Pasistengsiu daug ir labai greitai – po poros valandų išbildu į oro uostą – skrendų į Vilnių savo kamštelių susirinkti! Vis dar stebiuosi kokio lygio ir mąsto konkursas gavosi! Guostė Marija ir Lilija važiuoja per Lietuvą,  renka kamštelius ir meninius darbus, man siunčia galybę nuotraukų, atsiliepimų ir verčiančius iš koto rezultatus – jau surinko beveik dvi tonas kamštelių!!! O dar liko visi vilniečiai! O jau meninių darbų gražumas, išradingumas ir originalumas! Tik stebiuosi, stebiuosi, dūsauju ir džiūgauju. Skambina man vakar draugė Daiva ir pasakoja: „Mano Ingutė prašė tau linkėjimų perduoti. Sakė, kad net jos mama Pilviškiuose, Vilkaviškio rajone, renka.“ Linkėjimus priimu iš visų. Ačiū. Ir Ačiū visiems, kurie „pasirašė“ šitai idėjai. Kai pradedu galvoti, kiek smulkių šiūkšlių buvo surinkta gamtoje, kiek dabar iš jų Plasta padarys naujų vamzdžių ir kibirų, tai tikrai norisi pašokinėt iš džiaugsmo  ar ant stalo kokį suktinį pašokti! Jėga! Manau, kad surinksim apie tris tonas iš viso. Labai kviečiu į konkurso finalą ir meninių darbų parodą. Viskas vyks Panoramos prekybos centre. Finalas spalio 29d. 18.00 – pati scenoje stovėsiu, nugalėtojams rankas spausiu ir dovanas dalinsiu, ech!  O Meninių darbų paroda  vyks PLC “Panorama” galerijoje II aukšte, Spalio 29 – Lapkričio 16d. Labai kviečiu apsilankyti, jeigu turite galimybių, jeigu ne, tai daugybę nuotraukų rasite FB profilyje „Kamštelių vajus“.

Šiandien lygiai lygiai devyni mėnesiai kaip aš su vaikais persikėliau gyventi į Londoną. Gimdau naują kūdikį, vardu Emigracija. Praktiškai, jau pagimdžiau, dabar tik auginti. Kaip jaučiuosi „po gimdymo“?  Kartais puikiai, o kartais tikrai atrodo, kad pradėsiu kaukti vilko balsu nuo viso to, kas man atsitiko ir kiek čia visko privyniojau. Pasirūpinti savimi, skirti laiko sau, savo poreikiams tapo misija neįmanoma. Sako, kad praeitą savaitgalį kažkokia ypatinga Mėnulio pilnatis buvo, gal dėl to eidama vakar per Regen‘s parką į savo pirmąją Tango pamoką Londone, vos savęs „nesuvalgiau“. Pirmiausia tai aš tą pamoką atidėliojau kiek tik galėjau ir kasdien surasdavau šimtus priežaščių į ją nenueiti. Tango išmokti noriu jau labai seniai, tai mano sena svajonė. Kažkada, prieš kokius penkis metus, net bandėm šokti drauge su buvusiu vyru. Visai neblogai mums sekėsi, bet vaikščiojom tik į tango pamokas, nei vienoje Milongoje taip ir nebuvau buvus. Būdama Milane prisiekiau sau, kad dabar jau tikrai atėjo tas metas, kai aš pradėsiu daryti kažką gero sau, nepaisant to, kad laiko neturiu, nepaisant debiliško įsitikinimo, kad laikas, kurį skirsiu sau, bus nuvogtas nuo vaikų ar Rasos, kuri tuo metu mano vaikus prižiūrės. Tiek to ryžto daug turėjau pagaliau pradėti savo tango, kad tuoj pat po kelionės ėmiau ieškoti Londone tango pamokų ir Milongų. Aišku, nėra nieko keisto, kad mane aplankiusi draugės dukra Viktorija, papasakojo, kad jau beveik metai, kaip šoka tango Kopenhagoje, visą vasarą mokėsi šokti Berlyne, o atvyksui į Londoną keliems mėnesiams su studijų mainų programa, taip pat eis šokti tango. Viktoriją sutikau ir apie jos tango sužinojau tą pačią dieną, kai ieškojau informacijos apie tango! Na, ką gi, miela Birute, jeigu jau taip nori to Tango, tai net bus kas už rankos paims ir nuves. Viktorija mane nuvedė į pirmąją Milongą, papasakojo, kad čia vaikinai pirmiausia kviečia akimis – gauna sutikimą ir tik tada jau šokiai. Visaip stengiausi į akis niekam nežiūrėti, bet kvietimo pašokti tą vakarą taip ir neišvengiau. Dviems atsisakiau, pasakiusi, kad tik žiūriu, nors širdis šoko iš krūtinės, kaip norėjau pašokti. O vienas nepaisė mano atsisakymo ir į šokių aikštelę vis tik pakliuvau. Per Milongą muzika groja blokais po keturis šokius. Jeigu vaikinas nepažįsta šokėjos, nežino kaip ji šoka, stengiasi kviesti likus vienam ar dviems šokiams. Kad nereikėtų kankintis, jeigu partnerė šoks blogai – baisi gėda yra paleisti partnerę nepasibaigus keturių šokių blokui. Na, ką brangieji, pakvietė jis mane bloko pradžioje ir paleido po pirmo šokio. „Apsilažalinau“ taip sakant. Labai naiviai tikėjausi, kad pradėjus šokti, prisiminsiu viską, ką mokėjau prieš penkis metus. Deja, taip neatsitiko. Man reikia mokytis visko iš naujo. Taigi, kelias savaites „audusi mintį“ jau pradėti pagaliau, vis neradau laiko, noro ar tinkamos progos. Į pradedančiųjų pamoką manęs Viktorija už rankos nenuvedė, todėl teko pačiai kažkaip pasirįžti. Tas ėjimas vakar buvo kažkas baisaus. Jau namuose norėjau apsiverkti ir niekur neiti – pamokai reikia batų, suknelės, važiuoti kaži kur į nežinomą vietą vienai, eiti daugiau nei pusę valandos, susitikti su žmonėmis, kurių nepažįsti ir pradėti mokytis. Maža to, namuose visiškas alasas, Teodoras žviegia įsikabinęs į koją, kad nori mamos, ir kur tu čia dabar eisi, visi kiti trys irgi turi savo reikalų sekmadienio vakarą – pamokas ruošti, maudytis ir taip toliau. Lyg atliepdami mano mintims, kurios manęs vos nenužudė: „Kur tu čia eisi vaikus palikus? Tango užsimanė“. Todėl įkaliau dvi tabletes valerijonų, kad ramiau būtų ir vis tik išėjau. Ieškodama reikiamo adreso ėjau beveik valandą. Pirmas pusvalandis tikrai buvo visiškos smegenų ir minčių kovos su savimi pačia laikas, sakyčiau kruvinos kovos. Jetau, niekada nemaniau, kad taip sunku gali būti kažką daryti sau, be jokios naudos kitiems, darbui, vaikams – tik sau. Ėjau ir keikiau save, ėdžiau pačiais baisiausiais žodžiais, kad va taip išėjau, palikau keturis savo vaikus sekmadienio vakarą, išėjau šokti! Ir būčiau tikrai grįžus atgal, jeigu ne Viktorija. Man būtų buvusi per didelė gėda pasakyti, kad taip ir neradau savyje pakankamai argumentų ten nueiti, nors šokti noriu labai. Taigi, mano pirmoji tango pamoka Londone įvyko! Tikrai daug ką prisimenu iš to, ką mokiausi! Pėdos suglaustos, didelis tiesus žingsnis atgal, stabilus kūnas ant vienos ar kitos kojos. Fu, tikrai palengvėjo, bet, kad galėčiau eiti šokti į Milongą, dar mokytis ir mokytis.

Taigi, viena varnelė ant misijos „pasirūpinti savimi“ jau uždėta.

Pasakoju www.jakucionyte.lt atsiradimo istoriją. Per beveik keturiasdešimt savo gyvenimo metų jau ne vieną kartą įsitikinau, kad pavardė Jakučionytė yra ne šiaip pavardė, bet tam tikra „diagnozė“ – jumoro, stiprybės, kantrybės, darštumo. Sutikau ne vieną moterį su tokia pavarde, turinčia daug panašių savybių, jas turi ir mano seserys, net mano mama. Nepaisant to, prieš kelis metus sugalvojau, kad laikas būtų man tą pavardę pasikeisti. Esu keturių vaikų mama, o vis dar Jakučionytė. Pradėjom su buvusiu vyru varstyti Migracijos tarnybos duris, kad ir aš jau būčiau su jo pavarde. Bet Iljin man niekas būti neleido. Iljinė arba Iljina. Mat Lietuvoje keičia pavardes pagal slavams galiojančias taisykles! Arba slavišką  pavardę įsigudrina sulietuvinti. Jokie argumentai apie tai, kad jeigu mano vyras būtų iš kokios Zimbabvės su pavarde Abdulbudulin, tai mano pavardė irgi būtų leituvinama ar kaip? Būčiau tada Abdulbudulinė ar ….budulina? Reikėjo kreiptis į teismą, gal ir buvo galima kažką laimėti, norėjau tik turėti vyro pavardę, būti Iljin, bet va, gyvenau Lietuvoje, stebuklų krašte, todėl tai padaryti buvo sudėtinga. Likimo ironija, kol tampėmės su pareiškimais ir teisininkais dėl tos pavardė, priėjome skyrybų ribą ir man tos pavardės jau nebereikėjo. Bet neseniai vėl užviriau savo galvoje košę makalošę dėl savo pavardės. Norėjosi kažkokio slapyvardžio ar trumpinio. Vieno vakarėlio metu diskutavau apie tą mano pavardę su savo draugais. Tai priėjom iki to, kad jeigu jau dabar tą blog‘ą rašau ir dar knygą parašysiu, tai geriausia man būtų būti Džeine Eir. Na, čia pokštas, žinoma. Taip ir gyvenau apmąstymuose apie tą savo pavardę. Kasdieną mane FB susiranda kokie penki nauji žmonės ir nori, kad į draugus priimčiau. Sako, kad kartais ant mano postų portale „Tavo vaikas“ buna jau ir 20 tūkstačių „klikų“. Kažkaip norėjosi atskirti save nuo savo viešumo. Taip pat norėjau savo dienoraščius iškelti iš Ekodaiktai.lt, nes jiems tikrai ten ne vieta. Reikėjo naujo web, tik dienoraščiui. Užvedžiau diskusiją apie pavardę savo FB profilyje. Ką galvojate apie mano trumpą pavardę Jakus? Vaje, kokios reakcijos susilaukiau. Vienas mano draugas taip „pavarė“ man, kad aš labai greitai persigalvojau ir galutinai nusprendžiau. Davė man Dievas „diagnozę“ būti Jakučionyte, tai ir pasilaikysiu ją sau. Tą patį vakarą nusipirkau domėną www.jakucionyte.lt ir pradėjau mintimis „burti“ kas čia man galėtų padėti dabar viską sutvarkyti su tuo nauju puslapiu. Kur buvus, kur nebuvus skambina man mano Daiva ir sako: „Klausyk, susipažinau čia su viena tokia protinga. Tu protinga, ji protinga – jums reikia susitikti, apie verslą ir visokius kitokius reikalus pakalbėti“. Daiva žino, kad manęs taip lengvai su bile kuo ir bet kur neprišauksi, bet pasakė kažkaip labai jau įtikinančiai, todėl nuėjau susipažinti su Justina. Jaunute, tik ką baigusia architektūros studijas, su vaikinu Algimantu, gyvenančią Londone. Justina pilna entuziazmo kažką pakeisti Lietuvoje, nes nori į ją grįžti gyventi. Aš ją „nusėdinėju“ lygindama situaciją Lietuvoje ir UK. Po darbo prisijungia prie mūsų ir Justinos vaikinas, prieš kelias savaites emigravęs į Londoną, per kelias dienas susiradęs gerai apmokamą programuotojo darbą. Kai tik išgirstu žodį „programuotojas“ iš karto įjungiu savo raudą: „Kaip aš vargstu su tais savo internetiniais puslapiais, pradėtais ir nebaigtais, apleistais, nes pati nei velnio neišmanau“. Algimantas klausia, o tai ką čia tau reikia padaryti, parodyk. Čia pat prisijungia prie mano EcoEthno.co.uk ir padaro tiek, kiek per metus laiko nesugebėjo niekas man sutvarkyti. Taip su naujų pažįstamų porele per kelis susitikimus galutinai iškepam mano e – shop ir mano blogą! “Algimantai, – klausiu, -kiek man tai kainuos”. Jis man atsako: “Nieko. Čia karma”.  Maža to, išsikalbam su Justina, kad ji labai gražiai piešia, rodo man savo peišinius. Tikrai kad gražu! Klausiu jos, gal ji nori pabandyti iliustruoti mano knygą? Ir taip kol kas  viskas dėliojasi puikiai, tiesiog einant pakeliui sutinki tą, ko reikia: knygą dalimis siunčiu redaktorei Linai, tada iliustratorei Justinai. Gal gi vis tik ta svajonė, užrašyta prieš beveik penkiolika metų išsipildys ir  planas išdegs? Iki savo keturiasdešimtmečio išleisiu knygą? Kasdien  vis labiau tikiu, kad taip. Tik kad to laiko daugiau rašymui turėčiau, tai būtų visai gerai, nes įkvėpimo turiu apsčiai. Rašau naktimis. O dabar ir naktimis sudėtinga rašyti, nes priėmiau atgal į savo lovą Teodorą. Taip paparščiau naktimis, kai jis verkia ir blogai miega – nebereikia vikščioti į kitą kambarį jo raminti. Todėl ir vėl miegu su vaiku. Todėl rašau koridoriuje, atsisėdus ant batų dėžės. Blyn, tikra Džeinė Eir. Negaliu nerašyti.

Tai va tiek šiandien. Greitai ir nedaug. Lietuvoje būsiu iki spalio 30 d.