Žolinės. Sėdžiu savo Gervinių kaime, Amatų kamaros terasoje. Vėjas plaiksto staltiesę. Seniai berašiau. Labiau nebuvo laiko, noro, nuotaikos, nei apie ką rašyti. Papasakoti visada turiu ką. Tik visi įvykiai susieti su Lietuva – emigrantiškos atostogos. Galbūt pirmos ir paskutinės tokios ilgos Lietuvoje, tokios neištyrinėtos. Keistas jausmas būti Lietuvoje svečiuose su visais vaikais ir Rasa. Lyg ir namo grįžom, bet ne namo.

Jau rašiau, kad bilietų į Vilnių negalėjau įpirkti, mums visiems šešiems jie būtų kainavę 8000 Lt, todėl dvigubai pigiau pirkau į Gdanską. Tiesiog ranka nekilo sumokėti Ryanair tokią sumą. Beja, vos spėjom į lėktuvą – autostradoje į Lutono oro uostą buvo avarija ir mūsų kelionė nuo namų truko ne 1,5 val., kaip buvo planuota, o 3,5 val. Sėdėjau autobuse ir net akyse žalia darėsi nuo minties, kad nespėsim, kad reikės pirkti bilietus iš naujo, kad nenuvažiuosim į tėvų 70 – metį. Bėgte bėgom į lėktuvą. Įsivaizduokite šešių žmonių, žaibišką daiktų ir dokumentų patikrinimą: 6 keleiviai, iš jų 4 vaikai, 6 rankinio bagažo vienetai, vežimėlis ir t.t. Vežimėlio jau net nerigistravau – planavau palikti, jeigu „neprčekinto“ nepriims į lėktuvą. Bet Wizzair oro linijų darbuotojas nieko nesakė, gyvenimo neaiškino, kaip kad Ryanair ir visi spėjom, vežimo palikti nereikėjo. Galvoju, kad tą dieną sugadinau kokių pusės metų savo nervų ląstelių resursus, maniau, kad pražilsiu. Kad ir kaip bandžiau medituoti, priimti kaip yra ir mėgautis, mintis, kad reikės grįžti atgal į butą, pirkti naujus bilietus, kad nebūsim per tėvų jubiliejų, varė iš proto. Bet dabar jau nesvarbu, spėjom. Pamoka tik viena – Londonas tikrai ne Lietuva ir geriau palaukti oro uoste pora valandų, nei išsikraustyti iš proto, ypač, kai skrendi ne vienas, o su tokia govėda.

Iš Gdansko mus pasiėmė Rasos sūnus Karolis. Negalėjau patikėti tuo, kad mane ištiko tikrų tikriausias kultūrinis šokas važiuojant per Lenkiją. Nieko panašaus nebuvo nei vienoje kelionėje, nors per Lenkiją važiavom daugybę kartų. Matyt, kai važiuoji iš Lietuvos kažkaip kitaip atrodo, bet kai važiavom atskridę tiesiai iš Anglijos, tas pakelių, namų ir neskoningų reklamų vaizdas buvo baisus. Buvau nusprendus bilietų kainos skirtumą geriau palikti Lenkijoje pramogoms, nei Ryanair, todėl kelionė buvo smagi. Su nakvyne viešbutyje, su vandens pramogų parku, su pietumis fantastiškoje pakelės užeigoje. Tik į Žalgirio mūšio vietą taip ir nepatekom. Vaikai, sužinoję, kad ten bus tik didelių medžių ir nelikę net jokių kaukuolių, išreiškė norą nuo greičiau važiuoti į Lietuvą. Aišku, po trijų valandų vandens pramogų parke nieko kito ir nesitikėjau.

Grįžom į naujus namus – Amatų kamarą, nes mūsų dideliam baltam name gyvena kaimynai. Tam mūsų sugrįžimui vėl be galo padėjo šeima, draugai ir kaimynai: Ričardas pirko grindų lentas, kad turėtume kur nakvoti, kaimynai garaže įrengė kriauklę, pastatė baldus ir viryklę, Kąstytis padarė laiptus į palėpę, brolis Giedrius pirko čiužinius, nu vienžo – atsidaviau, pasidaviau, paprašiau visų pagalbos ir priėmiau. Ir viskas įvyko. Esu visiems už tai be galo dėkinga. Žiemą čia nelabai pagyvensi, bet kelioms savaitėms vasarą sąlygos puikios. Gerai, kad yra ta kamara, tada yra kažkoks saugumo jausmas, kad turi kur grįžti. Kita vertus, bepigu grįžti, kai turi kur gyventi, kai nereikia mokėti už nuomą. Nes, kai galvoju apie kitus emigrantus ir jų atostogas Lietuvoje, tai puikiai suprantu, kad nėra taip paprasta ir pigu čia jas leisti. O mums viskas susiklostė labai gerai: namai prižiūrėti, daržas ir sodas pilnas maisto, kaimynai draugiškai mūsų laukė ir viskuo dalinasi ir visaip palaiko – puikus tas gyvenimas. Žinau, kad ne visiems taip gerai susiklosto.

Žinau, tuos nesibaigiančius lietuviškus vargus ir jie kiekviename žingsnyje akis bado. Vilkaviškio rajone esančios kaimo turizmo sodybos savininkai liūdnai pasakoja apie sudėtingą verslo pradžią dėl įvairių instancijų reikalavimų ir trikdžių. Norint gauti higienos leidimą kaimo turizmo veiklai, reikia ištirti tvenkinių vandenį, jis turi būti geriamas (!), kad gautum tą leidimą. Tai gali padaryti tik Vilniaus tarnyba, iki Vilkaviškio jiems važiuoti paimti vandenį toloka, todėl tyrimas kainuoja 400 Lt. Sodybos savininkai patys dirba „Marijampolės vandenyse“ ir jiems kyla klausimas, kuo tie Vilniaus tyrimai ypatingesni? O man kyla dar daugiau klausimų: Kaip gali būti keliamas reikalavimas, kad tvenkiniuose vanduo būtų geriamas? Ar prie visų ežerų esančioms sodyboms toks reikalavimas taikomas? Ar čia viskas tik tam, kad žmonėms būtų sudėtingiau gyventi ir duonos prasimanyti?
Kita istorija su Kauno klinikomis. Mano viena draugė grįžo į Lietuvą su vaikais atostogauti ir jos septynmetis pakliuvo į Kauno klinikas su meningokoku. Tik įtariamu, kaip vėliau pasirodė. Nors ji legaliai jau ne vieni metai dirba Londone, bet kortelės, kad ten yra prisiregistravusi gydymo įstaigoje neturėjo, todėl skambino man verkdama, ką daryti, nes pas ją į palatą vaikšto kas kelios valandos ir žiūri kaip į pagautą melžiamą karvę ar auksinę žuvelę: ši diena jums ligoninėje kainuos 1000 Lt, šitas tyrimas 500Lt. Kišo visokius tyrimus reikia ar ne, net stuburo punkciją vaikui padarė. Pati skambinau į ligonių kasas, aiškinausi, pati užpildžiau draugės vaikui reikiamus dokumentus. Bet tol, kol nebuvo iš Londono atsiūstas faksas, patvirtinantis, kad jai ir jos vaikui priklauso nemokamas gydymas, Kauno klinikose ji, tikra ta žodžio prasme, buvo terorizuojama ir niekas netikėjo, kad ji turi galimybę pagalbą gauti nemokamai. Tos dvi paros ligoninėje būtų kainavę 3000 Lt. Todėl, mieli tautiečiai, emigrantai, grįždami į Lietuvą atostogų ir nenorėdami turėti nemalonumų, būkite mieli ir užsisakykite tas plastikines korteles. Tereikia užpildyti nesudėtingą formą internetu ir kortelę atsiunčia į namus. Priešingu atveju, už gydymą ar suteiktą pagalbą reikės susimokėti, vežtis sąskaitas į Angliją ir ten prašyti kompensuoti patirtas išlaidas. Manau, kad tikrai paprasčiau tas korteles pasidaryti.

Su tokia lietuviška realybe susiduri kiekviename žingsnyje. Sunku tai suvokti, kol pats nuolat gyveni Lietuvoje, bet kai išvažiuoji, atsiranda galimybė tai pamatyti ir pajusti iš šalies. Kad būtų aiškiau, papasakosiu dar vieną įvykį, kuris puikiai iliustruoja tai, kad gyvendamas kažkokiam kontekste, sistemoje, kuris tau gal ir nepatinka, net nesuvoki, jog pats tą sistemą ir palaikai. Pro mūsų namus Gerviniuose veda tiesus žvyrkelis. Per kelis metus esu prisižiūrėjusi pakankamai mašinų grioviuose, girtų ir be teisių vairuotojų, lakstančių šviesos greičiu, todėl net vaikus bijau leisti ir pati bijau eiti ar su dviračiu važiuoti. Tas mūsų kelias yra nuošalus, visi lėkdami gali būti ramūs – greičio niekas čia nepamatuos ir dokumentų nepatikrins. Esu jau prieš kelis metus užsitraukusi vieno kaimyno rūstybę, nes girtas ir be teisių nuskrido nuo kelio ir apsivertė, o aš atsisakiau jo mašiną traukti iš griovio. Bet čia buvo anksčiau, papasakosiu šių dienų aktualijas. Važiuoju vieną ramų, tylų vakarą Gervinių link, žiū – pilka audi guli griovyje ant stogo, girtas, prisitrenkęs vairuotojas jau išlindęs iš mašinos ir stabdo mane. Sustoju, klausiu ar jis buvo vienas, ar reikia pagalbos. Jis prašo tik nuvežti namo. Aš pasakau, kad nevešiu, iškviečiu policiją ir greitąją pagalbą. Gerai, kad jis stovi ant kojų, važiavo vienas, bet atsakyti už savo veiksmus turi kiekvienas. Vairavo girtas. Aš nuvažiuoju namo. O įvykiai rutuliojasi taip: kitas mano kaimynas, ne šiaip ano sugėrovas, o sąmoningas pilietis, užimantis vadovaujančias pareigas viename iš didžiausių Lietuvos bankų, bėgdamas pro šalį krosą, pamatęs įvykį, nubėga namo, pasiima savo automobilį, nuvažiuoja į įvykio vietą, nuveža girtą vairuotoją namo – reikia gi žmogui nelaimėje padėti. Kol atvažiuoja policija ir greitoji, prie mašinos jau stovi kitas „vairuotojas“, blaivas ir greičiausiai su teisėmis, tikrojo įvykio kaltininko ir pėdos ataušo. Labai daug galvojau apie tą įvykį. Negali piktintis situacija Lietuvoje, kai pats ją palaikai. Palaikydamas, kad girtas įvykio kaltininkas išvengtų atsakomybės, tiesiogiai ar ne tiesiogiai palaikai kiekvieną mirtį kelyje sukėlusį neatsakingą girtuoklį, palaikai faktą, kad normalu yra vairuoti girtam ir be teisių. Nesvarbu, kad pats taip niekada nedarai, tačiau negali piktintis korupcija, atsakomybės stoka, dideliu mirtingumu ir savižudybių skaičiumi Lietuvoje. Beja, prieš kelias dienas sužinojau, kad tas vairuotojas nusižudė. Amžiną atilsį jam. Žiaurus tas gyvenimas Lietuvos kaime. Bet būdamas jame ir norėdamas gražiai pasirodyti, nesipykti su kaimynais, tik susitapatini su sistema. Esi jos dalis. Niekas nepasikeis Lietuvoje, kol taip bus. Lyg užburtas ratas. Gyveni, nori, kad būtų kitaip, bet pakeisti negali. Čia visi atsakymai dėl valdžios, dėl gydymo įstaigų, dėl korupcijos ir nusikalstamumo. Tau nepatinka, bet tu esi neįgalus pakeisti, nes net negali atsekti ir susivokti, kad pats tai sukūrei.

Mūsų atostogų Lietuvoje kasdienybė tokia – kasdieną namuose penkias valandas būna individualios anglų kalbos pamokos visiems iš eilės, tik Teodoras nuo to atleistas. Turime labai gerą pedagogą, britą, jau beveik dešimtmetį gyvenantį Lietuvoje ir mokantį anglų kalbos, jeigu kam reikia – sakykit, mielai rekomenduosiu. Rado bendrą kalbą su visais mano vaikais ir Rasa, todėl su jo pagalba net ir atostogaudami iriamės pirmyn nesibaigiančiuose anglų kalbos tyruose. Manau, kad iki mokslo metų pradžios vaikams tai bus didelis proveržis. Mokytojas sako, kad Marijonui sekasi geriausiai. Gal ir tiesa, kad kalbą lengviausia išmokti iki 7 metų?

Dar mus lanko išsiilgę draugai ir giminaičiai. Kad taip bus, žinojau iš anksto, todėl ir suorganizavau savo vaikams ir draugų vaikams Amatų stovyklą netoli namų esančioje sodyboje „Gervių takas“. Penkias dienas „tūsinausi“ su 24 vaikais. Pradedant vegetarišku maistu, rankdarbiais: mozaika, karolių vėrimas, sodų iš šiaudų pynimas, pintinių iš laikraščių pynimas, intrumentų iš atliekų kūrimas, baigiant 12 kilometrų žygiu į Strėvos įgriuvą, naktiniu knygnešių žaidimu, naktiniu bulvių kepimu lauže, talentų vakaru ir šūkiu „Maudykis, kiek tik nori!“. Amatų stovykla patiko ir man, ir vaikams, ir vadovams. Todėl jau dabar kitiems metams yra rezervuota pirmoji rugpjūčio savaitė – vaikai nori dar. Aš irgi. Pavydėkit ir gailėkitės visi, kurie nebuvot, nes tai buvo nepakartojamas laikas ir nuotykiai. Amatų stovykla baigėsi šauniu turgeliu jau mūsų sodybos kieme per Draugų Draugų vakarą. Nežinau kodėl tiek nedaug tų mano draugų susirinko: gal mane pamiršti spėjo, gal svarbesnių reikalų turėjo, bet tas vakaras ir Gongų naktis po jo, buvo fantastiški. Iki šiol negaliu atsidžiaugti ir patikėti, kad kažkokio stebuklo ar atsitiktinumo dėka, lyg iš dangaus mano kieman nusileido nerealus gitaristas Estas Tonne. Pagūglinkit, pasiklausykit, tikrai meistriškai groja. Keliauja po visą pasaulį, pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą ir pirmą vakarą grojo mano draugams. Ačiū Alicijai ir Ričardui iš „Menas būti“, kurie buvo ir grojo drauge, kurie jį atvežė. Klausiausi tą vakarą koncerto ir galvojau: „Dieve, už ką tiek daug man dovanų siunti? Dėkoju, dėkoju, dėkoju“.

Dar labai daug „vaidenuosi“ spaudoje. Kaip kokia žvaigždė jaučiuosi: interviu žurnalui „Šeimininkė“, laikraščiui „Lietuvos rytas“, dvi fotosesijos, radio laida – tik spėk bėgti ir šnekėti. Iš pradžių tai buvo tik darymas, dėl darymo. Tas pats viešas dienoraščio rašymas buvo daugiau širdies poreikis, nei protu suvoktas, sąmoningas tikslas. O dabar jau pradedu suprasti, kas čia atsitiko. Kasdieną FB ar kokiu kitu būdu mane suranda daugybė žmonių ir rašo man laiškus, sako, kad skaito, kad seka, kad žiūri į mane, kad aš jiems padedu apsipręsti. Dabar jau ir pati žinau, kad nešu kažkokią žinią kitiems. Ne kalbėdama, ne dalindama patarimus, ne grodama ar dainuodama, o tiesiog gyvendama savo gyvenimą. Alicija, Ričardas, Vyrenijus groja su Gongais ir neša garso žinią, Estas Tonne – gitaros virtuozas, jis groja Dievišką muziką be jokių natų ir taip pat neša žinią. Aš irgi nešu, tik dar nežinau kokią.
Su ta žinia ir baigsiu, nes labai keistas gavosi šitas mano rašinėlis, lyg kokia košė makalošė. Taip ir jaučiuosi. Gal todėl, kad esu Lietuvoje?

baneris

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.