Kelinta diena vis pastebiu įvairius mamų pasisakymus ir straipsnius internete apie tai, kaip sekasi vaikams pirmomis dienomis naujose mokyklose, kaip jaučiasi pačios mamos. Vakar atvedusi savo mažylį Teodorą (3,5 m) pratintis prie mokyklos, turėjau gražaus laiko stebėti ne tik kaip viskas vyksta, bet ir gerai paanalizuoti savo patirtį. Kadangi Teodorui šiais mokslo metais sukaks keturi (UK vaikų mokyklinis amžius apskaičiuojamas ne nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. kaip Lietuvoje, o nuo rugsėjo 1 d. iki rugpjūčio 31 d.), tai jam jau laikas keliauti į darželio grupę, kuri yra toje pačioje mokykloje, kur mokosi mano du vaikai. Žinau, kad čia vaikų ėjimo į darželius sistema labai įvairi – kai kurie lanko pusę dienos, kiti tris dienas per savaitę, treti visą dieną, bet reikia mokėti, tai pasakosiu tik apie tai, kaip yra mano vaikų mokykloje. Taigi, patys mažiausi, keturmečiai eina drauge su vadinamais “reception”, Lietuvoje priešmokyklinukais (penkiamečiais) į vieną didelę grupę. Priešmokyklinukų yra septyniasdešimt, tokių kaip mano Teodoras – trisdešimt. Stebiu, kaip viskas vyksta. Visi naujokai pratinami vienu metu prie mokyklos. Jie suskirstyti į keturias grupes ir eina po kelias valandas į mokyklą – vieni prieš pietus, kiti po pietų. Kai pripras visi pasilikti be tėvų, eis pilną dieną kaip ir visi pradinukai, nuo 9.00 iki 15.15. Iš pradžių man visa tai atrodo siaubinga – trisdešimt keturmečių naujokų ir septyniasdešimt penkiamečių vienoje didelėje erdvėje, bet pabuvusi kelias dienas nusiraminu. Ką ten nusiraminu, kaifuoju atsisėdusi, stebėdama viską, kaip vyksta. Visi vaikai gali veikti ką nori patalpoje: piešti su dažais, spalvotais pieštukais, klijuoti, žaisti su smėliu, vandeniu virtuvėlėje, žaisti namus, persirenginėti, vaidinti, groti su įvairiais instrumentais, žaisti su kokia penkiolika skirtingų konstruktorių, žiūrėti filmukus, klausytis dainelių; lauke: sodinti gėles, pilstyti vandenį iš didžiulės statinės ir maišyti košę su žemėmis, dažyti sieną, žaisti palapinėje, žaidimų aikštelėje, važinėtis su triratukais, mediniais karučiais, vežimėliais ir daryti dar bala žino kiek įvairių veiklų. Suskaičiavau apie trisdešim skirtingų veiklų ir erdvių. Ten net lova su lėlėmis yra ir aukštakulnių batelių visa krūva. Viskas atrodo kaip vienas didelis bardakas, niekas nedrausmina ir nieko netaupo. Man ta betvarkė labai patinka, labai primena mūsų kaimą Gerviniuose ir atostogas Lietuvoje, kai vaikai išsikasa duobę, prisipila lietaus vandens ir turškiasi kaip žvirbliai balose po lietaus. Visi vaikai purvini, šlapi, juda pirmyn ir atgal iš patalpos į lauką, viską čiumpa, meta, bėga kitur, įdomiau pamatę. Kažkas pilasi sau vandens iš ąsočio, prilaisto ant grindų, visi geria iš tų pačių puodelių, jokių batų niekas nenusiauna. Na, toks vaizdas, kad uraganas ūžia. Visos ten esančios mokytojos ir jų padėjėjos (apie 10 žmonių) tik šypsosi, kalbina vaikus ir fotografuoja juos įvairius dalykus bedarančius. Kai aš pradėjau fotografuoti tą klaikią betvarkę, paprašė to nedaryti, nes negalima publikuoti ne savo vaikų nuotraukų. „Aš čia noriu nufotografuoti ne vaikus, o veiklas ir viską, kaip atrodo, lietuviams noriu parodyti“ – sakau, bet daugiau nefotografuoju, viena sau džiaugiuosi tuo, ką matau. Puikiai suprantu, kad mokytojų tikslas vienintelis – „parduoti“ save ir mokyklą, kad vaikai norėtų čia būti, kad norėtų čia eiti. Teodorą vos iškrapštau namo, bet kadangi turime palaukti pusvalandį kol baigsis broliams pamokos, įsiprašom padėti viską sutvarkyti. Klausiu besitvarkančių mokytojų, kodėl jos neliepia vaikams tvarkytis drauge. Man sako, kad paprastai tvarkosi visi drauge, bet dabar naujų vaikų pratinimosi laikotarpis ir todėl jie tik žaidžia. Suprantu, kodėl taip yra – jos tiesiog nenori gadinti vaikams malonumo džiaugtis mokykla. Kol tvarkomės, mintyse rikiuoju žodžius, kuriuos jums parašysiu apie viską, kaip vyksta mano ketvirtojo vaiko pratinimas prie darželio ir kaip aš spirgu iš džiaugsmo, kad viskas vyksta būtent taip. Mokykla turi net lietaus kombinezonus, kuriais aprengia vaikus, jeigu laukia lyja.
Prisimenu savo tris siaubingus rugsėjus, kai darželį pradėjo lankyti mano trys didieji vaikai. Prisimenu, kaip negalėjau dirbti, kaip kankindavausi ir „parindavausi“ ir kokios mintys mane tada kankino: „Ar mano vaikas klauso auklėtojos? Ar jis valgo? Ar teisingai paėmė šaukštą? Ar mokės su juo valgyti kotletą, nes namuose tai valgo su šakute, o daržely šakutės neduoda dėl saugumo? Ar jis laikosi tvarkos ir auklėtojų taisyklių? Ar ir vėl sėdėdamas lovoje užmigo pietų miego? “ Kelias savaites aš gyvendavau siaubingoje įtampoje. Apie tai rašiau ir knygoje „Moteris iš raudonos Audi“. Man kiekvienas rugsėjis buvo tikra bėda. Kėlimasis paryčiais, reikmenys į mokyklą, pamokų ruošimas. Dieve, kad tik ko nepamirščiau, kad tik mano vaikas nebūtų lūzeris. O šiemet su džiaugsmu ir vėl galiu pasigirti – nieko panašaus nejaučiu, net gi priešingai, džiaugsmu trykštu ir labai labai pavydžiu savo vaikams, kad jie gali taip žaisti ir tiek turėti. Tik kartais man kyla galybė klausimų: Kodėl Lietuvoje keturmečiams ir net šešiamečiams reikia miegoti pietų miegą, o čia ne? Kodėl pamokos čia prasideda 9 valandą ryto, o baigiasi pusę keturių ir visus vaikus iki dešimties metų, gali kažkas ir atvesti, ir pasiimti, o Lietuvoje negali, nes dirbti reikia? Tai kodėl Anglijoje dirba mažiau, bet dar nesubankrutavo? Juk jeigu Lietuvoje taip padarytų, iš karto žlugtų visa ekonominė sistema. O jeigu nežlugtų, kodėl tuos vaikus reikia kelti šeštą valandą ryto ir tįsti į darželius ir mokyklas? O pasiimti vakare šeštą ar net septintą? KODĖL ANGLIJOJE TO NEREIKIA IR JI DAR NESUBANKRUTAVO?
Parsivedu mažuosius namo, pakeliui planuodama papasakoti, kad Kristupo (11 m) akademijoje, kurią jis pradėjo lankyti šį rudenį, taip viskas paprasta nėra – ten čiupo ir spaudžia visus prie tvarkos nuo pat pirmos dienos. Pastabas ir pašalinimą iš klasės gauna už bet ką: kad atsikalbinėja, nemandagiai elgiasi, kalbasi per pamokas, kad pamiršo sąsiuvinį ar namų darbus padaryti, ar net už tai, kad su juodais sportbačiais (galima tik su klasikinio stiliaus juodais batais) į mokyklą atėjo. Kristupas skundžiasi, kad sunku, ir kai kurie jo klasiokai jau nori išeiti iš mokyklos. O aš mintyse džiaugiuosi: „Gerai, gerai, tegul spaudžia, gal kaip nors pats išmoksi už savo daiktus atsakyti ir pareigas prisiimti. Laikas jau.“ Norėjau tai papasakoti, kad neatrodytų viskas, tarsi rojuje kokiam gyvenčiau. Vis gyriausi, kad pradinėje mokykloje vaikai namų darbų negauna, o jei gauna, tai niekas netikrina ar padarė. Kristupas gauna kasdieną ir privalo juos padaryti. Tikrai jaučiasi skirtumas tarp pradinės ir šios mokyklos nuo pat pirmos dienos. Bet tokia tvarka man patinka ir aš neliūdžiu. Juo labiau, kad šiandien sulaukiau skambučio – skambino Kristupo istorijos mokytojas: „Laba diena, ar čia Jakučionytė  (pavardę taria kažkaip taip: Džekusionait)? Aš Kristupo istorijos mokytojas. Skambinu pasidžiaugti, kad jūsų vaikui puikiai sekasi. Jūsų sūnus nuostabiai pasirodė per istorijos pamokas. Ačiū jam.“ Aš sunkiai atgaudama žadą, nes išgirdus, kad skambina iš mokyklos mokytojas, mane beveik suparalyžiavo ( iki šiol mokytojo skambutis iš mokyklos man reiškė tik tai, kad „ragai“), dėkoju už skambutį, o jis man sako, kad jam vienas malonumas man paskambinti ir pasidžiaugti. Vis dar negaliu patikėti, kad čia skambino mokytojas PAGIRTI??? mano vaiką, todėl tardau Kristupą kiek vaikų klasėje, mokykloje, ar čia visiems skambinėja? Mokykloje virš tūkstančio, septintokų, kaip Kristupas, virš dviejų šimtų. Jie neskambina kiekvienam. Žinau, kad čia tiesiog atsitiktinai taip. Kristupo pomėgis yra graikų mitologija ir jis ją puikiai išmano, o jie kaip tik apie tai kelias pamokas kalbėjo. Maniškis žinojo visus atsakymus apie senovės Graikiją ir romėnus, todėl ištisai kėlė ranką. Mokytojas užduodamas klausimus net paklausė, kas dar žino atsakymą be Kristupo? Todėl taip jau sutapo, kad maniškis labai gerai pasirodė. Na, bet vis tiek, skambinti tėvams vien tam, kad pasidžiaugti? Kam iš jūsų skambino rugsėjo antrą savaitę dėl vaiko pasiekimų mokykloje, o ne nusižengimų? Štai taip tie mokyklų reikalai man kelia ūpą ir gerą nuotaiką visam artėjančiam savaitgaliui. Ir jums smagaus rugsėjo!
Praeitame dienoraščio įraše prisižadėjau apie daug ką papasakoti, bet vėl matau, kad gausis paklodžių paklodė, jeigu parašysiu viską, ką planavau, todėl dar trumpai apie tą TV laidą „Yra kaip yra“, kurioje dalyvavau ir apie vaikų atėminėjimą iš tėvų užsienyje.
Taigi, kai pakvietė į laidą ir pasakė, kokia tema, tai tikrai nenorėjau eiti, nes aš visai ne į temą: vaikų iš manęs neatėmė, nieko asmeniškai, iš ko būtų atėmę, nepažįstu. Tik šiaip domiuosi šia tema ir darau kai kuriuos dalykus. Ką ten šiaip domiuosi! Esu peržiūrėjusi galybę video su istorijomis kaip atėmė vaikus, perskaičiusi daugybę straipsnių. Prieš emigraciją naiviai tikėjau, kad vaikus socialinės tarnybos tiesiog grobia iš Rytų europiečių visoje Skandinavijoje, net Italijoje, bet nieko nebuvau girdėjusi apie UK. Džiaugiausi, kad gal čia negrobia, bet pasirodo, kad čia tas pats, kaip ir visur, tik Anglijoje buvo toks įstatymas, draudžiantis apie tai viešai kalbėti. Tėvus, kurie viešindavo savo istorijas, tiesiog sodindavo į kalėjimą. Dabar tas įstatymas panaikintas, garsiai pradėta kalbėti apie tai ir UK. Taigi, atsidūriau ten, kur vaikus vis tik „grobia“ socialinės tarnybos. Ne vieną mėnesį gyvenau panikoje ir baimėje, kad iš manęs tikrai gali atimti, nes esu vieniša motina iš Rytų Europos, su keturiais vaikais. Nieko gero. O jeigu kas nutiktų, net nežinočiau kur skambinti ir pagalbos prašyti. Štai dėl to aš pradėjau „atidirbinėti“ – vesti nemokamai rankdarbių dirbtuves savo vaikų mokykloje ir nuėjau susipažinti su Lietuvos ambasados darbuotojais. Taip pat šia tema smulkiai ištardžiau vaikų mokyklos pavaduotoją ir direktorę. Visi man vienbalsiai kartojo, kad vaikų šiaip sau už bet ką NEATIMA, bet aš netikėjau. Nes internete rašo ir tėvai kalba kitaip! Todėl ir ėjau į tą laidą. Papasakoti apie savo baimes ir savo požiūrį. Ir gerai, kad nuėjau. Nes būtent laidoje galutinai įsitikinau, kad vaikų šiaip sau neatima. Jeigu taip nutiko, tai arba mama gėrė, arba vartojo narkotikus, arba nestabilios psichinės būsenos, arba vaikus palikusi vienus pas bernus naktimis lakstė. Visi tėvai, iš kurių atėmė vaikus, turi savo liūdną praeitį, dėl kurios gailisi.
Po laidos gavau laišką iš Monikos, kuri jau septyni metai dirba socialine darbuotoja UK. Ji leido man tą laišką apie jos patirtį paviešinti: „Dėl vaikų gyvenkite ramiai ir mažiau apie tai galvokite. Niekas šiaip be priežasties neateis ir netikrins jūsų ir juo labiau, neateis ir nepaims vaikų. Kad socialiniai darbuotojai susidomėtų šeima, turi skyrius gauti rimtą skundą. Paskųsti gali bet kas: mokytojai, gydytojai, kaimynai, kitų vaikų tėvai. Ne dėl visų skundų šeimos įtraukiamos į sistemą, kartais užtenka išsiaiškinti situaciją ir, jei nėra pagrindo nerimauti, viskas tuo ir užsibaigia. Gali būti gautas skundas ir pradėtas tyrimas dėl vaiko saugumo. Pavyzdžiui, mokytojai pastebi neaiškius sumušimus ar galimas smurto žymes ant vaiko kūno, jei vaikas negali paaiškinti kas nutiko ir yra rimtas įtarimas, kad buvo panaudotas smurtas, tada gaunamas pranešimas ir daromas patikrinimas. Bet aišku, vėlgi, vaikai tų mėlynių prisirenka bet kur ir bet kada, ir tikrai be reikalo niekas nepranešinėja. Aišku, patys socialiniai skyriai tų žymių nemato, reikalingas būna mediko patvirtinimas. Taip pat mokytojai gali pranešti, kad vaikas nelanko be priežasties mokyklos arba gali pranešti, kad vaikas visada alkanas, sulysęs, purvinas, stresuoja, pasikeitęs elgesys. Sužinoma, kad tėvai turi rimtų sveikatos problemų, pastoviai tarp tėvų namuose konfliktai (emocinis stresas). Žodžiu, priežasčių gali būti labai daug, bet visa tai vis tiek nereiškia, kad vaikai bus atimti iš šeimos. Jei šeima turi problemų – visada stengiamasi padėti, stebėti ir stengtis, kad vaikas liktų su tėvais. Kitas dalykas, jei jau tikrai vaiką reikia paimti, tėvai nedaro išvadų ir niekas šeimoje nesikeičia – pats svarbiausias dalykas, kad mažiau traumuoti vaiką – išstudijuoti šeimos medį. Galbūt močiutė, teta, dėdė gali rūpintis vaiku ir tapti vaiko globėjais. Niekas nenori išplėšti vaiko ir išvežti pas visiškai svetimus žmones, nes vaikui ir taip sukeliamas stresas. Kiek turiu draugų ir kiek žinau lietuvių šeimų nei pas vienus nebuvo apsilankę socialiniai darbuotojai ir tikrai apie tai net negalvoja.“
Taigi, po tos TV laidos tikrai ramiau miegu ir nesikankinu dėl vaikų atiminėjimo, gerai, kad joje dalyvavau. Suprantu, kad visi socialiniai darbuotojai yra žmonės, kad jie kartais daro klaidų. Todėl visada esu pasiruošusi išgirsti istoriją apie tai, kad vaiką atėmė už nieką, tiksliau už nesąmoningą priežastį, pvz.: kad vaikas be kepurės į darželį atėjo ar neatsinešė priešpiečių. Kai tokią išgirsiu, patikrinsiu ir būtinai paviešinsiu, bet iki šiol visi girdėti atvejai turėjo labai rimtas priežastis. Su manimi laidoje dalyvavo Asta, iš kurios paimta dukra ir anūkas. Astos vaikai net tris kartus gyveno globos namuose dar jai gyvenant Lietuvoje, nekalbu apie visą kitą puokštę isišaknėjusių problemų. Plačiai nuskambėjusi Aistės istorija Norvegijoje, kurios teta irgi dalyvavo laidoje, taip pat su daug dūmų ir dabar didžiausia bėda ne tai, kad vaiko neatiduoda, o tai, kad jis gyvena lesbiečių šeimoje. Taip, tūlam lietuviui baisiau už baisu, bet aš mąstau apie save ir savo vaikus. Mano keturis sūnus auginame dvi moterys – aš ir mano sesuo. Ar didelis čia skirtumas?
O apie visa kita, ką esu pasižadėjusi, parašysiu kitą kartą, t.y.: papasakosiu apie naują savo projektą „Sumanios mamos erdvė“, kuris vyks parodoje „Vaikų šalis“ lapkričio 21 – 23 dienomis. Papasakosiu apie Virtualių asistenčių komandą, šokoladinį paštą ir savo Amatų kamarą. Dar papasakosiu apie politiką – kodėl išsirinkau sau politiką Remigijų Šimašių ir jį ketinu palaikyti. Apie policijos baudas ir draudikų sustatytus „čipus“ „nusikaltėliams“ (čia tie, kurie pamiršo civilinį draudimą nusipirkti) gaudyti ir Trakų notarės asistentę – ledinį iššūkį supiltą ant mano galvos. Ir dar apie antstolius parašysiu. Vaje, kiek daug turiu ką pasakoti. Kitą kartą.

Facebook Comments

11 COMMENTS

  1. Vakar gavau mokytojos zinute i tamo dienyna, kad sunus buvo labai aktyvus matematikos pamokoje, pateike daug sprendimo pasiulymu kuo ji labai dziaugiasi. Musu mokytoja moka pasidziaugti pasiekimais ir neakcentuoja nesekmiu. Tik ramiai informuoja.

  2. Tavo berniukai – puikūs! Tad nenuostabu, kad jie tikrai bus pastebėti dėl išsiskiriančių teigiamų gebėjimų. Juos pastebėti ir pagirti – labai svarbu. Mėginau prisiminti savo mokyklą. suskaičiavau tris pagyrimus: du už laimėjimus skaitovų konkursuose ir vieną -svarbiausią!- Mamai į darbovietę nusiųstą padėką už gerą dukters auklėjimą. Tai buvo 9-je klasėje. Ir ši padėka buvo įrašyta į jos Darbo knygelę, kaip apdovanojimas. Iki šiol ji vertina būtent jį! Bet pastabos netilpdavo į pažymių knygelės paraštes!!!!!! Nekreipiau į jas dėmesio. Kipras ne kartą klausia, kodėl niekas jiems neįrašė nė vieno pagyrimo? Ir man tai atrodo kiaulystė! 🙂

  3. Kaip visada labai įdomu. Skaitant apie istorijos mokytojos skambutį net širdis suvirpėjo, kaip turėjo būti džiugu, kad paskambino. 🙂 Laukiam laukiam daugiau įrašu 🙂 (y)

  4. Birute, dėl “Kodėl pamokos čia prasideda 9 valandą ryto, o baigiasi pusę keturių ir visus vaikus iki dešimties metų, gali kažkas ir atvesti, ir pasiimti, o Lietuvoje negali, nes dirbti reikia?”… negali ir kitose šalyse, ne tik Lietuvoj. Pati gyvenu ten, kur pamokėlės mažiesiems baigiasi 15.45, kadangi laisvai kalbu vietine kalba, pabendrauju su kitais tėvais. Į vaikų pasiėmimo procesą čia įtraukta visa giminė, šiandien mama, ryt tėtis, poryt senelis, užporyt teta ir taip toliau. O jei giminių šalia nėra, tada kaimynės pensininkės prisiduria prie pensijos, siūlydamos tokią pusauklės paslaugą, 5 eurai už valandą ;). Taigi nėra namų be dūmų :). Ir dar vienas dalykas, ko labai pasiilgstu iš Lietuvos, tai pusryčiai darželyje. Čia jų nėra, o mano trimetis 8 ryto būna komos būsenos, kad ir po 12-14 valandų miego. Geriausiu atveju pavyksta “supilti” puodą kakavos. Ir vaikas tuščiu skrandžiu laukia pietų 12 valandą – įdėti kokį obuolį ar sausainį griežtai draudžiama. Visa kita tikra tiesa, vaikų užsiėmimai čia tikrai be galo lavinantys, skatinantys savarankiškumą ir laisvą mąstymą.

  5. Šiaip ir LT ir užsieny viskas labai priklauso nuo asmenybės. Asmeniškai mano pirmas įspūdis apie vietinį daržą buvo suvokimas kad socialinės klasės toli gražu nėra vien teorija, nes auklėtoja vaikus rūšiuodavo pagal tai kuriai socialinei klasei priklauso tėvai. Ne atvirai kaip LT, bet per daugybę smulkmenų. Ačiū Dievui, išėjo į pensiją tais pačiais metais, ją pakeitė daug mielesnė besišypsanti mergina. Mielumo mielesnė, bet vaiko nei velnio nieko neišmokė. Ačiū Dievui, išėjo metų gale į dekretą, ją pakeitė pusamžė moteriškė, kuri šypsojosi mažiau, bet mokė žymiai kokybiškiau. Perėjus į mokyklą, pradinių klasių mokytoja irgi pasitaikė gera, bet irgi pastebėjimas kad vaikus į mūsų mokyklą suveža ir iš kitų aplinkinių kaimų, nes toli gražu ne visur mokytojų kokybė yra gera. Taip, LT švietimo sistemai yra kur tobulėt, bet nereikėtų idealizuot ir vietinės, nes tai labai priklauso nuo ugdymo įstaigos.

    Kitas pastebėjimas būtų kultūrinė integracija. Vėlgi sukantis daug maž tarp lietuvių gal tai ir taip nepasijaučia, bet su laiku ta svečia šalis parodo kitą savo veidą. Skirtumas tas, kad tai vyksta ne taip atvirai kaip LT, bet metams bėgant imi vis daugiau pastebėt, kad dirbtinės šypsenos yra lygiai tokia pati kaukė, kaip ir lietuviškas susiraukęs snukis. Vat tada ir nebežinai, ar kai mokytojas pagiria mokinį tai yra nuoširdus pagyrimas, ar tai tiesiog mokyklos bendravimo su bendruomene strategijos dalis.

    • Aurelija, ačiū už komentarą. Aš renkuosi dirbtinės šypsenos kaukę mieliau, nei “susiraukusio snukio” 😀 Galvoju vis, kada man tas romantizmas ir susižavejimas nauja šalimi praeis, bet va jau beveik du metai, o dar nepraėjo. Taip, visur visko yra ir labai dažnai aš sąmoningai renkuosi džiaugtis tuo, kas patinka, o ne pirštu baksnoti į problemas. Kada nors susikaupsiu ir parašysiu, kas mane labiausiai užknisa Anglijoje. O su lietuviais mes čia labai mažai bendraujam, tai šypsenų daugiau, nei surūgėlių.

  6. o šią savaitę mano vaikas gavo pagyrimą už aktyvų dalyvavimą lietuvių kalbos pamokoje. turint omeny kad jis iš tų ramių, tylesnių, nesireiškiančių vaikų ir dar lietuvių kalbos pamokoje – man toooks pagyrimas – wow. ir mokytoja tą pastebėjo !!! 🙂

  7. Aš pritariu. Gyvenu 11 metai, 3 čias vaikas pradėjo lankyti mokyklą. Viskas dirbtina ir svetimą, ir tie pinigai neverti šitos mūsų aukos, gyventi svetimoje žemėje. Tiesa tas supratimas atsirado tik prieš 3 metus, ir laikas nuo laiko pasitvirtina.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.