Šiandien noriu papasakoti apie Selestiną. Per  ją, nors istorija gan liūdna, suvokiau, kad jau tikrai išsilaižiau po skyrybų, emigracijos  ir emociškai tvirtai atsistojau ant kojų. Supratau tada, kai savyje radau begalę resursų, fantazijos, gebėjimų padėti kitai moteriai. Ne vienus metus jaučiausi taip, kad man būtų reikalinga nuolatinė pagalba, parama, vis prasimušdavo į išorę tas kasdienis keturių vaikų auginimo sunkumas, nuolatinis nuovargis, milijonas reikalų, kuriuos, atrodė, neįmanoma sklandžiai sudėlioti į lentynas. Tačiau sudėliojau.

Anglijoje vairuoju vos keli mėnesiai ir nors turiu beveik dvidešimties metų intensyvaus vairavimo stažą, sėsti už vairo kitoje automobilio pusėje ir išvažiuoti su juo į autostradą, nuvairuoti į Londoną ir grįžti, man buvo nerealu. Bet aš tą padariau. Dėl kitos moters, kuriai reikėjo pagalbos. Ir net negaliu žodžiais apsakyti to begalinio pasididžiavimo savimi jausmo, lyg būčiau vaikas, išmokęs vaikščioti. Vairuodama atgal dėkojau ir dėkojau, kad iki šiol kasdien galiu bandyti naujus dalykus, kad galiu kasdien vis labiau ir labiau plėsti savo komforto ribas.

Tą vakarą grįžusi iš Londono labai impulsyviai parašiau žinutę Feisbuke apie tai, kas nutiko Selestinos šeimai ir paprašiau pagalbos. Nesuderinusi su ja ir nepasitarus. Natūralu, kad pirmoji jos reakcija buvo „O Dieve švenčiausias, visas pasaulis žino apie tai, kas mums nutiko.“ Kai pirmą kartą paprašai pagalbos viešai, kai apie tai sužino nepažįstami žmonės, apima gan keisti jausmai. Žinau, nes kelis kartus esu prašiusi pagalbos sau. Tačiau žinau ir dar vieną dalyką, kad kai perlipi per save ir nugalėjęs visas:  „ką apie mane pagalvos“, „aš ne kokia vargšė, pati susitvarkysiu“, „mane pasmerks, nesupras“, „niekas vistiek nepadės“ ir vis tik paprašai pagalbos, tai jos sulauki. Ir dažnai sulauki iš visai nepažįstamų žmonių.

Kai prieš beveik keturis metus man nutiko bėda ir likau viena su keturiais mažamečiais vaikais, mane dažnai apimdavo jausmas, kad kažkas mane neša ant rankų: kažkas mus vežė, kažkas skolino pinigų, kažkas padėjo isšsikraustyti, emigruoti, kažkas… jaučiausi taip, tarsi žmonės, o gal angelai, mane neštų aukštai pakėlę ant rankų. Net tie, kurių aš nepažįstu. Per tuos metus du kartus viešai paprašiau pagalbos ir ją gavau. Milžinišką, nepamatuojamą. Ir tai ne tik pinigai, o energija, sukalbėtos maldos, skambučiai, laiškai. Apima begalinis dėkingumo jausmas, nes supranti kiek daug yra gerų žmonių Žemėje. To negali patirti kasdien. Net gi gaila, kad tai pajunti tik tada, kai ištinka bėda, tačiau aš nuoširdžiai linkiu jums visiems tai patirti. Tvirtą žinojimą, kad yra šimtai žmonių norinčių ir galinčių padėti, kai ištinka bėda. Tik reikia tos pagalbos paprašyti.

Mano pagalbos prašymas Selestinai skambėjo taip:

“Kreipiuosi į visus su pagalbos prašymu. Tik šį kartą ne man, o kitai gražiai Selestinos ir Sigio šeimai, auginančiai tris puikius sūnus. Šeima labai nenori viešinti juos ištikusios tragedijos, bet aš manau, kad vistiek reikia jiems padėti. Taigi, šeimos galva Sigis, ir pagrindinis ramstis, pakliuvo į autoįvykį ir po daugybinių lūžių, stuburo traumos, tris savaites praleidęs ligoninėje Londone vakar buvo perkeltas nežinia keliems mėnesiams į reabilitaciją Aylesbury miestelyje, netoli Oxford.
Selestina susiruošusi savaitgaliais jį lankyti ir drauge su visais vaikais, kurių mažiausiam vos trys metai, su visais daiktais (šiandien mačiau vieną dėžę kateterių, kurią jai reikia nuvežti, o dar rūbai, batai, maistas…) ketina važiuoti traukiniais. Googlas rodo, kad beveik tris valandas truks jų kelionė iš Woolwich (Rytų Londonas). Su automobiliu važiuotų pusantros valandos, jau nekalbu apie kelionės kainos skirtumą, neįsivaizduoju, kaip ji viską tą nutemps… Žodžiu, manau, kad daug papraščiau būtų surasti, kad juos kažkas nuveš ir parveš.
Esame ne kartą girdėję puikių istorijų, kad bėdoje tautiečiai suriame pečius ir padeda vieni kitiems ir šį kartą net ne pinigų reikia, todėl tikiu, kad šiai puikiai šeimai gali nutikti stebuklas ir atsiras gerų žmonių, norinčių ir galinčių padėti. Reikalinga tokia pagalba:
1. Šeštadienį anksti ryte nuvežti Selestiną su vaikais į Aylesbury.
2. Sekmadienį vakare parvežti į Woolwich.
3. Gal būt atsiras gyvenančių Aylesbury, kas galėtų padėti su nakvyne savaitgaliais.
Šeimoje dirbo tik Sigis, todėl nepaslaptis, kad dabar ypatingai taupomi pinigai ir labai neaiškus rytojus, bet Selestina atsilygintų aromaterapiniais masažais, sumokėtų už degalus, simbolinę kainą už nakvynę. Tiesiog šiuo metu šiai šeimai reikia palaikymo ir rūpesčio. Ateityje gal vėl prašysiu kokios pagalbos, nors labai norisi tikėti, kad neatsitiks pats blogiausias dalykas ir Sigis vis tik vaikščios ir kažkada viskas stosis į įprastas vėžias.
Labai dėkoju kiekvienam, kuris norėsite padėti ar su transportu, ar malda, ar pasidalindamas šiuo postu. Jeigu galite padėti, rašykite man į AŽ.”

Šia žinute apie Selestiną FB pasidalino daugiau nei du šimtai žmonių. Jau kitos dienos rytą turėjau atsiliepusių žmonių sąrašą, kurie ją nuveš ir parveš artimiausią savaitgalį pas vyrą į sanatoriją. Dienos gale turėjau jau ir kitam savaitgaliui. Šiandien turiu bičiulį, kuris ją kiekvieną sekmadienį gali parvežti į Londoną, bet dar turiu padirbėti su ją nuvežančių šeštadieniais sąrašu.

Šis pasakojimas yra tam, kad pirmiausia padėkočiau kiekvienam asmeniškai, kuris dalinosi, atsiliepė, pasisiūlė padėti. AČIŪ!!! Antra, kad žengtume dar vieną žingsnį – Selestinai reikia užsakymų, kad turėtų pajamų, nes santaupos išseko, o dokumentai dėl išmokų tvarkomi ilgai ir nuobodžiai.

Selestina ne vienus metus daro masažus ir šiuo metu pas ją galima užsakyti aromaterapinį masažą. Taip pat ji yra pati mistiškiausia ranko darbų lėlių kūrėja, kokią tik esu kada nors sutikusi. Jos darbai vienetiniai, įspūdingi, su begaline meile, fantazija, tarsi su sava siela.  Jos kurti trimačiai paveikslai išmedituoti, užburti, užkalbėti ir ne tik puošia, bet ir saugo namus. Labai gaila, kad neturim  kokybiškų nuotraukų, bet jos puošia ne vienus namus.

Selestinos kurtų lėlių kainos yra 50 – 100 svarų, Sapnų saugotojų 50 – 60 svarų, dėžučių su lėlėmis apie 100 svarų, o trimačiai paveikslai nuo šimto svarų. Jos darbų nuotraukas rasite EcoEthno Feisbuko paskyroje čia:

https://www.facebook.com/media/set/?set=a.1184016854942253.1073741872.512434132100532&type=3

Selestina yra parašiusi meditacinių skaitinių knygą „Ir pražysta dieviški šviesos žiedai“ ir dar apie 70 knygų turi neparduotų. Knygą galima įsigyti čia: http://www.ecoethno.co.uk/product/selestinos-knyga/ UK gyventojams galėsime išsiūsti po gegužės 10 dienos.

Aromaterapinį masažą ar lėlę galima užsakyti tel.: 07447341980, el. paštu: giedra@gmx.com

Jeigu norite tiesiog prisidėti paaukodami, galite pervesti pinigus per Paypal į Selestinos sąskaitą: giedra@gmx.com

Jeigu galite Selestiną kurį šeštadienio rytą pavežėti – tai rašykite man į FB arba el paštu: birute.jakucionyte@gmail.com

Dar kartą dėkoju visiems už pagalbą, palaikymą ir dalinimąsi. Prašau ir toliau dalintis šiuo mano postu. Labai stipriai tikiu, kad surėmus pečius gimsta stebuklai ir apima nepaprastai geras jausmas, kad gali padėti kitam.  Ačiū, kad esate to Stebuklo dalimi.

Facebook Comments

3 COMMENTS

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.