Uchu, kaip seniai berašiau! Lietuvoje buvo puikios atostogos vaikams, turbūt ir mano akims, ir smegenims, nors nudirbau ne vieną didelį darbą ir tikrai nesėdėjau rankų sudėjus. Bet rašyti ten negalėjau, kaip “užklyninta” buvo. O tik į Londoną grįžom ir baigiu nuo tų besisukančių žodžių galvoje uždusti, atrodo, kad tuoj sprogsiu.
Buvau nusprendusi apie Lietuvą daugiau nerašyti, nes gaunasi, kad “varau” ant Lietuvos, bet sulaukiau ne vieno prašymo pasidalinti mintimis, kaip man viskas iš šono atrodo. Nors sulaukiau ir labai atviros kritikos, netgi pasipiktinimo, kad aš varau ant Lietuvos. Na, jeigu kažkokie mano neigiami išgyvenimai Lietuvoje, arba pasakymas, kad vaikams Londone mokykloje labiau patinka, yra varymas, tai jau atleiskit, labai atsiprašau. Papasakosiu kelias nutikusias istorijas paskutinėmis atostogų Lietuvoje dienomis, o jūs jau patys spręskit, varymas čia ar ne.
Taigi, važiuoju vieną vakarą namo ir draugės vyras pastebi, kad mano mašinos viename rate tikrai trūksta oro. Buvau Šventininkuose, Trakų rajone. Paniškai bijau kiaurų ratų, todėl visa persigandau. Mane patikina, kad iki degalinės Trakuose tikrai nuvažiuosiu ir ten prisipūsiu. Gerai, važiuojam. Degalinėje prie pompos laukia keli žmonės: porelė su golfu susinervina ir išvažiuoja, tada bando merginos dviračio ratus prisipūsti ir jos nuvažiuoja šalin, tarstelėję: “Čia kažkas su ta pompa negerai, neina prisipūsti”. Tada bandau aš, bet ne prisipučiu, o dar labiau išleidžiu. Einu ieškoti pagalbos. Degalinėje sėdi du. Paprašau padėti, jaunuolis tingiai atsikelia nuo kėdės ir eina, o jo kolegė palydi žodžiais: “Jo, ten kažkas sulūžo”. Vaikinas, žinoma, pabando, bet sako, kad spaudimas per mažas ir aš čia nieko nepripūsiu tikrai ir jis nieko man negali padėti, nes čia ne jo problema mano ratas. Taip ir pasakė! Tada aš pratrūkau: „Kaip tai ne jūsų problema? Pompa sugedusi, jokio įspėjančio užrašo nėra, aš dar labiau išleidau orą ir Jūs sakote, kad tai mano problema? Tai ką man dabar daryti?“ Va čia ir yra ta lietuviška realybė, kuri mane varo iš proto. Gal būt jis tikrai negali niekuo padėti, bet bent jau parodyti gerą ketinimą galima, ar ne? Ne jo problema! Tiesiu taikymu einu į degalinę, paprašau atsiliepimų knygos ir papasakoju visą istoriją, net savo vardą ir el. Pašto adresą palieku, maž atsiprašys? Parašiusi gyvenime pirmąjį skundą, klausiu, gal jie turi parduoti rankinę pompą – atsakymas neigiamas. Tada operatorius vėl minkštai „nugulė“ į savo kėdę, o aš dar bandau visų, užsukusių į degalinę, paklausti – gal kas turi pompą. Po to dar ne vieną rytą važiavau į tą degalinę kavos pirkti rytais – užrašą apie neveikiančią pompą vistik pakabino.
Moralas gal būt bus paskui, bet dabar dar viena istorija, tik šį kartą apie tortus. Mano Bernardui rugsėjo 1d. sukako 8 metai. Marijonui 7 bus tik lapkritį, bet jis gudriai pasiskaičiavo, kad reikėtų atšvęsti iš anksto, dar būnant Lietuvoje, tai nors dovanų gaus. Todėl buvo organizuojamas grand balius – dviejų vaikų gimtadienis ir lyg mūsų išleistuvės. Vaikai kvietė tiek svečių, kiek tik norėjo. Suskaičiavom, kad pakviestų buvo 58! Ir tik aštuoni neatvyko. Na kaip jums skaičius? Mums su Rasele iškepti tokiam kiekiui žmonių kugelio pečiuje ir pridaryti užkančių kažkada buvo įprasta, o va tortai jau keli metai yra užsakomasis reikalas. Ne todėl, kad nemokam ar negalim. O todėl, kad neturim tiek laiko, o gal ir noro. Kaip visada važiuoju į vaikų pamėgtą tortų kepyklą, bet išgirstu iš koto verčiantį atsakymą: „Atsiprašome, bet mes nepriimame užsakymų savaitgaliui jau visa savaitė, nes mūsų viena konditerė atostogauja, o turim labai daug vestuvinių užsakymų“. Nu va! Ir blogai gyventi Lietuvoje sakot? Taigi, iš gero gyvenimo čia viskas. Čia būtų vieta šitų dviejų istorijų moralui, bet aš galiu pavadinti vienu rusišku žodžiu „abažralis“.
O tortų problemą išsprendžiau kūrybiškai. Nežinau, po kiek laiko buvau Akropolyje, nes ten mano kirpėja dirba. Apkirpo mane jau visai vėlai, beveik prieš pat uždarymą, blūdinu per Akropolį, nežinau, ką man su tais tortais daryti – rūpestis pečius užgulęs, net pasidžiaugti šukuosena negaliu. Žiū, Crustum. Klausiu inteligentiškos Giedrės, betvarkančios vitrinas, ar gali jie man du didelius, šeštadieniui? Galim, atsako. O vieną šokoladinį, kitą medaus galit? Galim. O stačiakampiai kad būtų, galit? Galim. Fu, atsikvepiu, čia viską gali. Prisėdam aptarti detalių. Kai pasakau, kad ant vieno reikia nupiešti šeimą, o ant kito ežiukus, Giedrė sako, kad va čia tai jau bus problema. O man tai jokia ne problema! Aš gi žiloj jaunystėj savo karjerą pradėjau tortų kepykloje pas Ritą Dapkutę! Giedrė, kuri pasirodo, yra tos kepyklėlės vadovė, leido man pačiai ateiti ir, prieš paimant tortus, viską nusipiešti. Va, čia tai požiūris į klientą! Maža to, kad gali viską, ko dar neikada nedarė, tai dar rizikuodama būti nubausta kokios veterinarijos tarnybos, įsileido mane į savo virtuvę, pašildė šokolado ir viskas įvyko! Ir už penkis kilogramus torto sumokėjau tikrai mažiau, nei būč sumokėjus toje, kurioje „abažralis“. Pagarba ir padėka Akropolio Crustum. Tortai buvo labai labai skanūs. Ne viskas jau taip ir blogai, reikia tik suktis mokėti.
Dar viena smagioji, geroji atostogų, o gal labiau sėkmingos lietuviškos kaimynystės ar gero klientų aptarnavimo istorija. Papsakosiu, nes man labai linksma ją prisiminti ir atsiras tokių, kurie pavydės. Visi jau žino, kad mūsų lietuviškame name gyvena kaimynai, o mes vasarojome Amatų kamaroje, kuri irgi yra tame pačiame kieme. Sėdėdama kamaros terasoje, matau prieš akis mūsų seną baltą namą geltonu stogu ir ten gyvenančius kaimynus. Vieną rytą, gal kokios 9 val. buvo, ateina kaimynas per kiemą su šampano taure rankoje. Klausia, gal man galvą skauda po vakar? Galvos tai man neskaudėjo, bet pats faktas, kad jis atnešė man ryte šampano man buvo labai juokingas ir smagus. Todėl, visiems, kurie klausdavo: „Na kaip jums atostogos Lietuvoje?“, pasakodavau šitą rytinio šampano istoriją. Supraskit, labai gerai mums tos atostogos. O beveik paskutinę dieną prieš išvažiuojant jau, mano jumoristai kaimynai padarė tai dar kartą – vaišino ryte šampanu, kad man įspūdis išliktų stipresnis. Nu ką aš galiu pasakyti? Kaimynai moka elgtis su klientais, neveltui jų kaimo turizmo sodyba “Gervių takas“ yra tokia populiari. O va, britas, kuris atvažiavo mūsų mokyti anglų kalbos, tai tikrai nesuprato šito bajerio. Dešimtą valandą ryto kaimiečiai šampaną geria? Nu tikras prasigėręs lietuviškas kaimas.
Ir dar viena graži lietuviška atostogų patirtis. Mano draugė Aušra, kuri kažkada mane, ojei, beveik prieš dvidešimt metų, į tą R.Dapkutės tortų kepyklą dirbti priėmė, dabar dirba Druskininkuose, Grand Spa, visų maitinimo taškų vadove. Didelis žmogus, sakyčiau. Ir jau tikrai net nesvajojau šią vasarą į tuos Druskininkus pakliūti, jeigu ne Aušros gimtadienis. Aš jai skambinu iš vakaro pasveikint, o ji man ir sako: visus, kurie skambina, kviečiu rytoj, 18.00 į „Panoraminį“. Na, ji viauktelėjo, o man to ir pakako. Aš sugebėjau kitą dieną nuvažiuoti į Vilnių, sutvarkyti ir iškraustyti visą Ežiukų Dryžiukų sandėlį, nes Ežiukų daugiau nebus (žinau, dabar bus daug verkiančių, apgailestauju), pasimokyti anglų kalbos, grįžti vėl namo, gražiai pasipuošti ir nuvažiuoti į Druskininkus. Aušra net žado neteko mane su Rasa pamačiusi – tikrai netikėjo, kad atvažiuosim. O mes va, ėmėm ir atvažiavom! Kai turėjau mažiau vaikų, tai Druskininkuose lankydavausi labia dažnai, esu ten Naujų metų programas vedusi kokius penkis kartus, bet dabar ten būnu retai. Tik gandai visokie pasiekia: kai diskutuoju su Elze iš “Žaliuojo taško” apie šiūklių rūšiavimo konteinerius, ji sako: “Visos savivaldybės stato pas save “varpelius”, o Druskininkai atsisako, nes jiems gadina įvaizdį ir pas juos gali būti įrengti tik požeminiai rūšiavimo konteineriai. Ir jie juos gaus”. Vienur ar kitur bebūnat iš Druskininkų pasiveja gandas: “Mes esam atskira respublika”. Ir aš pasakysiu drąsiai: Druskininkai tikrai atskira respublika! Negalėjau patikėti, kai Aušros vadas, Grand Spa generalinis, papasakojo, jog visas jų viešbutis, visas visutėlis, jau nuo liepos mėnesio yra rezervuotas gruodžio 25 – sausio 6d.! Kažkas Druskininkuose vyksta kitaip nei visoje Lietuvoje, vyksta kokybiškiau, gražiau, planuotai, su tikslu ir strategija. Toli galima nueiti, turin gerą vadovą ir gerą komandą. Lenkiu galvą. Ir ryte pusryčiaudama, paskui bežiopsodama į „Dzūkijos“ apartamentus (vajetus, kokis grožis!) susivokiu, kad jeigu norėsiu kada grįžti į Lietuvą, tai norėčiau į Druskininkus. Ir dar, prie Aušros vaišių stalo dar ir „tarnybine“ padėtim pasinaudojau. Šalia manęs sėdėjo viešbučių komplekso technikos vadas ir mes išsikalbėjom, kad jo dukros mokosi Vilniuje, Karoliniškėse, Ryto progimnazijoje. Nagi, nagi, čia juk ta mokykla, kuri laimėjo jau du mūsų organizuotus konkursus „Ilgiausias saldainių popierėlių kilimas“ ir pernai „Kamštelių vajus“! Tada paaiškėjo, kad plastikinius butelių kamštelius renka visas Grand spa (chi chi chi), na, o man buvo puiki proga nuolaidėlės nakvynei paprašyti. Ir dar tokia svarbi persona pasijutau! Visi kažkada saldainių popierėlius rinko, dabar butelių kamštelius renka tūkstančiai žmonių Lietuvoje – konkursui „Kamštelių vajus‘2013” prisiregistravo beveik 200 komandų! Ir vėl galvoju apie tą patį: kiek daug gali vienas žmogus pakeisti, įtakoti, įkvėpti. Tokia visa, pagauta įkvėpimo, dėjau paskutinį atostogų tašką Druskininkuose – nuvažiuokit ir jūs, nuoširdžiai rekomenduoju.
O manęs jau laukė daiktų kraustymas, kamaros paruošimas žiemai ir sergantis Teodoras (2,5m). Vienok prisišnekėjau, kad mano vaikai neserga. Paskutinės rugpjūčio naktys mūsų neapšildytoje kamaros palėpėje buvo tikrai šaltos, o dar tas kubilas per vaikų gimtadienį ir rudeninis vėjas. Vaikams buvo tėčio dienos, t.y. jie buvo pas tėvą ir Teodoras pradėjo karščiuoti. Buvo nuvežtas pas gydytoją, gavo antibiotikų (berods, kokius septynis metus gyvenom be jų), diagnozę nustatė žvilgtelėjusi į gerklę. Visa tai atsitiko antradienį, o penktadienį laukė visos dienos mūsų kelionė per Lenkiją į Gdanską. Negalėjau apsipręsti iki paskutinės minutės – palikti Teodorą su Rasa, kad pasveiktų ir skristų vėliau, ar rizikuoti ir važiuoti? Vis tik „už“ daugiau, kad važiuoti: be brolių ir manęs jam bus dar blogiau, kamaroje šalta, todėl reikėtų kažkur ieškoti šiltai sveikti, bilietų kainos visiškas kosmosas. Žodžiu, rizikavau ir vežiausi jį, jau be temperatūros, bet tikrai irzlų ir nelaimingą. Kelionė nebuvo lengva, bet tikslą pasiekėm. Vaikai buvo visi irzlūs. Kristupas (10m) lėktuve “šoko man į akį” dėl to, kad tramdžiau nekiršyti brolių ir “prasišiko” savaitei visus savo lego ir visas naujas knygas. Va, čia tai tragedija! Dabar kelios dienos, kaip šilkinis, net indus be raginimo plauna, nes gavo savaitę „bandomojo laikotarpio“, Marijonas (7m) atsisakė vežti savo lagaminą ir vidury oro uosto kriokė, kaip skerdžiamas. Kas pasakė, kad bus lengva auginti vaikus? Kažkada manęs to paklausė mano draugė Ineta. Niekas niekada taip nesakė ir nežadėjo.
Dar viena vaikų istorija, kurią noriu papasakoti. Tai nutiko antrą rytą po grįžimo į Londoną. Ėjome visi į parką. Prie namo kampo, ten kur stovi gerų radinių šiūkšlių konteineris, vienas iš mano vaikų rado Playmobil pilį! Žinovai supras – čia tas pats, kaip man laimėti aukso puodą. O džiaugsmo, o emocijų, net visa gatvė skambėjo. Kad nesulaužyta, kad su visom detalėm, tikras lobis! Kelias minutes prie to konteinerio mindžikavom, nes Rasa nunešė pilį namo. Ir tada atsitiko štai kas. Prie konteinerio su maišeliu išrūšiuotų šiūkšlių atėjo senyvo amžiaus moteris. Ji pradėjo traukti savo šiūkšles ir po vieną mesti į konteinerį. Po akimirkos mano vaikas, tas kuris, tik ką „lobį“ surado, pribėgo prie tos moters ir iš jos maišo pradėjo traukti šiūkšles. Mes visi stovėjome apstulbę, moteriškė kiek pasimetė, bet pagalvojo, kad čia jai padėti atėjo, nes maniškis kažką po nosim lietuviškai burdėjo. Aš jį kviečiau, bet jis į nieką nekreipė dėmesio ir po kelių akimirkų pribėgo prie mūsų, aš atsiprašiau tos moters, nes tikrai nesupratau, kas čia darosi. Mano vaikas elgėsi kaip pakvaišęs. Ir tada jis pradėjo garsiai baubti, sakyti, kad į jokį parką neis ir t.t. Grįžo Rasa. Maniškis nubėgo namo. Aš stovėjau ir tikrai nežinojau, ką toliau daryti. Gal čia dėl šiukšlių žmogui jau protas aptemo? Gal jau mes ligoniais visi tapom? Gal gana jau rinkti daiktus prie konteinerio? Kaip išpręsti šitą situaciją ir kaip iš jos išeiti? Žinojau, kad mano baubiantis prie namų vaikas greitai nenusiramins, o stoviu gatvėje su dar trim. Nuraminti reikia greitai. Tą akimirką man atrodė, kad aš jį galiu pakišti po kokiu šaltu dušu, kad atsipeikėtų, bet kai nuėjau prie durų ir pamačiau visiškai „apsilažalinusį“ savo vaiką, supratau, kad ne dušo čia reikia. Jo monologas buvo toks: „Aš suklydau! Aš nieko nenoriu! Aš neikur neisiu! Palik mane vieną! Aš suklydau, aš noriu numirti!” Va, taip va, brangieji, susivokiau akimirksniu, kad turiu jam padėti susitvarkyti su tuo, kad klysti yra normalu ir žmogiška. Tiesiog paėmiau už rankos stipriai ir kalbėjau: „Na tai kas, kad suklydai. Visada, gali bandyti vėl. Visi žmonės klysta. Klystu ir aš“. Rasa nuėjo su vaikais priekyje, o aš ėjau su juo ir ilgai ilgai kalbėjau. Situacija buvo tokia, kad jis tą akimirką, kaip rado tą pilį, buvo toks laimingas, kad net negalvodamas puolė prie tos moters – gal būt ji dar gerų žaislų atnešė. Nebuvo jokių apmąstymų, tik emocijos. Ir tuo metu, kai jis siekė tikslo, atsitiko baisi nesėkmė, po kurios norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Paskui aš jo klausiau: kaip tu nepagalvojai, kad tokia sena moteris negali atnešti žaislų, jis man atsakė, kad jis jos net nematė! Štai tokia istorija mums nutiko. Čia dar kartą apie tai, kaip nėra lengva auginti vaikus. Visada turi būti budrus. Bet visada yra išeitis. Net tada, kai spjauna lauk iš burnos vaistus (Teodoras) ir apsimozoja visas žviegdamas, nereikia vaikų tampyti ir mušti, net tada, kai suklysta, nereikia kišti po šaltu dužu, kad ir kokia pagunda būtų.
Ir pabaigai šiek tiek apie save, nes po tos istorijos su „lobiu“ kažkaip sunku ant širdies. Taigi, spauskime pozityvą. Neesu iš tų moterų, kurios vaikšto į grožio salonus, masažus ar kitus gerumus sau daro ir niekada tokia nebuvau. Bet šiemet kažkaip ėmiau ir susimąsčiau, kodėl? Todėl, kad man trūksta laiko. Man visada skūpu skirti savo pedikiūro, manikiūro ir depiliacijos klausimui 3 – 4 valandas. Aš amžinai turiu svarbesnių reikalų, mane net sąžinė graužia, kai aš tai darau. O žėk, koks darbas liks nenudirbtas. Šį kartą būnant Lietuvoje ėmiau ir vienu ypu padariau viską, nes pagaliau susivokiau, kad jau dvidešimt metų, kaip aš neturiu laiko savo grožio procedūroms ir laiko sau. Todėl ant tos bangos nusipirkau savaitgaliui bilietus į Milaną sau vienai ir šį savaitgalį skrendu. Ką ten veiksiu? Nežinau. Niekada ten nebuvau. Žinau tik viena, kad ten negalėsiu jokių darbų dirbti, nes ten neturiu jokių reikalų, tik reikalą pabūti viena. Gal ir kompo neimti? Bet labai noriu rašyti savo knygą, per vasarą neparašiau anei žodelio. Už tai šiandien kad pavariau. Gal jau esiu aš miegoti…