Šiandien ryte nusileidau į pirmą aukštą pusryčiauti ir virtuvėje prie vaisių radau atidarytą ir tiesiog panosėje man padėtą dėžutę su avietėmis – sesuo padėjo, nes žino, kad aš pamiršiu atsidaryti šaldytuvą ir įsidėti uogų į kokteilį. Ji žino, kad kiekvienas turim po vieną savo aviečių dėžutę, bet man vis nelieka, nes vaikai suvalgo, o aš nuolat pamirštu įsidėti į rytinį vaisių koktelį. Atidaryta dėžutė. Taip pat panosėje padėtos nuplautos ir išmirkytos moliūgų sėklos. Tokia smulkmena ir drauge visa esybe pajautimas, kad tavim rūpinasi. Padėjo man prieš išeidama į darbą. Vos neapsižliumbiau. Vėl iš laimės. Išsitraukiau telefoną, nufotkinau. Galvoju, tuoj čia į feisbuką pavarysiu,  savo laimę viešai patransliuosiu ir …. stop.

Nemaniau, kad kada nors trinsiu savo postus feisbuke, nemaniau, kad ateis labai aiškūs ženklai, kad kai giriesi geru gyvenimu ir daliniesi laime, tikrai yra žmonių, kurie piktai pavydi ir siunčia tau bjaurius linkėjimus. Netikėjau tuo. Man tai buvo juokingas ir kvailas teiginys. Tipo, nesigirk, nes užkalbės, nužiūrės, bloga palinkės. Ir va, šeštadienį, pasigyrusi trečią kartą iš eilės, gavau tokią situaciją, kuri labai aiškiai parodė, jog po kiekvieno veiksmo seka atoveiksmis ir jis ne visada bus labai malonus ir mielas.

Paskutinius pusę metų mažai rašau apie savo išgyvenimus. O jeigu ir rašau, neviešinu. Kažkas mano viduje pasikeitė. Atsirado noras daugiau pasilikti sau, savo šeimai, patiems artimiausiems. Ir nors man visada buvo gera atvirai dalintis tiek liūdesiu, tiek džiaugsmu, tiek savo išgyvenimais ir nuomone, man kažkas pasidarė. Tiksliau, buvo tokia viena aštri situacija, kai naujai sutiktas žmogus man tėškė: „Tau labai reikia pripažinimo, tu rašai, kad jį gautum.“ Ilgai aš apie tai galvojau, kelis kartus per save pervariau. Ir nuo tada kiekvieną savo norą pasidalinti istorija, pervarau per filtrą „kokiu tikslu noriu pasidalinti“. Oij, kaip sumažėjo mano viešo rašymo… matyt, tas žmogus buvo teisus. Kažko man trūkdavo, kad dalindavausi.

Bet praeitą savaitę atsitiko taip, kad jaučiau, jog turiu per daug ir dėl to turiu pasidalinti. Per daug emocijų, laimės, džaugsmo, kažkokio absoliutaus gerumo. Aš gal naivi, bet visada tikėjau, kad kito džiaugsmu žmonės tik džiaugiasi, o ne sėdi ir buria juodas pavydo mintis. Nu tai va, naivuolė. Gavau net tokį laiškelį – paklodę su išrašytu šudeliu. Viso to vėmaliuko necituosiu, bet jis skamba taip: „Tos tavo laimes asaros kurias tu lieji, tokios dirbtinos, kad net graudu darosi; o postas feisbuke su panigirika nugalejo, kas pakels arkliui uodega jei ne jis pats.“

Todėl ir sustojau šiandien ryte prieš dėdama nuotrauką su avietėmis į feisbuką.

O istorija prasidėjo praeitą savaitę, ketvirtadienį. Papostinau FB padėkos postą:

“Šią savaitę esu apdovanota ar palaiminta, ar per daug metų užsidirbus sunkiu darbu palaikymą, pagarbą, pritarimą. Atrodo, kad visa Visata su manim, su gausos ir meilės srautu. Toks absoliučiai nerealus jausmas. Geras geras, pilnatvės ir išsipildymo jausmas.

Savanoriauju vienam projekte. Mano telefonas paskelbtas viešai, atsakinėju į šimtus skambučių ir elektroninių laiškų. Pasirašau paprastai „Birutė Jakučionytė Iniciatyvos savanorė“. Ir jūs net įsivaizduoti negalit ką gaunu ten iš kito galo. Iš pačių įvairiausių Lietuvos kaimpelių, iš mokytojų, kurios rinko kamštelius, iš moterų, kurios skaitė knygas. Gaunu tarsi viso gyvenimo atgalinį ryšį. „Tai jūs čia ta pati Birutė? Oij, aš jūsų knygas skaičiau!” “Taip, taip, viską padarysim, taip, suprantam, palaikom“ „Tai čia jūs, Jakučionytė?“

Man gera, žinokit, iki debesų, nes jaučiu ateinančią pagarbą, stengimąsi, palaikymą. Žinau, kad visa tai yra ne tik apie tuos geruosius žmones, kurie labai stengiasi, yra mandagūs ir malonūs. Tai ir apie mane… AČIŪ! Tikrai sėdžiu ir žliumbiu iš laimės, va…”

Tuomet tarsi kas tempė už liežuvio girtis toliau ir vakare parašiau dar vieną postą:

“Kad jau dalintis džiaugsmu, nu tai pirmyn…

Paskutinėm dienom gaudama labai didelį palaikymą ir dėkingumą, vakar dar gavau ir toooookią vyšnią ant torto, kad vakare sėdėjau kaip girta apsvaigus iš tos laimės…

Gavau iš draugės vakar žinutę: „Pagalvoju dažnai apie tave ir tavo vaikus. Per tavo užimtumą, nenukenčia jie, santykiai su jais?”

Kaip tik tuo metu su savo dvylikamečiu B sėdėjau tėvų susirinkime. Susirinkimas vyksta tokiu principu, kad eini pagal grafikėlį pas kiekvieną mokytoją ir turi dešimt minučių išgirsti apie savo vaiko rezultatus.

Mano B yra draugiškas, kūrybiškas ir l gero charakterio, nu toks visas Mergelė. Bet aš gi perfekcionistė motina vistiek tiems savo vaikams turiu mokslo lūkesčių ir kai B pavasarį, baigdamas pradinę, iš trijų valstybinių testų padarė tik vieną, man tikrai nurovė stogą. Nu, ką paputojau ir susitaikiau, kad vyriausias tebūnie mokslo guzas, o šitas nu toks draugelis, prie bajerio, su gerais bendravimo įgūdžiais, tai gyvenime pasieks kitais būdais ko nori.

Ir vakar einu į tuos susitikimus su mokytojais ir visi jie man sako, kad B mokosi super ir, kad dėl tų testų jie iš jo visai nedaug tikėjosi, bet jis viršija visus lūkesčius, normas ir t.t.

Tai va, vaikštau, renkuosi tuos pagyrimus vakar, kaip kokius medalius irr patvirtinimus, kad jeigu viską teisingai sudėlioji, tai rezultatą gauni puikų. Nepaisant to, kad daug dirbu, esu bile kiek užimta, nuolat skraidau, mūsų santykiai namuose yra geruliai, vaikų paauglystė išgyvenama, mokosi jie puikiai, yra sveiki ir laimingi. Na tai kas, kad be dešimt naujų kedų. Todėl vakar dar kartą įsitikinau, jog einu teisingu keliu ir dėlioju teisingus akcentus, nes rezultatu galiu tik girtis.

Sėdim abu su B ir kalbam: „Tu prisimeni kaip tuos angelus piešei. Jeigu vėl nupieštum, tai lengvai parduočiau. Dešimt angelų – 100 eurų. Galėtum nusipirkt ką nori.”

– Mama, tai kad man nieko nereikia, aš visko turiu.

Ir aš puikiai suprantu, kad tai ne daiktai juos daro laimingus, ne pinigai, ne daug laiko su jais leidžiantys tėvai, o KOKYBĖ: santykių, laiko, psichologinis ir emocinis klimatas, stabilumas, mano vidinė būsena. Aleliuja! Ir čia kalba keturių berniukų motina.”

Visa “apsipalaiminus” mėgavausi savo džiaugsmu ir dėmesiu FB. Vajezu, kokia aš faina, kaip mane visi myli ir koks gyvenimas gražus ir … prasidėjo.

Man retai ištinka kokios nors mažutės nesėkmės ar nesklandumai: pamesti namų raktą, pavėluoti į lėtuvą, pakliūti į avariją. Manau, kad tai ženklai ir jie visada kažką reiškia. Man tai perspėjimai, kad kažkur ne ten pasukau ir einu ne tiesiu savo keliu. Tokių nesklandumų, kurie sumaišo darnią kasdieną aš turiu mažai, todėl juos pastebiu iš karto. Jeigu seminare, kuris vyksta lapkričio mėnesį, dalyvauja penkiasdešimt moterų ir man vienai įkanda širšė, kurioms aš esu alergiška, nu tai man čia ženklas.

Taigi, jeigu per paskutinį pusmetį jau antra kartą iššoku iš automobilio kur nors trumpam, o jis rieda su visais klykiančiais keleiviais, nes yra su automatine greičių dėže ir aš nepastačiau ant parking, tai man čia ženklas. Abu kartus spėjau įšokti atgal ir nuspausti stabdį. Abu kartus iki avarijos truko milimetro. Abu kartus visus išgąsdinau ir širdis nukrito į kulnus pačiai. O vairuoju dvidešimt penki metai ir nei karto nieko panašaus man nebuvo nutikę.

Taigi, šį šeštadienį, visa tokia gavus bile kiek dėmesio po savo FB postais, laiminga, apsipatenkinus lekiu su vaikais į parduotuvę, mintyse nulėkus dvi dienas į priekį, planuoju, dėlioju, kaifuoju, tada sustoju prie bankomato, iššoku, bėgu, o mašina rieda. Vaikai klykia, sesė iššokus bėga į priekį ir įsirėmus bando ją sulaikyti. Didelę septynvietę auto… rankomis ir kojomis įsisipyrus…

Tarsi visa Visata sako: “STOP” moterie! Jiegu taip lėksi, atsitrenksi į sieną, tavo ekipažas nevaldomas kur nors nuriedės. Mintyse bandžiau susigaudyti ir atrinkti apie ką čia tas ženklas, bet iki galo taip ir nesupratau, o po dar kelių valandų atsitiko taip, kad išėmiau iš FB visus savo pasigyrimo postus tą pačią akimirką ir supratau pamoką labai labai aiškiai.

Turėjau vienai dienai išskristi. Iki autobuso į lėktuvą buvo likusi valanda. Viskas suplanuota, kuprinė sukrauta, pasiruošus. Sėdim su sese, aptarinėjam kaip čia viskas bus, geriam kavą ir įdedu trečią pasigyrimo postą į FB:

“Motinos laimė…

Šeštadienis, visi namie, bet tylu tylu…

Šaukiu septynmetį:

– Teodorai, ką veiki?

– Skaitau!

Guli abu mažiai ir knygas skaito…”

Dar pasimėgavau ta laime penkias minutes ir viskas pasikeitė: abu mažiai kažkaip staigiai atidūrė apačioje, vienas paėmė šautuvą ir iš kokio metro šovė kitam, tiesiai į akį. Tas klykt, aš klykt ant šovusio. Tą šautuvą jam iš ranku išlupau, per šikną pyst. Tas žliumbt kaip skerdžiamas. Ledai ant akies, visi namai pilni žviegimo. Visa likusi valanda buvo aiškinimosi, kaltės srėbimo, atsiprašinėjimo. Aš nemušu vaikų ir nesu to dariusi, esu kategoriškai prie mušimą. Ir tas užvažiavimas šautuvu (na tai kas, kad nestipriai), tas mano rėkimas, buvo tragedija ir man pačiai, ir mano vaikams. Per valandą kažkaip pavyko viską neutralizuoti, apsikabinti visiems, susitaikyti, atleisti.

– Kas čia buvo? Juk viskas pasikeitė per vieną akimirką. Nuo tada, kai aš pasigyriau FB viskas pasikeitė. – sakau sesei.

– Tikrai taip, išimk tuos postus apie gerą gyvenimą ir daugiau nebesigirk. Yra žmonių, kurie pavydi ir siunčia tau blogą vien dėl to, kad tu gerai gyveni. Taigi net laišką tau parašė. Viena parašė, o kiek tyliai keikia tave, bet neparašo?

Nežinau, kiek tiesios tame, ką mes čia išvyniojom ir sugalvojom. Nežinau, ar teisingai traktavom įvykusias situacijas, bet viešai girtis ir dalintis savo laime norisi mažiau… Rašymas išmokins tuoj nerašymo….