Kartais mano pačios įsipareigojimai sau verčia verstis per galvą ir iš paskutinių jėgų daryti tai, ko niekam garsiai neprižadėjau… Turiu tokį įsipareigojimą sau – po kiekvieno susitikimo su skaitytojais ar gerbėjais, po kiekvieno viešo renginio tarsi duoti ataskaitą raštu ir su nuotraukomis. Kartais tam padaryti nėra ne tik laiko, bet ir įkvėpimo arba po eilinio beprotiško lėkimo būnu tokia pavargus, kad net į kompiuterį žiūrėti negaliu… ką jau ten rašytine “ataskaita” ir nuotraukų redagavimas.
Bet kaskart aš labai stengiuosi įvykdyti savo įsipareigojimą. Taigi, pasidalinsiu vasario kelionės per Lietuvą įspūdžiais. Lankiausi keturiuose miestuose ir turėjau penkis susitikimus ar renginius.
Pirmasis mano sustojimo taškas – Kybartai. Tas miestelis yra lemtingas mano viso gyvenimo meilės linijai, tačiau tą istoriją smulkiau papasakosiu galbūt trečioje knygoje – kaip tik joje ketinu rašyti apie visas savo meiles. Jeigu trumpai, tai kažkada, prieš daugiau nei dvidešimt metų buvau sau prižadėjus: “Vieną dieną aš būsiu labai “krūta”, padarysiu karjerą, turėsiu daug pinigų, nuostabią figūrą ir nusipirksiu raudoną kabrioletą. Su juo nuvažiuosiu į Kybartus, išlipsiu tokia visa ilgakojė su aukštakulniais ir palaidais ilgais plaukais, ir tegul JIS pamato, ką prarado.”
Dabar juokas ima iš tos mano paaugliškos fantazijos, bet šitas mano apsilankymas Kybartuose ir buvo pirmas kartas po daugybės metų. Ir atvažiavau kaip buvau žadėjusi – su raudona Audi. Tik su paveikslėliu ant knygos, o ne kabrioletu. Ir esu ne tokia jau “krūta” kaip tada sau buvau prižadėjusi, ir ne gražuolė, ne manekenė 
Čia toks linksmas intarpas, kad šviesiau atrodytų įspūdis, kuris liko po Kybartų bibliotekos. Visai nemažo miestelio kultūros židinys toks apleistas ir nutriušęs, kad, atrodo, jog paskutinius penkiasdešimt metų čia niekas nedarė remonto ir nekeitė baldų… čia vis dar ta tarybų Lietuva, nors ten dirbančios moterys puikios, aktyvios, kūrybiškos, šviesios ir daro viską, ką gali, nu bet sienų ir lubų, baldų ir lentynų vaizdelis užstrigęs kažkur aštuoniasdešimtais, o vanduo tualete nupilamas su indu…
Mano kritika skirta ne bibliotekos darbuotojoms, nes jos tikrai puikios, pačios organizuoja, kviečia rašytojus, poetus, bet Vilkaviškio rajono valdžiai. Gėda man už jus. 
Ženklai. Tik atvažiavus į Kybartus radau kirpyklą “Birutės kirpykla” – geras ženklas, pagalvojau, o susitikimo su susirinkusiomis moterimis metu buvo taip gera, nes jautėsi tokia moteriška bendrystė, tarsi kažkoks slaptas žinojimas viena kitos paslapčių.
Mano rankose sudužo dovanota taurelė su Kybartų herbu. Na, tiksliau, taurelė kažkaip nuskrido, krito ant grindų ir sudužo į šipulius, o mano rankoje liko tik ąselė. Nėra čia ko kilnoti tas taureles, kad ir su miesto herbu. 
Antras viešas mano “išstojimas” vyko konferencijoje „Mane įkvėpė vaikai“. Puikiai praleidau dieną, susitikau su nuostabiomis moterimis ir mamomis, savo senomis draugėmis ir bičiulėmis, gerbėjomis ir sekėjomis. Tokia puiki diena sau.
Moterys, mamos konferencijoje dalinosi labai vertinga savo patirtimi, kurią galėtų naudoti kiekvienas, auginantis vaikus – visa diena buvo tarsi perlas, dovana, todėl sunku suvokti, kodėl į tokį renginį taip vangiai renkasi tėvai? Dar vis sunku prisiimti atsakomybę už tai, kad vaikų auklėjimo kokybė, jų charakterių susiformavimas priklauso nuo tėvų sąmoningumo? Sunku suvokti, priimti ir eiti ieškoti atsakymų, ką daryti, kad santykiai su vaikais būtų sklandesni ir jų vaikystė būtų laimingesnė? Nežinau, gal ir ne čia atsakymas, bet man net gaila tiek išeikvotos konferencijos organizatorės Jurgitos Pocienės energijos.
Konferencijoje susipažinau su šeimų klubo „Kartu saldu“ įkūrėja Kristina Pikūne, kuriai smarkiai surezonavo mano energija tryškusi per kraštus manojo pasisakymo metu, ir ekspromtu gimė dar vienas susitikimas Vilniuje, jos klube.
Prienai. Šio miesto viešojoje bibliotekoje vyko įsimintinas susitikimas jau vien todėl, kad mano pasakojimas buvo tiesiogiai transliuojamas į dar 23 rajono bibliotekas. Va tai tau, kokios šiuolaikinės technologijos! Prienų biblioteka tokia šviesi, didelė, šviežiai restauruota – džiaugiuosi apsilankiusi ir duodu dešimt balų už susitikimo ir tiesioginės transliacijos organizavimą, šiuolaikinių technologijų pritaikymą, už nuostabią gėlių puokštę, kurią gavau dovanų ir už tiek daug nupirktų knygų.
Varėna – dar vienas mano aplankytas Dzūkijos miestas. Pastatas puikiai suremontuotas. Tiek jame, tiek Prienų bibliotekoje būdama jaučiau, tarsi būčiau jau ne Lietuvoje, o užsienyje, gal net toje pačioje Anglijoje.
Susitikimas su varėniškiais buvo mielas, nes labai netikėtai jame sutikau bičiulį, aktorių Alfą Šuriką. Kalbėjau ilgai ir labai daug, tačiau vairuodama atgal į Vilnių mintyse skaičiavau savo skaičiukus: „Degalai, trys valandos susitikimui, dar trys kelionei, dvi parduotos knygos ir dvi padovanotos… Monkės biznis. Gerai, kad ta loterija įvyko, nors degalai pasidengė.“
Kaskart aplėkusi kelis miestus ir skaičiuodama pinigus, kuriuos išleidau tam, kad susitikimai įvyktų, ir tuos, kuriuos gavau už parduotas knygas, vėl ir vėl prieinu išvadą, kad knygų rašymas ir pardavimas yra dar viena mano socialinė veikla ir į ją niekaip neverta investuoti dar daugiau savo laiko ir pinigų. Todėl manęs ir nėra kasmetinėse Knygų mugėse, nors kasmet kaip tik tą savaitgalį būnu Lietuvoje. Kartais mane pagauna didelis bandos jausmas ir norisi būti ten, drauge su kitais rašančiais, tačiau suskaičiuoju savo skaičiukus ir suprantu, kad ne tiek man svarbu garbė būti ten, kur ir priklauso rašytojai vasario paskutinį savaitgalį, kiek svarbu išmaitinti savo vaikus. Tiesiog šiuo metu mano tokie prioritetai.
Na ir paskutinis, mažutis, kamerinis susitikimas Vilniuje šeimos klube „Kartu saldu“ paskutinį vakarą prieš išskrendant. Labai gera susipažintu su naujais žmonėmis, ypač tais, kurie kuria, organizuoja ir neverkšlena, kad gyvenimas sunkus ir sudėtingas. Labai dėkoju Kristinai Pikūnei už pažintį. Galbūt tą vakarą ir nebuvau tokia energinga, kaip įprastai, nes per dvi savaites Lietuvoje tikrai išnaudojau visas savo „batereikes” ir jaučiausi gerokai nudusus…
Labai daug įspūdžių, susitikimų, naujų pažinčių liko kažkur už šio pasakojimo ribų. Širdyje jaučiu kažkokį liūdesį, nes apie daug ką nenoriu kalbėti dėl paprasčiausios priežasties – nenoriu didinti to, kas man neteikia džiaugsmo, o Lietuvoje tokių dalykų labai daug.
Kadangi prieš skrisdama į Vilnių tris dienas praleidau Kijeve, tai lyginau situaciją Lietuvoje ne su Anglija, o su Ukraina. Patikėkit, Lietuvoje viskas labai gerai.
Po šios kelionės žinau tvirtai dar vieną dalyką – kiekvienai progai pasitaikius, kokioje šalyje bebūčiau ir kokiame renginyje bedalyvaučiau – su pasididžiavimu dainuosiu lietuvių liaudies dainas. Tai bus manoji duoklė šaliai, kurioje gimiau.
Apkabinu ir dar kartą dėkoju visiems, ateinantiems į susitikimus, visiems, kurie dalinasi informacija apie renginius, visiems, kurie mane palaiko.

Kelionę iliustruojantis nuotraukų albumas štai čia: B. Jakučionytės kelionė per Lietuvą. 2017 vasaris. 

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.