Kad būtų aiškiau, pradėsiu nuo Adomo ir Ievos, tiksliau, nuo savo vaikystės… Niekada nešvenčiau savo gimtadienio, nes: tėvai neorganizavimo, neturėjo pinigų, nebuvo mados, per daug vaikų augino… nežinau, matyt, turėjo kažkokias savo priežastis ar neįžvelgė tame svarbos, bet jokių balionų, tortų ir saldainių nebuvo. Pati susiorganizavau sau gimtadienį, susikviečiau draugus, susitaupiau stipendiją, belaukdama aštuoniolikto. Tačiau, vistiek jo nešvenčiau, nes tėvai neleido, atseit per daug bus triukšmo namuose. Tada smarkiai supykau, baliuką atšaukiau, trenkiau durimis ir neparėjau namo pusę metų. Ilga istorija, tačiau iki šiol kaip kokį šleifą tempiu su tuo susijusias emocijas ir išgyvenimus per kiekvieną gimtadienį.

Augindama vaikus daug ką darau kardinaliai atvirkščiai, nei mano tėvai. Matyt, vis dar maištauju. Todėl kaip tik atsirado galimybė suorganizuoti grandiozinį susibūrimą, taip ir padariau. Tai buvo mano Kristupo trečiasis gimtadienis, pirmasis mūsų pavasaris Gerviniuose. Prisikviečiau tiek svečių, kiek tik širdis geidė… gal kokių keturiasdešimt. Tada ieškojau kaime greiderio, kad nuvalytų pažliugusį sniegą nuo vieškelio ir visi pakviestieji galėtų mus sklandžiai pasiekti…

Ech, tai balius buvo. Mano širdis šoko iš džiaugsmo, aš jaučiausi taip gerai, tarsi būtų išsispildžiusi mano pati didžiausia svajonė. Po to septynis metus Gerviniuose taip buvo švenčiami visų vaikų gimtadieniai. Ir jeigu atvažiuodamo iki dvidešimt svečių, tai čia visai nėra ką veikti, o trisdešimt tai buvo tarsi kokia norma… Pagamintis trisdešimčiai pietus mudviem su Rasa visai nebuvo ką viekti. Tikrai jaučiausi palaiminta per tuos susiėjimus, o emigruodama galvojau, kad tai galima susikurti iš naujo, tik kitoje šalyje.

Šiandien analizuoju labai svarbų draugų ir draugysčių klausimą tiek dėl emigracijos, tiek dėl amžiaus, tiek dėl savo viešumo, kad ir nedidelio, bet vistiek kai ką tai veikia.

Taigi, emigravus norisi tarsi atkartoti tai, kaip gyvenai iki palikdamas savo šalį: maistas, draugai, įpročiai. Dabar jau net suprantu, kodėl UK ir Airijoje tiek daug lietuviško maisto parduotuvių, tiek daug lietuviškų patiekalų per šventes ant stalo ir kodėl lietuvaičiai metasi į būrius. Dažniausiai tik emigravę. Paskui vieni kitų atsikanda ir iš viso nebenori bendrauti su tautiečiais. Tas maistas, įprasti baliukai tai tarsi koks saugumo jausmas, patvirtinimas, kad viskas gerai.
Per tris savo emigracijos metus turėjau ne vieną sėkmingą bandymą atkartoti savo vaikų gimtadienius ir po paskutinio, kuris turėjo įvykti sekmadienį, galiu pasakyti, kad baigiu šitą žaidimą ir susitaikau su emigracijos pasekmėm. Naujų draugų ratą susirasti yra taip sunku, kad geriau net nepradėti vargti.

Mano jaunėlis sudarė svečių sąrašą. Šventėm dviejų vaikų Teodoro ir Kristupo gimtadienius. Jau iš patirties žinojau, kad atvyksta labai mažai kviestųjų, todėl šį kartą leidau jiems kviesti ką tik nori… juk ir persikraustėm, o mano naujai surasti „draugai“ net nebuvo svečiuose. Gimtadienių šventimą atidėjom pora savaičių, nes Velykos, kad tik visi gaėtų atvažiuoti. Nesismulkinsiu, bet iš devynių pakviestų šeimų atvažiavo lygiai… viena. Įvardintos neatvažiavimo priežastys pačios įvairiausios: „gavau „chaltūrą“, tai negaliu“… „nepratus važiuoti traukiniu, tai bijau“… kažkas taip ir nepranešė, kad neatvažiuos… žodžiu, du besisvečiuojantys vaikai atlaikė visą frontą.

Tikrai jaučiu nusivylimą ir save stipriai graužiu. Tą dieną leidau savo vaikams valgyti tiek saldainių ir traškučių, kiek tik nori… negi gaila, daug turim. Valgė tol, kol jiems nuvažiavo “stogai”, bet čia jau kita, cukraus ir hiperaktyvumo, istorija.

Po kelių dienų savianalizės vis tik pasidariau kelias išvadas. Nebenoriu daugiau investuoti laiko ir energijos ten, kur nesigauna rezultatas, todėl tokių gimtadienių kaip darydavau Lietuvoje, čia vaikams suorganizuoti negaliu. Turiu nustoti simuliuoti, kad niekas nepasikeitė ir viską galima susikurti iš naujo.

Taip pat supratau, kad per tris metus praleistus emigracijoje ir mano turėtų beveik dvidešimties draugių, su kuriomis nuolat palaikiau santykius Lietuvoje, teliko… dvi, na gerai, keturios. Va, tokia nieko gero žinia – emigracijos pasekmė. Didžioji dalis sako man: „Būsi Lietuvoje, atvažiuok į svečius būtinai.“ Žinau, kad jeigu važiuočiau, tai bendrautume ir toliau, bet fiziškai nesugebu nuvažiuoti pas visas, o jos kažkodėl pas mane nevažiuoja, todėl draugystei lemta tarsi nugesti. Vis maniau, kad mano blog’as padės tuos santykius palaikyti, tačiau mano artimiausias ratas net neskaito to, ką aš rašau. 

Dar vienas dalykas apie tas draugystes yra tas, kad vis tik su metais yra labai sunku susirasti naujų žmonių, kurie ateina į tavo gyvenimą ir prigyja ilgam, kai draugystes pradedi skaičiuoti penkmečiais ar dešimtmečiais. Tačiau tai ne tik emigracijos, bet ir amžiaus bėda, jau užpildyto draugų rato, o mano atveju dar ir viešumo. Tikrai yra žmonių, kurie nenori bendrauti, nes aš paskui apie juos ką nors parašysiu arba į FB įdėsiu nuotrauką su jų veidu iš savo namų. Nekaltinu jų, tai jų pasirinkimas vengti santykių su manimi dėl mano rašymo viešai, nors nesu nei vieno vardo paminėjusi be leidimo. Dėl šių priežasčių ratas žmonių, su kuriais galiu ir noriu bendrauti susiaurėja iki absoliutaus minimumo.

Ir ties šia vieta pradedu suprasti tuos, kurie užsitvėrę aukščiausiomis tvoromis, apsistatę apsauga ir stebėjimo kameromis į namus neįsileidžia jokių naujų žmonių, nes tomis naujienomis ne kartą nusivylė.

Todėl jaučiu, kaip mano asmeniniai naujų draugysčių vartai užsidaro visai, o senų draugų ratas lieka toks siauras, kad gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Kažkas man kažkada išvardijo emigracijos etapus: euforija, įsimylėjimas, nusivylimas, susitaikymas… dar kažkas, ko neprisimenu. Jaučiu, kad mano emigracijoje irgi kažkoks naujas etapas, tik nežinau, kaip jis vadinasi. Gaila, bet turiu pripažinti, kad draugai yra būtent tai, ką turi paaukoti ant emigracijos altoriaus.

Ir dar… nuo dabar prižadu rašyti dažniau, bet trumpiau.

Facebook Comments

41 COMMENTS

  1. Emigracijos etapai, anot psichologų, tai neigimas (gali būti ir euforija), kai realybė nematoma. Tuomet pykčio stadija, kai išlipa jausmai. Tada netekties suvokimo stadija, dažnai su liūdesiu. Ir paskutinioji yra susitaikymo stadija. Tai kurioj dabar?

  2. Su gimtadieniu berniukai!
    Aš arba senstu, arba pavargus jaučiuosi ir man nebesinori jokių grand balių. Tobulas- skanus maistas ir šeima 🙂

    • O man su gimtadieniais nuo vaikystės parėjęs kažkos kompleksas… bet manau, kad pagaliau ir man daėjo 😀

    • Aš irgi gimtadienių neturėjau.Nei dovanų…Kažkodėl nebandau kompensuotis ant vaikų.Gal su manim kas negerai?

    • Faktas tas,kad mūsų vaikai-ne mes.O mes bandome jiems duoti tai,ko norėjome,laukėme,tikėjomės patys.Bet jiems reikia visai ne to-ot kokie 😉

    • nu as darau tai, ko nori mano vaikai, kalbu apie gimtadienius. Bet daugiau taip nedarysiu. Visa sita istorija del to, kad mano treciasis gimes rugsejo pirma ir jis kaips svente taip ir galingai atsvencia savo gimtadieni Lietuvoje per atostogas, todel kiti irgi taip nori, as bandau padaryti, bet pripazistu, kad durys uzsidare – lipsim per langa.

  3. As net nezinau ko noriu savo gimtadieniui… Net negaliu sugalvot! Noriu kazko tokio nerealaus, o ko – tai truksta fantazijos…:)!

  4. Manau kad draugai keičiasi. Tokiu dažnumu kiek keičiamės mes pačios. Ir tai panašu neišvengiama. Nors kol to nesuvoki – apninka ir gailestis, ir liūdesys… Nemanau, kad neįmanoma susirasti naujų – juk aplinka rezonuoja su mūsų vidumi. Ir dar namanau, kad draugų reikia daug 🙂 Pažįstamų, sociumo – taip, platus ratas suteikia erdvės. Artimi draugai būna arba labai amžini, arba ateina su kiekvienu asmenybinės brandos etapu ir priartėja tiek, kiek pačios leidžiam. Nu bet čia tik mano privati nuomonė, gerbiu ir kitokias 😉

  5. Man labai patinka ir emigracijoj ir Lietuvoj ir Maskvoj ir Amerikoj. Kur nuvaziuoju ten su visais susitinku… Kartais laukiu prie duru neperspejus!Visiems atvezu vitaminu, kosmetikos, knygu.., Na kam ko reikia… Man patinka tuos lagaminus su dovanom vilkt. Va siandien jau kaledom paruosiau visiems paltu striuku nes buvo geras ispardavimad ir jau supakavau kaip po egle… As kaifuoju nuo atidavimo, o ne gavimo ir man kazkaip gera nuo to…

    • Tai kažkaip man Lietuvoje ir būdavo, kad labai daug atiduodavau per tuo gimtadienius, visai ne dėl gavimo jie, man rods, o dėl davimo.

  6. Labai gerai atsimenu vienos draugės reakciją į mano netektis:tiesiog paleisk.Gyvenimas keičiasi,vieni suartėja,kiti nutolsta.Paleisk.
    Man tai visada buvo skausminga-esu prieraiši.Bet suprantu,ką norėjo pasakyti mano draugė Inga ir ką šiuo metu išgyvena Birute.
    Kai užsidaro durys,atsiveria langas.Vieni nutolsta,kiti priartėja.Mes gi su tavim,Birute :*

    • O mes net niekada nebuvom susitikę 😀 Turiu patirties įsimylėti per internetą, labai gaila, tačiau tai labai toli nuo jausmų realiam gyvenime 😀

    • Žinau…ir aš tokia…ir nusvilus esu.Ir vėl įsimyliu…Patikiu,pasitikiu.
      Bet pati sau supratau-ne aš bloga.Ne aš kvaila.Man to reikia-mylėti,pasitikėti,tikėti.

  7. Ir aplamai musu net nepakvietei… Butume atvaziave nes per atostogas sedejom namie! Tad tikrai jau… Ne enigracija cia kalta, o ziemos imygis!

  8. …tiesiog toks gyvenimas,Birut…Zmones pavarge nuo rupesciu ir tikriausiai nori tik ramiu savaitgaliu su seima ar po jaukiu pledu ir knyga…Geguzes menesi paprastai siela vel atsibunda ir norisi bendravimo…..As irgi palikau lb geras drauges Lietuvoj pries 11 metu,kuriu labai ilgiuosi…Susimatom tik karta i metus ir tai kartais tik valandai…Bet as zinau,kad tarp musu yra rysys…Taip,atstumas ir laikas daro savo ir jau nera taip svarbu kas savaite parasyt kas nutiko…Tiesiog gera zinoti,kad jos yra mano gyvenime…Birut,laikui begant atsiras draugiu..kazkaip savaime…Gal ir netokiu “kruvinu” bet draugyste pamazu augs..O gal ir pati nebejausi poreikio dazniems bendravimams…Gyvenimas naujoj vietoj itrauks pamazu…Tuoj vaikams reiks daugiau bendravimo nei su mama…Birut,ieskok sielos draugo….internete :)..vyriskio….Nenusivilk karcia patirtim.As sutikau Ji tik po 4 metu pazinciu portaluos…Po metu susirasinejimo…..Megstu Jusu straipsnius…O gal as tokia,mmmm,kaip cia pasakius slapta drauge…..sekmes!

  9. …tiesiog toks gyvenimas,Birut…Zmones pavarge nuo rupesciu ir tikriausiai nori tik ramiu savaitgaliu su seima ar po jaukiu pledu ir knyga…Geguzes menesi paprastai siela vel atsibunda ir norisi bendravimo…..As irgi palikau lb geras drauges Lietuvoj pries 11 metu,kuriu labai ilgiuosi…Susimatom tik karta i metus ir tai kartais tik valandai…Bet as zinau,kad tarp musu yra rysys…Taip,atstumas ir laikas daro savo ir jau nera taip svarbu kas savaite parasyt kas nutiko…Tiesiog gera zinoti,kad jos yra mano gyvenime…Birut,laikui begant atsiras draugiu..kazkaip savaime…Gal ir netokiu “kruvinu” bet draugyste pamazu augs..O gal ir pati nebejausi poreikio dazniems bendravimams…Gyvenimas naujoj vietoj itrauks pamazu…Tuoj vaikams reiks daugiau bendravimo nei su mama…Birut,ieskok sielos draugo….internete :)..vyriskio….Nenusivilk karcia patirtim.As sutikau Ji tik po 4 metu pazinciu portaluos…Po metu susirasinejimo…..Megstu Jusu straipsnius…O gal as tokia,mmmm,kaip cia pasakius slapta drauge…..sekmes!

  10. Birute, na kas cia dabar! Viskas yra normoj, mes esame siame Europos zemyne ir tai tik keliu valandu klausimas kada mes galime viena kita pamatyti. Draugyste labai svarbi, bet nesureiksminkime fizinio bendravimo. Stai su Viktoria Unik mes jau esame geros drauges bene nuo 1998 metu! dar buvau nescia kai susipazinome ir neziurint i dideli atstuma, skyrusi mus, mes susitikome ir bendraujame lyg nebuvo issiskyre. ir tokiu draugiu daugiameciu turiu nemazai, mes per skaipa pakalbame, susirasome, jei susitiktume rytoj su kiekviena is ju- butume lyg neissiskyre! Zodziu, kai pakviesi konkreciai kada, kur ir ka atsivezti- bus pas tave kieme tiek draugiu kad tau teks ieskoti kur mus det!

  11. Birut, labai puikiai suprantu kaip tu jautiesi. galiu paguosti tik tiek, kad kitaip ir nebus, turi su tuo susitaikyti. užtat Berlyne išmokau mėgautis neįpareigojančia draugyste, žmonėmis, su kuriais tiesiog gali nueiti alaus išgerti ir paplepėti apie bet ką, nesitikint jokios draugystės ar bendro gimtadienių šventimo.

  12. As tik del nauju draugu rato emigracijoje – nedidelis, bet tvirtas susidare kazkaip, tiesa, ne per 3, o daugiau metu. Ir tiesa, kad su amzium vis sunkiau prisileisti zmones prie saves, na, taip arti, kad jie taptu draugais🎈

  13. Birute, nors ir ne emigracijoj aš, tačiau susitaikiau su tuo, kad geriau kokybė nei kiekybė. Čia aš apie draugų skaičių 😉 Turiu nemažai pažįstamų,kurių gimtadieniuose suguža būriai žmonių ir visi jau tokie draugai, kad net rožiniai drambliukai skraidyt ima, o kai užsidaro gimtadienio durys prasideda spjaudymasis vieni ant kitų. Tai sakau, geriau 2 nuoširdūs nei 10 besispjaudančių. 🙂

  14. Man regis, kad suaugusiems zmonems daug sunkiau tapti draugais. Keitesi universitetai, darbovietes, kaimynai, o istikimu draugu rate tie patys vienetiniai draugai is to pacio kiemo, is suolo, is gimnazijos, is kurso… Po to surasti artima siela sunku, ne tik del charakteriu, bet ir del tu kasdienybes rupesciu, prioriteto seimai. O Emigracijoje tai dar ryskiau jauciama. Pervaziuoti Vilniu i vaiko gimtadieni juk ne tas pats, kas pervaziuoti Paryziu, Londona ar ta pati Berlyna… O tikriesiems draugams jokia emigracija nebaisi 🎈kad ir keli tik liko, bet uztat tikri ir istikimi.

  15. Zinokit psichologas man isaiskino kad ilgos uzsitese draugystes yra parazitavimas. Komforto zona kurioje netobulejama. Zmogus turi kisti, vystytis, tobuleti ir moketi sutikes kita zmogu palaikyti draugiska, saugu ir malonu mikroklimata! Taigi draugyste tai ne tik issiverkimas, pabambejimas suteikto laiko saskaita, bet ir pagarba erdve tobulejimui!

  16. Na ka, tikrai nesitikejau tokios reakcijos i savo posta apie draugystes ir pokycius del emigracijos. Matyt, ne man vienai tai yra uzkliuve. Ta tema noretusi pletoti ir testi arba analizuoti giliau tai, ka jus visi pakomentavote. Analizuoti jusu reakcija i mano rasini ir vel gi savo reakcija i jusu komentarus… Bet si karta save susilaikysiu, nors visai cia mes visi galetume gerai “pasiterapinti”. Pasakysiu tik tiek, kad man tikrai viskas gerai, man nieko netruksta, guosti nereikia. Tai tiesiog etapas, dar vienas suvokimas, pokytis ir as ji priimu be nervu, pykcio. Priimu ir einu toliau, nes gyvenimas per daug fantastiskas ir man patinka juo megautis… O uz patarimus visiems aciu, visiems mums dar reiketu gydytis nuo sio labai lietuvisko bruozo – nedalinti patarimu, kai ju nepraso. Bet cia jau kitas etapas 😀

  17. Dar apie tai kuom skiriasi zinios nuo zinojimo… Taigi zinios – tai faktai, o zinojimas – tai patirtis… Todel Birute tu virsti i zyniuone…:)😘

  18. Organizuodama savo gimtadieni visad jauciu nerima, kiek zmoniu susirinks. Ir apima toks dziaugsmas, kai susirenka didesnioji dalis kviestuju. Tai lyg patvirtina kad esu jiems svarbi. Liudesys, kai kviestieji neapsilanko, taip pat pazystamas… 😉

    • Del tos priezasties as savuosius organizuoti susiruosiu tik kas penkmeti ir vis tenka susitaikyti su labai prastu lankomumu 😀

    • Labai gaila..bet tokia kaip tu sakai emigracijos pasekme..bet manau ne emigracijoje cia suo pakastas,bet musu zmogiskuju vertybiu nuzmogejime,kuomet isaukstiname ne tuos dalykus kurie yra svarbiausi-turiu omeny materialine gerove sudieviname iki to,kad imame jai vergauti,o zmogiskos vertybes-nueina i n-taji plana…to pasekoje ir pats zmogus nesijaucia laimingas ir kitus daro nelaimingus..nebeliko harmonijos..o zmogus juk sociali butybe..jai bedravimo reikia,kitaip ji isnyks kaip dinozaurai(((( organizuok gimtadienius,nenuleisk ranku…savame tarpe-juk jusu tiek daug paciu artimiausiu….

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.