Valdemaras. Einu ten, kur Dievas veda

Kiekviena mano diena pilna nuostabių istorijų. Kartais jos tokios neįtikėtinos, kad norisi jas užrašyti. Dažniausiai negaliu to padaryti, nes tai apie žmones, kurie aktyviai dalyvauja mano gyvenime. Todėl tas istorijas dedu į atmintį ir vis planuoju kada nors surašyti į knygas. Kada nors. Kai joms sueis senaties terminas…

Tačiau paskutinius mėnesius, tiksliau, beveik metus, man kasdien nutinka tiek visko daug, kad greičiausiai į knygas visko nepajėgsiu surašyti ir papasakoti. Mano kiekviena diena kaip koks realybės šou… Kai matau ne tik įvykius, bet ir sąsajas, kaip jie nutiko, kai galiu išaiškinti tų įvykių priežastis ir pasekmes, kai galiu nuspėti ar savotiškai išjausti įvykius, kurie būtinai nutiks…

Mano draugė Ilona, pas kurią tik ką kelias dienas viešėjau Kijeve, klausydama mano pasakojamų istorijų, sako, kad aš esu tokia kaip senolė pasakorė ir man reikia rašyti pasakas. Mano pasakojimų įdomu klausytis, jie juokingi, keisti ir įtraukiantys…

Taigi, vaikučiai, prieš  miegą, kaip senais gerais laikas rodydavo multikus ir „labanakt vaikučiai“, aš jums paseksiu tikrų tikriausią istoriją, kuri man nutiko šią savaitę.

Vykau į Kijevą groti su gongais ir kitais instrumentais dideliam renginyje, įvairius treningus organizuojančios kompanijos BTG gimtadienyje. Tame renginyje buvo pilna daugiau ar mažiau treniruotų, sąmoningų, įvairius mokymus praėjusių žmonių, taip pat apstu asmenybės ugdymo trenerių.

Prieš pat koncertą aš stipriai „užsiparinau“ dėl savo asmeninių priežaščių, nes vėl man sukilo klausimas važiuoti badauti į trijų savaičių retritą ar ne. Čia pat mane pasivedęs už kampo „paterapino“ vienas bičiulis, čia pat gavau profesionalų palaikymą su pasirinkimo ar sprendimo priėmimo pratimu iš labai patyrusios trenerės.

Koncerto metu turėjau intenciją dėl to pačio sprendimo, o po koncerto, kuris beje, praėjo puikiai, visi gavom užduotį užrašyti svajonę. Manasis raštelis skambėjo panašiai taip: „Dieve, duok jėgų ir vesk pačiu tiesiausiu keliu. Duok kantrybės ir meldžiu, atsiūsk kokį nors ženklą, kad lengviau susigaudyčiau į kurią pusę eiti.“

Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad paraleliai tuo pačiu metu Maskvoje vyko veiksmas. Mano draugės Ilonos bičiulis važiavo į traukinių stotį ir turėjo kitą dieną atvažiuoti į Kijevą, į susitikimą su ja. Jis stovėjo milžiniškoje spūstyje, iki traukinio buvo likę kiek daugiau nei pusvalandis, jis desperatiškai peržiūrinėjo lėktuvų skrydžius, tačiau šansų, kad atvažiuos laiku į Kijevą buvo mažai.

Susitikom visi trečiadienio vakarą, kitą dieną po mano koncerto, spektaklyje. Mane supažindino su gan keistos išvaizdos vyru: ilgaplaukis, ilgabarzdis, su kazoko kailiniais. Pasakė, kad jis yra tantra guru, radio ir TV laidų vedėjas, teatro kritikas ir t.t. Žodžiu, kietas bičas, veda seminarus ir šiaip valdo energijas, gali išjungti ne tik savo, bet ir kito žmogaus protą.

Po spektaklio susiruošėm  vakarieniauti ir jau vakarienės metu išsižioję klausėm ką Valdemaras, toks naujai sutikto pažįstamo vardas, pasakoja. Labiausiai tai užsinorėjau į jo vedamus septynių dienų tamsoje seminarus. Ne tik užsimaniau sudalyvauti pati, bet ir suorganziuoti Lietuvoje.

Važiuojant  link draugės namų, pavėžėjome ir Valdemarą. Jis papasakojo kaip važiavo į traukinį ir jokių šansų nebuvo į jį spėti, bet kažkokio stebuklo pagalba jis vis tik spėjo. “Pasimeldžiau aš, kad man ženklą atsiūstų.” – lyg juokais pasakiau, bet visi trys žinojom, kad tai ne juokas. Malda veikia ir aš jau daugybę kartų sau esu išsimeldusi neįtikėtinus dalykus ir sitacijas. Taigi, toliau važiuojant kažkaip ėmiau ir labai atvirai pradėjau pasakoti apie savo situaciją, savo klausimą, savo abejones. Jis paklausė ar aš noriu miego ir, kad galėtų man padėti su sprendimo priėmimu.

Nuvažiavome pas draugę namo ir prakalbėjome visą naktį. Apie daugybę dalykų. Apie tai kas aš esu, apie tai, kodėl man kartojasi situacijos, apie vyrus, kuriuos aš pritraukiu ir t.t. Apie energijas, Dievą, maldas ir ketinimus.

Kažkurią pokalbio valandą, kai jau buvau priėmusi jį į FB draugus, o FB jis vadinasi ne ta pavarde, kuri pase parašyta, jis kažką pasakodamas pasakė savo pavardę. Iljin.

Tai va, gerai, kad sėdėjau. Pasimeldžiau, kad Dievas man atsiūstų ženklą, tai atsiuntė Tantra Guru iš Maskvos su tokia pat pavarde, kaip mano buvęs vyras ir visi keturi vaikai. Aleliuja!

Prižadėjau Valdemarui, kad kada nors paimsiu iš jo interviu. Dabar jį traukiu į savo Nuostabių žmonių kolekciją ir su jo sutikimu pasakoju apie mūsų pirmą susitikimą. Tikrai žinau, kad ne paskutinį.

Pasakojimo pabaiga.

PS. Nuotraukose tai Valdemaras pernai metais besifilmuojantis filme, Jėzaus vaidmenyje.

PSS. Tikrai tikrai žinau, kaip stipriai mane myli Dievas ir, kad esu jo išrinktoji.