Na gerai jau, sukaupiau drąsą ir leidžiuosi į dar vieną tamsią savo vietą. Viršsvoris – nutukimas – valgymo sutrikimai – emocinis valgymas.
Vadinkit kaip norit, tačiau su šia liga (taip, liga, ir te išdįsiu aš tai garsiai pasakyti) gyvenu berods nuo penkiolikas. Tada iš tėvų namų kaime išvažiavau gyventi į bendrabutį mieste ir toks įvykis davė mano kūnui stiprų pokytį: pasikeitė ir maistas, ir fizinis krūvis. Mes tikrai labai nesveikai valgėm bendrabutyje, o dar tais laikais valgyti mėsą su bulvėm ar duona buvo absoliučiai normalu. Tiksliai neprisimenu, bet tuomet svėriau apie 70 kg, nes pamenu kaip per pirmas vasaros atsotogas, kai man buvo šešiolika, pora mėnesių gyvenau grafiku: pusryčiai – 5 kilometrai su dviračiu į grūdų sandėlį – fizinis darbas – pietūs, dar tada iš kolūkio valgykos atvežti kotletukai – vėl fizinis darbas, koks nors karštų grūdų kasimas, oi gera pirtis – 5 kilometrai su dviračiu namo. Po tokios vasaros svėriau 64 kg ir tai yra mažiausias kada nors buvęs mano svoris. Čia, matyt, mane ir „užklinijo“, nes nuo tada visą gyvenimą kūdinausi, laikiausi įvairiausių dietų, iš esmės pakeičiau valgymo įgūdžius. Normalioje būsenoje sverdavau apie 72 – 74 kg, bet vos tik kas nors pasikeisdavo, pvz.: aštuonis mėnesius dirbau konditerijos ceche, mano svoris kaip patranka šaudavo aukštyn. Pamenu, kad po darbo kepykloje žandukai ir šoniukai pasipildė gerais dešimt kilų. Ir vėl alinančios dietos, bėgimas, šokiai, mankšta, kalanetika… bile kas. Numečiau tuos dešimt kilų vien dėl to, kad beveik kas vakarą pora valandų šokdavau su vilnoniais tautiniais rūbais – vesdavau vakarėlius ir šokdindavau restorano klientus.
Svoris lyg ir apsistojo ties 72 kg ne vieniems metams, o aš vistiek ėdžiau ir ėdžiau save, kad esu stora, kad man reikia laikytis dietos. Ir nuolat tą dariau. Beveik dešimt metų. Susilaikymas nuo saldumynų, bandelių, kepinių, mėsa tik su daržovėm ir t.t.
Tačiau išaušo toks rytas mano gyvenime, kai nėštumo testas parodė dvi rausvas juosteles. Man tada buvo 28 m. Negaliu pasakyti kodėl ir iš kur aš ištraukiau tokią nesąmonę, kad žinia apie nėštumą mane atleidžia nuo bet kokios dietos, kad dabar tai jau tikrai galiu valgyti ką tik panorėsiu. Ir aš valgiau. Surydavau keturias bandeles su varške ir būčiau surijusi dar tiek pat. Aš rijau viską, ko neleidau sau daugybę metų. Rijau, rijau, rijau. Būdama šeštam – septintam nėštumo mėnesį nuolat sulaukdavau klausimų kada jau gimdysiu arba ar aš laukiausiuosi dvynių, nes tada jau buvau priaugusi gerus dvidešimt kilų, tai yra, svėriau arti šimto. Paskutinį nėštumo mėnesį svarstyklės žiauriai ir negailestingai rodė 115 kg. Aš smarkiai nesisielojau, tikėjau šventai, kad pagimdysiu ir tada, kaip ir dauguma, viens du ir numesiu tuos visus keturiasdešimt ar dar daugiau kilų…
Deja… jie tarsi užstrigo ties devyniasdešimt ir užstrigo ilgam. Mažiau nei po dviejų metų, kai pastojau su antru vaiku, istorija vėl kartojosi. Tik dabar jau startas buvo ne 72 kg., o visi 90. Vėl nenuginčijama, pačiai sau suteikta, teisė ryti viską, ką tik noriu: ledus, pyragus ir bandeles. Tiksliai neprisimenu kiek tų kilų buvo prieš važiuojant gimdyti, bet aš stengdavausi jau ir nesisverti. Nes ir su trečiu vaiku buvo tas pats. Gal koks 130 kg. Žiauru, bet taip. Tarp nėštumų nuolat ėdžiau save, na kodėl kodėl aš tada, kai svėriau tuos savo 72 kg visą laiką galvojau, kad esu stora ir kad man reikia mesti svorį??? Mielai būčiau pasiėmusi atgal savo tuos, kad ir 75 kg ir laimingai, savim patenkinta, gyvenus.
Po trijų gimdymų  ir vėl išbandžius įvairius būdus, dietas, fizinį krūvį, pasidaviau. Supratau, kad negaliu viena su savim nieko padaryti ir prisidaviau Tulčinos Natūralios medicinos centrui. Susimokėjau krūvą pinigų, bet po kelių mėnesių išleido jie mane su 76 kg – numečiau apie dvidešimt kilogramų ir ramiai gyvenau kelis metus.
Kol ir vėl nepastojau. Jau buvau išmokusi kitaip valgyti, ilgą laiką nevalgiau mėsos, bet vis dar norėdavau tų suknistų bandelių ir saldainių. Ketvirtas nėštumas ir vėl atidarė ledų, bandelių, snikerių, pyragėlių ir tortų valgymo čakrą. Paskutinį mėnesį nebesisvėriau, bet svoris buvo tikrai daugiau nei 115 kg. Apie keturiasdešimt kilogramų per devynis mėnesius, brolyti!
Po gimdymo tas svoris niekur nedingo. Su tuo šimtu savo nuosavų kilogramų emigravau į Angliją. Niekur jie net neplanavo dingti nepaisant to, kad valgiau tikrai nedaug. Palaipsniui supratau, kad tai ne suvalgomo maisto kiekio problema, o kažkas mano galvoje. Gal emocinis nesaugumas, gal baimė neturėti ką valgyti, gal šiaip priklausomybė nuo maisto. Pradėjau „dirbti“ su savo mintimis, po truputį dėliotis savo kasdienos valgiaraštį, kad jame būtų tai, kas man patinka valgyti, bet ir būtų sveikas maistas, klausti savo kūno, ko jis nori, įsiklausyti į jį.
Per kelis metus tas valgiaraštis nusistovėjo labai stabilus. Rytas prasideda nugestintos sodos šilto vandens stikline, pusryčiai – vaisių kokteilis su linų sėmenimis ir chia sėklomis, kartais riešutais, uogomis. Priešpiečiai – morkos ir pastarnokai, pietūs – salotos su žuvimi ar sūriu, vakarienei kokia kiaušinienė, sriuba, troškinys.
Taip valgant svoris pamažu krito ir per kelis metus numečiau apie dvidešimt kilogramų. Iki 85. Kartais užeidavo noras sugriešinti kokiu nors ekleru, bet kas rytinis saldžių vaisių koktelis su laiku visai pradangino norą valgyti saldumynus. Na, nebent prieš mėnesines kokio saldainio užsimanydavau, o šiaip pradėjau gyventi ramiai, stabiliai, kažkokioj harmonijoje su savo maistu ir savo kūnu. Priėmiau jį ir nustojau norėti sverti 64 kg, kaip tada, kai man buvo šešiolika. Mano maitinimasis tapo gan stabilus, išeidavau iš ritmo tik per keliones, bet pradėjau ir į kiekvieną skrydį įsidėti sau tinkamus užkandžius ir pora citrinų, jeigu atsibudus po skrydžio svečiuose ar viešbutyje negaučiau. 
Štai taip, mažais žingsneliais, labai švelniai sau, per kelis metus sudėliojau sau ramų kasdienį valgymą, kurio metu svoris ne tik neauga, o dar ir koks puskilogramis kas mėnesį nukrenta. Dažnai mintyse kalbėdavausi su savimi ir savo kūnu, susitaikiau su juo, tiek pjaustytu, randuotu, savo nukarusiu pilvu, kasdien po kruopą daugiau pradėjau jį mylėti. Mylėti po gramą kiekvieną savo 85kg. Priėmiau, kad nutukimas yra liga ir gydžiau save nuo jos.
Kartais pasiparindavau, kad visai nenoriu gerti vandens ir niekada gyvenime jo negėriau, bet šį pavasarį kažkas pasikeitė su manim ir pradėjau vandenį gerti beveik kibirais. Išgeriu mažiausiais tris litrus, o kartais net penkis, vandens kasdien. Taigi, viskas tarsi stojosi į lentynas. Ir gyvenau be jokios savęs prievartos, valgiau tik tai, ką norėjau, kas man skanu.
Ir atėjo į mano gyvenimą ilgai lauktas pasninkas. Ilgai lauktas todėl, kad jaunystėje esu ne kartą pasninkavusi po dešimt dienų ar savaitę ir puikiai prisimenu tą gerumo ir euforijos būseną. Pasninkauti nusprendžiau dėl sąmoningo ryšio su Dievu stiprinimo, dėl savo vibracijų pakėlimo. Labai džiaugiausi tai darydama net tris savaites. Žemiau rasite visus mano pasninko metu rašytus užrašus.
Šiandien tik norėjau sąžiningai pasipasakoti kaip aš jaučiuosi dabar ir ką išgyvenau po pasninko. Ta mano įžanga apie valgymo sutrikimus buvo ne šiaip sau tokia ilga. Norėjau, kad jūs suprastumėt kodėl man atsitiko tai, kas kitiems galbūt ir nenutinka.
Pasibaigus 21 dienos pasninkui, t.y. keturios paros sauso pasninko, trys – su vandeniu, septynios su sultimis ir dar septynios – termiškai nepdoroti vaisiai ir daržovės, aš pradėjau ryti viską, kas tik pakliuvo po ranka: keptas bulves, picas, makaronus, blynus – tai, ko paprastai nevalgau. Jau keli metai man žiauriai neskanūs bet kokie miltiniai patiekalai.
Trijų savaičių pasninkas tarsi nulupo nuo manęs visus mano apsauginius sluoksnius, atvėrė juodžiausias valgymo sutrikimo skyles, mano pūlinius ir senas senas žaizdas, supratau, kad aš tikrai turiu problemų, kad turiu atsisėsti ir padirbėti su savo įsitikinimais ir tuo, kas čia man į paviršių išplaukė. Tačiau aš atidėjau šitą saviterapiją neribotam laikui ir ištisą savaitę ėdžiau, ėdžiau, ėdžiau ir nekenčiau savęs. Po savaitės man darė planinę operaciją su pilna narkoze ir tai dar labiau žudė mano kūną, dar labiau nekenčiau savęs. Po savaitės tas beprotiškas alkio jausmas sumažėjo, per ją supratau, kad niekur nuo savęs nepabėgsiu ir turėsiu grįžti į tą vietą, kur savęs nekenčiu, kur ėdu, kur bijau, kad neužteks maisto, kur bijau, kad dėl kiekvieno suvalgyto gramo man priaugs kilogramas.
Mano kūnas kraustėsi iš proto. Lopiniais išsausėjo oda, man buvo beprotiškai šalta ir šalta iki dabar, aš nenorėjau gerti vandens, nenorėjau rytinių kokteilių ir man viskas buvo šlykščiai saldu. Raugiausi sau kopūstus, pradėjau valgyti žuvį ir net norėti mėsos. Norėjau visai kažko kito, nei įpratusi valgyti paskutinius pora metų. Negaudavau cukraus iš rytinių vaisių kokteilių, todėl vėl norėjau šokoladų, saldainių, pyragėlių brrrr….
Man tarsi subiro visa mano išieškota maitinimosi sistema, iššokinėjo saugikliai ir tik po gero mėnesio vėl pardėjau pamažu, mažais žingsneliais grįžti prie savo rytinių kokteilių, vandens gėrimo, morkų ir salotų. Bananą į kokteilį įsidėjau pirmą kartą gal tik praeitą savaitę – vis dar buvo per saldu. Sugrįžus į valgiaraštį vaisių kokteliams pamažu aprimo saldumynų poreikis. O dar prieš tris savaites buvę svečiai iš Lietuvos atvežė tiek visokių saldainių ir saldumynų, kad iki šiol man ant veido parašyta kiek aš jų suvalgiau – kaip tik šokoladas, taip ir spuogas ant veido. Vis dar labai nemyliu savęs ir savo kūno. Žinau, kad turėsiu po centrimetrą „atidirbti“ jam, tai kame nuskriaudžiau. Mėnesio laikotarpyje numečiau ir vėl priaugau beveik 10 kg.
Niekas nebūtų manęs atkalbėjęs  ne pasninkauti ir jokie argumentai nebūtų padėję, bet šiandien aš labai aiškiai žinau, kad vargiai kada nors dar kartą darysiu savo kūnui tokią šoko terapiją. O jūs, jeigu ketinate tai pabandyti, labai rimtai apgalvokite ar tikrai neturite tokios ligos kaip nutukimas, nes ji išlįs ir labai skaudžiai įkas. Per pasninką visas prarastas svoris labai greitai atauga, todėl dėl mažiau kilogramų net  nesvajokite to daryti.
Ar pasiekiau savo norėtą tikslą ir pakėliau savo vibracijas? Dar nežinau, galbūt tai pasimatys su laiku. Supratau, kad pranavalge vargiai aš kada tapsiu. O kad išgyventas procesas padėjo priimti kai kuriuos svarbius sprendimus, tai tikrai taip. Tik ar reikėjo už juos mokėti tokią kainą – nežinau.
Tai štai tokia mano atvira išpažintis apie 21 dienos pasninką.
P.S. Nuotraukoje nėra pačio storiausio Birutės varianto – prie to kairėje vaizdo reiktų pridėti dar dvidešimt kilų. Tokia plona, kaip kraštinė iš dešinės, buvau tik po pasninko – šiandien su plius 10 kg. 
P.S.S. Žemiau visi pasninko užrašai. Skaitykit, jeigu netingit. 
2017 11 21 Pasninkaujančios užrašai. Pirmoji diena. 
Ji buvo vakar. Turbūt nieko naujo aš nepapasakosiu, tik šiaip įdomu užrašyti ir dalintis savo patirtimi. Esu pasninkavus ne kartą. Po savaitę ar dešimt dienų, tik l seniai, dar prieš gimstant vaikams. Ir darydavau tai kažkur išvykus į gamtą. Planavau ir šį kartą vykti gamton, trim savaitėm į Lietuvą, tačiau Visata pakoregavo mano planus. Likau namuose, susitariau su vaikais, kad leistų man kuo ramiau ir tyloje būti. 
Pirmąsias tris paras ketinu būti ant sauso pasninko, t.y. negerti net vandens. Beje, tai nauja patirtis, nes iki šiol buvę pasninkai vyko su vandeniu. Vakar buvo pirmoji diena ir ji praėjo labai sklandžiai. Jokių kasdienių darbų stengiausi nedirbti. Į kompo pusę net žiūrėti negaliu. Stipriai padeda gyva ugnis, todėl namuose susikuriam „lužą”. 
Tikiu, kad gamtoje, su bendraminčiais, su pranajamos sesijomis būtų stipriai efektyviau, tačiau kartais svarstyklės „Šeima” nusveria. 
Pasninkauju su intencija – auka Dievui. Meldžiuosi minčių ir sąmonės skaidrumo, vedimo pačiu tiesiausiu keliu.
2017 11 22 Antra para.
Sausai, t.y. be vandens ir maisto, jau išbuvau dvi paras su puse.
Vakar šeimoje turėjom vienuolikmečio gimtadienį. Daug čia galėčiau pasakoti apie užplūdusius gimdymo prisiminimus, apie tai, ką Marijono gimimas pakeitė mano gyvenime. Ne tik mano. Dėl jo atsiradimo įvyko ir daug pokyčių Lietuvoje… bet dabar ne apie tai istorija. Dabar apie pasninką. 
Aišku, kad aš likau be torto, už tai prie stalo mano didieji (14 ir 12m) man „plovė smegenis” apie tai, kad googlas rašo, jog po trijų parų be vandens aš numirsiu. Ir jie bijo likti be mamos. Ir ta jų baimė tokia nesuvaidinta.
Pasirodo, kad tikrai žmonės turi baimę numirti po trijų parų be vandens. O aš jos visai neturiu. Todėl dažnai atsiduriu situacijose, kur žmonėms l baisu, o man ne. 
Taigi, po dviejų su puse parų sauso pasninko jaučiuosi puikiai (pradėjau vakare, tai rytais, kai rašau apie vakar, jau būna para su puse).
Mano pasninko vadovas Dainius, kuris šiuo metu Trakų rajone veda ir 21dienos Atgimimo per kvėpavimą retritą, sako, kad po trijų sausų parų įvyksta lūžis ir tada prasideda svarbiausias organizmo regeneracijos procesas ir, kad kiekviena valanda po to prilygsta dienai. 
Kad viskas neatrodytų taip rožėm klota, pasakysiu, kad didžiąją laiko dalį guliu, kad net knyga nesiskaito, kompo jungtis nenoriu ir nejungiu. Taip pat vakar viduriavau. Sako, kad tai gerai. Jėgų tikrai nėra daug nors nieko neskauda, galva blaivi ir aiški.
Taip pat svastyklės rodo -5kg. Gal kiek daugoka po dviejų parų.
2017 11 23 Trečioji para.
Na, tos trys paros sauso pasninko jau už nugaros. Lengvai, be streso, be jokių baimių. Jeigu antrą dieną labai trūko energijos, tai vakar jos turėjau ganėtinai daug. Du kartus važiavau iš namų. Pirmajį – parsivežti vandens iš šaltinio, nes buvau labai nusiteikus jau jį pradėti šiandien gerti, bet dar nepradėjau.
Šaltinio vandenį mes geriam ir naudojam maistui kasdien. Jo gali piltis nemokamai (nuotraukoje vaizdelis) iš šalia (už kokių 7km) esančios biodinaminės fermos. Dar tempiu gumą su vandens gėrimo pradėjimo, nes gerai jaučiuosi, norisi eiti gilyn. 
Antrą kartą vakar teko važiuoti iš namų su vaiku dėl skaudančio danties pas stomotologą. Na, kabinetas pasitaikė trečiam aukšte, tai kol užlipau galvelė susisuko ir kojelės linkt pradėjo. Tačiau sėdėti ir vairuoti jokių sunkumų. Galva blaivi, dėmesys koncentruojamas. 
Didžiausias nemalonumas yra tas, kad naktį labai blogai miegojau. Tarsi kaulus laužė, neradau sau vietos. Tačiau tų šalčio drebulių, kurie mane ištikdavo ankstesniuose badavimuose, visai nėra. Aplamai man kažkaip keistai labai šilta.
Vakar prie manęs pasninkauti prisijungė viena bičiulė. Internetu. Tai dabar mes su ja palaikom ryšį. Sakom, gal visai nebloga idėja būtų susijungti į kokią grupę ir gauti vadovo konsultacijas, patarimus internetu?
Vakar važiuodamos su sese vandens diskutavom apie mano badavimus. Nu kas man jaunai, kai buvau kokių 21 metų įspyrė į galvą, kad aš, būdama absoliučiai sveika, prisiskaičius Breego ir Šeltono knygų, kasmet badaudavau po 10 dienų ar savaitę? Dar man kybo klaustukas apie knygas „Du gyvenimai”. Skaičiau jas tuo metu kaip kokius saldainiukus.
2017 11 24 Ketvirtoji para. 
Na, aš tikrai gyva ir puikiai jaučiuosi. Čia tiems, kuriems neramu. FB kuluaruose sklando įvairiausi pasisakymai ir paprotinimai man galvą susitvarkyti, taip pat visokios gąsdinančios istorijos apie badavimo blogumus ir pavojingumą. Pavojinga yra tada, kai turime per mažai žinių ir tikėjimo. Jeigu daugiau pasidomėtume, taip pat leistume sau eiti širdies ir Dievo vedimo keliu, įsiklausytume į save, būtų tik drąsu, smagu ir linksma. 
Tai aš linksminuosi. Nes po keturių parų jaučiuosi daug geriau nei prieš pradėdama pasninką. 
Vakar pradėjau gerti vandenį. Išgėrus lėtai pusę litro truputį maudė inkstus, todėl nustojau. Per pusdienį išgėriau litrą ir nesijaučiu labai ištroškus. Vis tik ant sauso patiko būti labiau.
Buvimas namuose duoda ir pliusų, ir šiokių tokių trūkumų, pvz.: kvapai iš virtuvės, kai sesė daro valgyti sau ir vaikams. Nėra taip, kad negalėčiau jų pakęsti, bet jie labai aštrūs. Na ir tas buvimas su vaikais prie pietų stalo (tokia tradicija), aplinkui daug maisto matymas, turi savo efektą – dažniau galvoju apie kokią sultingą morką. Todėl pasninkauti vistiek lengviau, kur maisto visai nėra. Bet, kita vertus, vaikai ramūs, mane matydami… nenumiriau gi.
Smagu, kad vakar dar viena mano FB bičiulė nusprendė prisijungti nuo šiandien prie manęs. Tai mes jau trys internetinės pasninkautojos. 
Pastebiu, kad po pietų turiu daugiau energijos, nei ryte. Vakar vakare jau sproginėjau nuo euforijos ir gyvenimo džiaugsmo. Gal dėl to net užmigti labai ilgai negalėjau. 
Vakar jau galėjau ir su šamanišku būgnu medituoti, ir kompą įsijungti – žiūrėjau filmą. Taip pat susiplanavau savo 2018 į naują užrašinę. Na, tikrai jaučiuosi puikiai.
2017 11 25 Penktoji para.
Kasdien jaučiuosi vis geriau. Gal tik prie kompo vakar per daug laiko praleidau. Jeigu galiu save dusciplinuoti dėl maisto, tai dėl kompo, būnant namuose, sunku. Na, visokie reikalai, naujas projektas, kelionių planavimai, vaiko kedai, nes gi juodasis penktadienis ir t.t. Tas kompas dar vienas trukumas pasninkauti namuose, nes sodyboje miške jo nebūtų. Namuose neatsijungi nuo sociumo.
Vandens geriu visai mažai. Kažkaip nelenda, nors paprastai per dieną išgeriu 3-5 litrus. 
O dabar linksmoji dalis. Nuo to, kad daug žmonių mano, kad aš darau nesąmones su tokiu pasninku, man pasėja irgi visokių minčių ir abejonių. Vis tenka save perklaust ar man tikrai viskas gerai. Todėl vakar naktį, kai į kambarį atskrido iš kažkur uodas, pirmiausia pagalvojau, kad gal man tikrai stogas važiuoja. Visi langai uždaryti, lapkričio galas, Anglija, kurioje praktiškai uodų nėra. Na, galvoju, tikrai kokia dvasia čia skraido. 
Gulėdama mąsčiau, kaip šiandien apie jį FB pasakosiu ir kaip dalis žmonių patikės, kad man haliunikai prasidėjo. Tada nusprendžiau, kad reikia įrodymų. Įjungiau šviesą ir su fotiku tą uodą gaudžiau. Žvengiau pati iš savęs. Vėl linksminuosi!
Šiaip ne taip nufotkinau, o kadangi dar ir miegu prastai, tai bandžiau naujo telefono funkcijas ir va kokią vaizdinę medžiagą sukūriau 🙂
Iš to kiek daug žmonių pasibaisėję pasninku, suprantu, kad rašysiu ilgą blog’o tekstą apie viską, ką esu patyrusi, bandžiusi ir žinau apie tai. Žmonės, nurimkit, pasninkas nėra mirtinas užsiėmimas. Va, po penkių pasninko parų esu pilna jėgų naktį per lovą šokinėti ir uodą bandyt nufotkint 🙂
2017 11 26 Šeštoji para.
Šeštoji buvo vakar, šiandien jau septinta. 
Nufilmavau video, kad visi abejojantys įsitikintų, kad su manim tikrai viskas gerai. 
Linkėjimai iš Anglijos kaimuko. 🙂
Tik dabar pamačiau, kad tas video be garso. Keista. Gal kas žinot kodėl čia taip įsikėlė, nes telefone įrašas tai su garsu.
2017 11 27 Septintoji para.
Tadaaaam! Pirmas etapas baigtas! Pereiname prie sulčių. Šiandien mano racionas – 300g agurkų sulčių, praskiestų dvigubu kiekiu vandens. Tiksliau – litras žalio, agurkų skonio birzgaliuko. Bet kaip skanu!!! 🙂
Kodėl agurkų sultys? Nežinau. Klauskit mano pasninko vadovo Dainiaus. Aš būčiau gėrus obuolių, bet jis sako pradėti nuo agurkų. 
Agurkai tai agurkai. Liuks, kad UK paprastam Lidle, kur perkam maistą, jų galima nusipirkti ekologiškų. Kaip ir daug kitų ekologiškų daržovių. 
Tai dar vienas privalumas pasninkaujant Anglijoje. Čia daug didesnis kokybiškų vaisių ir daržovių pasirinkimas. 
Vakarykčiame video, kuris be garso, labai norėjosi perteikti žinią, kokia pagrindinė mano pasninkavimo priežastis. Tai tas nuostabus gyvenimo džiaugsmo, laimės jausmas, euforijos būsena, kurią pradedi jausti kokioj penktoj ar šeštoj pasninko paroj. Tai nuostabi Dievo dovana už mano pasninko auką. Jeigu nors kartą tai išbandai, paskui norisi pakartoti vėl ir vėl. Bet nebandžiusiems tikrai sunku suprasti kodėl aš rįžtuosi tokiems išbandymams.
Daugelis mane vadina labai drąsia ar l valinga, kad galiu tiek laiko nevalgyti. Bet man sunku suprasti koks čia nuopelnas, nes darau tai taip lengvai ir paprastai. Mano pasninkas, mano auka skirta Dievui. Jis veda ir rūpinasi manim. Kas turėtų man nutikti blogo, baisaus? Atvirkščiai – Jis stipriai apdovanoja. 
Taigi, tęsiu savo 21 dienos procesą, jausdamasi labai laiminga, pakylėta ir mylinti. 
Ui, kad skanus tas žalias birzgaliukas! Teguvuoja agurkai!
2017 11 28 Aštuntoji para.
Tos agurkų sultys vakar buvo super, tik maistu aš jų nepavadinčiau – sotesnė netapau. Dėl namuose esamo maisto ir valgančių namiškių, man kyla įvairių minčių… ir galiu drąsiai teigti, kad šitas viešas rašymas labai padeda laikytis ir siekti užsibrėžto tikslo.
O bet tačiau šiąnakt sapnavau košmarą! Sapnavau, kad užsimiršau apie savo pasninką ir su kažkuo valgiau chalvą. Kai jau kelis gabaliukus suvalgiau, prisiminiau, kad pasninkauju ir ką dabar man daryt? Nutraukti pasninką ar tęsti toliau?
Sapne rinkau žodžius FB postui, ką aš žmonėms pasakysiu ir, ačiū Dievui, prabudau. Fu! Tai buvo tik sapnas.
Nežinau kaip kitiems pasninkaujantiems, bet mano žemas kraujo spaudimas dar pažemėjęs, todėl kai staigiai atsistoju stipriai sukasi galva ir aptemsta akys. Tai vienintelis mano nepatogumas. Nu ir dar tas, kad nėra ką apsirenkt 🙂 nes svoris tai smarkiai nukrito, visos mano suknelės man kaip maišai kabo. 
Apie mintis galvoje galiu pastebėti, kad jaučiu kažkokią sumaištį, tarsi nežinočiau, kuriuo keliu toliau eiti, ką rinktis. Nors atrodė, kad kiti metai labai aiškūs ir suplanuoti, dabar viskas verčiasi aukštyn kojom, jaučiu, kad ateina pokyčių metas. 
Todėl kas rytą ir vakarą meldžiu Dievo, kad vestų mane pačiu tiesiausiu keliu. 
Skanaus visiems, kas valgot.
2017 11 29 Devintoji para.
Ten toli toli ant aukšto kalno, saulės nutviekstas mano finišas… ech, dar net neįpusėjau.
Devintą pasninko dieną (antrą išėjimo iš vandens) mano maistelis buvo 300g praskiestų obuolių sulčių. Jaučiuosi gerai, išskyrus tai, kad noriu valgyt 🙂
Vis tik vakar pagalvojau, kad toks pasninkas reikalauja valios pastangų ir stiprybės. Tai tikrai išbandymas. Ypač lėtas perėjimas prie maisto.
Vakare turėjau klientų ir grojau jiems Gongų maudynes. Labai keistas jausmas lyg mes būtume iš atskirų planetų. Turbūt čia mano kažkoks atitrūkimas nuo realybės.
Išgroti ir dainuoti valandą, dar pabendrauti prieš, išgerti arbatos (kai kam vandenuko) po, užtruko apie pora valandų, todėl tikrai prisipažinsiu, kad tai kainavo daug energijos. Už tai miegojau daug geriau.
Šaltis ar tokia vidinė gėla mane apėmusi jau kelinta diena. Matyt, mano tas vidinis šildytuvas vis tik nedirba taip, kaip turėtų. Todėl nuolat jaučiu tą gėlą, kad ir kiek apsirenkčiau. Gali čia būti ir dėl staigiai nukritusių beveik 9 kg. 
O šiaip tai viskas gerai. Galvoj dar vis minčių košeliena, bet šviesą tunelio gale matau.
2017 11 30 Dešimtoji para. 
Dešimt dienų praleidus namuose ir minimaliai dirbant vis laukiau, kokia mano sąvybė ar talentas pirmas pasibels būti išleistas į išorę. Pirmas dalykas, kuris akivaizdžiai pasikeitė, tai atmosfera šeimoje ir vaikai, jų elgesys, santykiai su jais. Apie tai vakar vakare parašiau ilgą tinklaraščio postą. http://www.jakucionyte.lt/mano-kasdienybe-dziugi-ir-lengva…/
O antras ryškus reikalas – noras rašyti ir rašyti taip atvirai, kad jūs apsivošit, jeigu paskaitysit iki galo. 
Todėl šiandien įrašas bus ilgas ir tiems, kurie tingi skaityti iki galo apie dešimtą pasninko dieną trumpai: 
Pradėjau gerti pašildytą iki 40 laipsnių vandenį, tai ne taip šąlu. Per dieną išgeriau 300g skietų pomidorų sulčių ir tiek pat neskiestų obuolių sulčių, todėl alkio nebejaučiau. Išgeriu apie pora litrų vandens. Svoris daugiau nebekrenta. 
Vakar daug galvojau apie toleranciją vieni kitiems ir apie teisę gyventi ir rinktis taip, kaip nori, nes kažkieno kantrybė dėl man pasninko neišlaikė ir pradėjo mane mokyti, kaip reikia gyventi. Gavau iš vienos gydytojos tokią žinutę: “Birute,baik tu su tais pasninkais..Tuoj reanimacijoje atsidursi..Nu negaliu tyleti,nors uzmusk mane!Kaip gaila nuostabaus zmogaus.. Tau tikrai viskas gerai…su galva?Atsiprasau…”
Man kilo daug įvairių minčių, bet aš susilaikysiu nuo analizės ir diskusijų, tačiau visus, kurie taip nerimauja, noriu patikinti, kad man su galva tikrai viskas gerai ir kol kas jokie požymiai nerodo, kad greitai atsidursiu reanimacijoje. 
Taigi, pasakojimas apie skaudantį kairįjį šoną. Prieš kiekvienas Gongų maudynes perspėju žmones, kad gali ką nors skaudėti, kad tai gali būti senos traumos ar blokai. Tačiau pačiai per dešimt metų praktikos grojant su gongais ar pačiai klausantis jų, man nieko nėra skaudėję. Tačiau labai skaudėjo antradienį, kai savo klientams grojau maudynes. Tai vieta kažkur po šonkauliu, kurią prieš daug daug metų man sumušė vienas vyras. Tada man buvo dvidešimt metų ir aš dirbau vienoje katalikiškoje organizacijoje Vilniuje, kurios vadovas buvo kelis metus už mane vyresnis kunigas iš provincijos. Toks grubus su savo bajeriais ir su šlykščiai atviru noru mane pasiguldyti į lovą. Viena iš jo “kabinimo ir švelnumo” apraiškų buvo baksnotis. Vyruko būta stotingo, todėl kartais nepaskaičiuodavo savo smūgių jėgos ir bejuokaudamas man taip trenkė į pilvą, kad akyse žalia pasidarė, apsižliumbiau ir dar ilgai jaučiau didelį skausmą kairėje pusėje, po šonkauliu. Nuo tada laiks nuo laiko kartais man skauda iki dabar. Visus tuos, daugiau nei dvidešimt, metų. Skausmas ateina ir praeina staiga, nustatyti kas jį išprovokuoja nesugebėjau. Jis gan aštrus, tačiau paskauda ir praeina. Taigi grojant Gongų maudynes mane gerokai surietė, bet gal būt pasninko ir gongų vibracijų pagalba man įvyks koks stebuklingas išgijimas? Viliuosi. 
Na, o grįžtant prie kunigų tai galėčiau papasakoti tiek daug istorijų ir būtinai kada nors tai padarysiu kokioje nors savo knygoje. Daug aš jų sutikau savo gyvenime ir daug žinau apie jų gyvenimus. Galit mėtyti į mane akmenis arba apsimesti, kad nieko nežinot ir pirmą kartą išgirdot, bet man teko net vienos iš didžiausių bažnyčių Vilniuje klebonijoje pagyventi… su kunigu… kaip šeimoje
2017 12 01 Vienuolikta para. 
Ui, tikrai dienose susimaišyčiau, jeigu ne šie užrašai kasdien. Pusė kelio įveikta. Kaip patys matot – gyva ir sveika.
Vakar buvo ketvirtoji sulčių diena. Gėriau skiestas vandeniu. Pusryčiams 300g moliūgų, pietums 200g kopūstų. Tarpe ir vakarienei išgėriau 300g obuolių. 
Nežinau, kaip čia yra, bet visos sultys man žiauriai saldžios. Sako, kad morkų negalima, nes saldu, bet mano gertos obuolių buvo tikra cukraus bomba. Dėl to važiavau į fermą pirkti rūgščių obuolių. Tuo pačiu nusipirkau visokių šakniavaisių, kokių gyvenime nesu ragavus. Bandysim naujus skonius. 
Svoris daugiau nebekrenta. Per dieną išgeriu kelis litrus šaltinio vandens. Kai pradėjau jį šildyti, pradėjau daugiau ir gert. Pas mus labai šalta. Ne man vienai 🙂 net didieji mano sūnūs pasiprašė striukių, nors šiaip per žiemą išvaikščioja su mokykliniais džemperiais.
Vakar paskaitinėjau lygiagrečiai su manim pasninkaujančioGaudento FB sieną. Na ir varo žmonės komentarus!!! Taip žiauriai maišoma su žemėm aš nesu. Netgi, sakyčiau, atvirkščiai – sulaukiu daug daugiau palaikymo, nei smerkimo. Greičiausiai tie, kuriems vistiek atrodau nušokus nuo proto, per penkis metus mano viešo rašymo, išmoko patylėt.
Todėl dėkoju visiems, kurie skaitot, palaikot ir siunčiat man geras mintis. Jeigu ne tas pozityvus palaikymas, taip toli tikrai nenueičiau. AČIŪ! 
2017 12 02 Dvyliktoji diena.
Gerai tos sultys pusryčiams, pietums ir vakarienei, ir užkandžiams tarp jų, bet aš jau labai pasiilgau ką nors kramtyti. Jau dabar svajoju kaip pirmadienio rytą palaimingai triaukšiu obuolį hmmm niam niam 🙂
Manau, kad skysčių balansas organizme jau atsistatė, grįžo ir visa buvusi energija, fizinės jėgos, tik dar galva sukasi, staigiai atsistojus. Tačiau ji man ir nepasninkaujant sukasi, tai galiu sakyt, kad kūnas jau grįžo į normalų gyvenimą. 
Miego reikia daug mažiau. Naktimis nėr ką veikti, tai medituoju, meldžiuosi, ieškau naujų sąmonės būsenų 🙂
Svoris nekrenta ir dar neatauginėja, taip ir sustojo su -8,5kg. 
Gerdama sultis nebejaučiu alkio ir visai nejaudina, ką valgo namiškiai. Norėčiau ką nors kramtyti, bet jau tikrai ne tuos lietinius su varške, kuriuos jie valgė vakarienei. O seni draugai neleis sumeluot, kad tai kažkada, daug metų, buvęs mano mylimiausias patiekalas. Po kiekvieno gimdymo ar operacijos labiausiai norėjau blynelių su varške. Ir man draugės jų atnešdavo į ligoninę. Ypač skanūs  draugės Alicijos kepti būdavo.
O kai dar jaunesnė buvau, dirbau Ritos smuklėj, tai kelis metus iš eilės tik juos ir valgydavau. Visi iš manęs žvengdavo. Ateidavau pietaut, atsiversdavau meniu, perskaitydavau nuo pradžios iki galo, nors mintinai mokėjau, ir vėl užsisakydavau…. blynelius su varške. Ir taip pora metų.Tai va, vakar vaikų lėkštėse jie manęs nei kiek nejaudino…
Aš svajoju apie citrinas ir morkas. Be jų jau keli paskutiniai metai nepraleidau beveik nei dienos.
2017 12 04 Trylikta – keturiolikta dienos.
VIVA kietas maistas!!! DU TREČDALIAI kelio jau nueita! Labai savim didžiuojuosi.
Sulčių savaitė buvo sunkesnė, nei pirmoji – tik sauso ar vandens. Įprastai gyvenime labai retai geriu sultis, nes man jos nei gėrimas, troškuliui malšinti, nei visavertis maistas. Geriu vandenį ir graužiu morkas, todėl sultys neįsipaišo į mano kasdienį racioną. Taigi taigi ta sulčių savaitė buvo ocho koks iššūkis. Planavau valgyti obuolį pirmadienio rytą, na, dar pusę paros pakentėt, kad nuo ryto gražiai…
Bet neiškentėjau – sekmadienio vakarą suėjo 14 parų ir aš „pasigaminau” sau kieto maisto vakarienę. Matot fotkę, kurioje numatytas vakarienės planas, tik aš visko neįveikiau. Avokado sutilpo tik pusė ir jaučiausi tokia pavalgius, kad net šonai braškėjo. Žinau, rekomenduojama Mono dieta ir geriau valgyt po vienos rūšies vaisių ar daržovę, bet nu negalėjau kaip norėjau ir pomidoro, ir avokado. Neidealas aš, oi ne.
Koks jausmas pavalgius po dviejų savaičių? Spaudimas pakilo tikrai, net žandai užkaito. Gyvensiu. Dabar jau viskas dzin – dar savaitė termiškai neapdorotų vaisių ir daržovių man vieni juokai. Druskos, riešutų ir sėklų, aliejų taip pat dar visą savaitę ne. 
Atradimas, kurį padariau prieš kelias dienas, tiksliau mano pasninko vadovas pasakė, yra tas, kad ketvirtą ar net trečią sulčių dieną man po sulčių kartais skaudėdavo kairį šoną po šonkauliu. Nu tą vietą, kur kažkada sumušė. Įsiskaudo tiek, kad tikrai maniau, jog skrandį opa atsivėrė, nu bet nesigirsi gi žmonėms… tačiau pasirodo, kad mano geriamos sultys buvo tiesiog per saldžios ir mano blužnis ar kasa nesuspėjo to cukraus „suvirškinti”. Kai pradėjau vartoti tik rūgščius obuolius, nustojo skaudėti visai. Keistai skamba, kad man tą šoną skaudėjo ne nuo per daug žalio maisto, o per saldaus ir mano kūnas tai patvirtina. 
Prašymas. Eina gandai, kad daug kas tyliai skaito mano užrašus. Vieni palaiko, kiti kraipo galvą, treti galvoja, kad man vėžys. Tai patikinu, kad esu labai sveika ir pasninkauju dėl ryšio su Dievu stiprinimo, sąmoningumo, minčių aiškumo. Tai darau ne pirmą kartą ir labai prašau visų, kurie žiūri į tai kaip nuotykį ar romantiką ir be jokių žinių apie pasninką, sveikatą, kaip veikia mūsų kūnas, ketina ar net pradėjo iš paskos pasninkauti, rėkiu visiems: STOP! Pasirodo, tarp skaitančių mano užrašus yra dar ir ketvirta grupė – tyliai prisijungusių prie manęs ir be jokio pasiruošimo pradėjusių ilgus pasninkus. Jeigu tokių yra, labai labai prašau, parašykite man į AŽ, netupėkit tyliai vieni. Aš pati daug ko klausiu savo vadovo Dainius Mykolaitis Choranti, nors nemažai žinau. Be to, mano kūnas paruoštas buvo prieš 21 d.procesą, taip pat neinu į darbą, bet žinau, kad yra žmonių, kurie manęs įkvėpti taip bac ir pradėjo. Eina į darbą, akyse tamsu, net alpsta ir jau pasninkauja savaitę. Prašau, parašykit man arba Dainiui. Tai labai rimti dalykai. 
Ir dar. Visoms toms, kurios perskaitė, kad numečiau 8,5kg ir užsimanė badauti dėl svorio metimo. Maldauju to nedaryti! Taip numestas svoris labai greitai atauga, o jeigu dar ir nepakeisite mitybos, gyvenimo būdo, tai po to priaugsit daug daugiau, nei numetėt.
Ačiū, kad skaitot ir palaikot.
2017 12 05 Penkiolikta diena.
Štai ir užaugo sparneliai, pakilau ir išskridau 🙂 Jeigu pakėlę galvas pamatysit danguje kažkokį keistą skraiduolį, tai čia aš 🙂
Pirmoji normali kramtymo diena praėjo daug kramtant: mangas, morkos, pastarnokas. Viskas per saldu. Pietums pasidariau tokią košytę: moliūgas, agurkas, brokolis, špinatai. Sukuteriavau ir bandžiau valgyt kaip kokį žalią kokteilį. Nepaėjo, teko užsikąsti pomidoru :), vis tiek liko pusė. Vakarienei. Vakare išpyliau į šiūkšlių dėžę ir valgiau tik pomidorus. 
Viskas būtų gerai su tuo maistu, jeigu nebūtų šalta ir tos žalios daržovės būtų šiltesnės. Tą vakarienės jovaliuką bandžiau pasišildyti, bet jis pasidarė visai nevalgomas. Nusprendžiau, kad geriau bus moliūgą ir brokolius kramstoti kaip morkas nekuteriuotus.
Tikrai norisi kokio riebalo – riešutų, sėklų, aliejaus, nu bet gal kaip nors susikaupsiu ir nenutrūksiu nuo grandinės. Liko 6 dienos. 
Galvoje ir jausmuose nėra aiškumo, košė. Kartais sukyla neaiškus pyktis, laimės hormono gamyba ryškiai sustojus.
2017 12 07 Šešiolikta – septyniolikta dienos. 
Skrisdama į LT susirinkau visus šiltus rūbus, rengiausi trim keturiom eilėm, nes maniau, kad sušalsiu į ragiuką, tas žalias daržoves bekramsnodama. Tačiau nieko panašaus nenutiko – kūnas šilumą laiko puikiai, teko kaip kokiam svogūnui išsilukštenti iki vienos suknelės. Esu pilnai grįžusi į normalų ritmą, tik dar temsta akyse, kai stagiai atsistoju ir svaigsta galva palipus laiptais. Visa kita – Liuks! Va, net sugebėjau Essu Design suknių prisimatuoti. Ačiū draugei Eglė Paplauskiėnė.
Trys dienos vien žalių vaisių ir daržovių praėjo greitai ir lengvai. Liko tik keturios iki finišo. Labai daug sotumo duoda avokadas, bet vis tiek jau labai noriu duonos. Ir žuvies užsimaniau, todėl pradėjau svajoti apie silkę per Kučias. Atrodo, kad ir mėsos gabalą sukirščiau. Gal praeis, o jeigu ne, tai taip ir padarysiu. 
Šiaip vyksta didžiulė dvasinė tranformacija, kai atsitraukia viskas, kas nereikalinga ir gimsta kažkas naujo. Randasi daugiau dvasios stiprybės ir galėjimo pasirūpinti savim, neleisti energetinių nutekėjimų ten, kur nereikia. Sunku, bet kartais iškreiptoms situacijoms reikia pasakyti „NE”.
2017 12 08 Devyniolikta diena.
Pažengiau tiek, kad kavinėje užsisakiau salotų be užpilo ir be riešutų. Kramsnojau tas sausas daržoves, sprangokos jos buvo. Pavydžiai žiūrėjau į sušius draugės lėkštėjė ir jau tikrai būčiau jų suvalgius, jeigu ne tas viešas rašymas. Nu susilaikiau. Suvalgiau tas sprangias daržoves, liko tik paprikos. Mintyse dėliojau tekstą, ką parašysiu prie tos paprikų trispalvės apie savo devynioliktą dieną. Parašysiu, kad „Ate, Lietuva”, nes anksti ryte turėjau išskristi… tik istorija susidėliojo kitaip.
Nuo sušių susilaikiau, bet kito dalyko paragavau, nors jis ir su druska, bet termiškai neapdorotas. Man tiek viskas saldu, kad net nežinau ką valgyt, todėl rauginti kopūstai buvo kažkas tokio dieviško!!! Ypatingai skaniai, čepsėdama ir ausim lapnodama suvalgiau jų pusę litrinio stiklainio. O vakare atsiguliau su mintim, kaip gaila kad negaliu jų į lėktuvą pasiimti ar pusryčiam suvalgyti – labai anksti mano skrydis. 
Bet …. matyt, čia bus tas pašalinis pasninko poveikis. Nusitrenkiau į oro uostą penktą ryto ir manęs nepraleido, nes mano skrydis tai rytoj. Grižau atgal ir pratęsiau parytinį miegą ir tiek džiaugiausi, kad tuos kopūstus vis tik šiandien suvalgysiu 🙂
Tai štai, turiu laisvą parą be jokių susitikimų, planų, reikalų. Parą, kuri niekam nepriklauso. Labai keistas jausmas ir nežinojimas ką veikti, nes net kompo su savim neturiu, todėl jokių darbų nenudirbsiu ir tekstų nesukursiu. Tiesiog mėgaujuosi niekam nepriklausomu laiku
2017 12 09  21 dienos proceso pabaiga. 
Būsiu labai atvira ir prisipažinsiu, kad paskutinės kelios dienos yra visai ne tokios, kokių tikėjausi. Pasninkavau dėl ryšio su Kūrėju stiprinimo ir dėl minčių skaidrumo. Matyt, kažkur širdyje turėjau lūkesčių, kad po 21 d. Proceso skrisiu kaip ant sparnų, tačiau procesą užbaigiau kažkokiose tamsiose savo kertėse: ten kur slepiasi labai daug ne meilės sau, savigraužos, priklausomybės nuo maisto, savo kūno nepriėmimo, apsoliutaus susipainiojimo ir nežinojimo kuriuo keliu gyvenime eiti, apatijos ir nenoro iš viso ką nors veikti. Kūnas daro bile ką – dėl sulėtėjusios inkstų veiklos juos maudžia ir kaupiasi skysčiai: rankelės ir kojelės kaip bulkutės, akys užtinę. Nuolatinis noras valgyti, bet visas maistas yra tiek šlykščiai saldus, kad užsiraugiau kopūstų stiklainį ir kopūstų, morkų, burokėlių trilitrį. 
Jokio džiaugsmo, pasididžiavimo savim, palengvėjimo… matyt, tikrai turiu dar neatidirbtų dalykų su savęs priėmimu. Labiausiai su savo kūno priėmimu. Pasninkas tarsi nulukšteno visus mano apsauginius sluoksnius, visus įsikalbėjimus „man viskas gerai”… 
Dabar meldžiuosi, kad išeičiau iš šitų savo tamsių užkoburių, iš ten, kur esu negražiausia, nemylima, bevertė. Savęs pažinimui reikia daug drąsos. Drąsos pasivaikščioti savo juodose skylėse, drąsos jas priimti, pripažinti, drąsos kalbėti apie tai garsiai. Ir drąsos iš jų išeiti, neužsiciklinti, nuspręsti akcentus dėti ant kitų dalykų, t.y. rinktis privalumus ir juos puoselėti, tobulinti.
Visiems, mane sekantiems ir norintiems taip kaip aš – taip, tokia yra savęs pažinimo kaina. Sunku judėti pirmyn, kol nepripažinai savo šešėlių, nepažinai visų jų atspalvių. Tam reikia drąsos ir stiprybės. Todėl prieš puldami pasninkauti ar daryti kažkokį kitą procesą, labai gerai pagalvokit. Visada yra dvi pusės. Ne tik džiaugsmas, meilė, laimė ir euforija. Yra ir mūsų baimės, liūdesys, savigrauža. 
Ačiū visiems už palaikymą. Nebūčiau taip toli nuėjus, jeigu ne viešas rašymas apie procesą ir jūsų palaikymas. AČIŪ!
Facebook Comments
SHARE
Previous articleRenginiai
Next articleApie Gervinių stovyklas vaikams

1 COMMENT

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.