Jakucionyte.lt

Home Specialieji "reportažai" 113. Apie viltį, kad situaciją gali pakeisti tik meilė, atjauta ir palaikymas

113. Apie viltį, kad situaciją gali pakeisti tik meilė, atjauta ir palaikymas

3
113. Apie viltį, kad situaciją gali pakeisti tik meilė, atjauta ir palaikymas
OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Tikėjausi, kad nurimsiu per dieną ir neprireiks rašyti apie savo šių dienų emocijas, tikėjausi, kad ir žmonės aprims, nesiputos ir nesitaškys viešai keiksmais, purvais, skaudžiais ir kaltinančiais epitetais, tikėjausi, kad sąmoningų žmonių rimties ir atjautos, meilės, raginimų imtis realių veiksmų, keičiančių situaciją, žinučių bus daugiau ir jos atsvers tų besitaškančių pykčiu ir kaltinimais energiją, tiesiog sproginėjančią iš lietuviškos žiniasklaidos ir Feisbuko.

Nekartosiu aš jų žodžių, kad tekstas būtų labiau įtikinamesnis. Man tik norisi kiekvienam, viešai pareiškusiam savo nuomonę ar pasidalijusiam FB kito nuomone, užduoti klausimą: „Su kokiu jausmu dalinaisi?“ Kodėl spaudei tą „DALINTIS“ mygtuką ir kuo pasidalinai? Tau pikta? Skaudu? Apima neviltis? Nes pamatei internete sudaužyto vaiko nuotrauką ir tai tau duoda teisę kitus vadinti monstrais, žmogžudžiais? Suprantu tavo jausmus, tačiau ar nors akimirkai susimąstei, kuo tu pats pasidalinai? Ką tu pats padidinai? Pyktį ir agresiją, nusivylimą ir skausmą ar meilę, atjautą ir supratimą?

Net labai sąmoningi žmonės, išsakę savo nuomonę, rašo: „Tai tiek pykčio proveržio, kuris dabar kunkuliuoja daugelio dar turinčių padorumo žmonių širdyse.” Gal vis tik stabtelkim ir visi, kurie turime nors kiek padorumo, paieškokim savo širdyje meilės, atjautos ir supratimo? 

Ar kada nors pagalvojai, dėl kokio jausmo nesuvaldymo tėvas ar motina pakelia ranką prieš savo vaiką? Iš pykčio, bejėgiškumo ir nusivylimo. To pačio, kurį tu jauti žiūrėdamas į atsitikusią tragediją Lietuvoje.

Ar kada nors uždavei sau klausimą, kodėl tie žmonės negali suvaldyti savo pykčio, nemoka kitaip susitarti su savo vaikais? Kodėl jie geria? Ką skandina stiklinėje pigios degtinės ar vyno? Tą patį nusivylimą, baimę, nerimą ir skausmą.  

Ar nors akimirką susimąstei, iš kur jis toks, baisus, tavo žodžiais “monstras” atsirado? Jis užaugo tokioje pačioje šeimoje, gerai, jeigu dar šeimoje… daugelis užaugo vaiknamyje ir žalio supratimo neturi apie minimalius socialinius įgūdžius, meilę artimui ir atjautą. Tai iš kur, po galais, jam viso to išmokti, jeigu ne iš tavęs? To, kuris toks sąmoningas ir puikiai tvarkaisi, naudojiesi internetu ir daliniesi šlykščiais kaltinimais. Tu ne ką geresnis už jį, nes pasidavei kitų pasipiktinimo bandos jausmui ir tau neužteko kruopelės sąmoningumo stabtelt ir savęs paklausti: “O kuo aš čia dalinuosi?”

Aš užaugau taip, kad eilinis mano ar mano brolio daužymas galėjo baigtis kaip tam keturmečiui, ir nebaigiau jokių didelių mokslų, kad suprasčiau, jog su vaikais visada, VISADA galima susitarti ir nėra jokios kitos priežasties dėl ko suaugę smurtauja tik tai, kad jie nevaldo savo pykčio.

Kiekvieną tėvą ir motiną, auginantį vieną ar dešimt vaikų, ne kartą ir ne du buvo apėmęs absoliutus bejėgiškumo jausmas, kai norėjosi trenkti į sieną ar nors suduoti, bet tu stabteli, susiimi, susivaldai ir paskui pačiam baisu pasidaro nuo kilusių minčių daužytis.

Aš tūkstančius kartų klausiau savęs, kodėl mus tiek mušė ir kaip man su tuo gyventi. Tūkstančius kartų bandžiau pateisinti ir suprasti savo tėvą. Žinau, kad jis kitaip negalėjo, nes niekas jo nemokė valdyti savo pykčio ir neigiamų emocijų, nes jis pats užaugo su siaubingu meilės deficitu ir negalėjo kitaip.

Šiandien aš jau galiu priimti tai su atjauta ir supratimu, bet reikėjo nueiti siaubingai ilgą, duobėtą, skausmingą kančios kelią. Tą kelią iki atjautos ir supratimo, kad tas kuris muša irgi nori būti mylimas.

Manau, kad nesusivaldymas nuo neigiamų emocijų ir tie žiaurūs epitetai, kaltų ieškojimas, pykčio proveržiai viešoje erdvėje apie faktą, kad tragiškai mirė dar vienas nekaltas vaikas yra tolygūs nesuvaldytam pykčiui, dėl kurio ir mirė tas vaikelis.

Naiviai man atrodo ir tie, kurie rėkia dėl nepriimto vaiko apsaugos įstatymo. Ar jūs galvojat, kad tai ką nors pakeis? Ar jūs manot, kad dabar įstatymai nedraudžia mušti savo vaikų? Problema ne ten, ir jokia neeilinė seimo sesija jos neišspręs. Lietuvoje tebegyvena tūkstančiai šeimų, kuriems nusispjaut į tuos įstatymus, ir jie toliau kaip gėrė, taip gers, kaip mušė vaikus, taip ir muš. Nes tokia yra situacija. Tai tarsi pūlinys, kuris kartais pratrūksta, aptaško, visi parėkauja, pabado vieni į kitus. Pamažu ta piktžaizdė užsitraukia, pūlinys tebelieka. Iki kito sprogimo.

Tai ką daryti? Su atjauta ir meile auklėti ir mokyti visus tėvus, kuriems trūksta socialinių įgūdžių, organizuoti jiems kursus, rūpintis jais, lankyti, mylėti, mylėti, mylėti. Skatinti mušamų moterų pasitikėjimą savimi, nelikti abejingu sutikus sumuštą ir nuskriaustą. Kurti dienos centrus vaikams, savanoriauti juose, apsvarstyti galimybę globoti vaikus.

Apie dienos centrus. Manau, kad tai tokios mažos gerumos salelės, kuriose prieglobstį randa šimtai Lietuvos vaikų. Labai sveikintina iniciatyva ir tikrai džiugina. Tol, kol nepasidomi iš arčiau kaip jie veikia ir kuo kvėpuoja. Aš daug nepasakosiu, tik pasidalinsiu žinute, kurią šiandien radau Feisbuke:

„Žinote, taip ir nepasigyriau, kad mūsų Dienos centras dirba sausį ir vasarį – laiką, kai dauguma Lietuvos vaikų dienos centrų šiuos mėnesius nedirba, nes praėjusių metų projektai būna baigti, o nauji dar nepatvirtinti. Ir mes vis dar laukiame 2017 metų projekto patvirtinimo. Tačiau ieškojome ir radome galimybių dirbti sausį ir vasarį. Ačiū mūsų savivaldybei, kuri sutiko pagelbėti 🙂 Įsivaizduokite – du patys ilgiausi ir tamsiausi žiemos mėnesiai ir vaikai tuščiose kaimo gatvelėse, kai turime kur juos priimti, kuo užimti…
O kad gyvuoti du mėnesius, mums reikia ne tik atlyginimus darbuotojams sumokėti, apsimokėti paslaugas, tačiau reikia ir pamaitinti vaikus. Tad mes, tiksliau aš, bendruomenės pirmininkės palaikoma, prisiėmėme atsakomybę vaikus sausį-vasarį išmaitinti patys. Užduotis miela, nes moteriai pamaitinti vaiką – šventas dalykas ir visada malonu matyti valgančius vaikus.
Tačiau vaikų daug, tad ir maisto reikia daug. Tiesa, metų pabaigoje turėjome svečių, kurie supratingai atvežė ilgai negendančių produktų mūsų sausiui – vasariui, nemažai produktų nusipirkome sutaupę projekto pinigėlių. Netgi rėmėjų padedami šaldiklį įsigijome, kad galėtume kruopščiau pasiruošti šiam etapui. Netgi su vaikais sutarę visų šventinių saldainių nesuvalgėme, kad galėtume ilgiau jais džiaugtis…
 🙂 
Tačiau visko susikrauti ir išlaikyti neįmanoma…
Mums labai reikia pagalbos, kad galėtume vaikus pamaitinti sočiai ir pilnavertiškai. Mielai lauktume pagalbos maisto produktais ar pinigais. Žemiau parašysiu mūsų centro paramos sąskaitos numerį, o dabar surašysiu produktus, kurių mums reikėtų likusiam sausiui ir vasariui:
1. Duona, batonas (per savaitę suvalgome apie 20 batonų kaip nieko…)
2. Šviežios ar konservuotos daržovės garnyrui (įvairios žiemai ruoštos mišrainės su actu nelabai tinka, nes vaikams nelabai sveika, o ir nelabai mėgsta, bulvių turime). Nebent marinuoti agurkai tinka, marinuoti burokėliai, konservuoti žirneliai. Na ir įvairios žalios daržovės – agurkai, pomidorai, kaliaropės, kitos daržovės, iš kurių galima pasidaryti salotas, mišrainę ar troškinį.
3. Švieži ar konservuoti vaisiai (nors retkarčiais vaikus palepinti, lastelienos jiems labai reikia)
4. Sausainiai, riestainiai ir pan.
5. Grietinė.
6. Šaldyti koldūnai (verdam retai, bet vaikai labai mėgsta).
7. Geros kokybės makaronai ir plikyti ryžiai (neesam išdidūs, bet prastos kokybės išvirti didžiulį katilą labai sudėtinga – kol vanduo užverda prasti makaronai ar ryžiai virsta į išpliurusią košę… Gėda vaikams paduoti būna…
8. Geros kokybės šlapia dešra penktadieniams (sumuštinių diena, o sūrio turime užsišaldę).
9. Mielai vaikai valgytų sūrelius, jogurtus, desertines varškytes
 🙂
10. Kartą per mėnesį mums reikalingas vienas didelis ar keli mažesni tortai, nes švenčiame tą mėnesį gimusių vaikų gimtadienius
 🙂

Būsime dėkingi ir sotūs 🙂

Na ir mūsų sąskaitos numeris tiems, kam lengviau paramą skirti pinigais (prašome mokėjimo nurodyme parašyti „Parama vaikams”):
Ukmergės rajono Tulpiakiemio kaimo bendruomenė
Įmonės kodas 183242096
A/s LT397182400004700568
AB Šiaulių bankas

Kad būtų greičiau komunikuoti, bet kada skambinkite telefonu 8 611 43456.

Jei kartais taip nutiktų, kad pinigėlių gausime daugiau, nei reikia maistui, išduosiu paslaptį – turime didelę didelę svajonę sutaupyti 10 000 eurų ir nusipirkti mikroautobusą. Visų pirma, kad į dienos centrą galėtume atsivežti vaikus, kurie gyvena vienkiemiuose ir mažoms kojelėms iki centro ateiti per toli. O dažnas namuose net spalvotų pieštukų nėra matęs. Jiems verkiant reikia Dienos centro!… 
Taigi, kiekvieną centą be galo taupom ir tikimės, kad mums pavyks, kol tie vaikai maži ir kol jiems mūsų pagalba gyvybiškai būtina!

Gal keletas eurų Jūsų gyvenimo nepakeis, o net 8 vaikų (tiek jų tilptų į autobusėlį be vairuotojo), gyvenimą galėtų pakeisti neatpažįstamai. Galbūt vaikų, kuriuos kasdien kažkas pasiima, vežasi, myli, jais rūpinasi, nekils niekam ranka mėtyti į šulinius, vyti iš namų ar kelti prieš juos ranką…

Jei galite, paprašykite mūsų vardu pagalbos ir savo draugų, bendradarbių, pažįstamų, geriau gyvenančių įmonių ar įstaigų. Bendruomenė turi paramos statusą, tad bet kokia paramos forma galima ir laukiama!

Lenkiu galvą prieš kiekvieną, padedantį vaikams. Jie to verti!”

Perskaičius šią žinutę man kyla daug klausimų, kodėl mūsų valdžia nesutvarko, kad vaikų dienos centrai galėtų dirbti sklandžiai ir be pertraukų? Kaip galima mesti visus darbus, paleisti darbuotojus dviem mėnesiams, išbarstyti visus vaikus, nes dėl kažkokios suknistos struktūrinės projektų rašymo tvarkos jie lieka du mėnesius nefinansuojami? Nu marazmas, ne kitaip!

Tas pats su norinčiais globoti. Kryžiaus kelius reikia praeiti, kad galėtum pasiimti vaiką iš vaikų namų. Mano aplinkoje daug jau globojančių ir ne vienas planuojantis tai padaryti. Iš vienos savo draugės dar spalio mėnesį sužinojau, kad ji ketina globoti berniuką. Ji jau ir parsiveždavo jį tada savaitgaliams namo. Berniuką, kuris jau du kartus buvo paimtas ir gražintas atgal į globos namus. Berniuką, kuris turi didžiules psichologines traumas, kuriam reikės daug metų terapijos…

Nuo spalio praėjo keturi mėnesiai, todėl vakar, su viltimi, kad jie jau drauge, užklausiau draugės kaip sekasi ir štai ką ji parašė:

“Sekasi gerai, o dėl Luko dar nepradėta tvarkyti dokumentai.  Čia Lietuva  čia tik gražiai kalbama  vasario 14 d. prasidės kursai globėjų, nes po pateiktų dokumentų per 3 mėnesius turi buti suorganizuoti. Na tai dar 2 savaites užtesia.  O dar tie kursai 3 mėnesius, mėnesį rašys išvadą, paskui teismas, o paskui turbūt jau Lukas bus pas mus… Dabar važiuoju kiekvieną penktadienį jį pasiimti ir sekmadienį nuvežu, išsiskiriame sunkiai ”

Kiek? Kiek? 3 mėnesiai, plius 2 savaitės, plius 3 mėnesiai, plius mėnuo??? 7-8 mėnesiai nuo tos dienos, kai tu susipažinai su vaiku ir nusprendei jį globoti? O negalima kažkaip greičiau viso to padaryti? Juk tereikia sistemoje kelių varnelių, kad viskas vyktų sklandžiau ir greičiau. Tiems vaikams ir juos ketinantiems globoti svarbi kiekviena diena, kiekviena minutė. Kodėl viskas taip ilgai ir taip sudėtingai? Dar vienas marazmas, už kurį atsakinga valdžia.

Ir dar vienas dalykas, apie kurį šiandien labai daug galvojau ir noriu pakviesti jus pagalvoti. Kodėl mes taip strimgalviais, kaip avių banda, nemąstydami lekiam dalintis blogomis naujienomis ir tiek mažai dalinamės geromis?

Kodėl žiniasklaidoje ir Feisbuke kaip viralas keliauja ta girta Agnė ar kailiniuota Greta, o ne ta Eglė iš Zarasų, kuri po naujų metų prisiėmė globoti jau septintą vaiką… arba ta Vaiva, Sikorskių šeimos mama, kuri rašo nuostabius dalykus apie savo globojamus devynis vaikus? (FB paskyra „Sikorskių šeimyna“)  Kodėl mūsų žvaigždės, apie kurias žinia verta dalintis ne tos, kurios Ukmergės rajone, Tulpiakiemyje savo iniciatyva du žiemos mėnesius išlaiko vaikų dienos centrą, o vaikus nužudę tėvai?

Kodėl mes tokie neabejingi kiekvienam, kuris suklydo, suklupo, prisigėrė, apsivogė, užmušė? Kodėl mes tiek daug dalinamės žiniomis apie tragedijas ir tiek mažai apie kasdienę laimę, atjautą, besąlygišką meilę ir palaikymą?

Facebook Comments Box

3 COMMENTS

  1. Sveiki, norėčiau pervesti paramą straipsnyje paminėtam dienos centrui, bet nerandu koks konkrečiai tai centras? Lietuvos vaikų dienos centrų asociacijos puslapyje tokio nematau. Neesu paranojiška, mėgstu aiškumą. Ačiū, jei galėsite atsakyti. Ir naudodamasi proga dėkoju jums, Birute, už šį tekstą. Mano FB paskyroje juo pasidalino daugybė žmonių.

    • Ačiū, miela Margarita, aš turiu tiek informacijos, kiek yra jų prašyme, todėl manau, kad tai yra Tulpiakiemio vaikų centras. Tačiau duomenys yra nurodyti: Ukmergės rajono Tulpiakiemio kaimo bendruomenė
      Įmonės kodas 183242096
      A/s LT397182400004700568
      AB Šiaulių bankas
      Kad būtų greičiau komunikuoti, bet kada skambinkite telefonu 8 611 43456.
      Manau, kad galima jiems paskambinti. Pagal susirašinėjimus FB matau, kad tai tikrai tikra istorija. Bet nepažįstu jų asmeniškai. Pasukit nurodytu telefonu.

Komentuoti: admin Cancel reply

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.