Kaip gaila, kad Tėvo diena skelbiama tik kartą metuose ir tik kartą metuose tarsi gauname teisę kalbėtis, rašyti, dalinti patarimus, ieškoti priežasčių, analizuoti pasekmes “Tėvo” tema. 

Vėlais vakarais ir naktimis, siūdama suvenyrus, žiūriu serialus. Šiuo metu „Greis anatomijos“ eilė. Vakar serijoje per traukinio avariją strypas kiaurai persmeigė du žmones. Vienam perverė aortą, kitam stuburą. Jie abu tokie perverti strypu kalbėjosi, juokavo ir laukė gydytojų sprendimo. Pastarieji tarėsi, ką daryti, nes vos tik pajudinus strypą grėsė mirtis dėl nukraujavimo. Suprantu, kad tai filmas, fantazija, tačiau kažkaip panašiai galėčiau papasakoti apie savo jausmą dėl šeimos, ypač Tėvo. Jaučiuosi, lyg per pačią širdį būtų pervertas strypas ir jeigu pasijudinsiu, bandydama jo atsikratyti, arba kažkas kitas norės jį ištraukti, galiu greitai nukraujuoti ir mirti. Tas strypas kelia nežmonišką skausmą, tačiau jo negali atsikratyti.

Gyvenu toli nuo savo šeimos, tačiau Tėvo, brolių ir seserų žodžiai pasiekia mane ir už jūrų marių, kaip botago kirčiai ar judinamas strypas.  Pasiekia per gandus, per pokalbių nuotrupas, ignoravimą. Tėvas net neskaitė antros knygos (Mano karūna nematoma), o šneka, kad paduos mane į teismą už šmeižtą… Na, tipo, „padubasinau“  vaikytėje kaip šunis, išnaudojau, kaip vergus, o dabar už tai, kad viską papasakojo dar ir į teismą paduosiu…

Mano šeima nuolat  smerkia mano sprendimus ir susirinkę kalba apie tai, kaip neteisingai aš gyvenu. Išgirdę, kad abi su sese dirbam kavinėje, džiaugiasi, kad pagaliau, po keturių metų skyrybų aš dirbti pradėjau. O TAI KĄ AŠ IKI ŠIOL VEIKIAU???!!! Skauda, norisi gintis, teisintis, kažkaip paaiškinti, kad organizuoti renginius, konferencijas, rašyti pranešimus spaudai, straipsnius, knygas, organizuoti jų ir suvenyrų prekybą taip pat yra apmokamas darbas. Keturių vaikų auginimas tai jau tikrai ne joks čia darbas! Todėl žinau, kad beviltiška ką nors aiškinti tiems, kuriems atrodo, kad darbas yra kalti vinis, dažyti sienas, dirbti virėja, padavėja, melžėja, valytoja, o visa kita yra “gyventi iš pašalpų”.

Kartais taip norėtųsi viešai išdėti viską iki dugno, ką aš apie tai galvoju, nevyniojant į vatą ir nerenkant gražių žodžių, betgi negaliu… Kiekvienas mano rašinėlis apie šeimą turi atoveiksmį – strypo, įkalto į širdį, judesį, šviežio kraujo (energijos) nutekėjimą. Natūralu – maniškiai reaguoja į tai, ką rašau, nors visi išsijuosę tvirtina, kad neskaito… Bet paskui užblokuoja feisbuke ar nusiperka bilietus ir neatskrenda, ar per kitus perduoda teisuoliškas replikas…

Norėčiau viską pakeisti, nes jaučiuosi, kaip pamauta ant strypo, per pačią širdį. Bandau ieškoti išeities ir priimti kokį sprendimą, kad mažiau skaudėtų. Kokį? Nebendrauti visai? Nerašyti? Nekreipti dėmesio? Paskutinis geriausias, tik jo didžiausia bėda ta, kad taip lengva pasakyti, o padaryti neįmanoma, nes tai mano šeima, mano Tėvas. Tas, iš kurio aš gimiau.

Tiesa, dar lieka galimybė melstis. Tą galima daryti neribotą laiką ir už bet ką. Todėl aš meldžiuosi. Už savo Tėvą, už savo vaikų tėvą, už savo seseris ir brolius. Smilkinu, deginu šimtus žvakių, pagroju jiems su gongais. Gal daug nepadeda, bet skausmą,  dėl strypu pervertos širdies, tikrai mažina. Pabandykit.

Tais laikais, kai aš augau, nebuvo jokių vaikų teisių, bet dabar yra. Jeigu mes maži negalėjom apsiginti nuo tėvo smurto, tai dabar galiu nors savo vaikus apginti nuo jų tėvo. Ne, iš tikrųjų tai nieko negaliu. Jie, kaip ir aš perverti strypo per pačią širdį. Jie, kaip ir aš, turės išmokti gyventi su ta situacija, kurią gavo gyvenime ir turės rasti būdą, kaip gyventi, kad skaudėtų mažiau.

Kaskart, kai prieš pasimatymą su tėvu nuolat zys: „Aš nenoriu, man neįdomu. Man nepatinka˜“, o po pasimatymo reikš nepasitenkinimą ir putos pykčiu, aš negalėsiu jiems palengvinti, apginti ar apsaugoti.  Aš tik linguosiu galvą ir sakysiu: „Jis jūsų tėvas, yra kaip yra.“

Vakar abu mažieji grįžo po savaitės atostogų Lietuvoje. Tėvą matė savaitgalį, vieną kartą per pusmetį. Ne tik jie matė, visa Lietuva pamatė per Teleloto keturių vaikų tėvą, laimėjusį keturis tūkstančius eurų. Visa studija paplojo išdidžiam keturių vaikų tėvui… Simboliška taip – per Tėvo dieną.

Už tai jie, ypač devynmetis Marijonas (penkiametis nelabai sugeba išsakyti žodžiais savo nepasitenkinimo priežasties), grįžo namo pilni pykčio ir neapykantos: „Aš nenoriu, kad mane per televizorių visi matytų, kaip ir nenoriu fotografuotis!“ Ką jau kalbėti apie tai, kaip sekina ir „zombina“ pats filmavimas…

Atrodo, stovėčiau kaip uola, kaip mūras, kaip Everestas ir ginčiau savo vaikus nuo fizinio ir psichologinio smurto. Jeigu nebuvo kas mane mažą užstoja, tai aš už savo vaikus pastovėsiu. Bet negaliu, nes jie, kaip ir aš pati, su savo strypu širdyje, su savo Tėvu. Jie gimė iš jo, ir aš nieko negaliu pakeisti, negaliu jų nuo jo apsaugoti.

Žurnalistė Gabija Vitkevičiūtė parašė puikų straipsnį visiems išsiskyrusiems tėčiams. Tarsi švelniai kutentų jų supratimą ir įsitikinimus, nusvirus rankoms, kviečia pakelti galvą:

„Kai galvoju apie savaitgalio tėtukus, tai baisiai jiems nepavydžiu. Jie tikrai myli savo vaikus, bet dėl to, kad meilės įgūdžių netobulina, tas jausmas atbunka. Priemonių tikslui pasiekti (nuoširdžiai smagus laikas su vaiku) vis sunkiau parinkti, paties sugalvoti bandymai vis žlunga, o paklausti nėra ko – tai sakys, visai jau, su savo paties vaiku pažaisti nemoki? Bet juk ir tai normalu – jei aš nuo muzikos mokyklos laikų natų neatsiverčiau, jei dvejus metus į paupį neišbėgau, jei dešimt metų prancūziškai nebekalbėjau ir dvidešimt – chemijos lygčių nesprendžiau, tai ar man gali taip iš karto pavykti? Ne. 

<…> O jei jauti nuoskaudų skonį burnoj, tai prisimink, kad nėra situacijų be išeities. Kaip man sukrito mintys knygoje „Kalaharis“: „Niekada nebūna per vėlu grąžinti skolą. Jei neturi didelės sumos, nelauk, kada akmuo sužydės, o atkąsk tos skolos po gabalėlį, po dešimtinę kas sekmadienį, ir ji jau sumažės. Jei ilgai nelankei vaiko po skyrybų, pasipurtyk ir pradėk nuo šiandien, kas kad bus, kas aiškins, šaudys akimis ir moralizuos. Jei sunkumas ant širdies, kad prispjaudei į draugo gyvenimą, parašyk jam laišką (nuoširdų, o ne mandagų), ir, jei tik gali, atsakymo nelauk. Niekada ne per vėlu, visada – prestižas.“

Visas straipsnis čia:

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/gabija-vitkeviciute-nuleidai-rankas-savaitgalio-tetuk-tai-pakelk-galva-500-637093

Paskaitykit visi išsiskyrę tėčiai. Tame straipsnyje duotos nuodugnios ir švelnios instrukcijos kaip likti tėčiu vaiko gyvenime…

Aš nebūsiu tokia švelni ir suprantanti, nes šiandien rašau apie Tėvo strypą širdyje, apie strypą savo vaikų širdyse. Strypą tavo vaiko širdyje. O tavo koks strypas širdyje? Prasigėrusi motina? Smurtaujantis ar mažą tave palikęs ir pamiršęs tėvas? Seksualiai išnaudojęs dėdė?  O tu savo kasdieniu elgesiu ar kali savo vaikams strypą į pačią jų šerdį?

Kartais man visa tai atrodo, kaip kažkokių iškrypėlių ar psichinių ligonių susirinkimas. Arba kreivų veidrodžių karalystė. Šioje karalystėje minia žmonių vienbalsiai tvirtina, kad juoda yra balta ir juokiasi iš manęs, sukioja pirštą prie smilkinio, nes aš vis tiek nesutinku  ir desperatiškai kartoju: „Juoda čia, juoda!“

Mano vaikų tėvas įsitikinęs savo teise, matydamas vaikus kartą per pusę metų, rodyti juos per TV kaip beždžionėles ir taip liūdyti savo (ne)išsipildžiusią tėvystę. Mano vaikų tėvas įsitikinęs, kad laimėti pinigai yra jo, ir kodėl jis turėtų juos dalintis su savo vaikais? Žinodama, kad bus optimistų smalsuolių, o ir pačiai įdomu, užklausiu: „Jeigu jau įpainiojai vaikus į visą tą Teleloto istoriją, tai ar pasidalinsi su jais laimėjimu?“ Tyla.

O minia, mano šeima, mano buvęs vyras, man sukioja pirštą prieš smilkinio ir sako, kad čia aš neteisi, čia aš neteisingai viską matau ir suprantu, ieškau problemų…

Su praėjusia Tėvo dienas visus tėvus! Kad ir kaip kiekvienam iš mūsų skaudėtų, mes gimėm iš Jo, savo Tėvo.

Facebook Comments

38 COMMENTS

  1. Jus supras tik tas, kas isgyvenes panasius jausmus. Todel nekreipkite demesio i tuos, kurie sukioja pirsta prie smilkinio. Ne visiems duota suprasti daugiau, pajausti giliau. Gerbiu jus ir zaviuosi jumis. Aciu uz tai, kad rasote, dalinates dalinates savo patirtimi.

  2. Paskaičius tiesiog liūdna. Ir net lietuviškas bruožas, kad va kaip gerai, kad kitam blogai – nesuveikia. Liūdna ir tiek, kad jums taip yra. Linkėčiau išsitraukt tuos strypus ir nebegilint, nebedraskyt žaizdų, o leisti joms užgyti. Ir savo vaikams kažkaip parodyti, kad tam tikri gyvenimo sužeidimai neturi virsti strypais širdyje. Tegu tai būna tik rakštys, kurias lengvai ištraukiam.

  3. Manau ir labai reikia viesai kalbeti apie smurta, kad visi smurtautojai issigastu viesumo, gedytusi ir bijotu lupt silpnesnius… smurtas yra didziulis blogis, kurio saknis reik nukapoti…

  4. Labai Jumis žaviuosi, Birute, nuo pat tos dienos, kai pirmą kartą pamačiau jus Osle, LR ambasadoje 🙂 Sėkmės Jums dideliausios ir tik rašykite, netylėkite!!

  5. Viešas kalbėjimas jau yra didelis žingsnis ir paskatinimas. Ačiū už Jūsų laiką ir mintis, viskas taip pažįstama..

  6. Stiprybės, sveikatos Jums, Birute! Skaitau visus Jūsų straipsnius, bet šis ypatingai rado atgarsį mano širdyje – dauguma, manau, mūsų kartos moterų, o vyrai ypač, gyvena su tokiu strypu, nes mūsų tėveliai nemokėjo, o ir gal neturėjo laiko, mus mylėti

    • Jau skamba įtartinai. Noras padaryti visus laimingais. kažkaip drįstu abejoti, kad jeigu skauda, tai jau ir nelaimingas. Išeitų, kad jausti skausmą, pyktį, nuoskaudas yra negerai, nes tai jausdamas negali būti laimingas? Man patinka jausti įvairius jausmus ir leisti sau juos jausti. Ir dėl to aš esu labai laiminga, nors daugybę kartų esu girdėjusi ir skaičiusi, kad jausti neigiamus jausmus iš karto yra negerai, reikia juos valdyti.

    • Visi jausmai yra geri. Esmė turbūt pusiausvyroje? nuolat gyventi skausme ir pyktyje ar būtų laimė? Ir …. padaryti (?!) laimingais? tikrai ne.

    • Gerai, kad tada man nepasakei, kad jis ir vaikus ten buvo nusitempęs, būčiau susprogus. Sužinojau tik tada, kaip jie parskrido namo, pasiutę kaip velniai.

  7. Yra juoda ir yra balta,kaip tada,dabar ir visados..todėl kas nesuprato ar nenorėjo suprasti, paprasčiausiai apsimeta tais baltaisiais,mano šeimoj buvo kitaip,taip gerai kitaip, bet visi gyvenam sociume ir matom tuos..smaigstancius strypus.. Ir matom ir tylim..nes kažkaip toli, nes ne mums.. Ačiū Birute, sėkmės ir stiprybės jūms..

  8. Kliunat savo seimai, nes esat ne kaip visi ir lauzot stereotipus, pavydi ir sneka, o exxas tai fruktas, daug tokiu LT. Cia ne garbe buti tevu,kaikalba eina apie pinigus.

    • Vida, žinoma, kad prisimenu… seniai tai buvo. Tavo rezonansinis straipsnis po mano rašinio man labai patiko. Pasidalinau juo savo FB.

        • Norėčiau paspausti Like į tavo komentarą, bet nėra kaip… O jeigu rimtai, tai gavau keletą asmeninių paklausimų apie tavo kvalifikaciją, nes atsirado norinčių pasikonsultuoti. Aš ir pati paskaitinėjau apie narcizus ir turiu vieną esminį klausimą: Ar narzicais gali būti moterys ar tai būdinga tik vyrams?

  9. Jūsų savybė – nebijoti apnuoginti sielą kiek šokiruoja, bet žavi.Visgi tuos strypus reikia išsitraukt, kitaip neisit į priekį.Tam yra psichologai, kunigai ar patikimi žmonės.Tik įtariu tai,kas dabar vadinama smurtu vyko kas antroj šeimoj…neteiskit jų, geriau atleiskit

  10. Saunu..reik issikalbet, kad ir viesai. Ne kiekvienam uztenka tos drasos. O tai ir yra terapinimasis😊

  11. Bet taip ilgai tave tai kankina! Reik terapijos kad atsileistum. Paprasyk GP referral. Kokiom 4-6 sesijom sakyk post traumatic experience. Detaliai neaiskink.

  12. Aš kažkada jau rašiau, kad kalbėjimas išlaisvina. Viešas kalbėjimas leidžia prasibrauti į širdis ir smegenis tų, kurie neprisileidžia gyvam kontaktui, su kuriais pokalbis neįmanomas, nes vos tik įsižioji kalbėti apie tas, kas skauda, kas neaišku, gauni per galvą, kad kalbi nesąmones, kad tai tu viską darai blogai, kad tai tu nesugebi įvertinti ir pan. Gal… Bet ir kalbiesi juk su tikslu sudėlioti taškus ant “i”. Tam, kad išgirstum reikia klausyti, tam, kad klausytum, reikia girdėti. Ir kartais lieka tik viena, kad visa, ką patiriam yra pamoka mums, kaip mes neturėtume elgtis, daryti, sakyti ir pan.

  13. Ačiū Jums, Birute, už drąsą kalbėti. Apie viską, be pagrąžinimų. Šis kalbėjimas padrąsina tylinčias. Bijančias. Abejojančias savimi – o gal tikrai kaltas vaikas, kad jį daužo, prievartauja, baudžia abejingumu? Kalbėkite – esate balsas tų, kurios tebetyli…

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.