Jakucionyte.lt

Home Londonas. Treti metai 62. Apie moteris kaip obelis. Ir vėl tie vyrai….

62. Apie moteris kaip obelis. Ir vėl tie vyrai….

22
62. Apie moteris kaip obelis. Ir vėl tie vyrai….

Prieš kelias dienas mane su gimtadieniu sveikino draugė ir sakė: „Šiandien mačiau žydinčias obelis. Jos taip gražiai žydi. Nesvarbu ar obelis jauna, ar sena, tiesi ar kreiva, visą savo gyvenimą kiekvieną pavasarį, ji išskleidžia fantastiškus žiedus. Linkiu ir tau taip žydėti visą gyvenimą.“
Graži asociacija – moterys, kaip obelys. Žydi ir laukinės. Žydi nelaistomos ir neprižiūrimos. Žydi užpultos vėžio ir aplaužytos vėjų. Obelys tikrai gražūs ir naudingi medžiai. O derlius priklauso nuo to, kaip ją prižiūrėsi, balinsi, genėsi ir mylėsi. Šiandien Motinos diena. Visos Mamos, ypač žilaplaukės, man dar labiau obelys – baltagalvės, visada žydinčios baltutėlės obelys. Šiandien norisi visas jas apkabinti ir paglostyti. Mamas ir žydinčias obelis.

Mano bičiulė Agnė Matulaitė vakar savo FB parašė labai gražų post‘ą apie moteris, kurio pradžia skamba taip: „Taigi, vis lenda mintys apie įvairias moteris, kurios labai prisidėjo prie to, ką aš laikau moterimi. Greičiau net ne laikau, o ką patiriu kaip moteriškumą savyje. Be abejo, mano pačios mama čia užima pačią svarbiausią vietą. Mūsų realus santykis gali būti pats įvairiausias, tačiau kai emociškai palūžtu dėl kokių nors priežasčių, iš vaikystės atsimenu tą jausmą, kad esu pati šauniausia, protingiausia ir viską nuostabiai atlikti gebanti mergytė. Ir ką, ogi tai, kad man tai vis leidžia pakilti iš pelenų…. Labai norėčiau tą patį jausmą perduoti ir savo vaikams.“

Antra diena apie tai galvoju. Jau ne pirmas mėnuo bandau tarsi puzlę iš detalių sudėlioti save kaip moterį ir motiną, atrasti savo moteriškumą, bet toje puzlėje tikrai trūksta detalių. Kad joje pamečiau tėvo detalę supratau, vos pradėjusi tai analizuoti. Niekas niekada neaugino manęs kaip savo mažos princesės tam, kad užaugčiau savimi pasitikinti karalienė, moteris ir motina. Taip susiklostė, kad tai kaip estafetės kartelė perduodama ir mano vaikams. Aš žinau, kad mano vaikai manęs su Motinos diena nepasveikins, nes jų tėvas, kuris šiandien yra su jais, neprimins jiems to. Jam tai nėra svarbu. Ir mano keturi sūnūs auga taip, tarsi mamos buvimas yra savaime suprantamas dalykas, tarsi tai taip nereikšminga, kad iš viso nereikia kreipti dėmesio, o moteriškumas jiems visai nesuvokiamas reiškinys. Pasveikinti mamą šios dienos proga mane irgi išmokė ne tėvas, ar šeima, o mokykla. Nežinau, kaip užauginti keturis vyrus, gerbiančius ir vertinančius motinystę ir moteriškumą, jeigu pati negaliu jo savyje susirinkti. Labai norėčiau juos išmokyti gerbti moteris, kurias sutiks ir vertinti jas. Ypač savo būsimų vaikų motinas. Labai norėčiau užauginti vyriškus vyrus, todėl tiek daug galvoju ir analizuoju šią temą. Labai noriu jiems perduoti tai, ko pati negavau ir neturiu. Turbūt tai neįmanoma.

Ką galėjau išmokti matydama savo motiną, kai buvau maža? Kokia Karalienė Moteris Motina, pagimdžiusi ir užauginusi aštuonis vaikus ji buvo mūsų šeimoje? Ar tai ką mačiau leidžia man pakilti iš pelenų? Tikrai ne.

O kas, jeigu niekas niekada daugeliui mano kartos moterų ir nesakė kokios nuostabios mergaitės mes esam? Jeigu tik kritikavo, vertė stengtis dar labiau, išnaudojo, kaip darbo jėgą ir niekada nesakė, kad esi viską nuostabiai gebanti atlikti mergaitė? Žinau, kad tai ne mano tėvų problema – jų niekas neišmokė kaip mylėti ir palaikyti savo vaikus, kad tie vaikai neužaugtų traumuoti. Tada net knygų apie vaikų auklėjimą nebuvo. Net nekalbu apie psichologus ir visą informaciją, kuri yra mums, tėvams, prieinama šiandien. Mūsų tėvai augino mus taip, kaip juos pačius augino jų tėvai.
Galų gale kas šiandien pripažysta, kad nesusiklosčiusios santuokos iš viso yra kažkokios vaikystėje patirtos traumos pasekmė? Niekas apie tai kalbėti nenori, nes „buvo – pražuvo“. Taip sako kiekvienas, sužinojęs, apie ką rašau antrojoje savo knygoje.Visi be išimties nori mane užčiaupti, kad apie vaikystėje patirtą išnaudojimą ir prievartą iš viso nekalbėčiau. Juk užaugau daug gebanti ir mokanti, sukūriau šeimą, pastačiau namus ir pagimdžiau keturis vaikus. Kam kalbėti apie tai, kad „buvo – pražuvo“ prieš trisdešimt ar dar daugiau metų? Man nepražuvo. Nei vienam nepražuvo, kuris tai patyrė. Kažkodėl jaučiu, kad turiu apie tai kalbėti atvirai.

Jeigu tos traumos vaikystėje nebuvo, tai kodėl šiandien esu išsiskyrusi ir kaskart taip nustembu sulaukusi vyriško dėmesio ir vis negaliu patikėti, kad tas dėmesys skirtas man kaip moteriai? Tarsi tai būtų neįmanoma. Todėl, kad mano viduje sėdi maža nepasitikinti mergaitė, vis dar galvojanti, kad ji neverta nei meilės, nei dėmesio, nei švelnumo. Jeigu tos traumos nėra, kodėl kasdieną bandau įrodyti sau ir kitiems savo pilnavertiškumą, organizuodama socialinius projektus, rašydama knygas, net megzdama, siūdama ar auklėdama vaikus? Aš nuolat ieškau sau patvirtinimų, kad esu gera mama ir geras žmogus. Manau, kad net mano filmuojami rankdarbių video su vaikais yra tik noras įrodyti sau ir kitiems, kad aš esu gera mama.
Žinau, kad mano tėvai yra tik vieni iš daugelio – daugybė taip augino savo vaikus. Labiau kritikuodami, nei palaikydami, labiau neigdami, nei priimdami savo vaikų savitumą. Tos besąlygiškos meilės trūko daugeliui. Žinau, kad tokių kaip aš yra tūkstančiai. Mes, moterys, kaip tos obelys, tik laukinės – augom laukuose, ant vėjų ir lietaus, be priežiūros, genėjimo ir meilės. Mes stiprios ir užsigrūdinę, viską pakeliančios, ištvermingos, bet obelys yra auginamos dėl vaisių. Kokie mūsų vaisiai? Žinau, kad laukiniai. Galbūt pusiau laukiniai. Berniukai, kurie nevertina moteriškumo ir neigia jį. Mergaitės, kurios leidžiasi mušamos, skriaudžiamos ir išnaudojamos. Vyrai, kurie užaugę apie motinas sako: „O aš galvoju, kad vaikai tai nei nuopelnas, nei produktas, nei dovana. Priedo, kadangi kitus gyvūnus galima charakterizuoti analogiškai žmonėms, tai išeitų, kad kiaulės, vedančios po vidutiniškai dešimt paršiukų vienu „pirstelėjimu”, yra žiauriai „nusipelniusios” ir „apdovanotos”. Tai komentaras iš Feisbuko po mano vaikų nuotrauka, kurį parašė keturiasdešimtmetis kraujagyslių chirurgas. Vyras su aukštuoju medicinos išsilavinimu.

Laukinės moterys – obelys nuolat jaučia vidinį poreikį paneigti savo kilmę, nes visos nori vesti kokybiškus, sultingus ir skanius vaisius. Todėl jos jaučia nuolatinį badą kažką įrodyti. Jos augina vaikus, dirba, tvarko namus, kuria verslus ir vykdo socialines veiklas. Dabar Lietuvoje kaip niekada gausu moterų verslumą skatinančių renginių ir projektų: „Išmani moteris“, „Veikli“, „Versli“. Praeitą savaitę ir aš vienam tokiam buvau – „Aš – versli mama“. Apie keturiasdešimt moterų, susirinko dėl to, kad jaučia poreikį kažką daryti, kažką keisti, kažkur judėti, realizuoti save. Tikrai didelį verslą pasiseks įsukti gal kokiai vienai iš visų susirinkusių. Visos kitos tesukurs mažą versliuką apie kurį sakys: „Jeigu nors kiek užsidirbsiu – būsiu laiminga.“ Linkiu joms sakyti apie savo veiklas ir verslus bent jau: „Jeigu pavyks iš to pragyventi – būsiu laiminga“.

Kartais man atrodo, kad mes, moterys, pradedame verslauti iš nerimo arba noro įrodyti, kad esam pakankamai geros. Kai gimsta vaikai, mums labai neramu kokie jie užaugs, kaip juos užauginsim ir tas nerimas sugena mus į konferencijų sales dalintis patirtimi, padėti viena kitai. Didžiulis noras, kad mūsų, laukinių obelų, vaisiai būtų sultingi ir skanūs. Niekaip negaliu paaiškinti tokių renginių populiarumo ir į juos norinčių patekti gausos. Moterys kyla. Moterys nori jausti, kad su jomis viskas gerai, kad jos gabios, protingos ir verslios. Moterys nori pirmiausia pačios sau, o paskui ir visam pasauliui įrodyti, kad jos tikrai vertos vyrų meilės ir dėmesio. O gal moteris krūvon suveja bendrumas ir begalinis noras būti suprastai? Kad turėtume viena kitai save kaip pavyzdžius, kurie padeda pakilti iš pelenų? Galbūt dalis tų moterų yra tokios kaip aš – neturinčios moters ar mamos pavyzdžio, kuris įkvėptų sunkumo ir silpnumo akimirką, kuris palaikytų tada, kai palūžti?

Stebėdama tokias moteris, analizuoju savo patirtį. Visa tai praėjau ir dariau ne vienus metus. Mažą verslą, vidutinį verslą, didelę visuomeninę veiklą, rankdarbius, naujų internetinių svetainių kūrimą ir naujų „brendų“ viešinimą. Viską praėjau ne vieną kartą. Iš savo verslų ir versliukų, savo veiklų užsidirbu ir pragyvenu jau penkiolika metų – beveik tiek metų neturiu darbdavio ir nevaikštau kasdien į darbą nuo aštuonių iki penkių. Tačiau visai tai atginė mane į pradžios tašką, kuriame užduodu sau du klausimus: „Birute, kam tu visa tai darai?“ ir „O kur yra Lietuvos vyrai, jeigu moterys buriasi šimtais į verslumo skatinimo seminarus?“

Žinau, kad dalis tų moterų vyrų pyksta ir jų nepalaiko. Kita dalis – ignoruoja, dar kita – pykstasi su savo moterimis, nes jiems gal ir gerai, kad jos nori saviraiškos, bet jie nesupranta kam joms to reikia.
Lietuvoje tikrai yra gebančių pasirūpinti savo moterimis ir vaikais tiek materialiai, tiek moraliai. Tokie vyrai supranta ir palaiko savo moters norą savirealizacijai. Tačiau labai gaju ir populiaru tarp lietuviškų vyrų prašyti pas moteris: „Ar padėsi man išmokti? Pastatyti? Pasiekti? gyvenimą nugyventi?“ Daugybė vyrų prašo moterų pagalbos, vietoj to, kad jomis pasirūpintų. Skamba keistai, bet taip tikrai yra. Lietuvoje ne vyrai rūpinasi savo moterimis, o moterys turi rūpintis vyrais, nes jeigu nesirūpins, tai jie išeis.

Taigi, mes laukinės obelys, įpratom pačios prisitaikyti ir išgyventi ant vėjų pagairės, todėl ir vyrus auginam tokius, kuriems reikia padėti. Ir užauginam vyrus, kurie mano, kad gimdyti ir auginti vaikus lygu veisti ir auginti paršiukus. Tai absoliutus motinystės ir moteriškumo neigimas.
Būdama tame moterų, mamų verslumo seminare nusprendžiau, kad į tokius seminarus reikia kviesti vyrus. Verslumo seminarai tik vyrams: projektas „Išmanus vyras“, „Sumanių vyrų erdvė“, konferencija „Aš – verslus tėtis“ ir t.t. Manau, kad kol mes pačios į seminarus lėksim, tai vyrai net nepasijudins. Dažnas sofkutės mėgėjas tik džiaugsis, kad jo moteris „nuo galvos nulipo“ radusi sau naują užsiėmimą. Mieli vyrai, ar žinote kuo tai kvepia? Kad mes pačios greitai save ir apkabinsim, ir paglostysim viena kitą, ir pasveikinsim su Motinos diena, ir verslus padarysim, ir viena kitos moteriškumą suprasim. Atsiras oponuojačių skeptikų: „Na, bet vaikų tai pačios nepasidarysit.“ Manau, kad mokslas taip sparčiai žengia pirmyn, kad net ir spermos mes netrukus be jūsų pasidarysim.

Facebook Comments Box

22 COMMENTS

  1. Birute, tu kaip visada – iki skausmo nuoširdžiai ir stipriai 🙂 Ačiū. Perskaičius pagalvojau – gerai, kad mes jau užaugom ir pačios galim būti sau mamos. Gerai, kad pačios galime spręsti, su kuo mums pakeliui, o su kuo – ne. Apkabinu ir siunčiu tikėjimą, kad tam, kad būti verta viso pasaulio – iš tiesų daryti nieko nereikia (nebent aišku tikrai norisi), nes mes neišvengiamai JAU esam jo kiekviena savaip žydinti dalis 🙂

  2. Saunuole kad parasei, bet labai liudna skaityti tavo dienorasti, begalinis liudesys ir skausmas jauciamas ir jokios iseities nera is to. Bet as manau kad yra ir as tau pasakysiu kai susitiksime, bent pabandyti galima.

  3. Puikios mintys! Is tiesu, esu isitikinusi, dauguma moteru jauciasi butent taip – kaip tos laukines obelys, bet vis gebancios zydeti. Pora metu gyvenu JAV ir jau pradedu matyti, ko mums truko Lietuvoje kalbant apie tevu ir vaiku tarpusavio santykius. Nezinau, gal tai vyksta jau tevyneje, bet man tai buvo nauja, jog teciai karta per savaite ar dvi, kviecia dukra i pasimatyma. Tuo paciu mama skiria laika sunui (-ms). Pasimatymo metu tetis yra dzentelmenas, kuris vedasi pasipuosusia dama i restorana, iteikia geliu; demesys skiriamas mergaitei kaip tecio princesei. Kitas visuotinai zinomas dalykas – dukters ir tecio sokiu vakaras, kur dalyvauti galima tik mergaitems su jas lydinciais teciais ar seneliais (ar kitais vyriskos gimines atstovais). Man atrodo, kad nuo mazu dienu mergaites jau auga „damomis”, „princesemis”, „moterimis”… Na, o berniukai… Kaip mes auklejame juos, tokie vyrai ir isauga. Svarbus ne tik mamos vaidmuo, bet ypatingai tevo, kuris rodo pavyzdi sunui. Jeigu paauglio tevai vis dar kalbasi uz „berniuka” su sporto treneriais, mokytojais, jeigu paauglys be mamos nesugeba paruosti namu darbu, nes laukia, kol kazkas jam pades (sukontroliuos), ar besirengianciam studijuoti sunui mama iesko bendrabucio kambario, nes laiko ji „mazu berniuku nieko nesugebanciu”, kai jis jau geba kuo puikiausiai internetines programas kurti, pabegimo is namu schemas delioti ir t.t., tai klausimas, ar tikrai auginame vyra, kuris mokes prisiimti atsakomybe uz save ir uz savo moteri? Ar jis neieskos vel „zmonos-mamos”, kuri juo rupinsis? Ir cia prisiminiau juokeli, kai kalbasi dvi drauges. Viena ir sako: „Kad tu zinotum, kaip pasiseke mano dukrai! Vyras tik dovanas dovanoja, nauja automobili nupirko, i keliones veziojasi! Bet kaip nepasiseke mano sunui! Marciai tik dovanas pirk, i keliones vezk…”. Taip kad sutinku su autore, jog kokius vyrus uzauginsime, priklauso ir nuo musu paciu. 🙂

  4. Eglija aš manau, kad išeitis yra. Supratimas, kas su manimi atsitiko ir kaip tai veikia mane dabar, mano manymu, yra pirmas žinsgsnis į pasveikimą. Kai analizuoju savo moteriškumo problemas, darau tai labai ramiai ir be skausmo. Tiesiog atpainioju, kaip susimezgusius siulus ir suku juos i kamuoli.

  5. Agne teoriškai jau labai gerai suprantu, kad esu pakankamai gera tokia, kokia esu ir niekam nieko man įrodinėti nereikia, bet kasdienoje, veikloje, darbe dažnai tai užsimiršta, nes gi esu pripratus tą pačią dūdą tiek metų pūsti. Bet aš tikiu, kad ateis tokia diena, kai tai taps mano būtis ir kasdienis jausmas – esu pakankamai gera, protinga ir graži, ir man nebūtina to kasdien įrodinėti sau ir visam pasauliui. Ateis tokia diena, kai save pamilsiu besalygiskai.

  6. Vaida sutinku 100%! Daug dalykų pamatai, kai žiūri iš šono. Žinau, kad Lietuvoje jau yra tėčių, kurie tai daro, bet tai jauni, šiuolaikiniai, apsiskaitę vyrai, tie, kurie rūpinasi savo moterimis ir šeimomis. Paleiskime mintis, kad tai vyktų masiškai visoje Lietuvoje. Ne tik Vilniuje, bet ir provincijoje, kaimuose tėčiai vestųsi savo dukras pietauti ir augintų jas kaip princeses.

  7. Taip atvira ir tikra. Iki skausmo ir iki džiugesio, kad gebi tai atpažinti, analizuoti, o tada ir keisti, transformuoti, o neleki autopilotu ir paviršiumi… Jums leidus, pasidalinsiu su savo pažįstamų moterų ratu šiuo dienoraščio įrašu. Ir su vyrais! Tai labai svarbi žinutė.

  8. Birute, labai jautriai ir atvirai surašei. Po daugeliu tavo minčių gali pasirašyti daugelis Lietuvoj užaugusių moterų. Sveikinu už drąsą, bet dar labiau sveikinu, kad esi normali, pavargstanti, bet labai nuoširdi mama, kuri savo vaikams visada būsi pati pačiausia..

  9. Jurgita na, panašu, kad tikrai nesuikalbam. Būtų gerai, jeigu visas prievartos ir smurto aukas pagydytų lūpdažis. Galite neigti kiek norite kitų problemas, dalindama patarimus, kad lūpas pasidažius problemos dingsta, tačiau taip nėra. Aš kalbu apie daug gilesnes bėdas su kuriomis gyvena daugybė moterų, problemas, kurių neišsprendžia nei durų atidarymas ar raudonai nulakuoti nagai. Bet jau pripratau, kai man sako, kas apie tai nekalbėčiau, nes „buvo – pražuvo”, o jūs dar geriau patariate: „visos aukos, nesijauskite aukos, lūpas pasidaržykite.”

  10. Jurgita viskas gerai dėl to lūpdažio. Dažnai mąstau, kodėl žmonėms, paskaičius mano rašinius, norisi dalinti patarimus, nors aš visai jų neprašiau. Suprantu artimiausius, draugus, kurie bent jau kontekstą žino, bet žmonės, kurie visai manęs nepažįsta? Šiandien išvedžiau savo rašymui paralelę paveikslų tapymui. Turbūt sutiksite, kad ir rašymas, ir tapymas yra vienodai kūryba. Galbūt mano rašymas neturi didelės literatūrinės vertės ir nėra labai vertingas, bet tam tikra prasme tai mano kūryba. Taigi, įsivaizduokite, kad stovite prieš paveikslą ir sakote: „Na, autorė tai čia nupiešė iš aukos pozicijos. Galėtų vyras jai lūpdažį padovanoti, tikrai geriau pasijustų raudonai lūpas pasidažius.” Kaip tas autorius pasijaus? Gan keistai. Tai aš irgi taip jaučiuosi kaskart, kai žmonės perskaitę mano rašinius, dalija patarimus. Kita vertus, puikiai suprantu ir tai, kad mano rašinius skaitantys žmonės tiesiog rezonuoja į tekstą ir juos „kabina” tai, kas jiems svarbu, bendra, skauda ar džiugina, todėl suprantu ir reakcijas, ir norą dalinti patarimus. Mano bėda ta, kad aš pati į tai reaguoju ir negaliu atsiriboti.

  11. Miela Birute,
    su malonumu skaitau Jūsų pamąstymus visur, kur tik randu. Dažniausia pasitaikantis leitmotyvas – mama, moteris, abejonės dėl to, ką darote. Beveik visa tai yra ir mano gyvenimas, todėl mintys labai artimos ir pažįstamos. Ir viena, ir „biedna”, ir vaikus reikia pastatyti ant kojų. Ir išauklėti .Ne guostis noriu. Paguosti Jus. Mano skirtumas tas, kad aš jau užauginau savo vaikus. Nebeturiu vaikų – turiu du suaugusius sūnus. Mane kankino tos pačios mintys : kokie jie užaugs, kas juos išmokys mylėti moteris, mamą, vyriškos tvarkos. Pagaliau elementarios tvarkos (vyresnėlis buvo labai netvarkingas). Atrodė, visos mano pastangos, kalbos bevaisės ir joks auklėjimas negalioja mano vaikams. Tačiau labai nustebau, kai vaikai pradėjo gyventi savo gyvenimą. Tai, ką aš kalbėjau, rodėsi sienoms, grįžo ir tapo jų gyvenimo pagrindu. Ir tvarkingi, mylintys, rūpestingi savo mamai. Supratau, kad auklėjimas, buvimas su vaikais niekur nedingsta. Viskas sėda i vidų ir pasirodo tada, kai reikia. Nenusiminkit, darykit, tai, kas Jums atrodo svarbu ir vieną dieną pati pamatysit – viskas tvarkoj, Jūsų vaikai puikūs žmonės! Galėsit džiaugtis svarbiausiu savo gyvenimo projektu – vaikais. Grįš pasitikėjimas ir savimi. Sėkmės Jums ir Jūsų vaikams.

  12. Irena, ačiū už palaikymą. Knygą tai teks siūstis, manau, jeigu is LT niekas nevažiuos arimiausiu metu, kad atvežtų. Turiu jų Londone, galiu išsiūsti su autografu, tik man rods, kad siuntimas kainuos brangiau, nei pati knyga. Galite užsakyti čia: http://www.ecoethno.co.uk/product-category/the-book/
    Toje el parduotuveje ir daugiau visko gražaus yra 😀
    Galite užsakyti ir iš Lietuvos, bus be autografo: https://www.jakucionyte.lt/birutes-knyga/

  13. Birute, negaliu atsistebėti jūsų atvirumu. Na, tuo tokiu tikru atvirumu. Šiais, apsimestinio, o gal kartais ir tikro gerbūvio demonstravimo laikais, nebijoti pasakyti, kad „na, ne iš idealios šeimos esu, gal dėl to darau klaidas” yra labai labai drąsu. Daug kas ko gero sako „nešik į savo lizdą”, bet mūsų, tokių – ne tokių jau ir sėkmingų, ne tokių įžūlių, jautriai reaguojančių į kritiką, nepasitikinčių savimi ir vis pagaunančių save kažkam kažką įrodinėjant, yra tikrai daug.

Komentuoti: Jurgita Vaicikevičienė Cancel reply

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.