ne tam, kad turėtume ką apkalbėti – tą „pramogą“ palikime boboms 🙂 O tam, kad suprastume, jog visos mes – karalienės. Nors mūsų karūnos ir nematomos 😉 „

Mažeikiai, spalio 11 diena

Mažeikiai. Surinkta 388 kg. Rūpestis mumis aukščiausio lygio Visi labai geranoriški Maistas valgykloje puikus ir už viską iš anksto sumokėta Beje, po pusryčių, dar viešbutyje gavau dovanų rankų darbo muilo ir naminio pomidorų padažo stiklainiuką. Mokytojos Gabijos gimnazijoje nuostabios, direktorius dar labiau. Nuoširdžiai, paprastai, maloniai:

  • Ekspromtinė paskaita apie plastiką, rūšiavimą gimnazistams pravesta Savanorių pagalbininkų daugiau, negu reikia, nes kamšteliai perrinkti
  • Vardiniais keksiukais ir kava pavaišinti Jaučiamės laukiami, mylimi, reikalingi.
  • Vietinės žiniasklaidos dėmesio apstu.
  • Nuotraukų ant kamštelių krūvos su kamštelių skrybėle pridaryta (modelio darbas sunkus)
  • Gimnaziją puošiantys piešiniai ir vitražai pribloškiantys
  • Dovanų tiek, kad nejučia pasijunti kaip tas iš rušiskos laidos “Pole čudies”
  • Labai daug juoko ir geros nuotaikos, jausmo, kad gyvenimas yra puikus.

Štai toks mūsų pusdienis Mažeikiuose, kamštelių surinkimo punkte. Dievinu Mažeikius! Tokia diena kaip šiandien yra nuostabiausia Dievo dovana. Na, o po pietų, vakarop, prasidėjo tikrieji mūsų nuotykiai.

Važiuodama į Mažeikius kaskart gaunu dovanų naują nuostabų žmogų į savo kolekciją. Šį kartą gavau net ne vieną. Kartais atrodo, kad turiu kažkokį karminį ryšį su Mažeikiais, nors nei šeimos, nei giminės jokios šaknys, nei buvę mano gyvenimo įvykiai neveda į šį miestą. 

Kaskart būdama Mažeikiuose patiriu tarsi padidintą dozę džiaugsmo, nuostabos, paslaugumo, dėkingumo, rūpesčio. Visa diena Mažeikiuose buvo tokia. Tiek pirmoji dienos pusė Gabijos gimnazijoje, kur rinkom kamštelius, tiek vakaras Mažeikių muziejuje. 

Ar žinojot, kad Lietuvoje yra Biručių klubas? Jis vienija keturiasdešim Mažeikių rajono bendravardžių, kurios aktyviai vykdo veiklą, organizuoja renginius ir keliones. Šio klubo kvietimu vakar Mažeikių muziejuje pristačiau savo knygas, veiklas ir tapau Mažeikių Biručių klubo garbės nare. Man buvo įteiktas „B“ autorinis ženklas – sagė. Tokia, kokią segi visos klubo Birutės. Vakar tokių buvo susirinkę dvylika! DVYLIKA Biručių vienoje nuotraukoje! Gavau tokio didumo ir gražumo gėlių puokštę, kokios dar nesu gyvenime gavus iš nieko! 

Ir su koncertu manęs dar niekur nesutiko! Sėdėjau, klausiausi mano garbei koncertuojančių vaikų ir mintyse skaičiavau, kiek daug kiti dėl manęs padarė. Žinau, tuos pasirengimus, repeticiją prieš, persirengimą tautiniais rūbais, žinau, kaip eini į sceną, kad ir dėl vienos dainos, tarsi nulietas nuo galvos iki kojų, pamenu jaudulį. Esu ne kartą tai dariusi dėl kitų, bet dėl manęs?…

Sėdėjau, klausiau ir sekiau savo vidinę būseną. Ar aš gerai jaučiuosi? Ar galiu tai priimti? Ar iš savo menkavertiškumo ir nepatogumo norisi prasmegti skradžiai žemę? Ne, nesinorėjo. Baigiu jau ir aš pati savimi patikėti, kad rašydama ir kalbėdama įkvepiu kitus, kad skatinu juos pokyčiams, suteikiu džiaugsmo ir optimizmo. Esu gavusi pastabų, dėl to, kad išleidusi pirmą knygą ir atsistojusi prie būrį, manęs palaikyti susirinkusių, žmonių ne kartą sakiau: „Ar jūs veikti neturit ką, kad dėl manęs čia susirinkot?“ Taip buvo prieš du metus. Tuo metu man buvo per sunku priimti, kad žmonės susirinko dėl manęs, atrodė, kad aš to tikrai neverta. Sėdėma Mažeikių muziejuje ir stebėdama mano garbei surengtą pasirodymą, supratau, kad galiu tai priimti ramiai ir su džiaugsmu. 

Vakarieniavau drauge su Birutėmis. Klausiausi kiekvienos iš jų neeilinės gyvenimo istorijos ir visų jų pasakojimai buvo tikrų tikriausi liudijimai, kad šį vardą gavusios yra ypatingos, aktyvios, organizuotos, tarsi turinčios ir vykdančios savo atsakingumo misiją. Viena Birutė daugybę metų vadovavo Vaikų ir senelių globos namams. Pasakoja apie savo globotinius, kurie atsiveža savo vaikus ir rodo džiaugiasi. Rodo jai, nes daugiau neturi kam. „Štai dėl tokių akimirkų verta gyventi. Aš neturiu daug pinigų, bet tų įsimintinų akimirkų daugybę esu sukaupusi.“ Klausiu jos: „O ar namo tų vaikų nesivesdavot?“ „Oi, buvo visko…“

Kita Birutė pasakoja apie savo vaikus ir mes sužinome, kad jos sūnus vadovauja prancūzams priklausiančiai grūdų perdirbimo įmonei Panevėžyje, kurioje dirba trys šimtai darbuotojų. O ta įmonė perdirba net 40% visų Lietuvoje užaugintų grūdų. Ir ne miltus ir makaronus iš jų daro, o priedus, naudojamus gaminant vaistus, krakmolą ir kramtomą gumą, kurių Lietuvoje nerasit – viskas keliauja į užsienį. Oje, nieko panašaus nesu girdėjus.

Trečia Birutė vadovauja Mažeikių moksleivių namams, kuriuose popamokinių užsiėmumų randa beveik penki šimtai vaikų. Ketvirta ir penkta dirba darželyje, su vakais…

Klausantis Biručių pasakojimų apima jaudulys, graudulys ir nugara eina pagaugais. Mažeikių Birutės nori suburti visas Lietuvos Birutes į vieną klubą ir aš iš karto pasirašiau šiai idėjai. 

Mažeikiuose gavome ir prabangų viešbutį dviems naktims dovanų… O kai važiuojant vidury miesto sustojo mano vairuojamas BMW – Volvo (matyt, supyko, kad BMW pavadinau) jau vėlų vakarą ant kojų buvo sukelti pusė Mažeikių, iškviestas serviso savininkas Edvardas, traliuku nugabentas automobilis į taisyklą, o mums išnuomotas kitas. Saviškio gedimas nesutrukdė tęsti mūsų kelionės per Lietuvą, tik nežinia kada tas remontas baigsis… Tačiau visų susitelkimas, bandant mums padėti, buvo nerealus… kaip ir visa diena Mažeikiuose.

 Taigi, vakar buvo daug pirmų kartų, kuriuos išgyvendamas pasijunti tarsi surealistiniam pasaulyje. Pasaulyje, kuriame daugiau šviesos, meilės, atjautos, paprastumo, žmogiškumo, kuriame vyksta kažkokie nerealūs dalykai, sutinki neįtikėtino fainumo žmones. Pasaulyje, kuriame labiau tiki Dievu ir stebuklais. Pasaulyje, kuriame nori nenori, bet patiki, kad visi visi mes esame Žeme vaikščiojantys karaliai ir karalienės, kad visi mes su karūnom.

Plungė ir Klaipėda, spalio 12 diena

Plungė 235 kg, Klaipėda 412 kg plastikinių butelių kamštelių.

Ta diena, kai jau esam pavargę, jautrūs, pasiruošę gintis nuo nepasitenkinimo paprašius dar kartą persirinkti savo kamštelius. Ta diena, kai desperatiškai ieškai atsakymų į klausimus: “Kodėl neperrenka, kodėl neskaito laiškų, kodėl ignoruoja?” Atsakymų variantai: “Na, mes jau ir taip labai stengėmės, pernai buvom visai neperrinkę.” “Mes ne pirmi metai dalyvaujam, tai žinom kaip, bet kažkaip vistiek neperrinkom.” “Gaunu aš tuos laiškus, bet nesigilinau.”

Plungės ir Klaipėdos kamštelių ambasadorė Loreta pametėja savo versiją: “Trūksta teksto suvokimo.” Kaskart kai siunčiu vėl ir vėl laišką su prašymu perrinkti kamštelius pagal duotas instrukcijas, mane apima jausmas, kad labiausiai pasimeta tie, kurie tikrai gerai perrenka ir moka atskirti tinkamus kamštelius nuo netinkamų. Jie tada suabejoja ir puola ieškoti skaičių, raidžių ten, kur jų niekad ir nebuvo… Nebežinau, nei kokiais žodžiais prašyti, nei kokia kalba, nei kokiomis intrukcijoms apsakyti… Šiandien ta diena, kai į klausimus ar konkursas bus kitais metais atsakau: “Viskas, paskutinis kartas.”

Ir tada įsiveržia dvi žavios moterys su 79 kilogramais kamštelių ir juokiasi, kai paprašome perrinkti, nors visuose jų maišuose randam tik kelis netinkamus, juokiasi pasakodamos apie savo “Friends forever” komandą. Ji susibūrė Šilutėje iš penkių socialiai atsakingų šeimų. Jie renka, lenktyniauja tarpusavyje, paskui sveria, skaičiuoja, teikia laimėjusiems nominacijas, nugalėtojų taures. Tokioms niekaip negali pasakyti, kad viskas, tai paskutinis kartas.

Todėl jau dabar žinau, kad rytoj man atsivers septintasis ar kažkelintasis kvėpavimas, rasis iš kažkur energijos ir aš užbaigsiu visus suplanuotus renginius.

Per visus vienuoliku jau apvažiuotų miestų surinkome 4966 kg plastikinių butelių kamštelių. Labai reikia savanorių penktadienį Vilniuje ir labai kviečiu visus į finalinį apdovanojimų renginį sekmadienį, spalio 16 d. 14 val. PPC „Panorama” centrinėje aikštėje.

Kelmė, spalio 13 diena

Kelmė. 261 kg. Juoda ir balta. Kas yra kas spręskite patys, bet šitas tekstas man rašosi liūdnas, nepasant to, kokių nuostabių žmonių sutikau Klemėje. Kelmės jaunimo centras – vieta, kurioje renkasi, bendrauja, būna, slepiasi, susitinka, dalinasi, kartais pykstasi Kelmės miesto jaunimas. Sako, kad tarp centro lankytojų 95% vaikinų, todėl vos tik įžengus jaučiasi vyriška tvarka ir energija.

Centro darbuotojas Robertas – jaunas, energingas ir sąmoningas savivaldybės specialistas. Vėl šiurpsta oda nuo pasakojimų apie tuos paprastuosius, tuos bėdon ar tiesiog sudėtingon situacijon pakliuvusius jaunuolius. Mums abiems norėtųsi ką nors nušauti dėl susiklosčiusių sisteminių dalykų, socialinių darbuotojų neveiksnumo, kvailų įstatymų. Robertas pasakoja apie du našlaičius brolius, kuriuos augina močiutė. Vyresnėlis devyniolikmetis atveša jam taisyti brangų kompiuterį. Pasidomėjus, iš kur tokį brangų gavo, jeigu net apsirengti neturi ką (net duodamas kraujo pasirinko sportinius marškinėlius kaip atlygį) sužino, kad tokia socialinės paramos tvarka. Pašalpa skiriama ne maistui, ne remontui, nes butas priklauso močiutei, ne rūbams ar batams, nors vaikšto pusplikis, bet technikai. Nusipirko televizorių, po to kompiuterį už du tūkstančius eurų. Socialinės darbuotojos darbas – laiks nuo laiko patikrinti ar dar tebeturi daiktus, kuriems buvo skiriama pašalpa ir uždėti varnelę dokumentuose. Taip gyvena našlaitis plikas basas, bet su brangiu kompiuteriu. Savo mažametį brolį dar tik į darželį vedžioja, po to abu su močiute keliauja dirbti į avietyną.

Klausausi Roberto istorijų ir norėčiau visas jas užrašyti. Tačiau tai absoliučiai nieko nesprendžia. Man pabuvimas centre ir bendravimas su geranoriškais jo darbuotojais, susirinkusiu jaunimu suteikia vilties, kiek daug jaunų ir nuoširdžių, dar vis norinčių kažką pakeisti, žmonių Lietuvoje. Jie liūdi, nusivilia, tačiau juda pirmyn, darydami daug daugiau, nei aprašyta jų pareigybių instrukcijose, iš savo atlyginimų pirkdami maistą, priemones veikloms, nes centras negauna jokių lėšų, tik dviejų darbuotojų atlyginimus. Neturi valytojos, neturi direktoriaus, neturi nieko. Na, vis tik turi stogą virš galvos jaunimo susitikimas, keletą žaidimo stalų, kelis instrumentus… Sako, kad daug ką žmonės čia sunešė. Senas sofas ir fotelius. Bet ar tikrai tik tiek ir pakanka?

O kamšteliai kur, paklausit? Jie buvo. Šimtas kilogramų perrinktų. Ta, su kuria kapojausi pernai Kelmės vidury, o šiemet net registruoti į konkursą nenorėjau, šiandien kaip šilkinė. Nuoširdi, maloni:

– Nuvažiavau devintą valandą į aikštę. Žiūriu nieko nėra. Atsiverčiau jūsų laišką. Žiūriu, kad nuo dešimt. Atvažiavau dešimtą, bet vėl nieko neradau. Dar kartą atsidariau laišką, žiūriu, kad ne ten kur pernai, o Jaunimo centre šiemet kamštelius renkat.

 – Tai tamstai su teksto suvokimu blogai? – klausiu.

– Na, tai taip, sutinku.

Gerai, kai gali pasijuokti iš savęs, atleisti pernai metų nesusipratimą, džiugiai eiti tolyn. Tačiau linksma būna ne visada. Ypač kai beveik jau prieš pat užsidarant surinkimo punktui atvažiuoji su daugiau nei pusantro šimto, t.y. penkiolika bulvių maišų neperrinktų kamštelių. Iš pradžių dievagojasi, kad perrinkti. Mes tikrinam ir iš karto matom, kad ne, nes maišai tinkliniai ir iš jų lenda metaliniai kamšteliai. Susikviečiam visus jaunimo centro lankytojus ir darbuotojus talkon. Renkam visi, tik tą vieną, atklibikščiavusį su rementais, palieku ramybėje sėdėti ant sofos.

Tada viskas vyksta kaip pagal scenarijų. Atvežusi kamštelius išsitai pasakoja savo istoriją ir aplinkybes kaip čia taip kažkaip nutiko, kad ji nepatikrino, kad čia ne ji, o kiti, kitos klasės, kitos mokytojos, jie jie, ne aš… kad gal jūs Birute labia nepyksit. Bet čia va taip va gavosi… Tą nuolatinę pasiteisinimų litaniją girdžiu ištisas keturiasdešimt minučių, kaip čia kiti visi, bet tik ne aš… kad čia nedaug tų geležinių ir netinkamų…

Gerai, kad ta litanija arčiau Violetos, o ne mano ausies. Tačiau… ALIO! Aš tikrai suprantu, kad būna klaidų, kad įsimaišo vienas kitas, kad sunku perrinkti 100%, kad jeigu ir turėtų kas nors ant ko nors pykti, tai tik pati besiteisinanti mokytoja ant savęs, bet ne aš ant jos. Tačiau, miela mano, nu kaip gali perrinktų kamštelių maiše atsidurti dvidešimt geležinių dangtelių? Kodėl niekaip negalima pasakyti: “Oi, kažkaip nesužiūrėjau, atsiprašau, gal galit padėti, pulsim visi ir perrinksim. Atleiskit, už klaidą.”

Ne, mokytojoms kažkaip neišeina, kaskart išgirstu kažką panašaus:

– Bet mes labai stengėmės, mes perrinkom.

– Suprantu, tačiau rezultatas yra toks, koks yra. Jeigu kamšteliai iš tikrųjų perrinkti, galima maiše rasti vieną netinkamą kamštelį, na du, bet ne tiek.

– Bet mes stengėmės. Jeigu čia jau taip, tai mes daugiau nedalyvausit.

– Kodėl jūs kalbat taip, tarsi man darytumėt paslaugą? Konkurse dalyvaujate geranoriškai. Yra taisyklės ir jų reikia laikytis, jeigu jau nusprendėt dalyvauti. Tai jūs pasirinkote patys.

– O kodėl jūs tokia pikta, mes taip stengėmės, daugiau nedalyvausim!

Mane kaskart nukerta tas noras atsakomybę nuo savęs ant manęs permesti, o pasakymas “O kodėl jūs tokia pikta?” iš viso vertas milijono. Tai gal man jus pabučiuoti, kad jūs atvežat penkiolika maišų neperrinktų kamštelių? Apkabinti, pagirti ir per petį paploti? Bet gi ne taip tarėmės.

Ai, gal gana. Nes taip susipykę ir iššsiskirstėm. O mokytoja tokia faina air nuoširdi, bet kodėl tiek daug tos kaltės ir noro permesti ją kitam?

Juoda ar balta – nuspreskite patys. Meldžiuosi ir tikiuosi, kad rytoj Vilniuje tokių susipykimų nebūtų visai.

Vilnius. Spalio 14 diena

Vilniui rašinėlio skolinga neliksiu. Daug žodžių nebus (tikiuosi), nors jausmų ir emocijų tikrai daug… Šiemet per visą Lietuvą surinkome mažiau nei pernai – 6852 kg. Sako, kad koją pakišo taromatai, nors buteliuko ir kamštelio kelionė pas perdirbėją nei kiek nepasikeitė, ir į taromatą buteliukus priima be kamštelių. Šiemet neturėjau tikslo surinkti daugiau nei pernai. Galbūt palaikyti penktus metus besitęsiančią idėją buvo svarbiau nei gražus galutinis skaičius.

Per visus penkis metus esame surinkę 30 tonų kamštelių. Daug? Taip. Tikrai daug! Kai įsivaizduoji tas krūvas, kai įsivaizduoji, kad tiek kamštelių tebesimėtytų gamtoje… Sako Utenoje, Švenčionyse, Joniškyje plastikinio kamštelio neberasi, sako, kad nuo alaus bambalių surenka daugiausia. Tai liuks, valio, sakau sau ir visiems konkurso dalyviams!

Vilniuje kamštelius rinkome lauke prie LITEXPO. Ten vyko keli renginiai ir jų dalyviai nuolat šniūrais judėjo pirmyn ir atgal. Kai kurie eidami pro šalį replikavo: „Žiūrėk, ką daro su kamšteliais, durniai.“

Taip, taip, mes tokie – durniai, kurie renka kamštelius, nes tiki, kad taip švarina Žemę. Man nepikta, kai taip sako. Man dar ir dar kartą tokie pasakymai patvirtina tiesą, koks inovatyvus mūsų žygis rinkti kamštelius, kaip atsilikusi Lietuva rūšiuojant šiukšles ir kiek daug dar metų praeis, kol visiems įaugs į kraują keturių skyrelių šiukšliadėžės po kriaukle, kol išmoksim skirti plastiko ir popieriaus, stiklo rūšis, kol rūšiuosime ne į tris konteinerius: popierius, stiklas, plastikas, o į mažiausiai šešis.

Jeigu neturėčiau patirties, kad net ir labai beviltiškoje situacijoje pokyčiai nutinka, man būtų sunkiau, tačiau aš žinau, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Žinau, kai kaskart einu pro atskiras kasas nėščioms ir su mažais vaikais, pro parkavimo vietas, pažymėtas šeimoms. Dabar tai tapo norma, yra jausmas, kad taip buvo visada, bet kažkada, lygiai prieš dešimt metų, nieko panašaus nebuvo. Todėl aš tikiu, kad pokytis vis tiek įvyks.

Ateis tokia diena į Lietuvą, kai mes, lyg vokiečiai, stovėsim prie savo konteinerių ir skirstysim savo šiukšlytes. Aš tuo labai labai tikiu. Ir darysiu dėl to viską, ką tik pajėgsiu: kalbėsiu daug ir garsiai, aiškinsiu, daužysiu galva sieną, nešiosiu šiukšlių karalienės karūną, vesiu paskaitas ir sakysiu motyvacines kalbas tiek metų, kiek reikės. Amen.

P.S. Ačiū, visiems, kurie taip sunkiai dirbote, kad visa tai įvyktų. Tam tikra prasme, tai ką sukūrėme – stebuklas. Ačiū Violeta ir Giedriau, kad buvote drauge kelionėje, ačiū Karoli, kad taip pagelbėjai, ačiū Milda, kad laikei frontą ofise. Ačiū kiekvienam, sutikusiam mus savo mieste, kiekvienam rinkusiam kamštelius, ačiū savanoriams, ačiū, kiekvienam palaikiusiam, pasimeldusiam, prisidėjusiam…

Visko buvo tiek daug. O paskui žmonės klausia: „Nu ką reikia gyvenime veikti, kad dvi knygas apie save parašyti?” Reikia organizuoti „Kamštelių vajų” ir kiekvienas galėsite po knygą parašyti.

P.S.S. Šių metų nugalėtojų apdovanojimai sekmadienį, 14 val. Panoramos centrineje aikštėje, o Meninių darbų paroda iš kamštelių veiks iki spalio 29 d. taip pat Panoramoje II a. galerijoje prie Vero cafe.

Spalio 17 d.

Atrodo, kad vakar jau turėjau užversti dar vieno milžiniško nuotykio, jubiliejinio, penktojo konkurso „Kamštelių vajus‘2016” organizavimo lapą… Vakar „Panoramoje“ viskas baigėsi, įteikiau nugalėtojams prizus, lyg ir viską padariau, kad galėčiau laiku nueiti miegoti…

Nuėjau. Užmigau, tačiau penktą valandą ryto galvoje pradėjo giedoti gaidžiai ir skambėti mokykliniai skambučiai: „O tekstą apie finalą parašei? O nuotraukas apdovanojimų paskelbei? O rezultatus viešai paskelbei?“ Taigi, tų akstyvųjų rytinių balsų galvoje prižadinta vėl rašau, nes norisi tiek daug pasidalinti. O lyg ir turėčiau būti tarsi išsibaigus, išdalinta, išsekus, pavargus, tačiau tokia nesijaučiu. Visa savo esybe jaučiu visai ką kitą – esu prisipildžiusi iki viršaus, apdovanota pačių nuostabiausių dalykų, kokie tik gali žmogui nutikti. Esu pilna vaikų šypsenų, azarto, mokytojų ir auklėtojų entuziazmo, vilties, jų tikėjimo, esu perpildyta begalinio dėkingumo jausmo ir absoliutaus žinojimo – kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni atgal. Esu tokia laiminga už kiekvieną, kuris vienokiu ar kitokiu būdu dalyvauja „Kamštelių vajuje“, kuris jį palaiko, kuris palaiko mane. Esu iki dangaus dėkinga kiekvienam sutiktam toje beprotiškoje kelionėje per trylika Lietuvos miestų. Dėkinga taip, kad norisi imti ir parašyti kažką panašaus į asmeninių padėkų skyrių, tokį, kaip parašiau savo pirmosios knygos pradžioje. Vakar vakare mintyse jau net pradėjau rašyti tas padėkas, tačiau supratau, kad jeigu surašyčiau kiekvieną, kuriam noriu padėkoti, tai gautųsi pusė knygos.

Vakar vakare su drauge diskutavome apie tą nuovargio būseną, kai jau nebegali džiaugtis, sulėtėja reakcija, pamiršti smulkmenas ir svarbias detales. Vakar man buvo taip, kad po paskutinių dviejų savaičių, per kurias įvyko daugiau nei 20 renginių aš tarsi levitavau erdvėje ir lipdama į sceną teikti apdovanojimų sakiau savo komandai: „Aš žalio supratimo neturiu ką man kalbėti, nes mano galvoje nėra nei vienos minties ir jeigu aš kažką pamiršiu pakviesti ant scenos arba pamiršiu pasakyti, kad reikia Urtei dainuoti, tai jūs patys ateikit.“

Ta dugninė nuovargio būsena yra keista, nes esi neapsakomo jautrumo, gal net dirglumo, ir nesugebi džiaugtis, stinga empatijos, nebegali nieko kontroliuoti, gali tik daryti kažkokius mechaninius darbus, pavyzdžiui, tvarkyti daiktus po renginio. Tačiau būtent tokioje būsenoje atsitinka galimybių rėmų praplėtimas. Kai tu pats sau suvoki, kad šį kartą galėjai dar daugiau, kad tavo dugnas dar giliau, kad tarsi pastūmei aplink save asmeninio komforto zonos sienas į šonus. Esu Dievo apdovanota neeiline kantrybe, organizaciniais ir visokiais kitokiais talentais, todėl mano dugnas yra labai giliai arba mano kraštai, mano ribos yra labai plačios. Man pačiai praplėsti savo asmenines galimybių ribas nėra lengva, todėl man reikia tokių didelių iššūkių, tempo, krūvio.

Yra dar vienas labai svarbus dalykas, kurį supranti pasiekęs nuovarginę levitacijos būseną. Kai jau sulauki to pačio saldžiausio momento, jausmo, kad peržengei savo galimybių ribas – ateina suvokimas, kad viskas įvyksta tik dėl kitų žmonių. Iš čia ir kyla euforijos, begalinio dėkingumo jausmas kitiems. Todėl dar kartą AČIŪ visiems, už tai, kad dabar jaučiu tai, ką jaučiu… Myliu, ne dievinu, savo gyvenimą. Visus konkurso rezultatus rasite čia: http://www.lidmania.com/lt/2016-metu-konkurso-rezultatai-ir-nugaletoju-apdovanojimai/

Visą šį pasakojimą iliustruojančias nuotraukas rasite FB paskyroje Kamštelių vajus.

Facebook Comments Box

6 COMMENTS

  1. Birutele, labai malonu buvo susipažint per knyga su Jūsų įdomiu, labai ne lengvų gyvenimų Ir dar sužinot, kad mano dvi mokinės jūsų bičiulės iš to paties kaimo. Aš Danguolei Barzduku primigtinai siūlau Jūsų knygą paskaityt, o jinai man sakosi, kad pažįsta jus geriausiai. Supratau eilinį kartą, kad mes pažindami žmonės< dažniausiai visai ne nutuokime kuo ir kaip jie ištikruju gyvena. Visada labiausiai bijau suklysti žmonių atžvilgiu.

    • Na, sutikusi Danguole vargiai bepazinciau, nes maciau labai seniai ir pazistamos esam tiek, kad su jos sese ejau i viena klase.

    • Lidija, tesinys pasirode geguzes menesi „Mano karuna nematoma”. Isigyti galima daugelyje knygynu ir net kai kuriuose prekybos centruose yra.

    • Ačiū, Birutė. Ir kada spėjat jus visur… Sveikatos jums ir ne išsenkančios energijos ir kūrybingumo, Bet,ramiau, Birutele, ramiau, mieloji. Tausokit savo jaunystę… Tai jau iš mano degančios viskame kame, patirties.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.