Kažkoks didelis noras pasipasakoti sukilo. Nors tai, apie ką norėčiau pasakoti, nelabai tinka atviravimams internete. Gal labiau III knygai, bet jos dar nepradėjau rašyti…

Jeigu gerai pamenu, tai paskutinis mano pasakojimas apie mūsų gyvenime Londone buvo jau gan senokai,  internetas sako, kad prieš tris mėnesius. Tada, kai papasakojau apie savo buto šeimininką ir du konsteblius. Ta istorija turėjo daug pasekmių ir dabar dar turi ir panašu, kad dar ilgai turės. Šeimininkai nežmoniškai supyko ir įsižeidė, kad aš iškviečiau policiją. O aš iki šios dienos galvoju, kad nepaisant kokios pasekmės buvo, vis tiek gerai, kad iškviečiau. Tą dieną, po to įvykio buvau labai labai įsiskaudinusi ir ne kiek už save, o už kitas visas moteris, prieš kurias smurtauja. Kokią teisę turi bet kas kitas, bet koks vyras šaukti ant moters ir ją žeminti? Nekalbu jau apie mušimą ir prievartavimą. Po to, kai jis mane aprėkė, aš verkiau sėdėdama ant grindų gal porą valandų. Niekaip negalėjau nurimti ir galvoje vis kalė mintis: „Turiu atstovėti ne už save, o visas kitas moteris. Turiu šitam raumenuotam, žolės prisirūkiusiam milijardieriaus sūneliui parodyti, kad nesu vargšytė daugiavaikė moterytė iš kaimo, jam nežinia kur esančios šalies.“

Nebūčiau kvietusi policijos, jeigu ne kita šiame įvykyje dalyvavusi moteris – raumenų kalno žmona H. Tą dieną ji kaip sukdama tą pačią plokštelę kartojo ir kartojo: „Tu pirma pradėjai ant jo šaukti, tu pati kalta. Tu pati jį užpuolei!“ Taip, aš su savo anglų kalba ir dar ant savo buto šeimininko, pliko raumenų kalno pirma pradėjau rėkti ir jį užpuoliau. Būtų galima patikėti, jeigu pati nebūčiau ten buvusi. Bet buvau, o H. nebuvo. Todėl tas akivaizdus, sąmoningas, šlykštus melas vertė pakelti telefono ragelį ir pastovėti už save.

Na, o po skambučio sekė dar daugiau melų ir nesąmonių. H. primelavo policijai, kad mano vaikai tris dienas, kai buvom su sese išvažiavę į mamos laidotuves, buvo vieni. Kad ji net buvo atėjusi pažiūrėti ir paklausti, ar nereikia kokios pagalbos. Koktu apie tai net galvoti, nes sunkiai įsivaizduoju tokį scenarijų net ir turėdama labai lakią vaizduotę ir gerą fantaziją. Keturi vaikai, kurių mažiausias vos keturių metų, vieni tris paras buvo namuose? Ėjo į mokyklą ir iš jos namo vieni? H. užteko drąsos primeluoti, kad vaikai vieni buvo ir grįžę po vasaros atostogų. Vadinasi, du kartus. Dar prišnekėjo, kad aš esu bloga motina, nežiūriu savo vaikų, jais nesirūpinu ir t.t. Panašu, kad žolytę traukia ne vien raumenų kalnas…

Jau kviesdama policiją žinojau, kad mano daugiavaikės, vienišos emigrantės istorija atrodys ne tokia įtikinama, kaip raumenų kalno ir jo žmonos. Juk jo tėvas žinomas kiekvienam britui ir Karalienė jam suteikusi  Sero titulą. Tik nenumačiau, kad H. gali tiek daug ir sąmoningai norėdama man pakenkti, atkeršyti  meluoti.

Iškviesti policijos pareigūnai, išgirdę H. pasakojimą apie vienus vaikus ir mane, kaip siaubingą motiną, pranešė socialinėm tarnybom. Pagal UK tvarką, jie privalo pranešti visada, jeigu įvykyje dalyvaujantys suaugę turi vaikų, nesvarbu ar tai vagystė, ar autoįvykis, ar buitinis konfliktas, ar dar kas nors rimčiau. Taigi, jie pranešė, ir soc. tarnybos pradėjo man skambinėti. Vieną kartą, antrą, trečią jau norėdamos apsilankyti namuose. Neturėjau ką slėpti, tik šiaip buvo labai nemalonu dėl daugybės priežasčių: jaučiausi prisišnekėjusi ir prisišaukusi sau bėdą per tas TV laidas kalbėdama apie vaikų atiminėjimą, jaučiausi kaip apšikta, kad tikrina MANE ir jaučiau labai realią grėsmę mano vaikams iš šeimininkų, kurie gyvena aukštu žemiau. Per kelias savaites po įvykio jie prirašė mums visokių laiškų: kad negalim laikyti vaikų paspirtukų dviračių sandėliukyje, nes išmes, kad negalime dainuoti namuose ir groti su jokiais muzikos instrumentais ir galų gale, kad turime išsiskraustyti sausio gale, nes sutartis nebus pratęsta.

Pirmą kartą socialinė darbuotoją Clara prabuvo pas mus dvi su puse valandos. Susitikimas  buvo labai draugiškas ir jaukus. Tačiau ji užsimanė ateiti dar kartą. Atėjo ir pakišo pasirašyti sutikimą, kad neprieštarauju, jog vaikus tikrins mokyklose. Pasirašiau, nes neturiu ką slėpti,  o mano visų vaikų tiek mokslo rezultatai, tiek elgesys kelia didelį pasididžiavimą.  Vėliau pasikalbėjusi su keliais žmonėmis, supratau, kad gal ir nereikėjo pasirašyti to sutikimo, nes, kad leisčiau tikrinti mano vaikus mokyklose man turi būti pateiktas koks nors raštas, kaltinimas, priežastis, kodėl jie bus tikrinami. Tačiau niekas man nieko nepateikė. Kaskart paklausus ko jie vaikšto pas mus atsakymas būdavo: „Gal jums reikia kokios pagalbos.“ Kad pagalbos nereikia pasakiau jau per pirmą susitikimą, bet ponia Clara užsimanė ateiti dar ir trečią kartą, kitą dieną po mano operacijos. Ji žinojo, kad manęs laukia operacija ir kurią dieną, todėl kai paskambino kitos dienos rytą ir pasakė, kad nori ateiti šiandien, pirmiausia pagalvojau, kad ji taip daro specialiai – nori pamatyti kaip aš susitvarkau tada, kai esu pačioje blogiausioje situacijoje, kai esu po narkozės ir supjaustyta.

Neprieštaravau, kad ji ateitų, bet jau buvau primokyta, kad turiu reikalauti kokio nors raštiško paaiškinimo, kodėl ji mus lanko ir vaikus tikrina mokyklose. Per trečią apsilankymą kalbėjau griežčiau nei per pirmus du ir buvau tikrai skausmuose, vos galėjau išsėdėti su ja. Ji daug kartų atsiprašė ir išėjo labai greitai, prižadėjusi atsiųsti kokį nors raštą, kodėl mus tikrino ir kad nieko neradusi uždarė bylą. Praėjo beveik trys savaitės po paskutinio jos apsilankymo, bet jokio rašto iki šiol negavau. Tikiuosi, kad mūsų bylą uždarė.

Taigi, viena atoveiksmio linija po įvykio gal jau ir baigta, tačiau yra dar daug kitų.  Yra dar visi teisiniai dalykai dėl to, kad šeimininkai reikalauja išsikraustyti, naujo namo paieškos ir t.t. Visa tai kol kas procese. Teisininkai sako, kad mano šeimininkai turės sumokėti nemenką sumą pinigų, nes pamiršo man paduoti pasirašyti depozito sutartį po mūsų įsikėlimo į šį butą. Jeigu aš paduosiu juos į teismą, žinoma. Dar nenusprendžiau, kaip pasielgsiu, nes pirmiausia reikia išsikraustyti – labai bijau suketi dar daugiau jų pykčio ir agresijos.

Kur kraustysimės? Pirmiausia priėmėm sprendimą, kad laikas jau kraustytis iš Londono į Anglijos provinciją. Taip, kaip ir buvo planuota prieš emigruojant. Tada iš kiekvieno girdėjau klausimą: „Kaip tu  gyvensi Londone, milijoniniam mieste, jeigu iki šiol gyvenai Trakų rajone, vienkiemyje?“ Tada visiems ir sau atsakiau: „Mes į Londoną dviems trims metams, kol vaikai išmoks anglų kalbą, ir aš suprasiu sistemą.“ Nenorėjau, kad mano vaikai, nei žodžio nemokantys angliškai, kaimo mokykloje taptų pajuokos objektais nuo pirmos dienos, todėl pirmiausia pabūsim ten, kur tokie kaip mes dauguma – atvykėliai. Taigi, tie trys metai išnaudoti ir ačiū dabartinio buto šeimininkams, kad per konfliktą jie man labai skaudžiai priminė mano pačios planą. Laikas judėti.

Visos kraustymosi detalės ir naujo namo paieškos dar procese, papasakosiu, kai bus nors nuomos sutartis nauja pasirašyta. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad mes judėsime į Anglijos pietus, į Sussex‘ą.  Buvom suradę vieną puikų namą ir butų gavusis visiškai nereali istorija, tačiau tas planas nepavyko – nepavyko išsinuomoti milžiniško „Hario Poterio“ namo, įkurti jame mini bendruomenės ir ištekėti už namo šeimininko balto (žilo) graiko (prašom nežvengti, mano fantazija dažnai mane nuneša dešimt metų į priekį), todėl apie naują planą ir vakar apžiūrėtą namą dar nenoriu pasakoti, bet jeigu mūsų planas B pasitvirtins, tai tikrai bus apie ką pasakoti.

O artimiausius pusantro mėnesio laukia kalnas naujų ir dar niekada nedarytų darbų: adreso keitimas, visų paslaugų atsisakymas (dujos, internetas, vanduo, bankai  ir t.t.), automobilio pirkimas ir mokymasis važiuoti kita kelio puse, persikraustymas, naujų mokyklų paieška ir šio buto sutvarkymas taip, kad šeimininkai atiduotų depozitą, naujų namų „prisijaukinimas“ ir t.t.  Dar reikia visam šitam pokyčiui kažkur gauti nemenką sumą pinigų: naujas depozitas, automobilis, perkraustymo išlaidos ir t.t. Todėl labai rimtai svarstau galimybę kreiptis į minią ir prašyti paramos.

Dar šis bei tas jau ne apie buitį… Gal žinot, kad jau rugpjūtį pabaigiau savo II-ąją knygą – „Mano karūna nematoma“. Ir labai ilgai negalėjau nuspręsti spausdinti ją ar ne. Nes tada, kai ji išvys dienos šviesą vėl sulauksiu atoveiksmio… kaip ir po to, kai iškviečiau policiją. Atoveiksmis tikrai nebus gražus ir giedras, saulėtas ir gėlėtas. Atoveiksmis įskaudins ne tik mane, bet ir mano šeimą. Todėl ilgai nesiryžau ir atidėliojau sprendimą. Sukūriau net uždarą FB grupę „Mano karūna nematoma“. Į ją gali pakliūti visos moterys, kurias aš pažįstu arba tos, kurios yra skaitę mano pirmąją knygą ir parašo šiek tiek apie save. Apie tai, ką parašiau, kol kas galiu kalbėti tik su patikimais, suprantančiais žmonėmis. Toje grupėje esančioms moterims įkėliau du savo knygos skyrius. Tuos, dėl kurių labiausiai bijau. Bijojau. Daugiau nebijau, nes priėmiau sprendimą išleisti savo knygą į dienos šviesą. Nusprendžiau tą akimirką, kai pamačiau straipsnio antraštę: „Igoris Kofas guli ligoninėje po bandymo nusižudyti.“ Tą akimirką, kai perskaičiau, manyje tarsi įsijungė kažkoks mygtukas, persijungė jungiklis. Tas trumpas ir aiškus sprendimo „klink“ –  leisk knygą.

Mano sesuo Rasa pirmoji peskaitė visą knygą nuo pradžios iki galo ir tik ką pasakė: „Niekada nepatikėčiau, kad tai tikra istorija, jeigu nežinočiau, kad taip tikrai buvo.“ Tai ir gerai, netikėkit, nes aš ten pakeičiau visus vardus ir pavadinimus. Net savo.

Facebook Comments

15 COMMENTS

  1. Oh, jaaazau, kiek praleidau! 🙂 Turesiu skaitymo dabar! As vis neatsistebiu, kiek pas jus stiprybes, atkaklumo ir nervu. Sekmes, laukiu naujos knygos is visu jegu!

  2. Ačiū. Puikus skaitinys šiam vakarui. Birute, teisingai mąstai, uždegi! Eik drąsiai į priekį – be baimių, išlygų ir abejonių – kaip ir iki šiol!

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.