Sekmadienio ryto malda apie gyvenimą.

Brangus mano Dieve,

Kreipiuosi šiandien į Tave norėdama tau priminti apie save, nes gal būt tu pamiršai. Kreipiuosi paprašyti palengvinti mano naštą, nes aš jos tiesiog nebepanešu ir aš žinau, kad tu tikrai gali man padėti. Gal tiesiog esi labai smarkiai užsiėmęs kitų riekalais, tai noriu priminti apie save.

Dieve, aš esu vieniša keturių berniukų mama. Jau penki metai. Kai atsiuntei man šį išbandymą aš jį priėmiau ir dariau viską, kad nei vienam iš mūsų nenuvažiuotų stogas, nesusirgtume, išgyventume ir būtume laimingi. Buvo sunkių etapų, ypač pradžia, bet man atrodo, kad aš susitvarkiau. Nepuoliau į paniką, neišprotėjau, o labai ramiai užsidėjusi tą savo naštą žingsnis po žingsnio judėjau pirmyn. Judėjau turėdama tikslą gyventi taip, kad būtume laimingi. Manau, kad man pavyko, Dieve. Mes visi sveiki, mūsų santykiai puikūs, vaikai džiugina savo pasiekimais ir elgesiu, o aš dar kažkaip sugebu laviruoti tarp „asmeninis gyvenimas“ ir „keturių vaikų auginimas“. Sugebu keliauti, užsiimti savo mėgstama veikla, kurti ir mėgautis nuotykiais, džiaugtis ta savo našta, kurią gavau.

Tačiau jau kuris laikas, man norisi pakelti akis į pilnatį ir užkaukti nežemišku vilko balsu: „Dieve, aš pavargau!!!”

Žinau, kad tai kvaila, nes Tavęs ne tik kad nėra tame mėnulyje, bet ir tas kaukimas nieko nepadės. Tikiu, kad jeigu noriu ką nors pakeisti, turiu priimti viską kas ateina su besąlygiška meile ir tikėjimu, kad viskas, ką man davei ir yra tai, ko man reikia. Kad augčiau, tobulėčiau, neužmigčiau ant laurų.

Bet šiandien noriu Tavęs paprašyti, Dieve, gal jau gana man tų išbandymų. Gal galima būtų kažkaip sutvarkyti reikaliukus ten viršuje, kad aš gyvenčiau ir toliau kaip gyvenu, tik man reiktų mažiau parintis dėl pinigų?

Jau daugiau nei trys mėnesiai visi mano darbai, t.y. organizuoti renginiai yra arba minuse arba beveik ant nulio. Kiekvieną tokį paėjusį renginį priimu kaip dar vieną pamoką. Guodžiu save, kad na, nieko čia tokio, šį kartą per mažai žmonių susirinko, net už salės nuomą nesusirinkau, nu bet kitą kartą tikrai pasiseks geriau. Ir strimgalviais lėkiau organizuoti to kito karto – juk gyventi iš kažko reikia. Paskutinį mėnesį dirbau jau net ne kaip arklys, o kaip nuvaryta ir vos bepaeinanti kumelė (skamba geriau, nei arklys, ar ne?). Kiekvieną savaitgalį turėjau po renginį, dariau reklamas, spausdinau skrajutes, siuvau ir mezgiau iki paryčių, kūriau naujus projektus, ieškojau naujų galimybių, tačiau tai atnešė labia mažai finansinės naudos. Sąskaitoje esantis trijų tūkstančių svarų minusas niekur nedingo.

Paskutinė mano viltis – vakar vykęs renginys. Dar viena investicija. Mano kiauram biudžetui labai didelė. Už tris šimtus svarų išsinuomojau didelę palapinę ir išvažiavau į muzikos festivalį laukuose groti žmonėms su gongais. Sprendimą taip padaryti priėmiau tikrai labai sunkiai. Neturėdama vyro, su kuriuo galėčiau pasitarti ( o kartais man taip verkiant reikia su kuo nors pasitarti), pasisodinau savo vyriausią sūnų ir paklausiau jo: “Yra trys variantai, sūnau. Pirmas – važiuoti į Lietuvą, vesti  renginio Harmonizacijos parke, kur iš gauto honoraro po mokesčių ir išlaidų už bilietą liks gal koks šimtas eurų. Antras – dalyvauti vietinio kaimo šventėje ir bandyti parduoti kažkiek siuvenyrų, taip pat reklamuoti savo renginius. Trečias – važiuoti į didelį festivalį, ten pardavinėti savo siuvenyrus ir daryti žmonėms gongų maudynes.” Draugę pasvėrėm visus “už” ir “prieš”, drauge skaičiavom. Priėmėm paskutinį, daug kainuojantį, rizikingiausią variantą, tačiau galintį duoti daugiausia grąžos.

Dieve, tikrai nemanau, kad tau įdomu kaip aš ruošiausi tam projektui, kiek pinigų išleidau ne tik palapinei, bet ir dekoracijoms, įrengimui. Net tie 30 pinigų už degalus iki ten nuvažiuoti ir grįžti, man, skaičiuojančiai kiekvieną svarą, atrodo kaip dideli pinigai.

Į tą festivalį žmonės susirinko gerti, nors tai festivalis šeimoms ir tų vaikų buvo tikrai daug. Dieve, manau, kad tu vargiai lankaisi tokiuose sisibūrimuose, bet jeigu jau pradėjau, tai aš Tau papasakosiu.

Vienu metu iš scenos ir šokių palapinės sklido dvi absoliučiai skirtingos muzikos. Ir tokiu garsu, kad po poros valandų norėjosi bėgti laukais nuo ausis išblerbusios kakafonijos. Mano dvi puikios savanorės renginiui įpusėjus pasisprašė namo.

Mes suplanavom šešis skirtingus užsiėmimus mūsų palapinėje: gongų maudynes ir rankdarbių dirbtuves. Prisidarėm tolonėlių, nes gi naviai tikėjom, kad iš to tūkstančio besišlaistančių tikrai atsiras mačiausiai dvidešimt norinčių garso terapijos ar pasidaryti sapnų gaudyklę. Ui, kaip mes klydom.

Žmonės lanku apeidavo tą vietą, kur stovėjo mūsų palapinė, greta esanti masažų palapinė, dar toliau – jogos palapinė. Paprastai žmonės iš smalsumo ateina iki gongų, nori pažiūrėti iš arčiau, domisi, klausia. Tačiau šį kartą jie  ėjo lanku, o kviečiami bent jau žvigltelėti, purtė galvas. Užkalbinti niekada nebuvo girdėję apie gongus ir garso terapiją. Tiesiog mes pataikėm ne į tą grupę žmonių, kurie domėtųsi dvasiniais dalykais.

Žmonės labai grožėjosi mano gamintais siuvenyrais, o vakarop  keturios gerai įkaušę mergos nusipirko net tris Fėjų lazdeles. Aišku, prieš tai ilgokai žvengę iš kilusių asociacijų kam jos skirtos. Viena storesnė, kita plonesnė, bet ilgesnė, dar kita šiek tiek užlinkusi. Bet tai buvo turbūt pats linksmiausias epizodas visoje mūsų dienoje – girtos merginos besišaipančios iš instrumentų. Ai, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad per visą dieną į mūsų užsiėmimus atėjo lygiai keturi žmonės ir susimokėjo po dešimt svarų.

Buvo toks planas, kad mes ten liksim visai nakčiai, padarysim naktinę gongų meditaciją, tačiau nuolat girdėdami bumčiką ir supratę, kad tos meditacijos reikia tik mums dviems – man ir mano kolegai, nusprendėme pakeisti savo planus – susirinkiti savo žaisliukus ir važiuoti medituoti į savo lovas.

Taigi, Dieve, tą pamoką, kad su gongais daugiau nevažiuoti į muzikos festivalius aš išmokau. Man ji kainavo mažiausiai keturis šimtus svarų. Tai labai daug, kai paskutinius tris mėnesius sėdi minuse ir desperatiškai tikiesi, kad ši investicija atneš grąžos ir šiek tiek užkamšys šeimos biudžeto skyles.

Žinai, Dieve, aš retai verkiu, o dar rečiau skundžiuosi, kaip man sunku, tačiau vakar naktį važiuodama namo tas 70 mylių visą kelią žliumbiau. Žliumbiau iš nevilties ir nuovargio. Suprantu, kad kiti turi didesnių problemų: suserga mirtinomis ligomis, sudega namai, žūsta teroro aktuose, tačiau vakar tame greitkelyje prie vairo mano problemos buvo pačios didžiausios. Jeigu siuntei man išbandymą būti vieniša keturių vaikų mama, tai negi dar negana penkių metų, kad įrodyčiau, jog aš susitvarkiau su tuo ką man atsiuntei? Penki metai žangliruoju tarp sąskaitų, dėlioju pinigus, kombinuoju, tačiau galai vis labiau nesueina. Pavargau.

Paklausi manęs kaip rūpestingas Tėvas, ar aš tikrai per daug neišlaidauju, ar susiskaičiuoju tinkamai savo biudžetą? O taip, mano Dieve, vis bandau prisiminti gal ką praleidau, bet per paskutinius pusę metų sau asmeniškai nusipirkau pora suknelių iš labdaros parduotuvių. Na ir tuos brangius (75 eurai) batus Ispanijoje. Kažin ar tai galima pavadinti išlaidavimu. Tačiau vaikams nupirkau kokia dvylika porų, na, gal dešimt, per paskutinius pusę metų: mokykliniai, futbolo, kriketo, laisvalaikio. Kart keturi. Taip pat pirkau jiems daug kelnių ir maikių. Kart keturi.

Ne, Dieve, negalima manęs kaltinti išlaidavimu, beskaičiuodama apsukau jau daug ratų ir daug kartų. Minusas yra dėl to, kad renginiuose nieko neuždirbu. Pakutinius penkis metus tų pinigų tikrai nebuvo per daug mano gyvenime, tačiau kai beveik nieko neuždirbi tris mėnesius ateina diena, kai pradedi panikuoti ir verkti.  Aš žinau ir tikiu, kad Žemėje yra pinigų daugiau nei pakankamai, todėl labai prašau tavęs padaryti taip, kad dirbdama užsidirbčiau savo ir vaikų pragyvenimui, o net tik jausčiau moralinį pasitenkinimą.

Vakar verkiau  pati sau. Šiandien norisi paverksiu ir Tau, ir viešai. Tai bus trečias kartas per penkis metus kai atvirai ir viešai pasakoju apie savo kasdienybę ir guodžiuosi, kad man sunku, kad pavargau, kad nepanešu. Prieš tai du kartus tai padarius gavau visą laviną pamokančių žinučių ir pasiūlymų kaip man reiktų gyventi, ir ką man reiktų veikti, todėl dabar iš karto paprašysiu, Dieve – pamokymus ir patarimus gali dalintis tik vienišos keturių ir daugiau vaikų motinos, nes daugiau niekas net menkiausio supratimo neturi koks tai yra jausmas ir kokia ta mano kasdienybė.

Ir dar, Dieve, kažkur užstrigo mano vienas prašymas. Jau metai prašau atsiųsti man vyrą. Jeigu jis būtų šalia, gal pasitarus nepadyčiau tokių beviltiškų investicijų?

Ačiū, kad išklausei.

Nuotrauka iš to prabangaus renginio, prabangios palapinės.