Vis atidėlioju rašymą, vis atrodo, kad nieko nėra svarbaus papasakoti. Arba pradedu manyti, kad niekam nebeįdomu, ką aš čia rašinėju. Tegul šis kartas būna asmeninės terapijos vardan. Įsipyliau pusę taurės raudono vyno, atsinešiau vaisių į lovą, visi miega, vidurnaktis. Naktinėju.

Vakar savo vaikų mokykloje pravedžiau pirmąsias Eco Ethno dirbtuves tėvams. Neišpasakytai geras jausmas, lyg būčiau namie, savo Amatų kamaroje Gerviniuose arba Ežiukų klube Panoramoje. O taip, viskas visai kitaip – negaliu tiek daug pliurpti, nes žodžių tiesiog neužtenka. Čia mokydama eilines suagusias moteris  turiu žinoti, kad jos nemoka nei su žiklėmis kirpti, nei juo labiau siūti kraštą su užmetimu. Publika visai kita. Įdėjau kelias nuotraukas į Eco Ethno FB profilį. Man keistas jausmas sėdėti šalia moterų ne tik skaras dėvinčiomis, bet ir su burka, kai matosi tik akių kraštelis. Jos nori mokytis, irgi nori mokėti taip kaip aš. O aš joms visiškas kosmosas: sunkiai protu suvokiama, kaip tiek daug galima mokėti gražių dalykų padaryti iš visiškai netikėtų medžiagų, pvz.: pintinės iš laikraščių ar dekoruotos dovanų dėžutės iš tualetinio popieriaus ritinėlio. Beja, jūsų bendram  išprusimui galiu pasidalinti kai kuriomis plonybėmis. Suplanuotas dirbtuves teko šiek tiek koreguoti, dėl skirtingų religijų. Kadangi mokykloje mokosi labai daug musulmonų vaikų, tai gavau žinią, jog vargiai jie ką nors darys iš tualetinio popieriaus ritinėlių, nes tai yra perdėm nehigieniška. Pakeičiau juos į virtuvinių rankšluoščių ritinėlius. Kitas klausimas buvo apie pačias šv. Kalėdas ir papuošimus. Šešiakampę žvaigždę teko pakeisti penkiakampe, kad nebūtų asociacijos su Dovydo žvaigžde ir paruošti daugiau neutralių formų: širdelė, apskritimas. Sakysit, kad lendu jiems į š….ą. Ne, aš tiesiog gerbiu jų vertybes, man nėra jokio skirtumo kelių kampų žvaigždė. Jaučiu, kad Londone tokios plonybės, apie kurias kartais net nenutuokiu, laukia manęs už kiekvieno kampo ir man dar mokytis ir mokytis.

Taigi, mano dirbtuvių dalyvės ir organizatorės krykštavo nuo mano gebėjimų, o man buvo smagu. Tikrai, kad aš daug visko moku.  Beja, mokykla planuoja organizuoti vasaros festivalį. Čia tokie būna beveik kiekvienoje mokykloje. Pavasarį aš su vaikais pataikiau į šalia esančios nedidelės mokyklos vasaros festivalį, tai Lego ir Playmobil konstruktorių, po 2 ar 3 svarus, nupirkom tiek, kad vos visi namo parnešėm. Per tokius  renginius organizuojamas sendaikčių turgelis, užsakomos karuseles, maitintojai, organizuojamos įvairios atrakcijos vaikams: piešimas ant veidų, dirbtuvės. Dalis surinktų pinigų skiriama mokyklos reikmėms. Man toks renginys tai kaip eilinis renginukas, kurių esu suorganizavusi Lietuvoje šimtus. O turint ir kelių tūkstančių dalyvių renginio organizavimo (Ekodaiktų festivalis) patirtį, tokie festivaliai atrodo visai kaip saulėgrąžų gliaudymas. Mano vaikų mokykla yra pasišovusi irgi tokį suorganizuoti šią vasarą. Nepriklausau tėvų komitetui, bet mano patirtis ir gebėjimai lenda, kaip ylos iš maišo, todėl buvau pakviesta į susirinkimą dėl organizacinių klausimų. Pradžioje daug nesireiškiau, tik išvardinau viską, ką galėčiau daryti: suorganizuoti kelias dirbtuves tam, kad iš anksto pasigamintume papuošalų ir siuvenyrų, kuriais galima prekiauti, renginio metu vaikams pravesti įvairias dirbtuves, piešti ant veidų, Gongų ir kitokių archaiškų instrumentų koncertą padaryti. Jie ilgai ginčijosi apie nieką, planavo, diskutavo, išėjau susirinkimui nesibaigus. Sunki jų laukia užduotis. Ėjau namo ir galvojau, kad aš esu Anglijai tikras lobis. Kaip ir mano vaikai. Ir tikrai norisi dėl to pasigirti. Kristupas buvo atrinktas tarp šešiolikos geriausių mokinių iš penkių šimtų ir važiavo į Royal Albert Hall stebėti teniso varžybų. Sėdėjo VIP vietose. Bernardas su Marijonui vieną kartą per savaitę eina į baseiną ir jau abu išmoko plaukti. Tai įeina į mokymo programą, o man kaip akmuo nuo pečių, kad nereikės rūpintis kur ir kada jie išmoks plaukti. Kaip galėčiau nesidžiaugti tuo, kad išvažiavome iš Lietuvos? Kiek turėčiau uždirbti pinigų, gyvendama Lietuvoje, kad mano vaikai nors akies krašteliu pamatytų ir patirtų tiek, kiek dabar? Todėl man kyla didelis noras duoti Anglijai tiek, kiek atidaviau Lietuvai. Ir aš tą padarysiu. Tegul mano patirtis ir žinios organizuojant mokyklos vasaros festivalį bus tik pradžia, bet aš nuoširdžiai tikiu, kad tikrai ne pabaiga. Kažkurią dieną sėdėjau pilnaties ar knygos rašymo paveikta, kažkaip žliumbti norėjosi. „Nagi, nagi, susiimkim“ – pasakiau sau ir sumąsčiau surašyti viską, ką aš moku gerai daryti. Ne šiaip, pabandžiau ir gavosi, o esu dariusi ne viena kartą ir turiu patirties. Nusibos jums skaityti, bet visa tiesa apie Birutę tokia:

„Ką aš moku daryti?  Siuvinėti kryželiu, siūti su siuvimo mašina, nerti vąšeliu, megzti riešines, siūti žaislus ir dekoracijas, velti, kurti mozaiką, pinti pintines iš laikraščių, gaminti instrumentus iš šiukšlių, verti sodus iš šiaudų, gaminti papuošalus, kurti papje maše technika, karpyti karpinius, daryti dekupažą, restoruoti baldus, lipdyti iš molio, vesti renginius, organizuoti renginius, suplanuoti vestuves, pagaminti dekoracijas renginiui ar vaikiškam spektakliui, sukurti scenografiją, režisuoti vaikiškus spektaklius, kalbėti viešai, pravesti mokymus laiko planavimo, pardavimų temomis,  groti su Gongais, daryti garso masažą, dainuoti, šokti lietuvių liaudies šokius, gaminti maistą, virti obuolių sūrį, puošti tortus ir meduolius, kaligrafiškai rašyti, betonuoti, užmaišyti skiedinį, tapetuoti, dažyti sienas ir grindis, piešti, mūryti, suprojektuoti nesudėtingus statinius, nupirkti reikiamas statybines medžiagas, pjauti žolę su dalgiu, trimeriu ir traktoriuku, rašyti savo istorijas blog‘e, vadovauti įmonei, suprantu buhalteriją, pasakoti vaikiškas pasakas iš galvos, formuoti gėlynus, padaryti tvenkinį su upeliu ar fontanu, genėti augalus, genėti vaismedžius, vairuoti, išvairuoti iš sniego pusnies ar dumblyno, kalbėti trimis kalbomis, parduoti gyvybės draudimą, parduoti bet ką, kas man patinka, plaukti su baidarėm, plaukti, fotografuoti, filmuoti, valdyti nesudėtingas web programas, naudotis FB, daryti kalanetiką ir penkis Tibeto pratimus, badauti 10 dienų, nukirpti vaikus, parašyti pranešimą spaudai, susitvarkyti su keturiais sūnumis, „išplauti smegenis“ sau ir kitiems, skaityti ir suprasti ženklus, greitai susipažinti ir užmegzti kontaktą, lengvai bendrauti su žmonėmis, supažindinti reikiamus žmones vieni su kitais.“

Na kaip? Virš septyniasdešimt, neskaitant visokių buitinių dalykėlių – moku lyginti, skalbti ir grindis plauti. Ir kaip gyventi su visais tokiais gebėjimais? Tikras “lobis”, kuris kartais mane pačią slegia, bet nuoširdžiai rekomenduoju ir jums susirašyti apie save. Kai pradedi liūdėti ar savęs gailėtis, paskaitai ir iš karto šviesiau akyse pasidaro. Manau, kad savo sąrašą dar pildysiu  – sunku tiek daug atsiminti, kiek visko moku.

Turiu ir daugiau dėl ko girtis. Vos tik užsiminiau, kaip man čia reikėtų pradėti socializuotis ir iš karto gavau du kvietimus į gimtadienį. Praeitą savaitę ir buvau abiejuose. Vėl gi patirtis neįkainojama. Pirma, tai skiriasi iš esmės gimtadienių šventimo būdas ir tradicijos. Buvau tik dviejuose, bet viskas buvo labai panašiai. Sukaktuvininkas „nesiparina“ kaip ir už ką jam balių draugams padaryti – pakviečia visus į restoraną, visi puikiai praleidžia laiką, valgo ir geria, pabaigoje sąskaitą pasidalina po lygiai ir susimoka. Tuo tarpu draugai irgi iš proto nesikrausto sukdami galvą ką padovanoti – dovanų ir gėlių  nei vienam gimtadienyje nemačiau, tiksliau mačiau, bet irgi iš lietuvės. Dovana ir yra tai, kad visi susirinko, pasiinksmino ir pagerbė sukaktuvininką. Taip išprendžiamas klausimas  ir dėl nereikalingų daiktų gausėjimo namuose. Patogu? Man tai labai, nes aš amžinai ėdu save, kad neturiu laiko normaliai žmogui dovaną nupirkti, visada darau tai paskutinę minutę, laužau galvą ir eikvoju energiją, ką reikėtų nupirkti. Sakysit, kad pirkdamas dovaną žmogui galvoji apie jį, lyg pasirūpini, bet tai ne tikras dėmesys, ne „čia ir dabar“. Jeigu reikia rinktis tarp dovanos ir buvimo drauge, tai aš renkuosi buvimą su tuo žmogumi, kuris man brangus ir kuriam noriu skirti savo laiko ir energijos. Todėl kitaip nei Lietuvoje švenčiamuose gimtadieniuose įžvelgiu tik pliusus. Vienas iš gimtadienių vyko labai madingame tailandiečių restorane, tokia „poš“ vieta, sakyčiau. Vieta, į kurią pati vargiai kada beeičiau. O ko verta visa puiki internacionalinė kompanija: amerikietis, danė, kelios kinės, italė, dvi lietuvės! Abu gimtadieniai man labai patiko.

Pagauta noro socializuotis buvau nuvykusi net į Lietuvos ambasadą Londone. Pirmą kartą. Važiavau į susitikimą su liberalais R.Šimašium, G.Steponavičium ir E. Masiuliu. Du pirmuosius pažįstu beveik dvidešimt metų, nes kažkada ilga ir smalsi nosis mane buvo nuvedus pas jaunuosius liberalus, buvau net pati įstojus į partiją, bet po R. Pakso įstojimo į tą pačią partiją, manęs ten nei kvapo neliko. Smagus buvo pasisėdėjimas, lietuvybės gūsį gavau. Manau, kad R. Šimašius kada nors bus Lietuvos prezidentas.

Ir dar buvau viename renginyje praeitą sekmadienį, kuris mane nustebino. Visada maniau, kad argentinietišką tango šoka šiltesnių šalių gyventojai, labiau atviri, aistringi. O kaip jums sekmadieniais 13 – 18 val. apie šimtas vyresnio amžiaus anglų šokančių argentinietišką tango? Aš buvau sužavėta ir negalėjau patikėti, kad tiek daug vietinių žmonių Anglijoje šoka tango, klausinėju savo mokytojos Astos, kuri tuos šokius ir organizuoja, kaip taip gali būti? Pasirodo, šokti sekmadieniais po pietų yra labai sena anglų tradicija ir jie yra puikūs šokėjai. Šoka ir pramoginius šokius, ir salsą. Šoka visą gyvenimą. Va šitai man irgi labai patinka! Kad šoka, kad visą gyvenimą, kad tango. Stebėjau juos ir gėrėjausi. Ir džiaugiausi, kad mano traukinys dar nenuvažiavo, kad spėsiu dar iki senatvės tango išmokti.

Na, kad prisigyriau, gal jau ir užteks, tegul dusta visi pavyduoliai ir žino, kad komentarų Delfyje neskaitau.

Ne viską papasakojau, ką norėjau, bet gal geriau trumpiau ir dažniau, nei dukart per mėnesį ilgiausia paklodė.

baneris

Facebook Comments

11 COMMENTS

  1. zaviuosi Jumis! Noreciau bent puse tiek lobiu savyje tureti 😉 Sekmes visame kame 😉 Su malonumu skaitau visus laiskus ir pasisemiu is ju tik teigiamu emociju ir ikvepimo!

  2. Labai buvo įdomu skaityti, Birute. Ačiū, kad pasidalinai. Aš irgi turėjau nemažai patirties Anglijoje. Kai tave nustebino šokantys žmonės, taip mane nustebino dainuojantys. Ir ne bet kaip – o profesionaliai. Turbūt kiekviena didesnė gyvenvietė turi savo chorus, muzikos mokyklas. Esu buvusi tokiuose “mėgėjiškuose” koncertuose, kad net kvapą gniaužė ir ašarą spaudė. Vieni dainavo, kiti akomponavo. Paskui, žiūriu, dalis dainuojančių atsiskyrė ir styginių grupėje sugrojo, kiti – pučiamųjų. Taibuvo Bakewell, Derbyshire grafystėje.

  3. Visi pasakojimai labai nuosirdus,prikaustantys mano demesi:)Zaviuosi tokiais paprastais,nepasikelusiais zmonemis.Pavydziu Birutei,kad ji gyvena emigracijoj,nes manau,kad tai-daugelio lietuviu ateities klausimas…

  4. Nu ir pavaret…..su kuo jus Lietuvoje bendravot kad viskas blogai ir rasot apie VISUS lietuvius. Visaip yra visaip buna visaip svenciami ir tie gimtadieniai. Man idomu paskaityti jusu patirti. Ir kaip suprantu ji Lietuvoje buvo labai baisi. Supo baisus zmones. Dziaugiuosi kad Anglija gali svajones jusu ispildyti.

    • Lina, aš nerašau apie VISUS lietuvius. Rašau apie gimtadienių šventimo skirtumus Lietuvoje ir čia. Ir šiuo metu rašau ne apie patirti Lietuvoje, o Londone, nors Jūs kažkodėl tarp eilučių sugebate įskaityti apie mano buvusį baisų gyvenimą ir baisius žmones praeityje 🙂

  5. kas yra per dalykas “gimtadieniu sventimas Lietuvoje”. as gyvenu Lietuvoje. svenciu gimtadieni labai ivairiai., tarp ju taip pat ir jusu apraspoma buda kai pasakau – aciu, gimtadienio dovanu man nereikia, susirenkam kavineje ir apmokam saskaitas. taip pat ir su vaikais – aciu mums dovanu nereikia, praleiskime laika kartu eime visi i kino teatra, atvaziuokit i gamta su pasivaiksciojimu po misku, papramogaukim. man uzkliuna jusu apibendrinimas – kaip lietuvoje svenciamas gimtadienis – taip pat kaip ir anglijoje, Danijoje – labai ivairiai, ivairiu ivairiausiai. ir jei jums nepasitaike tokiu gimtadienio sventimo budu tai nereiskia kad lietuviai nesvencia taip pat fantastiskai kaip anglai. as suprantu, kad tai jusu nuomone, jusu blogas, jusu patirtis, bet skaitant jus, negaliu atsiriboti nuo savo patirties, nuotaikos ir nuomones. negaliu atsiriboti nuo jausmo kad VISKAS cia pas mus blogai, VISKAS ne taip gerai kaip kitur. pasigendu lyginimo, dvipusio, o ne vien varymo kaip Lietuvoj blogai visame kame, tu sviesiu, graziu dalyku nematymo. as su tuo nesutinku ir visom isgalem priesinuosi skaitydama jusu postus. be abejo – jusu teise rinktis ir rasymo stiliu ir rasymo kampa ir matymo prizme, bet as uzkietejusiu patriotu palikuone, kurie su Zemaite knygas drevese slepe, rinkosi ir sprende ka ir kaip daryti, kad atnesti lietuviska spauda zmogui ir daug visokiu darbu padariusiu, del to buvus kiekviena karta istremta (as pirmoji po daugybes metu esu tos kartos atstove, kuriai pavyko isvengti tremimu) negaliu ramiai klausyti kaip Lietuvoje viskas blogai. kaip net gimtadieniu mes svesti nemokam. sunku klausyti, sunku priimti, nors labai labai stengiuosi priimti kita nuomone nei mano pacios. ir del to man atrodo kad jus supo “baisus” zmones, nes anglijoje mokytojai nerealus, svenciami gimtadieniai nerealus, patys anglai nerealus…adinasi tai kas buvo cia – pusbaisiai, o jei jus tai supo, vadinasi jus supo baisus zmones 🙂 baisus mokytojai, draugai, nesugebantys svesti ir panasiai. kita vertus dziaugiuosi uz jusu pozityva, mokejima dziaugtis, siekti, nenusileisti, nepaleisti svajones. Valio. linkiu jusu savybiu ir sau 😉

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.