Skaitytojų atsiliepimai

Skaitytojų atsiliepimai apie pirmąją B.Jakučionytės knygą

„Moteris iš raudonos Audi“

 Audronė Urbonaitė: „Esu elektroniniu paštu gavusi visokių tekstų, bet šis mane sukrėtė. Jeigu vidurnaktį prižadintai reikėtų pasakyti, kokia moteris Lietuvoje parašė azartiškiausią, atviriausią ir aistringiausią knygą apie motinystę, šeimą ir sekinančius bandymus paversti vyrą atsakingu žmogumi ir tėvu, – durčiau pirštu į B.Jakučionytę. Kiekviena ištekėjusi moteris (net laaaaaaaaaabai laimingai) puikiai supras, ką norėjo joms papasakoti B.Jakučionytė apie skirtingą vyro ir moters tempiamą naštą. Perskaičiusi netyčia pamaniau: gaila, kad šito niekada nepatyriau ir todėl negalėjau šio stipraus pasakojimo parašyti. Kartu man tapo labai liūdna, jog daugybės normalių moterų, trokštančių turėti didelę šeimą, gyvenimas yra toks sunkus, kad iš jo belieka lipdyti istorijas knygose – antraip kuokteltum. Tą knygą sveika paskaityti žmonėms, kurie mano: a) kad yra nelaimingi; b) kad kiti turi jiems padėti; c) kad persidirba. Knyga yra linksma ir energinga, o autorė – sveiko, realistinio proto ir TVIRTAI stovi ant žemės.“

Donata Baniūnienė: „Knyga sukrėtė. Sunku apibūdinti jausmus, kuriuos jaučiau ją perskaičius, tarsi net nėra ką sakyti… tarsi žado netekus. Drąsi moteris yra Birutė! Labai laukiu tęsinio ir ypatingai laukiu tikrai laimingos pabaigos šios moters istorijoje.“

Eglė: “Knyga „Moteris iš raudonos Audi“ yra terapinė.”

Kristina: “Baigta. Šiąnakt. Antroj pusėj knygos nusiraminau ir nebesinorėjo keiktis. Atsitraukti sunku. Bet gera, kai žinai, kad jau kitaip. Daug klausimų sau. Knyga kažkokia kitokia. Redaktorė teisi sakydama tai. Tiek daug minčių, kad net sunku komentuoti, o gal ir nereikia.”

Audronė: „Norėjau padėkoti už nuostabią knygą, už didžiulę drąsą rašyti taip atvirai ir įdomiai. Žinojau, kad ji man patiks, jau seniai perskaitau viską, ką tik parašote, pritariu ir palaikau daugumą Jūsų idėjų, minčių, todėl labai laukiau šitos knygos, o dabar laukiu antros dalies. Mėgstu knygas, skaitau daug ir įvairių žanrų, bet “Moteris iš raudonos Audi” kitokia, teisingai parašytas redaktoriaus žodis, kad tokios knygos Lietuvoje dar nebuvo. Ji ypatinga, nes turbūt kiekviena moteris skaitydama gali mintyse pasižymėti ne vieną punktą “sutampa”. Vienoms gal sutaps keli, kitoms keliasdešimt. Tai Jūsų istorija, bet tuo pačiu ir visų moterų, todėl tokia įtraukianti, užburianti paprastumu. Pati svajoju kada nors parašyti knygą, bet taip atvirai rašyti vargiai išdrįsčiau. Esat šaunuolė! Sveikatos Jums, kantrybės būti Mama, neišsenkančios kūrybinės energijos ir Sėkmės visame kame.“

Jurgita: “Prieš kelias dienas gavau užsakytą knygą – perskaiciau per 3 dienas, nes 2 iš jų dirbau. Iš tikrųjų prarijau. Esate nepaprasto stiprumo moteris. Sveikinu su visais pasiekimais iki šios dienos. Esu tikra, kad pasieksite dar daugiau. Knygoje radau nepaprastai daug panašumų su savo pačios savijauta savo buvusioje santuokoje ir esamuose santykiuose su dukros tėvu – visur aš pati ir tik aš. Mes turbūt iš tų moterų, kurios vyrams “nuraunam kiaušus” to nesuvokdamos. Iš tiesų norėjau padėkoti. Iš Lietuvos išvažiavau prieš vienuolika metų. Lietuvos, tokios kaip jūs aprašot savo knygoje, nepažinojau.  Iš vis pasijutau kaip ten niekad nebuvus, nors problemos ir kuriozai pažįstami iki smulkmenų. Labai romantiškas ir patriotiškas jūsų požiūris į Lietuvą, gyvenimą kaime, šeimą ir žmones. “Užpavydėjau”,  nes pati gyvenau tamsoje daug metų  ir ieškojau, vis dar ieškau, ramybės.

Asta: “Perskaičiau Jūsų knygą! Ją nusipirkau perskaičiusi vieną iš Jūsų straipsnių, matyt, apie Kalėdas… Tame straipsnyje buvo daug liūdesio ir “užsiknisimo” prieskonių, bei pasvarstymas, jei 10 000 sekėjų pervestų Jums po litą, tai Jums labai palengvėtų, bei paskatinote “papromotinti” Jūsų knygą, elektroninę parduotuvę.

Kadangi buvo Kalėdos, o tais metais tikrai neturėjau lėšų pasielgti tradiciškai Kalėdiškai padovanoti dovaną vaikučams iš vaikų namų, ar vienai iš sunkiai besiverčiančių šeimų, tai nutariau bent nusiprkti Jūsų knygą taip atiduodama tą litą.  Nusipirkau ir pasidėjau ją, nes nelabai leidžiu sau skaityti grožinę literatūrą… bet po kelių dienų, pažiūrėjau, nu galvoju, bent kelis puslapius perversiu, kad jau nusipirkau… na ir per kelias dienas „sugraužiau“ visą, nes tiesiog negalėjau padėti.

AČIŪ už tą pozityvą, už gražius išminties perlus, ,už tikrųjų vertybių skleidimą už tai, kad esate tokia netobula ir kartu tobula, tuo paskatindama ir visus kitus būti grynais ir grynuoliais. Ir labiausiai už tai, kad priminėte ir paskatinote, ir sunervinote savo visuomeniais gražiais darbais. Pavydžiu. Bet tikiu ateis ir mano laikas, kai galėsiu pasitarnauti kažkam daugiau nei sau ar savo šeimai! Sėkmės Jums ir stiprybės. Mums reikia Jūsų išminties, Jūsų pozityvo, Jūsų darbų, Jūsų…!!!

P.S. Gražesnių žodžių nei tų, kuriuos rašėte apie savo mamą ir visas mamas po prezidentūroje atsiimto apdovanojimo, nesu niekada skaičiusi.“

Kristina: „Galų gale nusipirkau ir greitai perskaičiau “Moteris iš raudonos audi”. Ačiū už šią knygą, už pasidalintą gyvenimą ir gyvenimo pamokas. Išgyvenau, nes radau panašumų savame gyvenime, ypač santykiuose su vyru – mintyse ir juokiausi, ir nervas griebė dėl požiūrio į šeimą, gyvenimo kompe ir kitų panašių dalykų. Įdomu buvo atrasti apie folklorą – gyvenau ir tebegyvenu su juo, dukros išmoko kankliuoti, groti lumzdeliu ir lietuvių liaudies dainų nesibodi.“

Ieva: „Skaudi knyga toms,kurios išgyveno ką nors panašaus – nesėkminga santuoka, kai supranti, kad vienas negali būti laimingas už du, draugų išdavystės, prisiimta finansinė atsakomybė už didelę šeimą, namų paieška… Birutei galima pavydėti talento, verslumo, idėjų. Ne visas likimas taip apdovanojo, tik vienetus. Labai laukiu antros knygos ir bijau, nes taip giliai susitapatinau, radau daug paralelių… Skaitant vis norėjosi pasibraukti man reikšmingas vietas arba rašyti autorei. Bet pagalvojau, kad jei visos skaitytojos jaučiasi kaip aš, tai Birutė greitai ims gailėtis ją išleidus.
Ar rekomenduočiau? Ar verta? Na, jau seniai rašiau tokį ilgą komentarą, mane labai užkabino ir įtraukė. Ilgokai nesiryžau imti jos į rankas, vis bijojau to prasto lietuvių autorių stiliaus, tų pezalų, kai žodžiai rašyti dėl skaičiaus, dėl pinigo, o ne natūraliai išplaukiantys, kai dialogai skamba kaip iš meksikonų serialo… Viskas slydo lengvai ir savaime, bet, kaip tyčia, užplūdo aibė reikalų ir aš vis galvodavau, kad noriu tik skaityti ir skaityti. Ir kad istorija niekada nesibaigtų, nes pasijutau didelės ir įdomios bendruomenės dalimi. Ačiū tau, Birute.“

Gabrielė: „Hmmm… nuo ko pradėti… gavau Jūsų knygą nuo geriausios draugės. Ne veltui… tikrai. Knyga superinė. Suvalgiau ją per 14 val. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad knygų neskaitau ir mano trys vaikai liko nevalgę. Bet negalėjau atsitraukti nuo skaitymo. Ačiū už galimybę suprasti, kad ne viena tokia esu. Aš tik draugei sakau: „Supratau, viską ką norėjai pasakyti dovanodama knygą.“ Mūsų gyvenimai tiek turi sutapimų, kad net juokas ima, pradedant specialybe, išliekamais džiaugsmais po gimdymo, kurie bijo šiurkštaus popieriaus ir nuostabiu vyru neturinčiu instaliuotos programos “savaime aišku”. Mano draugė skaitė Jūsų knygą, pasitarė su savo vyru, kuriam instaliuota mano minėta pragrama ir nutarė man nupirkti, nes jiems labai pasidarė (na, jei galima pasakyti) juokinga, nes viskas pernelyg sutapo.

Ir dar… kad kai atrodo visai šikna… ech, negražu… hm, kai gyvenime atrodo visai ne kažką “Pirmyn ir aukštyn nosį!”. Kai man bus sunku aš vis prisiminsiu tą sceną, kai Birutė, pirmyn skuodžia savo kanalizaciją gelbėti. Balsu juokiausi. Tiesiog ši knyga yra toks skraidantis padėklas, kai garmi į šulinį ir nematai kopėčių, tai ši knygą it lifto platforma kilsteli aukštyn.“

Simona: „Jūsų knygą skaitau jau antra savaitė. Ir ne todėl taip ilgai, kad ji neįdomi, o dėl to, kad ja mėgaujuosi ir taupau. Ją skaitydama išgyvenu milijoną nuotaikų, dažnai sugretinu save su pagrindine heroje (nors man 27 metai, aš neturiu vaikų ir nesu nuveikusi tiek, kiek ji), bet vis pamąstau, ką aš būčiau dariusi ar daryčiau vienoj ar kitoj situacijoj. Viena žinau – jau po pirmojo vaiko gimimo būčiau išsiskyrusi su tokiu vyru. Skaitant knygą jo atžvilgiu išgyvenu tik neigiamus jausmus, ir, manau Jus, Birute, reiktų apdovanoti už tai, kad buvote pakanti, kad viena kovojote su vėjo malūnais, kartais net žinodama, kad iš to naudos nebus jokios. Be viso to, noriu jau dabar pasakyti, kad “Moteris iš raudonos Audi” daug įtakos man turėsianti knyga. Manau, ateityje norėsiu su Jumis susipažinti.
P.S. ne be reikalo Jūs iš RAUDONOS Audi. Veržli, ugninga, kartais “sustreikuojanti” kaip ta pati Audi, bet visada aktyvi, optimistė, GYVA. SEKMĖS.“

Agnė: „Perskaičiau Jūsų knygą “Moteris iš raudonos Audi”. Mane pirmiausia sužavėjo knygos viršelis, toks paslaptingas ir kartu daug pasakantis – „Ieškau vyro“. Pasakojama istorija knygoje tiesiog užkrečia ir įtraukia vien tuo, kad ji yra gyvenimiška, tikra. Siūlyčiau šią knygą paskaityti ir vyrams, tikrai praverstų, nes Jūs atskleidžiate santuokos ypatumus, ką jaučia moteris, kokius sunkumus išgyvena, ko kartais vyrai tikrai nežino ir to net nenujaučia. Jūs esate drąsi, stipri ir be galo nuoširdi moteris, Jūsų širdis kupina gėrio ir meilės. Linkiu Jums didelės sėkmės ir kūrybiškumo rašant knygos kitas dalis, žaviuosi Jumis kaip autore ir moterimi.“

Monika: “Esu turbūt viena iš milijono Jūsų knygos skaitytojų, kurie parašė Jums laišką. Tiesą sakant, tokį dalyką kaip laišką, visiškai manęs nepažįstančiam žmogui, o ypač knygos autorei, rašau pirmą ir turbūt paskutinį kartą gyvenime. Tiesiog, baigiau skaityti Jūsų knygą, ir žinot skaitant knygą, jos viduryje jau galvojau apie laišką Jums, o knygos pabaigoje paskaitytą Jūsų pasakojimą apie pačios susižavėjimą poete pagalvojau “aš parašysiu Jai laišką”.

Trumpai tariant, aš esu Monika, man 24 metai.  Studijuoju  Vilniaus univeritete. Jūsų knyga man yra padrąsinimo, supratimo ir paguodos šaltinis šiuo metu. Jos atsiradimas mano rankose buvo tinkamas momentas, tinkamoje vietoje. Bibliotekoje rinkausi knygą laisvalaikiui ir pamačius pavadinimą pagalvojau:  “O! Super, aš irgi vairuoju Audi”.

Perskaičius knygą, ir, žinoma, vedama smalsumo, pradėjau ieškoti informacijos apie jus internete, su mintimi “O kas bus toliau?”.  Daug kol kas neskaičiau, bet straipsnių antraštės prisipažinsiu nenudžiugino. Taip pasakiau, dėl to, nes paskaičius Jūsų istoriją suvokiau, kad tik toks atsidavimas meilei, ir jos siekimas bei laukimas gali duoti tai, kas žmogų paverčia laimingu.  Skaitydama knygą, ją cituodavau mamai, juokais pasakodama, kad taip bus mano gyvenime su Jonu (Jonas – mano vaikinas, su kuriuo draugaujame beveik dvejus metus. Geresnio žmogaus nei jis nesu sutikusi per visa gyvenimą. Tokio mylinčio, nuoširdaus ir, žinoma, su labai panašiais charakterio bruožais, kaip ir Jūsų vyras). Mano Jums rašomo laiško mintis yra ta, kad Jūsų istorija, Jūsų gyvenimo pasakojimas, man suteikė vilties, noro ir stiprybės siekti tos meilės, dviejų žmonių būvimo kartu išlaikymo, ir supratimo, kad na tikrai galbūt neverta kitą žmogų bandyti perdaryti, kaip sakoma, pagal savo “kurpalių”.

Taip pat, kaip ir Jūs, aš tikiu, kad niekada niekas nevyksta veltui, kad mintimis galima “išburti” tai, ko tu labai nori (keletą dalykų jau išsibūriau) ir, kad jeigu aš mylėsiu pasaulį, tai ir pasaulis mylės mane. Todėl, pajutusi labai didelį nuoširdumą Jūsų knygoje, aš Jums noriu pasakyti labai labai didelį ir nuoširdų AČIŪ.“

Mireta: „Na ką, praėjo bumas, nuvykau į knygyną pirkti knygos, gi niekaip anksčiau neištrūkau iš savos realybės. Knygyne besibastant maloni moteriškė pasitaikė – pardavėja pasisiūlė padėti. Sakau: „Knygos noriu, buvo bumas.“ Sako: „Bumas dar yra“. Padavė. „Ogo, na ir prirašė!” Maloni moteris sako: „Lengvai skaitosi.“  Automobilyje, belaukiant vyro pradėjau tekėti ta srove, kuria nešė tavo minčių srautas. Dedikacija užėmė kvapą, ištraukė pirmas ašaras ir susijaudinimą. Taip, jis vertas tos knygos, vertas paties geriausio, nes padovanojo tau tai, ką turi dabar savyje – viską gera ar bloga. Nebaigiau knygos kol kas ir nežinau, kada pabaigsiu, bet tai, kas užplūsta beskaitant, svarbu atiduoti tau tas teigiamas vibracijas, kurios eina manimi. Nes tu jas sukūrei, todėl pergeneruotas į dar galingesnes sroves gražinu atgalios su begaline meile. Tikiu tavo darbais, tavo sėkme, tavo projektais, tavuoju kūrimu. Linkiu didelės sėkmės. Būk kelrodis moterims, kurios bijo, nesiryžta. Būk kelrodis tiems, kurie dėl savo svajonės, savų tikslų, savos ramybės, meilės ir harmonijos nebijotų suplėšyti kelių porų batų. Tiems, kuriems užsitrenkė durys, kad surastų atidarytas kitas. Linkiu vidinės ramybės, harmonijos, laiko sau… Savo Dieviškumui…“

Inga: „Perskaičiau tavo knyga. Ir verkiau, ir juokiausi. Ačiū Tau, kad išdrįsai ją parašyti, nes kai kuriuos dalykus rodžiau ir savo vyrui, kad jis paskaitytų. Linkiu tau sėkmės visame kame ir labai džaiugiuosi dėl Tavęs. Bučkis. Apkabinu.“

Ramunė: „Birute, tikriausiai jau esi pavargus nuo šeimos, draugų, kolegų ir pažįstamų komentarų apie knygą. Galvojau, nerašysiu, nes dar labiau užknisiu… bet negaliu neparašyt nors tu ką! Norėčiau perbelst viską iš karto, bet nesigauna, tai skaitau pribėgdama. Esu 251 psl. ir dar nei vienas puslapis, nei viena skiltis nepaliko abejingos! Arba žliumbiu, arba kikenu, arba perskaitau du kartus! Bet dažniausiai žliumbiu… Momentais negaliu patikėti, kad taip būna, momentais galvoju, kad tau žiauriai nepasisekė, momentais, kad žiauriai pasisekė, momentais, kad tu visiška beprotė, momentais, kad šventoji… Priverti suglumti ir stebėtis, nervintis ir džiaugtis! Visada žinojau, kad esi neeiline, bet neįtriau, kad iki tokio lygio!!! Ką čia ir kalbėti…“

Edita: „Jaučiu šiai knygai didelę jėgą, nes niekas nėra šio gyvenimo aprašęs, tokios varganos pradžios, Lietuvos keitimosi po įstojimo į ES, baliukus ir didelius balius, nukainuotų prekių, skirtumo tarp „IKI“ ir „Norfos“, vyrų neįgalumo išlaikyti šeimą ir t.t.“

Kristina: „BIRUTE,  perskaičiau ką tik tavo knygą!!! NUOSTABI!!! Tavo istorija buvo verta užrašyti ir dar daugiau verta perskaityti… ir kaip tu moki viską taip fainai papasakoti, nugi tikra rašytoja, oi fainai – kokia puiki knyga!!!

Papasakota realybė be kažkokios asmeninės nuomonės. Galvojau, kad bus to varymo ant buvusio vyro, nes juk žinau tos istorijos kažkiek, bet man nepasirodė, kad tai varymas, dėl to ir patiko. Tikrai ne varymas, o tavo kantrumas su juo išryškėjo… Vietomis kaip juokinga,  šakės!!! Bandžiau papasakoti savo vyrui angliškai, bet taip juokingai net nesigavo atpasakoti.“

Edita: „Nusprendžiau keisti savo gyvenimą ir klausytis ženklų kalbos. Nutariau būti du mėnesius bedarbe,  o nuo rugsėjo gauti nuostabų darbą. Būti sau ir kitiems ištikima, nieko nevynioti į vatą. Ir nieko neapgaudinėti su savo asmeniniais ir su finansiniais dalykais. Įteikiu tau šiandien ir dabar ordiną už nuopelnus! Todėl, kad tu kalbi ta kalba, kurią nori mūsų tautiečiai girdėti, bet nėra tam pasiruošę. Kaip tu vakar ir sakei: „Aš visada buvau šalia, tik tu dar nebuvai tam pasiruošus.“  Pritariu redaktorės žodžiams: ši knyga pakeis jūsų gyvenimą! Būtent taip atsitiko bent jau vienai skaitytojai. Ačiū tau…“

Laura: „Negaliu nepadėkoti už nuostabią knygą! Perskaičiau per dvi dienas. Džiaugiausi, kad knyga tokia stora ir ja galėsiu mėgautis bent pora dienų. Tiesiog negalėjau nustoti skaityti. Kaip ir jūsų dienoraščių. Man viskas taip artima, ką jūs rašote ir tiek daug naudingos informacijos. Atrodo, skaitau ir darausi sąmoningesne, tai lyg kokia psichologinė terapija, ėjimas į save, tačiau per jūsų patirtį, jūsų istoriją.“

Kristina: “Perskaičiau Tavo knygą praeitą savaitę. Ačiū už ją – tiek dalykų manyje surezonavo… Dabar turbūt laukia ilgas valymosi laikotarpis, nes tiek sukilo neapykantos ir pykčio vyriškai giminei… Iš to ššš… viduje net ašaros bėga. Ar čia su manim kažkas negerai? Ar visi vyrai aplink mane lepšiai? Kitą savaitę atidarau restoraną naujose patalpose. Paskutinius tris mėnesius rūpinausi statybom, tai vienintelis tikras vyras šalia buvo tėtis, o visi kiti kadrai aplink tik pakalbėt moka, daugiau nieko. Ir paskui vedžiot savo draugus į mano restoraną ir rodyt, kaip savo, nors nei piršto nepridėjo… Ir atrodo pastaruoju metu itin daug dirbu moteriškumo tema, kad priimčiau vyrus tokius, kokie yra. Nu bet negaliu… nu luirbiai ir skystalai aplink. Nereikia man jų pinigų ar dar kažko, tiesiog norisi jaust, kad šalia yra partneris, kupinas vyriškos stiprybės ir daugiau nieko man nereikia, viską galiu pasidaryti pati. Bet nebematau vyruose tos stiprybės, kažkaip jaučiu, kaip susikeičiame vaidmenimis. Kartais atrodo, kad, o gal, gal galiu užsimerkt ir ištempt žmogų paskui save… Bet turbūt čia yra tik savęs apgaudinėjimas? Žodžiu… Net katinas nervina pastaruoju metu, nes ir tas vyriškos giminės Ačiū už knygą, kažkur labai giliai užkabino, turėsiu ilgam darbo.”

Rasa: “Birute, esate atsakinga už mano bemieges naktis, nes negaliu atsiplėšti nuo Jūsų knygos. Labai daug emocijų užplūsta skaitant, net negalėčiau turbūt visų išvardinti… gal daugiausia susižavėjimas! Prašau tik nenustokite rašyti! Tokie perlai kaip jūsų, turi būti išleisti į dienos šviesą.”

Jolanta: “Tavo knyga gyva!!! Ji turi tokį jėgos užtaisą, kuris tiesiog išmuša į kaulus įaugusią rutiną ir verčia ją kuo greičiau pakeisti kažkuo kitu. O gal tai – tiesiog baimė, kad nieko nedarant, ir mus gali lengvai ištikti toks pat likimas… Perskaičiau vos 26 puslapius, o namo jau grįžau kupina drąsos ir ryžto pakovoti už savo gyvenimą. <…> Viskas “mūsyse”. Kiek leisim, tiek kažkas mumis naudosis. „STOP“ pirmiausia reikia pasakyti sau pačiai. Ir pabusti iš kasdienybės letargo miego. Altruizmas ir gerumas neįkvepia noru keistis tų, kuriems mes tai skiriame su viltimi, kad „kada nors gal susipras“. Ačiū Tau už tą jėgą ir drąsą, kurią suteikei per savo knygą! Verčiu puslapį po puslapio, ir žinau, kad viskas iki skausmo tikra. Nepaisant visko, nei per nago juodymą nepasikeitei. Valio. Esi begalo stiprus žmogus. Ir mums būtent tokia labai reikalinga. Silpni knygų nerašo. Tokių knygų. <…> Prieš knygos pristatymą Ričardas pasidalino savo mintimis ir abejonėmis, kurios buvo apnikę prieš išleidžiant Tavo knygą. „Kokie bus atsiliepimai? Kaip tai paveiks mūsų kompanijos reputaciją?“. Ričardai, Birutės knyga – tai bomba! Ji turėjo būti parašyta ir išleista. Ji – gyva, ji veikia kitus ir keičia kitų gyvenimus. O Tavo kompanija, ją išleidusi, savo pavadinimą „Menas būti“ dabar jau turėtų pakeisti į „NORAS GYVENTI“. Manau, bus trečia knyga. Istorijos žmonių, kurių gyvenimus pakeitė moteris iš raudonos Audi. Ir dar bus vertimų. Į rusų, ukrainiečių ir – kur dar ten žino Tavo istoriją apie skelbimą dėl vyro? Myliu, bučiuoju.”

Eglė: “Ką tik baigiau. Perskaičiau – suvalgiau. Galėčiau visą rašinėlį šią akimirką parašyti, kaip aš dabar jaučiuos ir kokia pintinė minčių galvoj. Apie viską. Rekomenduoju visomis savo keturiomis kojomis ir uodega!”

Raimonda: “Laba diena, Birute, ka tik baigiau jusu knyga Moteris is raudonos Audi. Negalejau susitureti neparasiusi smile emoticon Esam susitike Stimulus ir daugiau apie jus girdejusi is Egles. Kazkaip tik dabar i rankas pakliuvo si knyga, “prarijau” ja ir labai laukiu tesinio. Labai daug dalyku is mano asmeninio gyvenimo uzkabino si knyga. Niekas taip atvirai nesidalina, tai atrodo, kad niekas taip nejaucia, nesijaucia ir nepatiria. O cia viskas juodu ant balto, taip atvirai iki skausmo. Man tikrai net skaudejo skaitant, as niekada neisdrysciau, net savo dienorasciui nebunu tokia atvira. Na cia knyga, bet as priemiau viska uz gryna piniga ir zaviuos jumis, nesuvokiu, kaip viename zmoguje gali buti ir tilpti visko tiek daug. kartais bejegiskai pasijausdavau pagalvojusi apie savo gyvenima ir nuveiktus darbus, bet daznai ir pagaudavau save, kad “as taip nenoreciau ir negaleciau”. Sekmes jums su antra knyga, sekmes su vaikais ir darbais, o svarbiausia, su meile. Aciu uz knyga ir patirtas emocijas. Nepamenu knygos apie kuria tiek daug kalbejau su visais artimaisiais, nes emocijos perskaicius nebetilpo manyje”

Skaitytojų atsiliepimai po II-osios knygos “Mano karūna nematoma” išleidimo

Irma: Visą sekmadienį skaičiau jūsų knygas ir norėčiau pasakyti, kad jau kai tik laiko turėsit rašykit ir trečią… nes tas dvi jau perskaičiau. Skaičiau ir tyliai, ir garsiai…kai kurias vietas garsiai skaičiau savo vyrams  ir mamai per telefoną…..kai kuriuos puslapius skaičiau po kelis kartus….. Visą naktį mintyse rašiau jums laišką…..nes mintys jūsų knygose tiesiog negali palikti abejingų. Aišku visų minčių surašyti negaliu, nes net ir nereikia. Tik norėjau pasakyti, kad džiaugiuosi, kad po tokios patirties, kokią jūs turėjote, vistiek išlikot stipri, graži, energinga, sąmoninga.  Ačiū už atvirumą. Nuoširdžiai ačiū. Didelis ačiū.

Visai neseniai parašiau laišką Ugnei Barauskaitei, sakydama, kad ji antroji per visą Lietuvą mano pati pačiausia rašytoja ir kad jos knygos puslapius taupiau keliaudama po Izraelį, nes vos visos knygos neperskaičiau jau lėktuve. Pirmoji mano rašytoja-aktorė Doloresa Kazragytė, kurios knygas esu išnarsčius po vieną žodį. O dabar jūs…metų atradimas sakyčiau. Net nežinau kodėl taip ilgai delsiau ir jų nepirkau. Tikriausiai kalta reklama, nes kažkodėl supratau, kad pirmoji knyga apie skyrybas, tai man kažkaip lyg ir ne aktuali tema pasirodė. Žodžiu, buvau suklaidinta reklamos 🙂

Rasa: AČIŪ! … Nenusakoma vaivorykštė emocijų! Skaitydama knygą dar niekada nebuvau apsiverkusi, šiandien įveikinėdama antrąją pusę knygos verkiau belenkiek kartų… Tai atrodo taip šale, taip čia pat, taip stipriai, taip giliai ir kartais taip, lyg iš savo pačios minčių. Kai kurių laiškų ištraukos, tiesiog lyg ištrauktos iš mano pačios galvos ir norėjosi nufotografuoti ir nusiųsti kai kam, nes viskas taip į temą… Apkabinu… Ačiū!
O Ežiukų Dryžiukų klubą puikiai atsimenu, nes kai pirmą kartą dirbau Panoramoje visuomet praeidavau dažniausiai pro neveikiančią erdvę ir stebėdavausi kaip kaskart žmonės tiek tų kartoninių nameliukų, traukinukų surinkinėja ir žiūrėdavau konstrukcijas 😊 man taip buvo smagu žiūrėti į tas dirbtuvėles… tas projektas man buvo pats gražiausias, šilčiausias ir pavyzdinis renginys vaikams, dėl kurio Panorama kilo mano akyse. Ačiū!
Labai ačiū už kuriamą ir jau sukurtą gerovę dėl mūsų visų, svetimų ateities, už energiją, čiachras, magiškus apkabinimus, įkvepiančius pasisakymus, atviras knygas…  Ačiū! Ir labai sėkmės!

Jolanta: Baigiau! Perskaičiau vakar… Skaudi patirtis, mane šiek tiek prislėgė. Stipriai surezonavo su mano pačios vaikystės darbiniu auklėjimu ir baime neįtikti tėvams, dabartiniais šeimyniniais santykiais, mano požiūriu į savo vyrą…

Dėl gėdos – gėda dėl paviešinimo? Mano galva, kad viskas kiek įmanoma, apie jūsiškių namų dūmus aprašyta su dideliu noru ir pastangomis apsaugoti artimuosius! O ne jiems pakenkti ar atkeršyti. Bet realybė tokia, kad šeimos nariams atrodys visiškai kitaip. Ir vietoj, to, kad prašytų atleidimo už padarytą skriaudą, paprastai reikalauja paneigti neva šmeižtą.
Liūdniausia, kad turbūt pirmoji ir vienintelė būsit aprašius dažnos šeimos realų gyvenimą, kur vaikai patiria baimę tėvams, tėvo priekabes mergaitėms bręstant, vaikų tarpusavio patyčias, šeimos narių kovojimą ir konkuravimą tarpusavyje užuot buvus kaip vienas kumštis… Tėvų ar sistemos įdiegta iškreipta gėda pranešti apie neteisybę ir baimė dažna.. Todėl labai didžiuojuosi, Birute Jumis, kad išdrįsote peržengt per šias emocijas. Nes žinutė skriaudikams labai aiški, kad “nieks nesužinos” tik laiko klausimas.

Pirma knyga iš tiesų buvo lyg šviesesnė, šmaikštesnė.. Tačiau kaip rinkinys ir visuma – man abi knygos tarsi vadovas tiek profesinėje, tiek moteriškumo, tiek motinystės, tiek veiklumo srityse. O pavadinimas ir tekste rastas pavadinimo pagrindimas, man labai patiko!!! Ir apskritai, nematomos karūnos alegorija man labai labai!

Ši knyga – tikras renginių organizavimo vadovėlis, turiu pasakyt! Kadangi mokausi renginių organizavimą, tikrai galėsiu kursiokams rekomenduoti iš tos pusės.”

Ernesta: “Birute… atsibudau galvodama apie tave. Vakar maniau tik pavartysiu tavo knygą, o skaitysiu vėliau, nes noriu užbaigti, kurią pradėjau. Aš visad su nauja knyga prieš skaitymą paflirtuoju 🙂 apžiūriu jos dizainą, pauostau, paglostau viršelį, suskaitau visas anotacijas, leidybininkus, o tada neriu į ją. Bet pirmi sakiniai pasigavo mane ir ėmė nešti nešti… Apsižiūrėjau kad antra valanda nakties. Būčiau gal ir toliau skaičiusi, bet norėjau dar pasilikti kitai dienai. Dieve, tu tokia atvira, tiek visko tavyje, tiek daug išsiliejo.. tokia tikra, tokia nuoga. Man visą laiką norėjosi apglėbt tave, užstot nuo to nevilties ir sunkumo debesies, nuramint kaip vaiką, pasupti glėbyje >ša ša, viskas bus gerai, tuoj praeis… kokių gerų tu žmonių turi aplink, Reda tavo sesuo? Sunku buvo skaityti apie Sergėjų, pykau taip pat, kaip ir tu. Jis tiesiog neturėjo savyje to, ko tau reikėjo, todėl ir negalėjo duoti. Gerai, kad netempei ir nesikamavai, gerai, kad nužingsniavai tolyn. Su savo vaikais, kaip Eglė Žalčių Karalienė… Nežinau, kuo ir kaip gyveni dabar, bet labai noriu tikėti, kad gerokai šviesiau. Nesiliauk teigusi atvirkščių dalykų – esu labai vykusi, įdomi, patraukli, smagi, man visko užtenka ir dėkui už tai, ką turiu, man sekasi vis labiau. Be abejo, tu žinai šiuos dalykus. Ir žinome, kaip sunku teigti tai, ko atrodo nėra. Bet čia protui atrodo, kad nėra. Skaičiau, kad jį galima ir būtina pratinti prie naujų minčių. Nors ir atsisako tikėti, vis tiek reikia fiksuoti trokštamus dalykus kaip esamus. Ir protas pasiduoda 🙂 sako nu gerai jau gerai, viskas taip ir yra kaip sakai 🙂

Birute, apkabinu tave, dėkoju už tai, kad esi tokia, kokia esi – net neabejok, vienintelė tokia šitam pasaulyje ir tai jau yra priežastis jaustis išsipildžiusia ir visiškai ramia, dėkoju tau už knygą ir žinoma laikau kumščius už tave. Jei tik kuo galėsiu padėti, padėsiu, tik sakyk. “

Jurgita: perskaičiau… ir negaliu sustoti verkus… tiek sopulių ir mistiškai sutampančių praeities situacijų – tų pačių blogiausių, karčiausių, – kurias labiausiai norisi nustumti į užmarštį ir apsimesti, kad to niekada nebuvo. Nes taip lengviau. Nors savirealizacijai ir patirčiai tau neprilygsiu, bet ieškojau ramybės rankdarbiuose, darbe. Esu labai panaši į tave – nebegaliu rašyti Jus – atrodo, kad per daug jau dabar pažystu. Esu ryžtinga, perfekcionistė, per stipri kai kuriem žmonėm… Esu net gavus tokių pastabų jau kelis kartus iš draugių moterų, kad esu tiesiog per stipri asmenybė joms. Visada sakau kaip yra, ypač darbe, todėl gerbėjų turiu mažai. Su vyrais lygiai kaip pas tave buvo:  vilkau, tempiau, planavau… kol išsisėmiau.

Apskritai kažkodėl seniai nusprendžiau, kad bendravimas su žmonėmis yra per sudėtingas darbas. Nuoširdžių žmonių yra nerealiai mažai, o kai į dūšią prišika visi, kuriuos ten įsileidi, nustoji įsileisti.

Perskaičius knygą supratau, kad aš taip ir nesugebėjau pajudėti iš mirties taško po mamos mirties. Taip ir nesugebėjau išmatuoti savo gabumų, nes kas aš čia tokia esu? Nereikšminga dulkelė, nors širdyje esu karys, nenuilstantis ir atkaklus.

Jaučiu, kad be terapeuto neapsieisiu. Bandžiau save įtikinti, kad skaitydama nesibaigiančias psichologines savipagalbos knygas pagysiu – juk suprantant proto vingius, atsekus veiksmus ir atoveiksmius, bus lengviau… Tačiau niekaip nesugebėjau atleisti kai kuriems žmonėms iš praeities.

Manęs taip pat niekas niekada nesuprato, nes nemoku į vatą vynioti, nemoku gražinti, nemoku idealizuoti praeities – tiesiog negimiau su tuo filtru. Nemoku apsimesti, kad vaikystė buvo šviesi, kaip kažkas bando “prisiminti”, net supykina besiklausant… Ypač, kai besidalinantys prisiminimais, buvo problemos dalis, o dabar  viska “nurašo” vaikystės durnumams. Kad viskas buvo nekaip ne tragedija juk. O man buvo tragedija, bet niekam tai neįdomu.
Ir dabar, galutinai išsilaisvinus iš antrų nesėkmingų santykių savo gyvenime su dukros tėvu, jaučiu, kad stoviu lyg pelkėje įklimpusi, nė krust. Žinau, kad tik aš save stabdau ir nežinau kodėl. O gal žinau, tik bijau sau tai pripažinti… neturiu ką duoti žmonėms aplinkui, nes jaučiuosi tuščia. Teužtenka energijos dukrai, o viduj kaip
kare.

Kur aš čia ir apie ką – nesuprantu. Dar vis nesuprantu. Nematau prasmės niekam, bet tikiu, kad kažkas neužilgo keisis, tik dar nežinau kas, bet keisis.

Tikiu, kad nešiosiu savo nematomą karūną ir aš. Kada nors…

Dėkui už atvirumą, už įkvėpimą. Tikrai esi neišdildomą įspūdį paliekanti asmenybė, Moteris iš didžiosios raidės ir visų didžiausių, gražiausių prasmių.

Facebook Comments