Jakucionyte.lt

Home Specialieji "reportažai" 77. Dar kartą apie vyrus ir moteris. Ir apie žmones, kurie įkvepia

77. Dar kartą apie vyrus ir moteris. Ir apie žmones, kurie įkvepia

15
77. Dar kartą apie vyrus ir moteris. Ir apie žmones, kurie įkvepia

Norisi, kad greičiau susigulėtų viskas, ką išgyvenau per paskutinius savo mėnesius: milžiniškas projektas „Kamštelių vajus“ ir sutikti jame žmonės, susitikimai ir nutikimai… net neturėjau pakankamai laiko apie tai pagalvoti, nurimti, susidėlioti viską į savo lentynėles, kai užgriuvo kitas  – „Sumanios mamos erdvė“ LITEXPO parodoje „Vaikų šalis“. Devinti metai, kai aš kažką organizavau šioje parodoje. Kažkada pradėjau nuo bukletėlių dalinimo. Tada, prieš devynis metus, man labai rūpėjo visam pasauliui pranešti apie tai, kad reikia nėščią be eilės užleisti, kad reikalingos parkavimo vietos šeimos automobiliams, o mamoms  – žindymo kambariai viešose vietose. Tada atrodžiau kaip kalbanti apie kažkokį kosmosą, o šiandien, po devynių metų niekas net nesuka galvos, nes visiems tapo įprastos prekybos centruose esančios atskiros kasos pirkėjams su mažais vaikais, o planuojant naujus prekybos centrus ir įrengiant automobilių stovėjimo aikšteles tapo norma specialiai žymėti ir platesnes vietas šeimos automobiliams. Kaskart, kai einu pro tas vietas arba kasas prisisimenu, nuo ko viskas prasidėjo ir kaskart mintyse pasakau: „Vienas žmogus gali labai daug pakeisti.“

Tada, prieš devynis metus stovėdama „Vaikų šalyje“ su savo bukletėliais ir idėjomis aš tarsi įmečiau akmenį į vandenį, o ratilai nuvilnijo iki kranto. Ir vilnija iki šiol. Prisimenu tuos žmones, kuriuos tada sutikau ir kurie nuo pat pirmos dienos visokeriopai palaikė mano idėjas: čiupau pro šalį einančią keturių vaikų mamą Vigiliją… puikiai „susigrojau“ ir nuoširdžiai žavėjausi parodos vadovės Indrės darbu ir organizuotumu. Prisimenu, kaip tuos bukletėlius man spausdino slapčia nuo direktoriaus „Plastoje“ per spalvotą printerį tada dar vadybininku dirbęs dabartinis gamyklos direktorius… ech.

Po to ėjo praėjo daug metų, nuo mažo stalelio ant praėjimo vienais metais net buvom „užaugę“ iki 600 kvadratinių metrų – tokiame plote „Vaikų šalyje“ vyko „Draugiško šeimai miesto“ renginiai. O dabar, jau antri metai vyksta „Sumanios mamos erdvė“ (SME) – dviejų dalių renginys: konferencija ir veiklų zona. Šiandien norisi rašyti apie tai, kas vyko šiemet SME.

Kiekvienais metais sugalvojusi kokią nors „crazy“ idėją būnu nustebinta LITEXPO parodos organizatorių profesionalumu ją įgyvendinant. Ir kaskart stebiuosi, kad taip profesionaliai dirba ne privačios, o valstybinės įstaigos darbuotojai. Taigi, šiemet mano sugalvota eilinė nesąmonė (čia aš tai sakau apie savo užmanymus, į kuriuos paskui įtraukiu kitus žmones) – kamštelių baseinas – buvo išpildytas geriau, nei bet kas galėjo įsivaizduoti! Ar esate patyrę jausmą, kai darai kažką pirmą kartą ir niekur negali pasižiūrėti, pasimokyti, kaip turi būti? Kai išrandi kažką naujo? Taigi niekas nežinojo kaip reikia išpildyti ir padaryti tokį daiktą, kaip “Kamštelių baseinas”. Aš tik teoriškai sugalvojau, kad toks gali būti, o va LITEXPO architektė Adriana suprojektavo, technikai sumontavo. Visą parodą tas baseinas buvo užkimštas vaikais. Todėl, kad genealumas slypi paprastume. Visą parodą ėjo ir klausinėjo: “O gal galima tą baseiną užsisakyti į renginį? Bet tai kaip čia gerai sugalvojot!” Nebūčiau sugalvojusi, jeigu ne keturi metai prieš tai darbo su kamšteliais. Tiksliau, sugalvoti galima, bet kur gauti tiek kamštelių?

Todėl aš irgi galvoju: „Va kaip čia mes kietai viską padarėm!“ Žinot, kodėl taip gerai viskas gavosi? Yra paprastas atsakymas: iš profesionalumo. Iš savo patirties, tos, kai kaskart pats save tobulini ir žengi dar vieną naują žingsnį į naują teritoriją. Teritorija nauja, bet tavo patirtis, kurią nešiesi, t.y. mano dvidešimties metų organizuoti renginius, o LITEXPO darbuotojų, su kuriais bendradarbiauju, apie dešimtmetį kaip įrenginėti stendus ir daryti įvairias konstrukcijas – mūsų patirtis lemia, kad į naują teritoriją žengtas žingsnis nepatirtų fiasko. Tai ir nepatyrė. Ekoakademija gimė lengvai ir paprastai: darbeliai iš kamštelių, rūšiavimas, štampukai, už atliktas užduotis, baigimo pažymėjimas… tokia struktūra daryta ne kartą, tačiau žmonės ėjo ir ėjo šniūrais fotografuoti, klausti, kalbinti: „Žiūrėk, kaip gražiai ir paprastai – viskas iš kamštelių.”

Šių metų SME konferencija ir gvildenta tema daug kam atrodo ir skamba panašiai taip, kaip tada, prieš devynis metus mano išsakyta idėja, kad reikia įrengti žindymo kambarius mamoms arba, kad nėščią reikia užleisti be eilės. „Nesąmonė, ji ne ligonis, gali eilėje su visais pastovėti!” “Nu dar gražiau, žindymo kambarių užsimanė! Namuose tegul sėdi ir maitina, nėra čia ko po miestą su kūdikiais duotis!” Tada internautai pliekdavosi bekomentuodami iki negalėjimo. Man kaskart būdavo keista, kodėl tiek diskusijų ir priešratingų nuomonių sulekia tokia nekalta tema.

Šiemet konferencijoje kalbėjo sumanių mamų vyrai. Jau kuris laikas vis dažniau kilo klausimas, ar mes, moterys, per savo veiklumą ir verslumą vyrų kažkur už borto nepalikom? Ar netraukiam mes kaip kokios anklodės į savo pusę dar daugiau atsakomybės, vyrus palikdamos nuogus ir bejėgiškai nuginkluotus stiprių ir veiklių moterų? Ar pačios, tai supratę, toliau neauginam tokių pat sūnų – bejėgių, nuginkluotų, neveiksnių, nevyriškų? Konferencijoje ir diskusijoje buvo daug kalbėta apie moterų pirminę priedermę – rūpinimąsi pirmiausia šeima, o tik po to karjera. Paskaitų buvo puikių, diskusijų aštrių ne tik per konferenciją – dar ir dabar internetinėje erdvėje ginčijamasi, tačiau per dvi dienas trukusią SME mes visi ir visos lyg priėjome vieningos nuomonės, kad moterims reikia auginti ir vystyti savo moteriškumą, o vyramas vyriškumą, o vienas iš moteriškumo apraiškų ir yra prisiimti savo pirminę priedermę, t.y. gimdyti vaikus ir rūpintis šeima.

Kalbėdama apie moteriškumo skatinimą viena iš konferencijoje kalbėjusių moterų, penkių vaikų mama Dovilė Kuliešienė (šių metų konferencijos atradimas!) paprastais žodžiais ir labai aiškiais punktais sudėliojo, ką reikia moterims daryti ir ko ne:

„Neturime ir vyrų versti eiti į parduotuves, į visokius mums įdomius kursus, į gimdymus, keisti vystyklus, keltis naktimis prie kūdikio, skalbti ir lyginti sklabinius. Vyras tai darys iš didelės meilės mums, bet jam tai bus kančia ir labai nelengva. Ar tai mūsų būdas parodyti jam savo meilę?
Ką daryti, jei vis tiek labai norisi. Turime mažinti savyje vyrišką energiją ir  puoselėti moteriškąją.

 

Kas žudo moteriškąją energiją:
1. Alkoholis
2. Cigaretės
3. Keiksmažodžiai ir nešvari kalba
4. Sunkus fizinis darbas
5. Noras vadovauti ir viską kontroliuoti
6. Bereikalingas valios ugdymas
7. Vyriškas sportas
8. Tatuiruotės, pirsingas
9. Per atviri drabužiai.
10. Darbas, veikla naktimis

Kas puoselėja
1. Ilgi plaukai
2. Sijonai
3. Švelnus balsas
4. Rankdarbiai ir kitokie monotoniškų judesių reikalaujantys užsiėmimai
5. Namai
6. Buvimas gamtoje
7. Bendravimas su vaikais
8. Nuolankumas
9. Meilės atidavimas kitiems nesitikint atgal
10. Papuošalai, Kvepalai ir švara
12. Saldumynai, geriau storesnė nei pikta

13. Miegas

Paskaitą skaitęs lektorius, jau ne vieni metai man esantis vienas iš ryškiausių ir svarbiausių mano gyvenimo Mokytojų, eruditas Tomas Girdzijauskas po konferencijos Feisbuke reflektavo:

„Mano mintys po LITEXPO šiomis dienomis vykusios „Sumanių mamų erdvės” konferencijos:
1. Jaunos moters sprendimas kas svarbiau: šeimos laimė (asmeninis gyvenimas, veikimas ir pasišventimas dėl artimųjų, savųjų) ar karjera (viešasis gyvenimas, pasišventimas dėl tolimųjų, svetimųjų) yra svarbiausias jos savarankiško gyvenimo pradžioje ir apskritai gyvenime.
2. Jei jaunos moterys nesusimąstydamos pradeda karjerą ir tai tampa svarbiausiu prioritetu ir po to kuria (bando kurti) šeimą, kuri realiai jau tampa antru prioritetu – tai kas gi šeima rūpinsis maksimaliai, skirs prioritetinį dėmesį? Reikia priminti, kad tame pačiame laikmentyje vyrai masiškai nemetė karjerų ir nepuolė nerti į namų ir šeimos gyvenimą kaip prioritetą nr1.
3. Latvijoje yra didžiuliai skaičiai jaunų gražių merginų baigusių aukštasias mokyklas ir jos negali ištekėti. Nes Latvijoje fiziškai nėra tiek tokio lygio vyrų. Vyrai yra amžinas deficitas šeimos kūrimo kontekste. Manau Lietuvoje situacija iš esmės ta pati. Daugybė lietuvių moterų nerasdamos vyrų-lietuvių teka už muslimų.
4. Dažnai remiantis tyrimais buvo minimas Skandinavų modelis kaip laimingumo pavyzdys arba etalonas Lietuvai. Tačiau nebuvo paminėta, kad šie tyrimai susilaukė daug kritikos: iš tikro raporte sąvoką „laimingumas” reiktų keisti į savoką pasitenkinimas (satisfaction). Konkrečiai Danijoje šis pasitenkinimas pasiekimas didžiausių pasaulyje valstybės mokesčių bei didžiausio antidepresantų vartojimo kaina ir kt. Bet to paradoksas: visos laimingosios Skandinavų šalys yra už demografinio išlikimo slenksčio – kodėl šių „laimingų” žmonių mažėja? „

Žinau, kad tai, ką išvardijo Dovilė, tai, apie ką kalba Tomas daug kam yra kaip peilis į paširdžius ar skaudi tema. Ypatingai moterys priešinasi ir nenori sutikti su tuo, kad nebuvo, nėra ir niekada nebus jokių lygių galimybių su vyrais. Tiek vyrai, tiek moterys turi visiškai skirtingas savo gyvenimo užduotis ir įgimtas sąvybes joms atlikti. Pasidalinsiu vienos komentatorės mintimis:

„Jau vien faktas, kad moteris vadovauja, rodo, kad jos vyriškos sąvybės stipriai išvystytos ir t.t….” – gėda taip mąstyti XXI a. Ar yra vyriškos ir moteriškos sąvybes, ar tikrai yra? Yra sąvybės labiau išreikštos pas vyrus ir labiau pas moteris. Atmerkit akis. Susipažinkite su naujais žmonėmis. Susipažinkite su įmonių vadovėmis. Galvokite savo galva. Jūs juokinate. Gyvenkite kaip norite, bet nemanykite kad jūsų mąstymas ir gyvenimo būdas yra etalonas visiems, mąstantiems savo galva!”

Šiandien paminėjau tik du konferencijos pranešėjus, bet jų buvo net keturiolika:

Tomas Jonas Girzijauskas, Jurgita Pocienė, Alfonsas Rameika, Ingrida ir Linas Lauciai, Nida ir Evaldas Matiukai,  Dovilė Kuliešienė, Vaidas Arvasevičius, Tomas Martūnas, Austėja Landsbergienė, Tomas Paplauskas, Edita ir Petras Lisauskai. Nuoširdžiai dėkoju visiems konferencijos lektoriams už savanorystę, pagalbą ir bendrystę, už tikėjimą tuo, kad nuo kiekvieno iš mūsų asmeniškai priklauso kokiame Pasaulyje gyvensime rytoj ir kad,  kiekvienas iš mūsų gali būti akmeniu, kuris įkritęs į ežerą sukelia bangas.

Ir pabaigai mano asmeninė istorija, kuri gal būt  paaiškins tai, kodėl nuolat kartoju, kokie svarbūs man yra žmonės, kuriuos sutikau savo gyvenime. Kartais aš ilgai aiškinu kodėl reikia klausytis vieno ar kito, tikėti tuo, ką sako, kartais –  neaiškinu. Apie Tomą Girdzijauską esu ne kartą paminėjusi kaip apie žmogų, pakeitusį mano gyvenimą. Jo seminaras apie vyrų ir moterų santykius prieš šešis metus buvo mano gyvenimo lūžio taško priežastimi. Po to seminaro aš ieškojau ir suradau daugybę atsakymų apie savo moteriškumą, kažkada giliai palaidotą po veiklumu, vadovavimu kitiems, verslumu, nepilnavertiškumo kompleksais. Esu nuoširdžiai ir be galo dėkinga Tomui už tai, kaip pasikeitė mano gyvenimas ir už tai, kur šiandien esu. Esu dėkinga, kad iki šiol jis tebėra tas, kuris man duoda atsakymus. Tikrai neaušinu veltui burnos primygtinai ragindama: „Nueikite ir paklausykite to žmogaus. Jis kalba svarbius, kertinius dalykus apie žmogaus prigimtį, jo gyvenimo prasmę.“  Artimiausias Tomo seminaras šį šeštadienį, lapkričio 14 dieną. Daugiau info čia. Ir tebus tai nemokama reklama, nes aš tikrai tikiu tuo žmogum ir tuo ką jis sako ir daro.

O čia dar viena ištrauka iš mano knygos „Moteris iš raudonos Audi“, iki šiol neskelbta internete, bet ji apie Tomą Girdzijauską:

„Lemtinga Vasario 14 – oji

Labai išgyvenau dėl savo tulžies, Monikos, savo darbo. Andrejus norėjo mane paguosti, padėti, palaikyti. Vieną dieną pakvietė mane į seminarą apie vyrų ir moterų santykius. Visai nenorėjau vasario 14-ąją praleisti kažkokio poligloto seminare. Bet Andrejus primygtinai prašė ir kasdien kalbėjo apie seminaro vedantįjį Tomą Joną Girdzijauską. Naktį prieš seminarą prastai miegojau, buvau vis dar žvėriškai pavargusi po operacijos, todėl ketinau atsisėsti paskutinėje eilėje ir ramiai nusnausti. Iki seminaro nežinojau, kas tas Girdzijauskas ir ką jis geba. Į kiekvieną naują gyvenimo tiesų aiškintoją žiūrėdavau labai įtariai.

Bet atsitiko kitaip, nei planavau – nuo pat pirmos seminaro akimirkos ėmiau konspektuoti viską, ką Tomas sako ir viskas man buvo neįtikėtinai įdomu. Visą dieną jis vardijo pagrindines moterų ir vyrų pareigas šeimoje, savo argumetus pagrįsdamas įvairių šalių ir religijų išmintimi ir pavyzdžiais.

 

Kosminis tėvas ir kosminė motina. Iš šių dviejų dalykų susideda viskas. Dvi didžiausios kosminės jėgos. Jas atstovauja mūsų tėvai. Todėl santykiai su jais yra labai svarbūs. Kai vyras pradeda suvokti, kokia būtybė yra moteris, keičiasi absoliučiai visas jo bendravimas su moterimis. Jis ima ieškoti tik teigiamų moters savybių. O moteris ima ieškoti vyro pozityvių savybių, jas skatinti, girti, aukštinti. <…> Vyras ir moteris yra pagrindas vienas kitam, nors yra priešingi savo prasme. Jų pojūčiai, mąstymas, vertybės, būdas, sensorika veikia atvirkščiai. Ši priešingybė gali skatinti didžiulę trauką arba pasipriešinimą. Iš čia kyla daugybė funkcijų, pareigų, rolių. Ši tema yra sunki ir neįkandama, todėl kai ji lieka visiškai nesuprasta, atskiros tautos pradeda daryti klaidas, nukrypsta nuo pagrindo ir žūsta didžiulės civilizacijos. Tokią klaidą gamta anuliuoja. Šiuo metu Vakarų civilizacijoje kaip tik ir vyksta toks reiškinys. <…> Jeigu paimtume šeimą kaip laivą, tai pamatytume skirtingas moters ir vyro kryptis. Vyro kryptis – išoriniai pavojai, kad laivas nepaskęstų, sužvejoti žuvį, kad laivas pasiektų tikslą. Vyras privalo užtikrinti šeimai saugumą, ir tik jis vienas žino, kur šeima turi nueiti. Vyro užduotis pritraukti energiją iš išorės į šeimą. Ir nėra jokio pateisinimo, kodėl jis to negali padaryti. Jeigu to imasi moteris, ji praranda kontrolę šeimoje. Moters rolė ‒ kokybė šeimos viduje. Jos funkcija – gimdyti vaikus. Ji užtikrina jaukumą, malonumą, būseną, santykius, kurie priklauso nuo jos tiesiogiai. Jeigu vyras atneša iš išorės pakankamai energijos, pati šeima ir jos vidinis gyvenimas yra moters atsakomybė. <…>

Žmogaus pojūčiai susideda iš penkių sluoksnių arba dimensijų: klausos, regos, uoslės, skonio ir lytėjimo (lytis, lytiniai organai). Per lytėjimą, seksą gaunamas stipriausias kontaktas, lytiniai organai kelia stipriausią prisilietimo jausmą. Šis jausmas stoks stiprus, kad be jo negali nė viena gyva būtybė. Intymumas, seksas, intymūs santykiai ‒ pats stipriausias žmogiškas malonumas, teikiantis saldžiausią, maloniausią pojūtį, kuris užkuria žmoguje daugelį kitų procesų. Tik dėl jo gali gyventi vyras ir moteris. Jeigu kažkas sutrinka, tai kelia bėdų ir jų vaikams. Indai sako, kad tai kosminės svarbos įvykis. Tarp to, ko žmogus klausosi ir ką liečia yra tam tikra proporcija. Jeigu žmogaus gyvenime sutrinka intymumas, vadinasi yra problemų jo klausyme. Jeigu jis teisingai klausosi, tai visa kita susiharmonizuoja. Klausa yra aukščiausias, nematerialiausias pojūtis, o lytėjimas ‒ žemiausias. Jeigu vyras nori intymumo su savo moterimi, tai jis turi žinoti, kad privalo gražiai su ja bendrauti visą laiką. Europiečiai vyrai mano, kad seksas yra moters pareiga vyrui, tačiau yra atvirkščiai. Vyras turi kantriai laukti, kada moteris bus pasiruošusi. <…> Jeigu vyras nuolat gano akis į kitas, jis tampa impotentu! <…> Nuostata turėti daug vaikų reiškia, kad pora žino ir supranta pagrindinius dėsnius ir nedaro fatalinių klaidų. Tada vaikai atsistoja į savo vietą. Kodėl verta turėti daug vaikų?

  1. Nėra ribos intymiems malonumas.
  2. Moters organizmas sukurtas taip, kad ji gali ilgai gimdyti, regeneruotis.
  3. Kuo daugiau vaikų, tuo didesnis sąmoningumas. Vaikai verčia tėvus augti dvasiškai, progresuoti.
  4. Kiekvienas naujas vaikas verčia tėvus mokytis iš naujo. Vaikas pritraukia begalinę energiją. Kuo daugiau vaikų, tuo tėvai ilgiau išlieka jaunatviški.
  5. Tėvai, turėdami daug vaikų, turi gyvenimo prasmę iki pat gyvenimo pabaigos. Turi vardan ko gyventi.
  6. Kuo tėvai turi daugiau vaikų, tuo didesnis palaikymas senatvėje.
  7. Kiekvieną naują vaiką vis lengviau auginti. Kuo daugiau vaikų, tuo labiau jie vieni kitiems padeda augti.
  8. Gimus naujam vaikui, vyrui įsijungia tarsi nauja pavara. Jam atsiranda pretekstas daugiau uždirbti. Būtent vaiko gimimas atneša vyrui didžiulės kosminės energijos srautą ir jokiu kitu būdu jis tokios energijos gauti negali.
  9. Jeigu šeimoje nėra vaikų, moterims nėra akstino veikti. Su kiekvienu nauju vaiku šeimoje didėja organizuotumo laipsnis ir veiklumas. Organizuoti šeimos gyvenimą yra daug sunkiau, nei didelės organizacijos veiklą.

Teigimas, kad vaikai našta – iškrypimas, erezija. Vaikai yra plėtra. <…> Vaikai ir šeima – daug sudėtingesnis dalykas, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šeima yra tampriai susieta su visuomene. Ji biologinės ir visuomenės sistemos dalis. Šeima yra visų gamtos jėgų ir dėsnių branduolys. Tai supersistema, kuri iš šalies atrodo lyg ir labai paprastai – tiesiog du žmonės. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. <…> Mokslininkai teigia, kad kontraceptinių priemonių išradimas, abortų legalizavimas, greitos skyrybos, moterų įdarbinimas ir kt., buvo mirties nuosprendis Vakarų civilizacijai. Šventosiose knygose pasakyta: veiskitės ir dauginkitės. Ir nepasakyta atvirkščiai. Dažniausiai vaikų klausimą stabdo nereligingi, ateistiški, egoistiški žmonės, nematantys didžiosios gyvenimo prasmės ir paslapties. Tikinčių visuomenių šeimos visada yra didelės, jie gimdo daug vaikų ir šios visuomenės išlieka per tūkstantmečius, o ateistinės egoistiškos visuomenės išnyksta. Civilizacijai, imperijai, valstybei, tautai galioja tie patys dėsniai, kaip ir atskiram žmogui. Jei žmogus daro kažką prieš gamtą – jis netenka jėgų. Jei didelė žmonių grupė daro kažką prieš gamtą – ši grupė tiesiog susinaikina pati save. Kai mažėja žmonių skaičius arba bendrauja tie patys komandos nariai su tais pačiais – bendravimas užsiciklina, žmonės atsibosta. Kai gimsta nauji vaikai – nuolat didėja komanda ir ji pasipildo jaunomis, šviežiomis, gyvybingomis pajėgomis. Idealesnės nuolat iš savęs atsinaujinančios komandos neįmanoma sugalvoti.

Daug tada prirašiau. Negaliu čia perrašyti visos dienos seminaro užrašų, bet tas seminaras buvo lemtingas. Žinojau, kad mūsų šeimoje ne viskas vyksta taip, kaip turėtų. Andrejus pirmuosius penkerius santuokus metus labai mažai uždirbdavo ir šeimą išlaikiau aš. Gimdžiau jam vaikus, namie viskas buvo tinkamai suorganizuota, bet daugybę dalykų darėme ne taip, kaip pasakojo Tomas. Tikrai „pjoviau“ žodžiais savo vyrą ir jam priekaištavau. Labai gera buvo išgirsti daugybę svarbių tiesų iš žmogaus, kuris yra Andrejui autoritetas. Jeigu manęs negirdi, tai gal kito paklausys? Niekada neužmiršiu seminaro pabaigos. Tomas paklausė, ar kas turi klausimų. Mano vyras nedrąsiai pakėlė ranką ir paklausė:

‒ Norėčiau pasitikslinti. Tai anot Jūsų, moteris visai visai neturi dirbti ir prisidėti prie šeimos biudžeto?

‒ Mieli vyrai, turiu pasitelkti visus argumentus, daugybės šalių išmintį, visą savo „sunkiąją artileriją“ ir jums pasakyti štai ką: Jeigu moteris namie viską puikiai atlieka – vaikai prižiūrėti ir ramūs, namai sutvarkyti, į juos miela ir malonu grįžti vyrui, jeigu maistas pagamintas ir nebūtinai ji viską turi pati padaryti, ji gali suorganizuoti sau pagalbą – taigi, jeigu jos namai yra kaip ramybės, meilės ir darnos užutekis, o tai atlikusi ji dar turi jėgų eiti dirbti, tai yra jos asmeninis reikalas. Po visų savo pareigų namuose ji gali eiti ir veikti, ką nori – vykdyti labdaringą veiklą, mokytis, dirbti, bet prisidėti pinigais prie šeimos biudžeto yra tikrai ne jos pareiga. Šeimos biudžetas yra vyro, ir tik vyro darbas.

Oooo! Kaip man palengvėjo! Gal jis išgirs pagaliau! Štai kodėl nuolat jaučiu tokį nenumaldomą norą praleisti kuo daugiau laiko su savo vaikais, būti namie, kapstytis savo gėlynuose, megzti, siuvinėti, štai kodėl jaučiu tokį vidinį pasipriešinimą dėl to, kad jis uždirba mažiau už mane. Dieve mano! Kaip norėčiau apsikeisti su juo rolėmis ir leisti sau tapti moteriškesne. Galėčiau pagimdyti dar vieną vaiką. Tik dar ne dabar, gal po kokių trejų metų. Tikrai galėčiau.

Po seminaro nusipirkome T. J. Girdzijausko seminarų audio įrašą „Vyrų ir moterų bendravimo ABC“ ir dar vieną, kurio pavadinimo jau nebeprisimenu. Nuolat klausydavausi jų automobilyje. Ir nuolat mąsčiau, kaip dar galėčiau „pasislinkti“, kad Andrejus turėtų daugiau erdvės. Tomas davė man didžiulį impulsą keistis. Daug kalbėjomės apie tai su Andrejumi. Mūsų buitis buvo sutvarkyta, vaikai jau paaugę, jau galėjome sau leisti ir dviese pabūti, ir į kiną, ir į koncertą nueiti. Tuo metu tikrai gerai sutarėm. Jis pradėjo gerokai daugiau uždirbti. Vėl ruošėsi vykti į Kiniją. Mačiau jo pastangas ir didelį norą prisidėti prie šeimos biudžeto. O aš kelintas mėnuo strigau savo darbe. Kaip tik tuo metu Andrejaus sesuo Lena už traumą gavo nemenką išmoką iš Norvegijos draudimo kompanijos – pagal tos šalies įstatymus jai, kaip motociklo keleivei, avarijos metu galiojo civilinis draudimas. Kiek pinigų ji gavo ‒ iki šiol paslaptis ir aš net neįsivaizduoju. Manau, kad tai buvo nemenka suma, nes Lena pasisiūlė sumokėsianti Andrejui už pusę tėvų trijų kambarių buto, kad tėčiui mirus, tas butas atitektų jai. Buvo pats ekomoninės krizės dugnas, nekilnojamojo turto kainos buvo mažos kaip niekada. Visai nenorėjau kištis ne į savo piniginius reikalus, nenorėjau reikšti savo nuomonės. Aišku, pinigų reikėjo, norėjom keisti namo stogą, bet tai buvo Lenos ir Andrejaus reikalas. Stengiausi nedaryti savo vyrui jokios įtakos priimant sprendimą. Nekilnojamojo turto vertintojas nustatė, kad trisdešimt metų neremontuotas trijų kambarių butas Žirmūnuose yra vertas maždaug šimto keturiasdešimties tūkstančių litų. Andrejus tarėsi su manimi, ką daryti? Imti pinigus dabar ar laukti geresnių laikų? O gal tada, kai turtas pabrangs, iš viso nebus tokios galimybės? Nusprendėm, kad verčiau jis paims siūlomus pinigus dabar ir taip gerokai pagerinsim savo buitį.

Taigi, pagaliau į šeimą atėjo ir didžiulė dalis Andrejaus pinigų. Jis pats dėl to jautėsi labiau savimi pasitikintis, didžiavosi savo šeima.

Kartą, praėjus kelioms dienoms po Tomo seminaro, važiavome į Vilnių. Labai gerai prisimenu tą vietą, važiavom pro Trakų geležinkelio stotį, ir jis man sako:

‒ Klausyk, o jeigu gimdytum dabar? Juk darbe tau sunku dėl Džordžo, gal per tą laiką, kol pagimdysi, viskas kažkaip išsispręstų? Sąlygas dar vienam vaikui auginti turim.

‒ Ne, dar negaliu, ne dabar. Gal po kokių trejų metų, kai man bus keturiasdešimt, tada baigsis mano spiralės galiojimo laikas. Tada.

Taip jam tada atsakiau, bet širdyje labai apsidžiaugiau. Aišku, kad norėčiau vaiko dabar, nors ir žinau, ką turėčiau iškentėti nėštumo metu, ketvirtą Cezario operaciją, visus savo ir Andrejaus marazmus po vaiko gimimo, vėl priaugsiu daug svorio, bet gal tikrai geriau gimdyti dabar, o ne kai man bus keturiasdešimt? Tada turėsiu dar mažiau energijos. O jeigu pastočiau dabar, tai kai man bus keturiasdešimt, mūsų mažiausiajam būtų jau treji. Ne, tai skamba siaubingai. Kaip išsiversim su pinigais? Kaip grąžinsim paskolas? Svajoju bent vieną vaiką nešiodama nedirbti, o pagimdžiusi jį, bent metus žindyti ir būti namie.

‒ O kaip uždirbsim pinigų, Andrejau? Juk esam įsiskolinę. Nenoriu dirbti ir draskytis taip, kaip tris praėjusius kartus.

Mano vyras dabar pasitikėjo savimi daug labiau, nei prieš septynerius metus, kai pradėjome gyventi drauge. Jis patikino mane, kad stengsis padaryti viską, jog man nereikėtų dirbti. Pakaktų, jeigu sukrapštyčiau iš savo klientų „portfelio“, po to iš „Sodros“ per mėnesį bent porą tūkstančių. Kitus mums reikalingus keturis ar penkis tūkstančius jis uždirbtų pats. O ir vartotojiškos paskolos, kurias paėmėm pirkdami ar renovuodami namą, jau beveik visos išmokėtos, todėl mums liks tik namo paskola, kuri nesiekia net tūkstančio litų. Stogo renovacijai ir namo antrojo aukšto įrengimui pakaks Lenos pinigų. Gal tikrai gimdyti dabar? Vis tiek negaliu dirbti dėl Džordžo. O jeigu tikėti Tomu, tai gal tas ketvirtasis vaikas kaip tik būtų mums abiem, o ypač Andrejui, naujas impulsas ir kosminės energijos srautas? Kad gimdamas vaikas atsineša savo pinigus, žinojau iš patirties: Kristupas mus ištempė iš bankroto, Bernardas gimdamas „atsinešė“ Gervinius ir namą, Marijonas – darbą draudime ir Andrejaus sėkmę pas kinus. Su kiekvienu mūsų vaiku ženkliai keitėsi buitis ir finansinė situacija. Ketvirtasis vaikas ateidamas atneš mums didžiulį progresą, tai kodėl turėčiau jį atidėlioti? Andrejus labai pasikeitė nuo tada, kai jį pažinau. Jis tarsi užaugo. Mačiau savo sunkaus ir kantraus darbo rezultatus ir galėjau jais mėgautis. Taip, iki idealo jam dar buvo labai toli, jo bjauriosios savybės niekur nedingo, bet iš esmės jis geras žmogus ir labai stengiasi. Dar truputėlį, ir galėčiau atsipalaiduoti, „nebesiparinti“ dėl pinigų stygiaus ir ramiai mėgautis mūsų santykiais ir buitimi. Trūksta tiek nedaug. Gal ketvirtas vaikas ir yra kaip tik tai, ko reikia, kad jis galutinai prisiimtų atsakomybę už savo vaikų ir mano išlaikymą? Gal tas ketvirtasis atneštų jam dozę taip trūkstamo vyriškumo, pasitikėjimo savimi ir atsakomybės?

Su tokiomis mintimis gyvenau kelias dienas. Su Andrejumi labai daug kalbėjomės apie mūsų situaciją ir ketvirto vaiko gimimą dabar, o ne po trejų ar dar daugiau metų. Viskas turėtų būti gerai. Teorija sako, kad mums reikia dar vieno vaiko, mes abu norim, turim sąlygas. Žinau, kaip sunku bus tai padaryti realybėje, žinau, kiek man tai kainuos, bet gal pabandyti?”

 

 

Facebook Comments Box

15 COMMENTS

  1. Įdomi ir man ši moterų tema. Esu girdėjusi ir T.Girdzijauską kalbant. Perskaičiau šį įrašą ir galvoju, o kaip kažin (paskaitę, paklausę) jaučiasi moterys, kurios negali turėti vaikų, kurios dėl vienos ar kitos priežasties nėra sukūrę šeimos ir yra vienišos… O kūrybinių profesijų moterys? Ar joms irgi turi galioti būtent toks prioritetų sudėliojimas? Niekam matyt nekyla abejonių, kokie svarbūs yra vaikai, šeima, namai, bet ką daryti, jei moters siela prašosi šokti, dainuoti, tapyti, rašyti? Ar gali visos moterys būti vienodos? Jei viena gali pasinerti į savo laivelio viduje ribuliuojantį gyvenimą ir jaustis laiminga, tai kitai gal būtina šokti į plačius vandenis už borto… ir galbūt atrasti naują žvaigždę ar išrasti naują kremą ar įgyvendinti naują vadybos modelį? O gal tiesiog dirbti ir jausti savirealizaciją? Tai susinaikinimas?

    • Manau susinaikinimas yra savo prigimties neklausimas ir gyvenimas taip, kaip reikalauja tie, kuriems užknisa, kad tu kitoks 🙂 Niekada nereikia klausyti, ką tau savo tie, kurie geriau žino, kaip tau reikia gyventi. Tik klausimas širdies, gali vesti tuo gyvenimo keliu, kuriuo jausies laiminga. Mes tokie skirtingi!

    • Tik manau, viena iš didesnių bėdų šiais laikais, kad mes nebemokam savęs paklausti ar aš tikrai laiminga? Ar man tik taip atrodo, nes taip sako visi aplinkiniai. Moteris privalo kurti, kad ir kokioje formoje ta kūryba pasireikštų. Svarbu, kad mūsų šeimą, jei jau tokią turime, nuo to nenukentėtų. O kad reikia kartais (ir gan dažnai) savo sielą ir jos troškimus pažaboti – nemanau kad tai taip jau baisu 🙂

  2. Įdomi ir man ši moterų tema. Esu girdėjusi ir T.Girdzijauską kalbant. Perskaičiau šį įrašą ir galvoju, o kaip kažin (paskaitę, paklausę) jaučiasi moterys, kurios negali turėti vaikų, kurios dėl vienos ar kitos priežasties nėra sukūrę šeimos ir yra vienišos… O kūrybinių profesijų moterys? Ar joms irgi turi galioti būtent toks prioritetų sudėliojimas? Niekam matyt nekyla abejonių, kokie svarbūs yra vaikai, šeima, namai, bet ką daryti, jei moters siela prašosi šokti, dainuoti, tapyti, rašyti? Ar gali visos moterys būti vienodos? Jei viena gali pasinerti į savo laivelio viduje ribuliuojantį gyvenimą ir jaustis laiminga, tai kitai gal būtina šokti į plačius vandenis už borto… ir galbūt atrasti naują žvaigždę ar išrasti naują kremą ar įgyvendinti naują vadybos modelį? O gal tiesiog dirbti ir jausti savirealizaciją? Tai susinaikinimas?

    • Manau susinaikinimas yra savo prigimties neklausimas ir gyvenimas taip, kaip reikalauja tie, kuriems užknisa, kad tu kitoks 🙂 Niekada nereikia klausyti, ką tau savo tie, kurie geriau žino, kaip tau reikia gyventi. Tik klausimas širdies, gali vesti tuo gyvenimo keliu, kuriuo jausies laiminga. Mes tokie skirtingi!

  3. Įdomi ir man ši moterų tema. Esu girdėjusi ir T.Girdzijauską kalbant. Perskaičiau šį įrašą ir galvoju, o kaip kažin (paskaitę, paklausę) jaučiasi moterys, kurios negali turėti vaikų, kurios dėl vienos ar kitos priežasties nėra sukūrę šeimos ir yra vienišos… O kūrybinių profesijų moterys? Ar joms irgi turi galioti būtent toks prioritetų sudėliojimas? Niekam matyt nekyla abejonių, kokie svarbūs yra vaikai, šeima, namai, bet ką daryti, jei moters siela prašosi šokti, dainuoti, tapyti, rašyti? Ar gali visos moterys būti vienodos? Jei viena gali pasinerti į savo laivelio viduje ribuliuojantį gyvenimą ir jaustis laiminga, tai kitai gal būtina šokti į plačius vandenis už borto… ir galbūt atrasti naują žvaigždę ar išrasti naują kremą ar įgyvendinti naują vadybos modelį? O gal tiesiog dirbti ir jausti savirealizaciją? Tai susinaikinimas?

    • Tik manau, viena iš didesnių bėdų šiais laikais, kad mes nebemokam savęs paklausti ar aš tikrai laiminga? Ar man tik taip atrodo, nes taip sako visi aplinkiniai. Moteris privalo kurti, kad ir kokioje formoje ta kūryba pasireikštų. Svarbu, kad mūsų šeimą, jei jau tokią turime, nuo to nenukentėtų. O kad reikia kartais (ir gan dažnai) savo sielą ir jos troškimus pažaboti – nemanau kad tai taip jau baisu 🙂

  4. gal ponia Birutė nesupyks…, bet man lektorių lektorė yra Eglė Vaitkevičienė! Ne paskaitomis, ne skambiais pareiškimais, bet pačiu savo gyvenimu! Jos „poziti(tė)vystė” taip užkrečia… Gaudau jos „perlus” viešose erdvėse ir veriu į savo kasdienybę 🙂 AČIŪ Egle, Begalinis!

  5. gal ponia Birutė nesupyks…, bet man lektorių lektorė yra Eglė Vaitkevičienė! Ne paskaitomis, ne skambiais pareiškimais, bet pačiu savo gyvenimu! Jos „poziti(tė)vystė” taip užkrečia… Gaudau jos „perlus” viešose erdvėse ir veriu į savo kasdienybę 🙂 AČIŪ Egle, Begalinis!

  6. gal ponia Birutė nesupyks…, bet man lektorių lektorė yra Eglė Vaitkevičienė! Ne paskaitomis, ne skambiais pareiškimais, bet pačiu savo gyvenimu! Jos „poziti(tė)vystė” taip užkrečia… Gaudau jos „perlus” viešose erdvėse ir veriu į savo kasdienybę 🙂 AČIŪ Egle, Begalinis!

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.