116. Turgelių tyrimas. Naujienos iš Brighton Vintage

Šiandien ta diena, kai norėčiau patobulinti savo paprastutį tinklaraštį, kad galėčiau pasidalinti ne tik žodžiais, bet ir vaizdais. Nes patirtos dienos įspūdžių neįmanoma atpasakoti žodžiais. Gaila, kad galiu pasidalinti tik FB sukurtu nuotraukų albumu. Pažiūrėkit ir viską suprasit štai čia 

O pasakojimas būtų toks.

Tęsiu savo tyrimą apie įvairiausius turgus, kuriuose galėčiau prekiauti savo rankdarbiais. Pasiprašiau į Brighton Vintage šou ir jie mane priėmė, tiesa, labai smarkiai neapsidžiaugė, nes vis tik mano prekės nėra vintažinės. Leido prekiauti organzos gėlėmis ir dekupažo sagėmis, nertais krepšiais.

Didesneniame Anglijos mieste problemos prasideda jau tada, kai reikia galvoti, kur priparkuoti automobilį. Įprastas, netoli Dome gallery, t.y. miesto centre parkavimas, kainuoja 1val – 5 svarai. Skaičiuokim nuo devynių iki keturių ir iš karto atsiras noras paieškoti ne taip arti centro. Automobilį palikome prie traukinių stoties už puseptinto svaro visai dienai ir susikrovę savo nelengvą krovinį ant mano legendinių ratukų (gal dar prisimenat kaip mes su juo vežiodavom daiktus Londono centre į Gongų maudynes), kurie buvo nenaudojami pora metų, patraukėm į Dome galeriją. Parodos organizatoriai rašė, kad eiti 10 min. Na, gal mūsų krovinys buvo labai sunkus, bet ėjom beveik 20. Tempėm savo ratelius su didele vitimi, kad viską parduosim ir grįžti bus lengviau, nes grįžti tai į kalną…

Mugė buvo puiki. Juokėmės, šokom dainavom, bendravom. Šalia mūsų stalo sėdėjo garbaus amžiaus Filipas (į „internetą nenorėjo“, tai nuotraukos nėra), kuris sužinojęs iš kur mes, paklausė:

-Priminkit, koks jūsų šalies garsus kompozitorius?

– Čiurlionis.

– O taip taip! Žinau jį!

Dar keisčiau buvo iš brito išgirti jo puikias geografijos žinias, išvardintas sostines. Jis žinojo ne tik Vilnių, bet ir Trakus, nors Lietuvoje niekada nebuvęs, žinojo Pabaltijo šalis , pradėjome diskutuoti apie kalbas ir jų šaknis. Tačiau, kai jis užrašė teisyklingai pavardę „ČIURLIONIS“ su varnele, tai tikrai norėjosi griūti iš koto. Pasisekė su turgaus kaimynu.

Mūsų prekybos vieta buvo fantastiška, nes pakėlus galvą balkone matėme tris žavias retro damas. Ne tik puikiai atrodančias, bet ir dainuojančias. Ne tik puikiai dainuojančias, bet sutikusias papozuoti ir su mano krepšiais.

Kažkur mugės vidury supratau, kad lietuviškas ale vintažas labai skiriasi nuo angliško. Jeigu mūsų merginos gėles į plaukus ar atlapą išradingai mokėjo pasiūti iš užuolaidos, tai britės puošė savo galvas plastikinėmis gėlėmis. Jeigu mums virvinės sietkelės yra istorijos dalis, tai bričių istorijoje tokių nebuvo. Na, kaip ir supratote kur link aš – su mano prekėmis britiškoje vintažo mugėje ne vieta.

Nepaisant to, kad pardavėm už visus 8 svarus, o dayvavimo mugėje išlaidos apie 70, vis tiek šiai mugei duodu dešimt balų už nuotaiką, reginį, įkvėpimą, puikias dainas, labai nuoširdžius žmones, laisvą Brighton dvasią. Šimtą balų reiktų duoti žmonių atsidavimui – kaip reikia mylėti save, savo gyvenimą ir savo pasirinkimą, kad eidamas į Vintage mugę nuo galvos iki kojų, skrupulingai pasipuoštum pagal temą ir eitum pasižmonėti?

Duočiau dar dešimt balų už prekias, kurių ten buvo devynios galybės. Labai man visko daug norėjosi nusipirkti: seno, nematyto, įdomaus ir brangaus, bet susilaikiau ir nenusipirkau nieko. Už tai sau irgi duodu dešimt balų.

O jeigu dar nesupratot kodėl čia teik tų balų visiems noriu duoti, tai pažiūrėkit gi tas nuotraukas.

O vežimėlį tempėm atgal… su visu kroviniu į kalną. Aš tempiau, Inesa stumė… Kartais reikia daryti daug judesių ir prakaituoti, kad rastum savo teisingą kelią. Kartais atrodo, kad tie judesiai ar veiksmas be reikalo, neapsimokėjo, geriau būčiau sekmadienį namie prasėdėjus… Bet kaip žinosiu tada pačias geriausias vietas ir būdus parduoti? Kaip suprasiu į kurią mugę verta investuoti pinigus ir laiką, o į kurią ne?

Po dviejų savaičių dalyvausiu dar vienoje mugėje tame pačiame Brigthon, toje pačioje Dome galerijoje. Tik šį kartą tai bus Brighton craft Alliance mugė. Patikrinsim kokie ten reikalai.