Jakucionyte.lt

Home Turners Hill. Ketvirti metai emigracijoje 85. Gerumas to gyvenimo…

85. Gerumas to gyvenimo…

9
85. Gerumas to gyvenimo…

Vakar važiavau į Londoną pravesti rankdarbių dirbtuvių, kurias organizavau ne aš pati, o kita lietuvaitė – Sondra. Ji domisi indėnais, jų papročiais ir kultūra, todėl pati norėjo išmokti ir savo drauges kvietė į sapnų gaudyklių dirbtuves. Organizavimo matematika tokia: kad apsimokėtų kelionės, priemonių išlaidos ir mano darbo laikas, reikia, kad į dirbtuves ateitų 9 ir daugiau moterų. Tačiau tiek mano, tiek dabar jau Sondros patirtis sako, kad tai padaryti yra sunku, net jeigu ir atrodo, kad aplinkui tave draugės nuolat prašo ir sakosi norinčios išmokti daryti kokį rankdarbį, pabūti jaukioje kompanijoje. Šį kartą abi bendromis pastangimis surinkome reikiamą kiekį žmonių, todėl šiandien turiu ne tik moralinį pasitenkinimą, bet ir užsidirbau tiek, kiek planavau.

Vakarykštės dirbtuvės mane įkvėpė smulkiai papasakoti apie jas dėl to, kad pagaliau tokiame renginyje pajutau iš tikrųjų didelį savo ir visų susirinkusių pasitenkinimą: bendravimo, išsipasakojimų, patirties, savų istorijų ir, žinoma, pasidaryto rankdarbio. Pagaliau buvo taip, kaip vis siekiu, kad būtų, bet nepavyksta, nes tai vieta nenusiseka, tai per mažai žmonių susirenka ir aš „parinuosi“, kad vėl dirbau veltui arba vėl „investavau“, t.y. gautą minusą nurašiau į investicijas. Šį kartą dirbtuvės vyko pas Sondrą namuose ir dėl to buvo jauku, patogu ir smagu. Man asmeniškai priminė jaukų „Tupperware“ vakarėlį, kai viskas vyksta labai jaukiai, nuoširdžiai, savų draugių rate, o vakaro pabaigoje šeimininkei įteikiama dovanėlė 🙂

Vakar tikrai mačiau labai teigiamą mūsų susitikimo rezultatą – moterys pailsėjo, atsivėrė, pasikeitė kai kurių net veido išraiška, džiaugėsi, kad pabendravo su savom, lietuvaitėm, ir prašė organizuoti dar būtent tokio pobūdžio renginius, t.y. iki dešimt žmonių, kai spėji su visais susipažinti, pasikeisti kontaktais, pasikviesti FB’e į draugus ir dar kažką naudingo sužinai, išmoksti. Todėl po vakar renginio aš esu tikrai labai laiminga, nes man pačiai buvo labai labai gera… Ir jeigu kas nors iš skaitančių mano šį tekstą ryšis prisidėti prie tokių susiėjimų organizavimo, prižadu, kad prisidėsiu ir aš.

Kaip aš toj Airijoje atsidūriau? Kai paskelbiau apie dirbtuves Londone, man parašė pusesserė Kristina iš Knock, kurios „gyvai“ nemačiau tikrai daugiau nei dešimt metų. Gerai, kad FB yra. Kristina pakvietė atvažiuoti kada nors pas juos į miestą ir jos vaikams, draugėms pravesti dirbtuves… Na, aš pagalvojau, kad nėra ko atidėlioti ir su tuo pačiu priemonių lagaminu galiu nuskristi ir pravesti dar vienas dirbtuves. Lygiai prieš kelias dienas buvau užsisvajojusi, kad labai noriu į Airiją ant tų samanotų akmenų… tai ir gavau kvietimą. Iš tikrųjų, Kristina net nenutuokia, kad kažkas įtakojo mano sprendimą emigruoti. Kai mane apnikdavo nesibaigiančios abejonės ir baimė, kad emigruoti su keturiais mažamečiais yra beprotiška idėja, vis prisimindavau ją – ji išvažiavo su trimis mažamečiais, ir aš žinau, kaip jie visi pasikeitė, atsigavo, atsiskleidė, išlipo iš siaubingos peklos ir kaimo skurdo. Jos istorija mane palaikė. Vis sakydavau sau: „Jeigu Kristina sugebėjo su trimis, aš sugebėsiu su keturiais.“

Štai todėl aš dabar sėdžiu oro uoste ir laukiu savo vis atkeliamo skrydžio. Panašu, kad dar ilgai sėdėsiu, todėl galiu rašyti.

Kasdien gaunu iš kokios draugės ar sekėjos žinutes: „Tai kaip jūs tam kaime gyvenat? Ar vaikai adaptavosi? Kaip Rasa?“ Tai atsakysiu visiems. Gyvenam tikrai labai gerai, ir visi atsitikę pokyčiai yra tik į gerą. Visi vaikai jau eina į mokyklas. Kristupas pats su autobusu nuvažiuoja ir grįžta. Dėl mokyklų tai galiu pasakyti drąsiai, kad jos absoliučiai skiriasi nuo tų, kurias jie lankė Londone. Labiausiai skirtumą jaučia Teodoras ir Kristupas. Teodoras todėl, kad klasėje tik 20 vaikų, ir mokytoja su dviem asistentėm turi daugiau laiko užsiimti mokymu, individualiu priėjimu prie kiekvieno. Londone jo mokyklos lankymas labiau buvo darželio lankymas, daugiau žaisdavo nei mokėsi, o čia -atvirkščiai. Pirmos trys savaitės jam buvo sunkios ir įtemptos. Jau trečiadienį pradėdavo sakyti, kad nenori į mokyklą, o parėjęs namo prašydavosi pagulėti. Mačiau, kad pavargęs, daug ožiuodavosi ir verkdavo be priežasties. Tačiau praeita savaitė buvo lengvesnė, manau, kad jis apsiprato. Ir ne tik apsiprato. Teodoras pradėjo rašyti ir skaityti! Praeitą savaitę jo mokytoja per susitikimą pasakė, kad matosi akivaizdus jo progresas ir didžiulis šuolis ir, kad knygutes, kurias jis kasdien parsineša namo skaityti, jis jau perskaito pats. Mano vaikui dar net penkių nėra, o jis ant lapo surašė beveik visų svečių, kuriuos nori pakviesti į gimtadienį, vardus…

Kristupo mokykliniai pokyčiai. Londone jo akademija buvo viename didžiuliame pastate, ir dėl vietos stokos lauko sporto aikštelė įrengta po vienu milžinišku viaduku. Dabartinėje East Grinstead esančioje mokykloje kiekvienas dalykas yra vis kitame pastate, o futbolo, regbio, krepšinio aikštelių plotai milžiniški. Kūno kultūros pamokų dvigubai daugiau, bet ir sportinės aprangos reikėjo daugiau: lauko, vidaus, futbolo, regbio ne tik rūbų, bet ir skirtingų batų.

Jeigu Westminster Academy juos visus kaip armijoje laužė dėl tvarkos ir už kiekvieną smulkmeną rašydavo „negative“, o už surinktus „positive“ vesdavo į kiną, piceriją ir ekskursijas, tai čia iš viso nėra jokių negatyvių ir pozityvių balų rinkimo ir kasdienio skaičiavimo. Kristupas sakė, kad vaikai kartais, bet labai retai, už ypatingus nuopelnus gauna „positive“ ir per visus mokslo metus jų gali surinkti tik dešimtis, bet ne šimtus, kaip ankstesnėje mokykloje. Šioje mokykloje net visa pamokų tvarka kitokia – jos trunka po 50 minučių, per dieną būna 5 – 6 skirtingos ir mokykloje yra skambutis. Londone jo pamokos vykdavo po pusantros valandos ir atskirus dalykus jie mokėsi semestrais, pvz.: istorija vieną semestrą, o geografija kitą. Čia pamokų tvarkaraštis labiau primena lietuvišką.

Kristupo metų vaikai yra suskirstyti į tris skirtingus lygius pagal mokslo rezutatus ir skiriasi jų mokymo programos, t.y. moksliukai su moksliukais, o tie, kuriems prasčiau sekasi, irgi visi drauge. Ankstesnėje mokykloje to nebuvo ir Kristupas teigia, kad kartais jam trukdydavo vaikai, kurie nespėja, prasčiau mokosi, nes jis neturėdavo ką veikti ir jam buvo neįdomu.

Tačiau labai įdomus dalykas atsitiko jo pirmosiomis dienomis mokykloje. Kad Kristupas surastų kokiame korpuse ir kada reikia būti, jam buvo paskirtas „Badi“ – vaikas, kuris jį vedžiojo, Semas. Jis ir pripasakojo maniškiui, kad mokykloje yra „bulinami“ gerai besimokantys. Kristupas pasidarė savas išvadas – per savaitę nei karto neišsitraukė akinių ir nusprendė nerodyti savo gebėjimų. Pirmoji savaitė mokykloje ir baigėsi mudviejų su juo konfliktu, kai jis pasipasakojo, kad per matematiką nieko nemato, nes pasodino paskutiniam suole, o akinių tai jis neužsidėjo! Žodžiu, viskas baigėsi tuo, kad susikirtau su juo ir prigąsdinau, kad jeigu nesusitvarkys pats, tai aš eisiu pas jo auklėtoją ir viską pasakysiu. Kitą dieną jis visose pamokose pasiprašė į pirmą suolą, bet akinių iki šiol neišsitraukė. Neramu man, bet kol kas stebiu, kuo čia viskas baigsis.

Po dviejų savaičių, praleistų naujoje mokykloje, jau matau, kad jis nebe taip įsitempęs ir meldžiuosi, kad kažkokios jo paties susidarytos išvados dėl „bulinimo“ už protą ir gebėjimus, nepasitvirtins. Nors man iki šiol keista, kad jau pirmąją dieną visa jo klasė žinojo, kad ateina naujokas, kurio skaitymo amžius yra 18, ir apie tai visi kalbėjo garsiai. Keista, nes Londone kiekvieno vaiko rezultatai buvo konfidencialūs, ir jie patys nežinodavo vienas kito balų ir vertinimo.

Tačiau tai, kad čia visi viską žino, ir yra pašalinis gyvenimo kaime poveikis, nes čia žino ir mato ne tik mokslo rezultatus, o viską. Jie nepliotkina, gandų nenešioja ir nepaklausti niekada nepasakys, nes yra per daug mandagūs, bet mato ir stebi viską. Priešais mūsų namą yra sauso valymo ir lyginimo punktas. Jame dirba pagyvenusi moteris. Kadangi dirba labai daug, tai jau anksčiau buvom nusprendę, kad ji ne britė, nes vietinės čia mažai arba visai nedirba – vyrai išlaiko. Skalbimo punkto savininkė ir vienintelė darbuotoja yra vokietė Dorte. Vieną dieną mano siuntinį paliko pas ją ir teko eiti susipažinti. Dorte labai draugiška ir šneki, nors kalbėjau su ja pirmą kartą, bet ji žinojo apie mus viską: kas gyvena, ką veikia, kada ateina, kada išeina, kokį automobilį vairuoja… ji mums davė daug “balų” jau vien už tai, kad ant lango pamatė gyvas gėles ir tai, kad mes valėm langus ir žaliuzes. Sakė, kad per daugybę metų ji nematė, kad kas būtų tai daręs šiame name ir džiaugėsi, kad pagaliau į šį namą atsikraustė normalūs žmonės. Taigi, kaime nepasislėpsi.

Kaimynų stebėjimas (jie net nesislepia, kad tai daro) manęs nevargina ir nestebina, nes aš gyvenau Lietuvos kaime ir esu pripratusi prie kaimynų domėjimosi. Be to, turiu geresnes akis nei eilinis kaimelio gyventojas, todėl matau daugiau nei jie 🙂

Labai džiaugiuosi už save, netgi didžiuojuosi, kad vairuoju ir jau visai apsipratau brūžinti vingiuotus ir siaurus provincijos kelius. Tačiau labiausiai džiaugiuosi, kad man sugrįžo mano energija ir jėgos. Ne kartą esu skundusis apie chronišką nuovargį, silpnumą ir apatiją. Viskas, ką nuveikiau paskutinius penkerius metus po Teodoro gimimo, buvo daroma tarsi per jėgą, prisiverčiant, nesgi reikia eiti ir daryti… nesgi reikėjo kažką daryti po skyrybų, reikėjo kažkaip suktis ir priprasti emigravus, bet aš prisimenu tą siaubingą jausmą, kai negali užlipti laiptais, kai neturi jėgų išlipti iš lovos, o nuėjus porą kilometrų, norėdavosi valandžiukę pagulėti. Daug kartų galvojau, kad tai dėl ketvirto mano gimdymo, ir kad aš jau ir pasensiu, neatgavusi savo įprastų jėgų ir stiprybės. Bet paskutinėm savaitėm jaučiuosi taip, tarsi būčiau vėl prisipildžius ir mane tiesiog “priot” (nežinau lietuviško atitikmens): atsisėdau ir per dvi dienas padariau viską, ko neprisiverčiau padaryti per penkis mėnesius dėl II-osios knygos. Dabar jau viskas padaryta ir trūksta tik mano nuotraukos… Prižadu, kad iki gegužės turėsiu “Mano karūna nematoma”.

Viskas, ką veikiu, man darosi kažkaip greitai ir lengvai: visą dieną pradirbusi kavinėje, vakarop porą valandų pravaikščiojusi su vaikais po laukus, miškus ir kalvas, traukšt braukšt vakarienę padarau, o po to dar turiu jėgų rankdarbius daryti iki išnaktų. Kartais ryte pabundu pati šeštą ar septintą, gerokai prieš žadintuvą ir negaliu patikėti tuo, kas vyksta, nes paskutinius penkis metus taip nebuvo. Net jeigu tai kažkoks laikinas energijos protrūkis, negaliu juo nesigirti ir nesidžiaugti, nes esu dėl to labai labai laiminga.

Kaip Rasa? Ji puikiausiai kepa tradicinius angliškus pyragus ir mokosi naudotis išmaniu telefonu. Todėl, mielieji, visi mes gyvename labai gerai ir kasdieną plečiam savo komforto rėmus.

Facebook Comments Box

9 COMMENTS

  1. Perskaiciau.. Tas stresas ir nuovargis-tai „dovana” uz gyvenima Londone… Su kiekvienais metais mano akys krypsta link mazesniu miestu,nesinori to surmulio,to nesamoningo begimo..Dziugu,kad atgaunat jegas!! Dar daug graziu dienu jusu laukia visu!!👍👍👍

  2. Birute Jakucionyte tai jus dabar Airijoje? Ar taip supratau? Wow tu nesustabdoma, bet tai yra tiesiog nuostabu!

  3. Aleliuja!!!! Nerealiai gera skaityt tiek pozityvo!
    Tai jūs ten prisimokinsit tų pyragų skanių, tai aš su savo aguoniniais jau nebepalepinsiu 🙁 😛

    • Valerija mes kepame ir kepsime tai, ką mėgsta vietiniai, o tavo aguoninis tai mano asmeninis pomėgis, todėl gali būti rami – labai abejoju ar kada nors jo nenorėsiu 😀

  4. „Turiu geresnes akis nei eilinis kaimelio gyventojas, todėl matau daugiau nei jie!” 😀 Jėga! Šaunuolė! Skaičiau ir tiek daug jausmų patyriau įvairių… Ir tiek daug panašumų radau iš savo gyvenimo ir vaikų auginimo. Nors ir LT, ir su trim, ir su vyru… Bet jausmai apie tą patį. Ačiū, Birute, už pasidalinimą! Sėkmės jums visiems 😉

Komentuoti: Aušra Bitė Cancel reply

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.