Apie iššūkius: ledinio vandens ant galvos, maisto produktų aukojimo, šiukšlių rinkimo, knygų sąrašo – nuo visų jų mirgėte marga internetas. Visi linksminasi, dar pasidalinę į dvi stovyklas – vieni varo kaip tik gali ant tų, kurie tokius iššūkius siuntinėja, o tie, kurie juos priima, “atsišaudinėja” įvairiausias argumentais. Ir vienaip negražu, ir kitaip nesmagu, vieniems nerimta, kiti net paaukot pamiršta. Dar nesusimaišėt? Aš jau. Laukiau, kada man kas ką atsiųs, bet nieko negavau, todėl tyliai ne vieną dieną mąsčiau: „O kas man būtų tikras iššūkis?“ Toks, kurį patyrusi iš karto užsimanytum pinigų kam nors paaukoti. Ir sugalvojau, tiksliau mane įkvėpė viena iš Lietuvoje būnant nutikusių istorijų. Labai dažnai nuėjusi į kokią įstaigą ir ko nors prašydama mėgstu pabūti linksminanti beždžionė, nuolat tauškianti: „Taigi nusišypsokit, gyvenimas puikus! Oras gražus! Aš tik baudelę čia susimokėti atėjau, bet jūs toks rimtas, net nepatogu, kad taip trukdau.“ Nesiplėsiu apie tai, koks sunkus gyvenimas Lietuvoje gyvenantiems, ir kaip tas sunkumas atsispindi jų veiduose – apie tai jau ne vienas rašė ir garsiai kalbėjo, prie baudų irgi dar grįšiu, bet taip pakalbinti įvairūs pareigūnai, dažnai ir privačių paslaugų sektoriaus darbuotojai tarsi pasimeta, nebežino ką atsakyti, tik ta pačia rūsčia mina teisintis: „Nepiktas aš, tik šiaip labai užsiėmęs.“ Visaip stengiuosi juos pralinksminti, nes man visad linksma, kad jie tokie nelaimingi. Provokuojami šypsotis nepradeda, greičiausiai man nusisukus pirštą prie smilkinio pasukioja, bet po tokių susitikimų aš dar ilgai šypsausi. Nežinau jokios kitos tautos, kurioje žmonės būtų tokie rimti ir taip sunkiai dirbtų, tautos, kurioje užsukęs net pirkti klientas yra baisi bėda, todėl gyvenant Londone vis užsimirštu, kad lankantis įvairiose įstaigose Lietuvoje reikia tarsi atsinešti ir papildomą apsaugą ar skafandrą, kad tavęs neužmuštų žvilgsniu, mina, žodžiais.
Taigi, reikėjo man pas notarą parašyti sesei sutikimą, kad gali drauge skrisdama vežtis ir mano mažąjį Teodorą. Užėjau Trakuose pas notarą susitarti dėl priėmimo. Buvau su Teodoru. Oras buvo fantastiškas, mano nuotaika irgi, atostogos. Įėjau visa atsipalaidavus ir tikrai pamiršusi visokius skafandrus ir apsaugas. Prie stalo sėdėjo dvi administratorės. Pasakiau, kad man reikia įgaliojimo. Viena pakėlė galvą ir griežtai pakeltu tonu paklausė:
– Kokiu tikslu?
– Įgaliojimo sesei, nes ji skris su mano vaiku.
– Kur važiuosit?
– Namo. Mes gyvenam ne Lietuvoje, aš skrisiu anksčiau, sesuo su juo po savait…
– Klausiu į kokią šalį?! – labai garsiai ir grubiai nutraukia mano pasakojimą.
Tarsi kokiam perkūnui trenkus karštligiškai pradedu galvoti: “Jėzau, į kokią šalį? United Kingdom? Ne. Great Britain? Didžioji Britanija? Ne. Jungtinė Karalystė? Anglija? Londonas?” Žodžiai užstringa burnoje iš siaubingos baimės neteisingai atsakyti. Šiaip ne taip “išgimdau”:
– Anglija.
– Ne įgaliojimo jums reikia, o sutikimo, ketvirtadienį, antrą valandą. Turėti pasą, vaiko dokumentus, duomenis žmogaus, kuriam sutikimą rašysit, – vis dar taip pat grubiai ir pakeltu tonu paaiškino man.
Gerai, gerai, skubiai užsirašau į knygelę, kada ateiti, kad iš baimės nepamirščiau, čiumpu vaiką ir nešdinuosi lauk. Ir taip jau labai sutrukdžiau žmonėms gyvenimą gyventi. Kažkodėl šį kartą man nebuvo juokinga ir išėjusi dar pusę dienos apie tą moterį galvojau. Na, ką aš jai blogo padariau, kad mane taip sutiko ir taip išlydėjo? Aš tik užėjau paklausti, bet per dvi minutes ji sugebėjo mane taip išblaivyti nuo gerų atostogų, nuotaikos ir gero oro, kad jaučiausi tikrai kaip po ledinio iššūkio. Ilgai aš to įvykio nepamiršau, apie tuos ledus ant galvos galvojau ir sugalvojau taip: „Kai tik kas nors mane taip sutiks Lietuvoje, taip iš karto paaukosiu pinigų kokiam varguoliui.“ Nereikės nei vandens ant galvos užsipilt – nuėjai į kokią įstaigą, gavai “gerą” žodžių ir emocijų niuksą tiesiai į veidą ir eini pinigus pervesti. Po tos istorijos ilgokai sprendžiau, kam čia pirmiausia pervesti, kad nuslinktų tas notarinis šūdinas šešėlis nuo manęs. Prieš porą dienų pamačiau vieną FB pasidalintą istoriją apie Biržuose gyvenančią 73 metų Janiną Simonaitienę, kurios sūnui mirus, ji pasiėmė auginti du nepilnamečius anūkus. Pagal Lietuvos įstatymus jai buvo atimtos visos vaikų pašalpos, išmoka priemonėms į mokyklą pirkti, nemokamas maitinimas, pašalino iš eilės, kurioje jie buvo pirmi, socialiniam būstui gauti. Tikra bėda, verkia močiutė. O, galvoju, čia labai tiks mano auka už notarišką ledinį iššūkį! Taip, aš daug neturiu, kartais man pačiai kas nors pinigų perveda, norėdamas padėti, bet ta močiutė tikrai nuskriausta labiau ir gyvena blogiau nei aš.
Ateityje planuoju daryti taip ir toliau. Dalinuosi savo iššūkiu su jumis, nereikia net vandens ledinio ant galvos piltis – apkaukė kas nors, aplojo, tai eik ir padaryk pavedimą.
Grįžtu prie istorijų apie baudeles. Kodėl jas vadinu šlykščiai mažybiškai suprasit paskaitę dar vieną man nutikusią istoriją. Ji prasidėjo daugiau nei prieš dvejus metus. Pirkau automobilį ir teko jį apdrausti ne pas savo nuolatinį brokerį, bet prie “Regitros”esančiame viename iš kioskelių. Nusipirkau metams ir pamiršau. O ir kodėl turėčiau nuolat apie tai galvoti, jeigu daugybę metų iki šiol draudikas visada praneša, kad po mėnesio baigsis mano civilinis draudimas ir pasiūlo net kelis galimus variantus, rūpinasi, kad tik laiku nusipirkčiau kitiems metams. Aš daug metų džiaugiausi pagaliau atsiradusia civilizuota tvarka ir, kad kažkas rūpinasi mano problemomis. Deja, praėjus metams po paskutinio automobilio pirkimo niekas man nieko nepranešė ir tai, kad mano draudimas jau prieš dvi dienas pasibaigęs pamačiau atsitiktinai – reikėjo su tuo automobiliu į užsienį važiuoti. Skubiai nusipirkau draudimą – nesu kokia piktybinė, vengianti draustis, suprantu privalomo civilinio ( ir net kasko) draudimo esmę ir prasmę. Apsidraudžiau ir išvažiavome po atostogų į Londoną. Po dviejų mėnesių gavau iš savo kaimo paštininkės žinutę, kad man atėjo šaukimas į teismą. Na, visi žinot, kokios mintys sukasi galvoje gavus šaukimą ir kai nežinai, už ką jį gavai. Paskambinau duotu telefonu pasiteirauti kas, kodėl, kur ir už ką mane kviečia. Prieš tai dar buvusio vyro paklausiau, gal jis mane už ką nors į teismą padavė, nes daugiau neturėjau jokių idėjų. Atsiliepęs pareigūnas mielai man paaiškino, kad mano vardu registruotas automobilis važiavo be civilinio draudimo. O kaip jie sužinojo, klausiu? Juk sustabdę nebuvo. “Čipai” stovi ir jie viską fiksuoja” – paaiškino man pareigūnas. Pasakiau, kad aš Londone ir mes su juo pradėjome susirašinėti elektroniniu paštu. Jis  – mane kviesti apklausai, aš – atsikalbinėti, kad ne aš vairavau, kad nežinau, kas vairavo ir taip toliau. Jis kalbėjo apie keturiasdešimt litų baudą, o man ne tiek baudą buvo gaila mokėti, kiek norėjau patikrinti, kaip veikia sistema, kaip dirba policininkai, kurių aš bijau labiau nei maro. Taigi, pasakiau, jam kad nežinau kada būsiu Lietuvoje, galbūt po metų, rugpjūčio mėnesį. Buvau girdėjusi apie pusės metų senaties terminą. Gal ta bauda dings į niekur, kaip ir atsirado. Na, bet ne čia istorijos esmė. Policininkas dirbo gerai – vos atvažiavus į Lietuvą šią vasarą atostogauti gavau jo laišką, kad jis vis dar manęs laukia apklausoje. Aš nuėjau, labai smalsu man buvo na kaip čia taip, dvi dienas be draudimo ir bac bauda iš karto? Jie ką, veikti neturi ką, tik žioplius gaudyti ir juos bausti? Nuėjau ir tą policininką apie viską ištardžiau (cha, turėjo būti atvirkščiai). Pareigūnas pasitaikė malonus ir geranoriškas, labai vertino tai, kad aš atėjau, todėl papasakojo man gal net daugiau negu derėjo. Taigi, draudikai, tie patys, kurie turėtų užsiimti prevencija, kad visi vairuotojai laiku gautų pranešimus apie besibaigiantį jų draudimą, perka ir stato įrenginius, kurie skanuoja visus pravažiuojančių automobilių valstybinius numerius. Tada jie tuos numerius tikrina duomenų bazėje ir, jeigu randa neapsidraudusį, siunčia pranešimus policijai, o šie privalo reaguoti ir “nusikaltėliams” skirti baudas. Argi ne kuriozas? Draudikai turi duomenų bazę ir žino, kurio automobilio draudimas pasibaigęs, bet negali perspėti prieš tai vairuotojo? Jie investuoja milijonus, kad pagautų nusižengėlį, bet piršto nepajudina, kad susirinktų pinigus iš visų, norinčių susimokėti. Visą šitą savo filosofiją papasakoju policininkui, jis pagiria mane už sąmoningumą, aš susimoku tuos keturiasdešimt litų už savo žioplumą ir tikrai pykstu. Bet ne ant policijos – juos daugybe nereikalingo darbo užkrauna LR transporto priemonių draudikų biuras (pavadinimą užsirašiau policininko kabinete). Taip vadinasi ta įstaiga, kuri “čipus” įrenginėja. Man pikta dėl to, kad Lietuvoje vis dar taip giliai įsišaknijusi ir vis gilyn šaknijasi ne prevencijos, o baudimo politika: suvaržyti, pagauti, nubausti, apriboti, uždrausti. Kodėl nepaskambinat tiems, kurių draudimas greitai baigsis? Kodėl neparašot jiems laiško? Nejaugi tai nėra pigiau, paprasčiau ir žmogiškiau, nei pirkti velniažin kiek kainuojančius įrenginius ir statyti juos kad gaudytų? Įdarbinti žmones, kurie vykdo tą kontrolę, užversti policiją savo pranešimais? Fe, šlykštu ir tikrai smirda.

Taip smirda ir daugybė kitų dalykų. Man kartais atrodo, kad visa tai vieną gražią dieną sprogs ir aptaškys visas sienas. Būsiu šį kartą baisiai nepopuliari – parašysiu dar ir apie politiką. Praeitą kartą, vos tik užsiminus apie R. Šimašių, mane pradėjo atakuoti pasipiktinusių ir nepritariančių laiškai: “Aš taip jumis tikėjau, o jūs R. Šimašių išsirinkot?” Daugybė dalykų Lietuvoje smirda taip, kad net užsiminti apie tai negalima, tarsi prabilus, rupūžės pradės šokti iš burnos. Politika man smirda taip, kad kažkada buvusi labai pilietiška ir politiška liberalė, prieš kelis metus spjoviau į visą tą reikalą ir nusprendžiau daugiau nebebalsuoti – koks skirtumas balsuosiu aš ar ne, vis tiek visi prisidirbę tiek, kad po rinkimų valdžioje pasikeis tik pavardės, bet situacija Lietuvoje liks tokia pat kaip buvusi. Taip, jau girdžiu pasipiktinimo šūksnius: “Kaip šitaip galima? Reikia balsuoti, privaloma!” Bet man nėra ko slėpti, aš nebalsavau paskutinius trejus metus nei karto. Tiesiog neradau savyje jokio motyvo tai daryti. Bijojau kam nors tai pasakyti, bet dabar papasakosiu savo politiškumo istoriją ir patirtį. Taigi, mano gyvenime politika prasidėjo prieš dvidešimt metų. Tada savo bosės Ritos Dapkutės pakviesta ir paraginta tapau jaunąja liberale. Man buvo smagu dalyvauti jų veikloje, nes tai buvo jaunų ir veržlių žmonių kompanija, kurią puošė dabar puikiai visiems žinomi A. Zuokas, R. Šimašius, G. Steponavičius, E. Masiulis. Smagu buvo tol, kol ten neatsirado Paksas. Jam pasirodžius, mano partinė veikla nutrūko, tik kai kurios pažintys išliko. Nesiskundžiau savo gyvenimu ir būdama apolitiška, tik kartais sąžinė grauždavo, kad nebalsuoju, bet šią vasarą mano įsitikinimams koją pakišo Ukraina. Londone viešėdama draugė Ilona iš Kijevo vieną ramų vakarą, parke ant žolės betįsančią, mane pradėjo kamantinėti apie politiką. Na, aš jai išsakiau savo nuomonę. Tą pačią, kurią ką tik papasakojau. Ilona pasakojo apie Ukrainos situaciją. Po Maidano, iš valdžios pašalinus visą prezidentinę irštvą, ukrainiečiai atsidūrė tikrai nepavydėtinoje situacijoje. Jie mielai pakeistų valdžią, eitų balsuoti ir išrinktų naują, bet kad nėra iš ko rinktis. Tada Ilona įsmeigė į mane savo skvarbias žydras akis ir pareiškė, kad mano nuomonė apie politiką yra klaidinga:
– Jeigu nepasitiki jokia partija ar yra nors vienas politikas, kuriuo tu tiki kaip žmogum, bet ne politiku?
– Taip, yra. Pažįstu vieną tokį, kuriuo pasitikiu kaip žmogum, nors tikrai ne visi jo pasisakymai ir įstatymai, kuriuos palaiko, patinka. Suprantu, kodėl negali ir neturi man viskas patikti.
– Tu privalai būtinai palaikyti jį ir paklausti, kuo gali būti naudinga. Taip tu prisidėsi, kad situacija keistųsi, nes jeigu visai nieko nedarysi, tai kaip gali kas nors pasikeisti?
Ilonos žodžiai ilgam užstrigo ir sukosi mano mintyse. Kelis mėnesius galvojau. Politiką tai aš pažįstu ir galbūt palaikyti jį galėčiau, ir padėti kaip surasčiau, gal jis pas man ką pasiūlytų, bet kaip aš garsiai visiem pasakysiu apie savo pasirinkimą? Taigi, mane kiaušiniais apmėtys ir visokiais žodžiais išvadins. Kaip aš atrodysiu? Kam čia liesti tokias skaudžias temas ir gadinti savo gerą vardą? Žinau, kad čia pat ir atsakymas. Jeigu protas neleidžia, tai širdis pasakys, kaip teisinga. O širdis sako, kad kaip tik apie tai ir turiu kalbėti. Papasakoti kodėl taip nusprendžiau, kodėl mes turime būti apsisprendę ir kodėl turime palaikyti tuos, kuriais pasitikim. Tebūnie ne kaip politikais, bet tikim jais, kaip paprastais žmonėmis. Tikim jų vertybėm, jų darbais ir gerais ketinimais. Aš tikiu R. Šimašium. Jo atlikti darbai mane įtikino, man priimtinos jo vertybės, jis nėra įsipainiojęs į jokius skandalus, jo netampo STT po teismus, yra vedęs, augina tris vaikus, kalba blaiviai ir puikiai naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis, vadinasi, yra šiuolaikiškas ir inovatyvus. Žinau, kad nėra lengva pasirinkti ir juo labiau apie tai deklaruoti. Bet aš noriu pokyčių Lietuvoje. Norėčiau į ją kada nors sugrįžti. Todėl deklaruoju savo sprendimus ir kviečiu kiekvieną apgalvoti savo pasirinkimą.
Tiek daug ir vėl liko nepapasakota. Jau labai gretai paskelbsiu visą konferencijos „Sumanios mamos erdvė“ programą, kuri vyks parodoje „Vaikų šalis“ lapkričio 21 – 23 dienomis.
Pabaigai skelbimas/kvietimas. Spalio 2 d. 19 val. kviečiu visus į susitikimą Londone, knygyne “Knygnešys”, Lituanica Shopping Center, Alpine Way, E6 6LA. Kabėsim apie “Moterį iš raudonos Audi” ir šiaip apie gyvenimą. Gerų emocijų dozę garantuoju.

baneris

Facebook Comments

4 COMMENTS

  1. Labai faina pirma dalis apie valdininkus. Jaučiuosi akurat taip pat, reaguoju audringai. Nejuokinu, bet paparašau tiesiai: “O dabar tą sakinį iš naujo, visą ir mandagiai”. Jei nepadeda, pasiklausiu, kas čia klientas – paprastai po to klausimo apsiramina. :)))

  2. pozityvumas – sveikintina. tik visada man keista, kai deklaruojam, kad esam teigiamam jonų junginyje, o šnekam veik vien apie neigiamybes. ir tas kad visi visur kalti ir juokingai skamba. aš pasistačiau mašiną aikštelėje ir gavau baudą, nes nepamačiau, kada uždėjo ženklą, kad draudžiama statyti. manęs neinformavo nei sms, nei skambučiu, nei laišką parašė, nei laikraštyje paskelbė, kad šioje aikštelėje draudžiama bus nuo šiol statyti mašinas. tai kas kaltas? aš, kad žioplė nežiūriu ir akys nefiksuoja pokyčių? ar kažkas, kas kažko neinformavo? gal ir neadekvati situacija. bet nežinoti, kada baigiasi technikinis, draudimas, tai tas pats, kas aiškinti, kad pritrūkau degalų, nes degalinė neinformavo. tai aš ką manau labai paprastai, kad jei mes esam pozityvūs ir visų pirma rūpinamės savimi ir savo gerove, tai gyvenimas teka tik gerumo linkme ir to nuolatinio verkšlenimo, kad lietuvoje blogai, nesuprantu. Aš esu pozityvi, stengiuosi, kiek galiu, man dažniau nepasiseka, nei sekasi, bet man čia gyventi yra gera, žmonės yra normaliai draugiški, yra ir besišypsančių ir niūrokų veidų. Bet jūs man pasakykit kur jų nėra? Sistema yra tokia, kokią mes susikuriam. Tad linkėčiau kurti ir burti aplinkt save teigiamą pozityvą, o ne apsimestinį, kad neerzintų ir nepykdytų jokios kvailos bobikės 😉

  3. Skaitau, ir atrodo, kad tik dabar išmokau skatyti, nes teisingi žodžiai atveria skraistę. Kuri visada užverta ir skaitant bet ką, ji neatsidaro, nelieka džiaugsmo, įdomumo, net nejausdavau, kad skaitau…
    Ačiū. Turėsiu jėgų atsigauti, nes šiandien sužinojau, kad sumokėjau 28 litus, kad draudimo nebūvimas, nes draudimo brokeris nepraneshė, kad jis baigėsi, panaikino numerių galiojimą. Tai kaip šaukštas į kaktą ir tai tik vienas iš šio trečiadienio… o jų buvo keli.
    Kaip atsigauti? Kaip rasti jėgų? Kaip išmokti skaityti? Iš karto kaltini save, pamiršai, nežinojai, nespėjai, skaitei ir nesupratai, klausei žinias bet nepasimokei…. imk dabar! Kentėk!

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.