Paskutinį kartą rašiau prieš savaitę, bet tada jaučiausi kažkaip iki galo neišsikalbėjusi ir neišsipasakojusi. Lyg ir nieko svarbaus nenutiko, bet tų žodžių pilna galva dūzgia. Be to, manau, kad yra kelios progos kodėl rašau taip greitai. Pirma, penktadienį  vaikams prasideda atostogos, o tai reiškia, ate „rašytoja“ iki Trijų Karalių. Antra, už kelių dienų vienuolikos emigracijos mėnesių sukaktis. Todėl šiandien pasakoju viską, ką dar norisi pasakyti, o po to pažiūrėsim kada vėl prisėsiu ką nors parašyti.

Prieš kokį mėnesį kažkur internete šmėstelėjo info apie Foje koncertą Londone. Nežinau, ar būčiau susiruošusi nusipirkti bilietus, jeigu vieną dieną nebučiau gavus pažįstamos laiško, kad ji turi du bilietus, bet pasikeitė planai, pati neis , tai gal aš norinti į koncertą? Na, jeigu jau patys bilietai manęs ieško, tai pagalvojau, kad reikia eiti. Pirmą kartą buvau tokiam masiniam renginyje Londone, kuriame būtų tiek daug ir išskirtinai vieni lietuviai. Labai keistas jausmas, net „nesusiveda galai“, kad čia ne Lietuvoje viskas vyksta ir  labai keista, kad kažkodėl barmenai nekalba lietuviškai. Nesu super Foje gerbėja, tiesiog A.Mamontovas man yra didelės pagarbos vertas, talentingas atlikėjas ir galiu jo klausytis. Jo dainos man primena jaunystę, tada buvau jo fanė. Net autografą kažkur turiu, gavau jį tada per vargus, per kokius tris asmenis prašiau. Tada dar nedirbau pas R. Dapkutę ir nežinojau, kad netolimoje ateityje Inga Mamontovienė daug metų bus mano bendradarbė. Na, čia senos istorijos,  bet ir dabar man smagu buvo pamatyti Foje. Įsitaisėm su drauge balkono nuošalyje, ant tokios pakylos ir pasirodė, kad tai buvo pačios puikiausios vietos viską matyti ir turėti bent jau rankoms vietos pamosuoti, nes salė buvo sausakimšta. Net nežinau, ar kada nors gyvenime esu buvusi tokio dydžio salėje su tokiu kiekiu žmonių, na, tikrai kaip silkės statinėje. Labai norisi visų lietuviškų atlikėjų paklausti vieno klausimo: kodėl jūs skelbiate, kad koncerto pradžia 19.30, o pradedate groti 20.10? Ar čia mandagiai laukiate, kol visi susirinks? Ar kad visi spėtų išgerti? Ar kad labiau „įkaistų“? Bandau sau atsakyti į šitą klausimą daugybę metų, neesu buvusi jokiame lietuvių grupės koncerte, kuris prasidėtų laiku. Keista, bet nieko panašaus nedaro užsienio atlikėjai, net gėda buvo prieš tris metus už lietuvius per Stingo koncertą Vilniuje. Tas jau kadai dainuoja, o lietuviai dar šniūrais renkasi. Tas pats buvo po pertraukos. Pasakė, kad 20 minučių pertrauka, tiek ir buvo. O lietuvaičiai dar geras dvidešimt rinkosi į savo vietas, alučiu ir traškučiais nešini. Tada pasibaisėjau visiška nepagarba atlikėjui, bet turbūt tokia mada ir auklėjimas Lietuvoje. Na, gerai, neburnosiu, bet man nepatinka, kad nepradeda laiku, nepatiko ir šį kartą. Bet koncertas tai tikrai smagus buvo, toks nuoširdus, pilnas geros energijos, atsidavimo. Smagu žiūrėti, kai atlikėjai kaifuoja scenoje dėl to, ką jie ten daro. O Foje kaifavo, ypač Andrius. O kaip žiūrovai?  Muštynių nebuvo, publika labai įvairi, bet visi linksmi ir išsiilgę lietuviškų dainų. Plojo daug ir prašė dar.

Nusileiskime nuo scenos žvaigždžių iki eilinių žvaigždučių. Praeitą savaitę tris dienas buvau mokykloje, vaikų kalėdiniuose spektakliuose. Trečią dieną jau norėjosi verkti iš laimės ir pasidžiavimo. Šį kartą pasididžiavimo mokyklos kolektyvu, jų komandiniu darbu, suorentuotais vaikais į bendrą tikslą. Viskas vyksta taip: vaidina kokios šešios klasės vieną „Spragtuką“. Vieni pradeda, tada kita klasė juos pakeičia ir vaidina toliau, personažai tie patys, rūbai irgi, žiūri kaip į vieną nenutrūkstamą veiksmą. Atrodo, kad jokio vaidybinio šedevro čia ir nėra, spektaklis trunka apie valandą, jame šoka, dainuoja, pasakoja. Klasės keičia viena kitą, bet galutinis rezultatas yra puikus. Gera žiūrėti, nerealiai gera, kad mano vaikai yra tos didžiulės komandos dalis ir gali patirti tokį mokymą, tokią praktiką. Visi, kaip vienas kumštis. Pradedant direktore ir baigiant pačiu tyliausiu, gal kokiu penki šimtuoju pirmoku, kuris greičiausiai dar net nekalba angliškai. Niekas manęs „neparino“ dėl kaukių, jeigu ir reikėjo, tai nieko nesiuvau ir nepirkau specialiai – Kristupas nešėsi kostiumą, nes vaidino „poš“ poną, Marijonui ir Bernardui rūbus davė mokykla. Jokių „parkių“ dėl kalėdinių dovanų, Kalėdų senių, ištempto dovanėlių dalinimo, viskas gražiai ir paprastai. Net nenoriu prisiminti vestuvinių muzikantų per lietuviškas kalėdas darželyje, ratelių su liaudies dainom per kalėdinius spektaklius mokykloje. Nežinau, kodėl mes Lietuvoje net nebandom būti viena komanda, kodėl kiekviena mokytoja sukasi kaip išmano pati sau savarankiškai su savo kalse ir tos klasės tėvais? Jau nekalbu apie profesionalų įgarsinimą ir apšvietimą, scenos dekoracijas, kurias čia padaro tie patys mokytojai. Žinau, kad daugelis net nesupras apie ką aš čia kalbu, bet aš nesusilaikiau nuo emocijų ir direktorei ėjau padėkoti. Ji dirba gerai. Ir aš didžiuojuosi savimi, kad savo vaikams sugebėjau tai duoti.

O maniškiai skleidžiasi kaip žiedeliai,  vis su savais „bajeriais“. Marijonas savo septintojo gimtadienio proga buvo užprašęs dovanų pora kaklaraiščių ir diržą. Na, galvoju, tegul, bus dar keli daiktai besimėtantys namuose. Oi, kaip klydau. Beveik kiekvieną vakarą eidamas pasivaikščioti į parką, jis velkasi baltus marškinius ir dedasi kaklaraištį, nes „nežinia, kur gali atsidurti ir kas gali atsitikti“. Kartais, kokį kartą per mėnesį, Rasa arba aš, nusivedam juos už gerą elgiasį į kavinę valgyti ledų, tai Marijonas nori būti visada tinkamai pasiruošęs. Vakar papasakojau vienam geram draugui, didžiulės įmonės vadui, kuris buvo į svečius užsukęs apie Marijoną, tai jis man sako: „Šaunuolis Marijonas! Ar tu įsivaizduoji, kas iš jo išaugs? Aš sugalvojau, kad man reikia būti „visada pasiruošusiu“, kai man buvo septyniolika.“ Tai turiu vilties, kad vienas iš mano keturių bus direktorius. Juokauju, žinoma, tegul būna kuo tik nori. Man tik labai smagu stebėti kaip jie auga, keičiasi, kvailioja. Kartais jie šaiposi iš mudviejų su Rasa dėl anglų kalbos tarimo. Ateina visi trys didieji, sustoja ratu aplink darbo stalą prie manęs ir „eksperimentuoja“: „Mama, pasakyk angliškai „medis“. O dabar pasakyk „trys“.  Tada juokiasi visi už pilvų susiėmę, kad aš negaliu teisingai, be akcento ištarti. O Teodoro (beveik 3m) kalbas kasdien galima užrašinėti. Paėmęs mano sagų pilną dėžutę žaidžia, dėlioja tas sagas į grojančius Tibeto dubenis (čia toks instrumentas meditacijoms). Kai nusibosta, surenka visas sagas ir sako: “Dabar visos šių namų moterys gulasi, aš joms grosiu su gongais”. Arba ateina, kai sėdim greta su Rasa, apsikabina abi ir sako: “Mano moteriškės, aš jūsų katinėlis”.

Kalėdomis jau kvepia ir mūsų namuose – jau išmarginom Rasos keptus meduolius ir meduolinį namelį susilipdėm. Atlikus nedidelį rinkos tyrimą dėl medaus skonio (medus iš Afrikos nelabai patiko) ir kainos, kurios Londone kosminės, nusprendžiau atsisiųsti jo iš Lietuvos. Mano tėtis turi kelis avilius, bet praeitą žiemą jo bitės mirė ir medaus nebuvo. Todėl ieškojau kur pirkti ir užsakinėjau ne tik sau, kad pigiau kainuotų parsisiūsti, pirkau 15kg. Prisiminiau buvusį Kristupo klasioką, kurio tėvai nusipirko sodybą Raseinių rajone su didžiuliu bitynu ir įsisuko į bites ir medų. Keistas sutapimas, bet ta šeima augina tris sūnus, ir dviejų iš jų vardai Kristupas ir Bernardas, tokie, kaip ir mano vaikų. Žodžiu Burbų šeimyną pažįstu jau seniai, tada medumi jų gyvenime net nekvepėjo. O dabar, prašom, visas bitynas Raseinių rajone ir labai nuoširdus, švietėjiškas savo veiklos bityne aprašymas bitele.lt su nuotraukomis ir elektronine parduotuve. Pasiskaičius jų pasakojimus apie bites ir medų, nusprendžiau medų pirkti  iš Burbų ir šiandien galiu pasakyti štai ką: tokio nerealiai skanaus medaus neesu valgius! Aš jį šaikštais kabinu ir mėgaujuosi. Neprisimenu, kad kada nors būčiau taip dariusi. Gal čia taip kabinu ir  ragauju Lietuvą šaukštais? O ką jau kalbėti apie aptarnavimo kokybę: medų supakavo, krovinį siuntinių tarnybai pridavė ir dar dovanų įdėjo. Jėga! Neprašoviau pro šalį  aš su tuo medum, nes ir kaina gavosi su siuntimo išlaidom 23Lt už kilogramą. Londone beveik keturis kartus vietinis medus brangesnis.

Na, bet nukrypau į meduotas lankas, grištu prie meduolių. Mano vyrai su lig kiekvienais metais vis geriau valdo susuktą tūtelę su glajumi ir vis gražiau piešia ant meduolių. Labai tuo žaviuosi. Svarbiausia, kad jiems tai daryti labai patinka. Piešia, rašo, pabarstukais dekoruoja, po to neša savo mokytojoms ir draugams dovanoti. Marijono meduoliai gražiausi, jis kantriai gali mažais žirneliai puošti vieną meduolį tol, kol tas bus tobulas. Bernardo meduoliai su daugiausia fantazijos. Kristupo stilingiausi. Gaila, kad su lig emigracija baigėsi ir daug metų buvusi tradicija dovanoti savo meduolius visiems šeimos nariams ir draugams – iš Londono meduolių paštu siūsti nesirįžtu. Už tai sugalvojau, kaip juos pakeisti – siuvau kelias dešimtis “nevalgomų meduolių”. Atrodo, kaip tikri meduoliai. Nuotraukos yra Eco Ethno FB profilyje. Ir visa šitų valgomų ir nevalgomų meduolių įžanga veda į tai, kad jau kuris laikas ruošiuosi vaikų kalėdinėms atostogoms. Pasidariau dirbtuvių planą, ieškojau priemonių, idėjų ir beveik kasdieną darysim vis kitą darbelį, vis kita technika. Visa savo praktika pasidalinsiu nuotraukose FB, kad galėtumėte ir jūs idėjų pasisemti, jeigu kam reikia. O vaikai, jau dabar laukia nekantraudami ir kasdien klausia, tai kada gi pradėsim jau?

Šiais metais didžiuliai pasikeitimai ir vaikų laiškuose Kalėdų seniui. Po daugybės metų vieno ir to pačio – Lego arba Playmobil, šiemet Lego liko tik vienas konstruktorius Bernardui. Marijonas norėtų gauti dvidešimt drobe aptrauktų rėmelių, kad galėtų tapyti, o Kristupas nori spalvotų pieštukų ir popieriaus, nes planuoja piešti komiksus. Prisiekiu, jokios įtakos nedariau, nes manau, kad per Kalėdas jie tikrai gali gauti viską, ko trokšta iš širdies, todėl jų norams nedarau spaudimo. Sužavėta savo vaikų pageidavimais ir pati lengvai apsiprendžiau, nes šiaip tai man nieko nereikia. Mano laiškas Kalėdų seniui skamba taip: “Mielas Kalėdų seneli, buvau labai gera šiais metais, todėl labai prašau nepagailėti ir atnešti man visokių spalvų sagų, įdomių karoliukų, gražių audinių atraižų, sintepono ir visokio kitokio gėrio rankdarbiams. Ačiū”.

Ir pabaigai noriu pasidalinti viena citata, kuri mane tikrai įkvepia judėti pirmyn. Berods, Tomas Jonas Girdzijauskas FB pasidalino puikia L.Tolstojaus citata apie vaikų auklėjimą:  „Aš apie auklėjimą niekada nerašiau, todėl, kad manau – auklėjimas susideda iš paties suaugusiojo žmogaus judėjimo į priekį, auklėjimosi – tik tuo žmonės įtakoja kitus, auklėja juos. Ir tuo labiau vaikus, su kuriais jie susiję. Būti teisingu ir sąžiningu su vaikais, neslepiant nuo jų to, kas vyksta mūsų sieloje – vienintelis auklėjimas. O štai pedagogika yra mokslas apie tai, kaip, pačiam gyvenant lengvabūdiškai, daryti „gerą“ įtaką vaikams. Panašiai veikia mūsų medicina – kaip, gyvenant prieš gamtos dėsnius, būti sveiku. Mokslai šie yra gudrūs ir tušti, ir niekada nepasiekiantys savo tikslo. Visi auklėjimo sunkumai išplaukia iš to, kad tėvai, ne tik netaisydami savo trūkumų, bet dar ir pateisindami juos, nori nematyti šių trūkumų savo vaikuose.“

Štai kodėl aš negaliu sau leisti sustoti ir kiekviename sutiktame žmoguje ir savyje nuolat ieškau darnos, sąžiningumo tarp  vidinio pasaulio, įsitikinimų ir veiksmų, gyvenimo būdo. Nuolat save „pasitikrinu“ ar judu pirmyn, ar ko nors naujo išmokau? Kažkur labai iš giliai žinau, kad negaliu išauklėti savo vaikų aiškindama jiems gyvenimą, kad yra tik vienas būdas tai padaryti sėkmingai – auklėtis pačiam. Jeigu nori ko nors, kad vaikas darytų, pirmiausia pats pradėk tai daryti.

A.Tolstojus prie tuščių mokslų priskiria ne tik pedagogiką, bet ir mediciną. Prižadu, kada nors parašysiu specialųjų reportažą apie tai, ką aš manau apie vaistus, vaikų ligas, vis atidėlioju, nes žinau, kad po to reportažo sulauksiu didžiulio pasipriešinimo.  Vis kaupiuosi tam, renku informaciją.

Jeigu jau nebeparašysiu daugiau šiais metais nieko, iš anksto visiems linkiu gražaus kalėdinio laikotarpio su savimi ir savo vaikais. Linkiu sąžiningos savianalizės už visus metus: ką aš naujo sužinojau, išbandžiau, išmokau ar pakeičiau tai, kas nepatiko? Kiek žingsnių ar mažų žingsnelių per metus nuėjau savo tikslo ar savjonės link?

Man šie metai buvo didžiulių pasikeitimų ir naujienų metai. Nepaisant kartais užeinančių sunkumo ir silpnumo akimirkų, iš esmės aš esu laiminga ir labai didžiuojuosi savimi už tai, kas nutiko šiais metais, už tai ką išgyvenom ir patyrėm per vienuolika emigracijos mėnesių Londone. Jaučiu didžiulį dėkingumą visiems, kurie palaikė, tikėjo, skatino ir suprato, pergyveno ir nuolat mintimis buvo drauge. Ačiū!

baneris

Facebook Comments

6 COMMENTS

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.