Vakar viena bičiulė užklausė kas ką žino, ar esa keliavę po Kroatiją. Parašiau jai, kad aš esu, prieš keturis metus. Įsikalbėjom. Mano pasakojimas apie Kroatiją skambėjo panašiai taip: „Tai fantastiška šalis, kuri mane užbūrė, į kurią norėčiau sugrįžti, pakerėjo savo kalnais, urvais, ežerais ir jūra, salomis ir tiltais, istoriniais miestais, vaizdais, maistu, kainomis. Keliavom automobiliu su keturiais vaikais, kurių mažiausiam buvo vos metai ir net tai, kad būtent toje kelionėje buvęs vyras pasakė man, kad mane palieka, nesugadino mano prisiminimų apie Kroatiją. Savo tvirtą ir galutinį sprendimą skirtis jis pranešė kai sėdėjom terasoje ant jūros kranto po žydinčia visterija, vaikai jau buvo suguldyti.“ Gavau FB bičiulės žinutę: „Oho, kaip romantiškai, kiti taip peršasi, o taviškis pasakė, kad skiriasi.“ Dar kartą perskaičiau savo žinutes jai ir pagalvojau, kaip visa tai absurdiškai skamba. Kelionė į Kroatiją man iki šiol išliko pačiomis geriausiomis atostogomis. Matyt, Kroatija tikrai stebuklinga.

Šiandien visą dieną galvoju apie skyrybas. Atleisti, atleisti, atleisti. Tiksliau, nuolat apie jas galvoju, seniai ketinu apie tai parašyti. Nes galvoje nuolat sukasi atsitikimai, pokalbiai, susitikimai. Kartais ir vėl supykstu, viskas sukyla. Atleisti.

Prisimenu praeitos vasaros pokalbį Oslo lietuvių bendruomenėje. Bekalbant apie mano pirmąją knygą, apie santuoką ir skyrybas, kalba pakrypo apie santykius ir tėvų įsipareigojimus po skyrybų. Kažkas paklausė, tai kokio dydžio tie alimentai, kiek jis moka. Aš pasakiau ( jeigu kam įdomu, tai keliais eurais dagiau, nei Valstybės nustatytas alimentų minimumas).  Tada papasakojau, kad kai skyrėmės, susitarėm, kad mokės pusę už vaikų būrelius, uniformas, keliones ir stovyklas… iki šiol nemoka. Tai išgirdęs, vienas jaunas tėvelis su didžiausiu pasipiktinimu rėžė: „Bet tai miela ponia, o ko jūs čia nepatenkinta, kad nemoka? O ką jam daryti, jeigu jis pinigų neturi? Taigi čia didelė suma gaunasi, nes vaikai tai keturi. Ką vyrui daryti, jeigu, pavyzdžiui, darbo netenka?“ Tada puoliau gintis: „Pala, pala, kaip taip? O jeigu aš negaliu dirbti? Jeigu aš neturiu pinigų, tai tada kaip? Jis atleistas nuo atsakomybės maitinti savo vaikus, o aš ne? Juk man irgi keturis vaikus reikia išlaikyti ir auklėti.“ Taip ir išsiskirstėm… su kartėliu. Ilgai mintyse teisinausi, gyniausi, daugybę kartų grįžau prie to pokalbio, puikiai suvokdama, kad taip mąsto didžioji dauguma išsiskyrusių lietuvaičių vyrų. Atleisti.

Atleisti. Po skyrybų buvau kantri, suprantanti, pozityvi tiek, kiek tik galėjau būti, nors buvo siaubingai skaudu, bjauru, nepakeliama. Išgyvenau. Atleisti.

Su laiku viskas nurimo,  susigulėjo, nusistovėjo. Atleisti. Mes emigravom. Nuolat galvojau apie tai, kaip geriausia mano vaikams. Prisiskaičius protingų straipsnių ir patarimų apie tėvo vaidmens svarbą vaikams, leidau jam būti savo naujuose namuose Londone, pati išvažiuodavau. Pasvėrus visus faktus, vaikų amžių, buvusio vyro menkus tėvystės įgūdžius ir kai kurias jo charakterio savybes (taupumas), nusprendžiau, kad taip bus saugiau, ramiau, sklandžiau ir paprasčiau visiems. Pirkdavau bilietus sau, sesei ir abi kažkur išvažiuodavom. Kad jis galėtų, turėtų galimybę matytis su vaikais. Atleisti.  

Tai kniso, nes su manimi nesitarė dėl datų, tik pranešdavo, kada nusipirko bilietus. Atleisti. Išvažiuodavau, nes negalėdavau žiūrėti, kaip jis miega per dieną, kaip vaikus maitina makaronais ir bulvėm, kaip jie visi sėdi savaitę prie skirtingų aparatų: aipadas, kompas, telefonas… nuo ryto iki vakaro. Atleisti. Išvažiuos ir per pora savaičių aš viską vėl sustatysiu į vėžias, „surinksiu“ į lentynas savo vaikus. Neturiu teisės aiškinti jam, kaip jis turi elgtis. Ir dar apsimesiu, kad tomis dienomis, kai jis lanko vaikus, man atostogos, reiškia, man tik gerą daro.  

Atleisti, net tada, kai praneša, kad atvažiuos per Kalėdas ir sutariam, kad pats pasirūpins kalėdinėm dovanom po eglute. Atskrenda tuščiom, ne, su vienu telefono aparatu, vyriausiam. Atleisti. Nors aš paskutinę dieną prieš Kūčias lekiu per Londoną į prekybos centrą pirkti dovanų, nes negaliu gadinti keturių metų vaikui tikėjimo Kalėdų seneliu, vistiek atleisti.

Atleisti. Vaikai paaugo, nebegaliu kas du trys mėnesiai savaitei eiti iš namų dėl jo teisės matyti vaikus. Pranešu, kad nuo šiol keičiu tvarką. Tegul gyvena viešbutyje, tegul lanko juos, tegul pasiima kiek tik nori per vasaros atostogas, bet pas mane daugiau gyventi negalės ir aš dėl jo daugiau iš namų neisiu. Neturiu už ką. Atleisti.

Prieš Velykas prisikrovę pilną prekių vežimėlį maisto stovėjom prekybos centre. Padaviau kasininkui savo lietuvišką kortelę, į kurią ką tik pervedė alimentus. Nepakanka lėšų. Išverčiu akis. Negali būti! Grįžus patikrinu banką. Nuskaičiavo už namo paskolą, nes esu savo buvusio vyro paskolos laiduotoja, kitaip teismas negalėjo mūsų išskirti. Parašau jam, kad padengtų. Nepadengė iki šiol. Atleisti.

Atleisti. Net tada, kai mano dešimtmetis per atostogas nuvažiuoja į Lietuvą savaitei, pas savo krikšto mamą, o grįžęs pasakoja: „Mane tėtis buvo pasiėmęs vienai parai (daugiau tėvas nenorėjo). Ryte pats kepiausi sau blynus, man tik įjungė Inga  (buvusio vyro sugyventinė) Youtube kaip juos kepti  ir nuėjo toliau miegoti. Tėtis miegojo. O po pietų važiavom pulo žaisti, tai aš iš savo pinigų susimokėjau penkis eurus.“

 Mano pagarba Ingai, kad išmokė kažko naujo, tačiau man viskas sukyla. Atleisti. Vieną rytą per pusę metų, kai tave lanko sūnus, gi galėtum atsikelti ir padaryti jam pusryčius? Atleisti. O už pulą tuos penkis eurus gal irgi galėtum sumokėti, juk vaikas iš savo santaupų… Atleisti, nes eilinis lietuviškas vyras po skyrybų negalvoja, kad vaikų auklėjimas ir išlaikymas yra ir jo atsakomybė. Atleisti.

Ilgai negaliu pamiršti tų blynų ir penkių eurų.

Keturi metai pakankamas laiko tarpas nurimti, susitaikyti, priimti, atleisti. Didžiąją laiko dalį taip ir jaučiuosi. Susitaikiusi ir atleidusi, tačiau kartais sukyla. Nes vaikų reikalai mus sies iki grabo lentos. Ir nebus kam pasiskųsti, kad žadėjo atvažiuoti devintą juos pasiimti, o atvažiavo dvyliktą; kad neskambina net per jų gimtadienius, kad nenuperka kalėdinių dovanų ar nesumoka  už mokyklinę uniformą. Tai kiekvieną kartą sukels pyktį, šleikštulį, užknis juodai, bet juk į teismą už tai nepaduosi? Atleisti.

Galiu manipuliuoti vaikais, neleisti jam su jais matytis,  tegul pats duoda į teismą ir prašo nustatytų dienų pasimatymams. Tačiau nurimstu, nes puikiai suprantu, kad tai jokia išeitis, tai tik dar labiau kenkia vaikams.

Galima rašyti jam laiškus, kaip kad aš darau:

„Labas, suprantu, kad tu nebūni kasdien su vaikais ir nesprendi kasdienių jų auklėjimo ir išlaikymo klausimų. Suprantu, kad vaikus turiu auginti taip, kad jie gerai galvotų apie savo tėvą. Ir aš stengiuosi, gal net labiau, nei man derėtų. Tačiau mano visi pinigai suskaičiuoti kas mėnesį iki cento ir kai stoviu prekybos centre su pilnu vežimu už kurį negaliu susimokėti, nes net nežinojau, kad tu vėl nesumokėjai paskolos už namą ir man bankas automatiškai nuskaičiavo, tai nežinau kokio sąmoningumo reikia būti, kad šalia stovintiems vaikams nepapiltum šūdo ant jų tėvo. Gal ir norėčiau būti tokia sąmoninga ir tiems tepasakyti: “Oi, nieko tokio, vaikučiai, tėtis matyt nesumokėjo, man bankas nuskaičiavo, taigi kaip nors išgyvensim tas Velykas ir be vaišių.” Tačiau aš nesu tokia sąmoninga. Ir jiems pasakau, kad tai tėvo darbas, nes jam nusišikt ant jūsų ir to, kaip jūs gyvenat, ką valgot. Tada, kai viskas susiguli, kai paprašau tavęs padengti banko nuskaičiavimą nuo mano sąskaitos ir tu to vis tiek nepadarai, tada stengiuosi mąstyti kuo racionaliau ir nepasiduoti emocijom, tada klausiu savęs: “Ką jis nori tuo pasiekti? Kaip galėčiau nuo to apsisaugoti? Kas galėtų man padėti?” Yra keli variantai. Pirmasis, žinoma, teismas, nes tu metai iš metų nesilaikai skyrybų sutarties. Bet gi per tiek metų, manau, mane gerai pažįsti ir žinai, kad į teismą neduosiu, nes nekenčiu jokių įstaigų, biurokratijos, o ir gyvenu labai toli, todėl gali miegoti ramiai. Bet yra dar vienas dalykas, kurio kaskart griebiuosi, kaip skęstantis šiaudo ir nors žmonės mane dažnai už tai smerkia, nesupranta, bet tai vienintelis kelias, kur randu šiokią tokią paguodą – viešumas. Jis neprivers tavęs laiku mokėti įmokas, laikytis skyrybų sutarties, bet viešumas ir mano pasakojimai internete, mano knygų rašymas, tai tarsi mano gynyba.  Gynyba nuo tavo ne atsakomybės, po*izmo, nesidomėjimo vaikais. Todėl ačiū tau, kad aš vis dar turiu apie ką rašyti ir, panašu, kad turėsiu ilgai.“

Tačiau tas laiškų rašymas jokių rezultatų vis tiek neduoda. Gal kiek lengviau, kai parašau ir tiek. Tarsi būčiau nukrovusi raštiškai jam atsakomybę prieš Dievą.

Šiandien vėl kažkas FB pasidalino straipsniu apie tėvo svarbą vaikų gyvenime, todėl vėl ir vėl galvoju apie skyrybas. Nusprendžiu, kad skyrybos yra iki grabo lentos, jeigu turi bendrų vaikų.

Sulaukiu kelių žinučių iš nepažįstamų moterų: „Labas, šiuo metu išgyvenu stadiją “noriu numirti” dėl skyrybų, todėl  ieškodama nežinia ko, atradau jus. Tik norėjau paklausti gal organizuojate paliktų mamyčių susitikimus ar gal žinote kas organizuoja tokius susitikimus, kur galima būtų paklausyti , pakalbėti ar nuraminti savo sielą“. Kita man rašo: „Buvęs vyras turi šį savaitgalį pas vaikus ateiti, bet geriau jau visai jų nelankytų, nes nuolat „knisa“ protą, kad aš ne taip juos auklėju ir prikuria begalę problemų.“ Įsikalbam. Sako, kad jeigu būtų koks britas, tai būtų viskas paprasčiau, čia tik lietuviai buvę vyrai taip…

Jokia skyrybų sutartis, joks teismas, joks patarimas, seminaras, net laikas neišspręs to, kas kasdien vyksta tarp dviejų išsiskyrusių tėvų.

Yra tik vienas būdas iš to išsivaduoti. ATLEISTI.

Atleiskit, kad pasidalinau, esu tik paprasta eilinė moteris, net neturiu tokio stipraus tikėjimo Dievu, kaip kokie Amišai (prieš kelias dienas žiūrėtas filmas „Amišų malonė“ gerokai pastūmėjo link atleidimo), bet vis tiek labai labai stengiuosi ATLEISTI ir siųsti jam šviesą, meilę ir palaiminimą, nes mes esam susieti iki grabo lentos keturiais bendrais vaikais.  

Facebook Comments

5 COMMENTS

  1. Labas Birute,rasau ir nezinau ar si zinute pasieks ekrana.Nesu megeja rasyti komentarus neturiu facebooko paskyros ir neziuriu tv tiesiog tam neturiu laiko ir nemegstu.Seku jusu bloga,skaiciau pirma knyga.tiesa visos neiveikiau tik pacius idomiausius skyrius ir pastraipas nes mano galva netalpina ir pavargsta nuo aibes smulkiu ivykiu aprastymo ar pavardziu ,pavadinimu gausos.Ir vis bandau jus suprasti >”perkasti” kas jus per moteris ir kodel?Suprantu viena esat labai drasi!Stipri savo silpnybese.Pasisemiu teigiamos energijos is jusu i pabanbejimus uzmerkiu aki ir visus jusu rasinius suskaitau su malonumu.Sis rasinys priverte ir mane >tyliaja jusu skaitytoja prasizioti.Nustebau.galvojau kad tik mano exas toks o pasirodo tai dauguma lietuvos vyru beda.gal jus tai paguos>bet buna ir blogiau Birute> pvz.reikalauja vaikus vezti jam arba atvezti puse kelio arba uzmoketi uz puse kelio na ir dirbdamas uzsienyje ir gaudamas nebloga uzsieneitiska atlyginima moka lietuviska minimuma islaikymo.Saunuole, kad nusprendet niekur nebegt is savo namu ir leisti tevui parodyti savo meile tikrais vyrui tinkanciais darbais.tai didele galimybe jam augti kaip vyrui tevui ir asmenybei*ar tureciau atsiprasyti uz sarkaszma?
    Na o sykstumas ir godumas pacios liudniausios ir beviltiskos savybes….deja nuo ju vaistu nera….nei grabo lenta neistiesina…
    O jus laikykites.Juk tai didele privilegija >leisti laika,dalintis sirdim ir pinigais su tais kuriuos myli labiausiai>jusu vaikais ir sese.
    p.s. prasau jei kada vel busit airijoje paskelbkit garsiai ir is anksto!Labai noris jus gyvai sutikti.Pagarbiai.

    • Ne tik pasieks, bet dar gi atsakymą gausite, miela Moterie. Ačiū už palaikymą. Tai svarbu. Surasti save kito bėdoje ar džiaugsme. Tai svarbu, nes supranti, kad esi ne vienas.
      Visai nesijaudinu, kad praleidot ir neskaitėt kai ko mano knygoje – mane sunku apžioti ir juo labiau suvirškinti. Normalu, kad taip… Antroji knyga bus dar sunkiau įveikiama.
      O apie Airiją pranešiu, jeigu tik būsiu, bet manau, kad būsiu, nes vėl atradau kažkada pamestą giminę.

  2. Laba diena Birute, retai komentuoju, tačiau šį kartą panorau pasidalinti… Pati pergyvenu šį etapą, todėl jausmai labai artimi ir suprantami. Man asmeniškai atsitiesti padėjo knyga-“Dvasinės skyrybos” Debbie Ford. Labai rekomenduoju… Ačiū kad dalinates ir rašot. Stiprybės ir kantrybės jums

    • O taip! Tikrai sutinku 100% ir tikiu tuo. Tačiau kartais po tokiu gražiu eilėraščiu, ar po savo tikėjimu, begaliniu dėkingumu, kurį kasdien jaučiu savo širdyje, suvokimo, kaip esu dėkinga Dievui už savo dievišką gyvenimą, vis tiek kartais po visu tuo norisi parašyti vieną vienintelę eilutę: “tačiau niekas tavęs neatleido nuo atsakomybės už savo vaikus.”

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.