Kaip jaučiuosi sužinojusi, kad daugiau nereikės daryti to, ką iš visų jėgų, su polėkiu, misijos lygmenyje dariau paskutinius penkis metus?

Stengiuosi giliai kvėpuoti. Įkvėpti ir iškvėpti. Nepanikuoti ir nepasiduoti emocijoms. Įkvėpti ir iškvėpti. Kažkam norėtųsi pasipasakoti. Dabar pat išpilti visą savo tiradą. Kaip galima nutraukti tai, ką dėl tavo idėjos daro tūkstančiai žmonių? Įkvėpti ir iškvėpti. Seku savo kūno pojūčius. Pilve tarsi kažkas surakinta. Viskas. „Kamštelių vajaus“ pabaiga. Įkvėpti ir iškvėpti.

Stengiuosi išlikti ramiai ir priimti, nes žinau, kad jeigu užsidaro šitos durys, tai būtinai atsidarys kitos – platesnės, kurios nuves mane į dar įdomesnę vietą. Įkvėpti ir iškvėpti. Pagrindinis rėmėjas sako, kad kiti projektai apie ekologiją susilaukė daugiau atgarsio, nei „Kamštelių vajus“. Gal. Tik aš apie juos nieko negirdėjau.

Įkvėpti ir iškvėpti. Priimti ir paleisti. Kyla desperatiškas noras parašyti visiems „Kamštelių vajaus“ dalyviams, keliems šimtams mokymo įstaigų Lietuvoje, kad daugiau konkurso nebus ir, kad jie rašytų laiškus ir peticijas tiesiai „Žaliajam taškui“, kasmet rėmusiam konkursą, su pasakojimais, kaip konkursas pakeitė jų bendruomenės gyvenimą, kiek daug žmonių kiekviename mieste renka kamštelius. Įkvėpti ir iškvėpti.

Kiekvienais metais buvau pasiruošusi konkursą užbaigti, tačiau mane visada palaikė jo dalyviai ir jų entuziazmas. Dabar kažkaip reikės visiems vistiek pranešti, kad konkurso nebebus, nes kamštelius tai jie renka. Įkvėpti ir iškvėpti. Kiekvienais metais buvau pasiruošusi užbaigti „Kamštelių vajų“ ir nuolat visiems kalbėjau, kad tai paskutiniai metai, bet tikrai nemaniau, kad žliumbsiu tą pabaigos dieną. Žliumbsiu, nes gaila viską užbaigti. Gaila to, ką mes, konkurso dalyviai, sukūrėm drauge.

Jaučiuosi asmeniškai įsipareigojusi kiekvienam pakėlusiam numestą plastikinį butelio kamštelį ir taip per penkis metus surinkusiems trisdešimt tonų. Kiekvienam. Tačiau ar turėčiau jaustis kalta, kad konkurso kitais metais nebebus? Nemanau.

Įkvėpti ir iškvėpti. Jeigu atvirai, tai man patinka pokyčiai. Kitiems metams buvau pergalvojusi visai kitas konkurso taisykles ir tikslą. Tikrai tam atėjo metas. Tačiau tas, kažkas viršuje, tampo virveles ir sako, kad pokyčiai bus dar kitokie ir konkurso nebus visai.

Vis tiek man šokas. Kad viskas bus kitaip, nei planavau ateinantiems metams. O planavau penkiolika konferencijų skirtingose savivaldybėse apie rūšiavimą ir ką galima padaryti iš kamštelių. Jų nebus. Įkvėpti ir iškvėpti.

O viduje dar ir toks kirbukas kirba: „Juk turėjai visai kitą tikslą savo ateičiai ir dėl jo prisižadėjai atsisakyti 50% savo reikalų, prisimeni, rugsėjį apie tai garsiai deklaravai Glastenburyje?…“ Tai gal čia tie reikalai ir yra, kurių turiu atsisakyti?

Įkvėpti ir iškvėpti. Būsiu nuoširdi – skauda. Tarsi kas būtų atėmęs iš manęs mylimą žaislą. Skauda, nes ten, Lietuvoje, ir vėl kažkas mane meta per bortą – priežasčių ten skristi ir kažką veikti sumažėja iki minimumo. Gal dėl to ir yra skaudžiausia. Tikrai jaučiuosi nereikalinga, o susireikšminusiai maniau, kad esu nepakeičiama. Maniau, kad konkursas svarbus ne tik man ir jo dalyviams, bet ir „Žaliajam taškui“.

Žinau, kad atsiradęs tuščias laikas kitų metų kalendoriuje labai greitai užsipildys renginiais, susitikimais, naujais projektais. Žinau, kad viskas, kas beįvyktų yra tik į gerą, todėl belieka žemai nulenkti galvą ir padėkoti kiekvienam konkurso dalyviui, padėkoti idėjinėms mokytojoms, tarti „AČIŪ!” iki mėnulio ir atgal visų miestų ambasadorėms. Žinau, kad ir jums bus šokas nuo naujienos, bet jūs apsiprasit…

Tie penki metai organizuojant konkursą buvo nuostabūs penki pokyčio metai. Ne tik Lietuvoje įvykusio pokyčio, bet ir mano asmeniniame gyvenime. Esu be galo dėkinga Dievui už tokią galimybę ir esu pasiruošusi priimti tą naują jo planą man.

Įkvėpti ir iškvėpti. Rašymas tikrai lengvina buvimą, mažina sunkumą, surakinusį pilvą ir ramina… Ačiū, kad išklausėt. Kaip norėčiau, kad elgtumėtės tie, kuriems šis tekstas sukels kažkokius jausmus? Labai prašau – nereikia paguodos, gailesčio ir patarimų. Tiesiog pabūkite su manimi drauge penkis metus eito etapo pabaigos akimirką. Ačiū, už supratimą.  

Dar kokią valandą brūžinau nuotrauką, kuria galėčiau iliustruoti penkių metų respublikinio konkurso pabaigą… brūžinau, brūžinau, bet matyt išgyvenamas liūdesys nukirto kūrybinį polėkį. Tai tiesiog sakau: PABAIGA. THE END.