Jau kelinta diena dedu viešai savo sukurtus video iš „Vienos minutės video“ mokymų, kuriuos veda nuostabi ir išmintinga Jūratė Kančauskienė. Dedu viešai, nes treniruojuosi ir noriu dalintis pačiu mokymosi procesu. Didžioji dalis mokymų dalyvių (virš 40) savo video dalinasi tik mūsų uždaroje grupėje.

Rašau apie šiuos mokymus todėl, kad netyčia savo plačiam gebėjimų ir mokėjimų rate radau tikrai užleistą, neatidirbtą, net gi apleistą vietą, na, kaip kokią šimtą metų netvarkytą spintą. Todėl išgyvenu visą spektrą pačių įvairiausių jausmų: baimę, gėdą, savęs nepriėmimą, absoliutų kritikos nepriėmimą. Na, aš ir pati matau, kad ta spinta netvarkyta vos atidariau jos duris, o čia dar stovi kažkas ir sako: „Žinai, tavo spinta tai tragiška.“ Tai ir norisi atsisukus trinktelt ir jau jokie mandagumai, pakantumai ir gan treniruotas kito priėmimas nepadeda.

Taigi, nuo pradžių. Jau prieš aštuonis metus, kai emigravom, buvau pasišovus daryti video. Tuomet nufilmavom berods 11 rankdarbių dirbtuvių su vaikais ir jos visos yra jutubėj. Sako, kad kai kurie video peržiūrėti po 18k kartų ir, kad jie labai faini. O aš pati jų negalėjau žiūrėti nei tada, kai tik nufilmavom, nei dabar. Man jie baisūs. Vakar bandžiau žiūrėti dirbtuves, kur darome kiaušinius iš siūlų ir balonų, tai ištvėriau gal dvi minutes: Kristupas (dešimtmetis) filmuodamas judina kamerą, nufilmuota atsukus į langą, reiškia tamsu, aš kažką nusišneku, didelė kaip Alpių kalnai… žodžiu, baisu.

Lygiai tą patį ir dar daugiau aš galėčiau pavaryt apie kiekvieną savo pasirodymą TV laidoje per paskutinius dešimt metų. Esu gavusi begales komplimentų, sako, kad gerai kalbu, puikiai atrodau, bet pati taip ir neišmokau mylėti savęs ekrane ir nei vienos laidos su savimi neišžiūrėjau iki galo. Nu tiesiog nervai neišlaikydavo tokią tragediją matyti. Baisus balsas, susikausčius, kažką vaidinanti ir taip toliau, ir taip be galo.

Na, ir daugybę kartų esu sulaukusi raginimų daryti video live, filmuoti, kalbėti, nes ir parodyti turiu ką ir papasakoti įdomiai galiu. Bet aš esu labai savikritiška ir tuos raginimus atremdavau argumentais: „na jau ne, nesu televizinis veidas, sugebu įvertinti savo išvaizdą gan objektyviai“ arba „esu mačiusi begales baisių video, kuriuose žmonės nusifilmuoja taip, kad matosi jų dantų plombos arba plaukai nosyje, su nepakenčiama kokybe“ …  nu rimtai kartais baisiai atrodo pagyvenę moteriškės su savo skleidžiama išmintimi, tai gal aš jau susiturėsiu.

Ar jau įrodžiau, kad aš ir video yra tema, kurioje man laukai nearti, apleistos spintos, pilnos durnų įsitikinimų ir baimių? Aš pati šitą iki galo supratau tik nuėjus į „Vienos minutės video“ mokymus, kuriuose jau trečioje dienoje suvokiau, kad esu nepakanti prastai kokybei, o tos plombos dantyse rodomos tiesiog iš nemokėjimo kokybiškai filmuoti.

Ir jau nekalbu apie tai kad turiu daugiametę renginių vedimo ir kalbėjimo prieš auditoriją patirtį, kamerą laikyti mokiausi ir pirmuosius filmukus montavom jau daugiau nei  prieš dvidešimt metų ir aš gan daug žinojau iš bendro išprusimo dar prieš kursus: nesirenk rūbų smulkiais raštais ar langeliais, foną pasirink vientisą, juodas rūbas sendina, geras apšvietimas būtinas! Na, visa tai būtina, jeigu nori, kad tavo video būtų patogu ir jauku žiūrėti. O ką jau kalbėti apie visa kitą begalę dalykų, kuriuos tiesiog reikia išmokti: filmuoti pasukta kamera horizontaliai, užsidengti ekraną, kad savęs nematytum, jeigu filmuoji priekine kamera, bet geriau filmuoti apsukta kamera, žiūrėti tiesiai į akutę, atsistoti tinkamu atstumu, išmokti naudotis mikrofonu, stovu ir lempomis, pasidaryti gerą foną už nugaros, atpalaiduoti veido raumenis, tinkamai artikuliuoti ir gestikuliuoti, o svarbiausia – SVARBIAUSIA kalbėti vertingus dalykus, o ne pezalus.

Taigi va, ėmiausi aš praktikuotis, mokytis ir plėsti savo komforto ribas video filmavimuose ir tikrai tikrai man nėra paprasta ir lengva. Būna, kad ir prakaituoju, ir keikiuosi, ir verkt norisi, ir viskas virsta, griūna, nusišneku, filmuoju iš naujo… Bet aš labai stengiuosi ir tikrai prieš filmavimą ruošiuosi: apgalvoju kaip darysiu, ką sakysiu, pasirašau tekstą, perskaitau kelis kartus ir matuoju ar telpu į minutę, susidėlioju daiktus ir įsirengiu filmavimo vietą, darau kažką savo veidui, kad geriau atrodyti (kuo toliau, tuo mažiau), persirengiu. Tada bandau pasistatyti stovą ir nutaikyti telefoną (filmuojam apsukta kamera), kad pataikyčiau į kadrą, kviečiu savo mažių, kad jis paspaustų mygtuką, kai jau pradedam filmuoti. Kalbu, nusišneku kažką, susimaišau, akis vartau. Stop, filmuojam iš naujo. Ir taip kelis kartus. Po visko sutvarkau filmavimo vietą (kartais tai pusė kambario daiktų sudėliojimas atgal į vietą), atsirengiu atgal kasdienius rūbus,  kiek sugebu geriau sumontuoju filmuką, įkeliu jį į jutubę ir pavargus, bet visa patenkinta atlikta užduotimi, dalinuosi su savo bendramokslėmis ir savo draugais. Nu toks iššūkis, kad uch! ir tikrai kasdien vis naujo sužinau, ir labai stengiuosi, bet jau kitą dieną matau, kad vakar galėjau dar geriau padaryt, kad ne į kamerą žiūrėjau, kad užstringu kalbėdama, kad Inshot programėlė uždėjo man rėmelį ir nukirpo originalaus video kraštus, kad… na, begalės dalykų, kuriuos kasdien darai pirmą kartą ir stengiesi padaryti taip gerai, kaip tik sugebi.

Tai spėkit, kokia normalaus žmogaus reakcija  gali būti po visos šitos mano litanijos, kai jam kas nors „maloniai duoda patarimą“: „patarčiau filmuojant žiūrėti į akutę“ arba „telefoną tai geriau laikykit horizontaliai, nes vaizdo daugiau“?

Na, kokia reakcija? Jums gal ir lengviau, jūs gal neturit netvarkytos spintos ir mokat puikiai daryti video, o man tai norisi tokį „patarėją“ tiesiog paimti ir suvalgyti be druskos ir prieskonių.  Pyktis – tokia yra natūrali žmogaus, kuris daro maksimaliai gerai, kaip šiuo metu gali, reakcija į protinguolių pastabas. Pyktis nukreiptas į save arba tą, kuris pirštu parodė tavo netvarkytą spintą. Mano pyktis yra nukreiptas į kritikuojantį. Aš jį įsidedu į galvą, atsimenu jo vardą ir net kartais einu patyrinėti, ką gi tas mano kritikuotojas yra pats pasiekęs šioje srityje daugiau už mane.

Ar jis turi daugiau sekėjų? Ar jis turi daugiau suskraiberių? Ar jo video peržiūrėjo daugiau žmonių nei mano? Ir žinot ką pastebėjau? Kad dažniausiai tokias pastabas rašo visiški likimo vargšai, kurie patys dar net žingsnelio nežengė, ką jau ten kalbėt, kad yra kažkur toli mano priekyje. Jeigu rasčiau kokio Naglio Berenco pastabą man, tai turbūt pasijusčiau žvaigžde ir labai pamaloninta, ir rimtai pažiūrėčiau į tą pastabą ar kritiką, nes jis jau seniai praėjo tą kelią, kurį aš tik pradėjau eiti. Ir jo pastaba man būtų vertinga kaip profesionalo, o ne netyčia pro šalį ėjusio ir pamačiusio mano netvarkytą spintą. Tačiau esmė ir yra tame, kad tokiam Nagliui yra visiškai dzin kitų netvarkytos spintos, nes jis žiūri savosios.

Kita reakcijos į kritiką išraiška – pyktis nukreiptas į save. Žinau atvejį, kad po menkutės pastabos po pasidalintu video žmogus tiesiog apsiverkė ir kelias dienas ėdė ir plakė save, kam iš viso tą video darė, nes to žmogaus silpna vieta, t.y. iki galo nesutvarkyta savivertės ir kaltės spinta.

Visa tai pasakoju tik todėl, kad kartais mes absoliučiai negalvojame apie kitą, neturime išjutimo ir supratimo apie kito jausmus ir išgyvenimus, kompleksus, apie tai, ką jam reikėjo nuveikti, kad jis būtų toje vietoje, kurioje yra šiandien. Mes visi pradėjom nuo skirtingo starto ir tai, kas tau atrodo paprasta ir lengva, kitam reikėjo daug daug metų sunkiu darbu pasiekti.

Ir dar. Analizuodama savo reakciją ir veiksmus dėl pastabų ir kritikos, labai daug galvoju apie vaikus ir paauglius. Ką jiems gali padaryti paprasčiausia pastaba „Nu jau vaikeli, galėtum labiau pasistengti tas raideles tiesiai rašyti“ arba paauglystėje iš mamos išgirsta frazė: „nu jau, panele mokytoja, apibėgusio puodo išorę tai galėtum irgi nuplauti.“ Šita mano mamos sparnuota frazė, kurią išgirdau kokių šešiolikos, davė man tikrų tikriausios puodų ir keptuvių  išorės šveitikės titulą ir kartais tikrai žvengiu iš savęs, nes turiu maniją, kad puodų išorė ir net dugnas turi būti tokio pat blizgesio ir švarumo kaip vidus.  

O pabaigai tiesiog noriu paprašyti: pagalvokit prieš sakydami pastabas ir kritiką savo vaikams, o ypač žmonėms, kurių jūs iš viso nepažįstate.

P.S. Nuotraukoje mano selfių koležas, nes kiekvieną dieną kai jau pasipuošiu filmavimui tai dar ir pasiselfinu. Čia dar viena mano treniruotė priimti savo atvaizdą.  

O svarbiausio taip ir nepasakiau: Kviečiu sekti mane Youtube kanale ir jį suskraibinti. 

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.