30 UŽDARYMO diena

Mažais žingsneliais, trumpais, siaurais piršteliais lindo, lindo pro siaurą mano namų durų tarpelį ir ups, įlindo. Kelias savaites stebėjau, kas vyksta Lietuvoje, širdyje džiaugiausi, kad „Vajezau, nu nors mums taip nereikia“. O tai kaip čia būt –  keturi vaikai prie skirtingų kompų prisijungę prie pamokų, jeigu nei tų kompų tiek neturim, nei tiek vietos, kad nieks fone, už besimokančio nugaros, praeiviai (namiškiai) nešmėžuotų. Tėvų ir mokytojų grupėse prisiskaičiau pačių įvairiausių atsiliepimų ir atgarsių apie lietuvišką nuotolinį mokymą: pradedant mokytojų priekaištais tėvams, kurie augina darželinukus, kad „Jūs turite suteikti sąlygas mokyklinukams mokytis ir kažkur tuos mažius padėt, kad netrukdytų!“ (o kur dėt, jeigu į lauką negalima, o mokykliniams reikia padėti prisijungti, suprasti naują tvarką? Gal persiplėšt? ) baigiant visiška anarchija švietimo sistemoje ir mokytojais, paliktais ant ledo kapstytis savo jėgom iš situacijos. Nu visiems taip nesaldu, kad tikrai nenorėčiau patirti.

Dar dvi praeitas savaites džiaugiausi, kad maniškiam velykinės atostogos, todėl irgi galiu nesiparinti čia dėl tų mokslų, tačiau atėjo išganingas pirmadienis, balandžio 19 d. ir aš pradėjau savo vaikus dusinti klausimais: „Nu, tai kas užduota? Tai kada čia visi jungsitės jau į tas pamokas online?“ Nieks prie nieko nesijungė, didžkiai gavę užduotis, laikus, iki kada jas reikia atlikti, tyliai sau darė, o mažius pabrukęs uodegą įlindo daryti tų užduočių, kurios dar prie Velykas buvo užduotos. Po pietų užkankintas mano klausimais apie šios savaitės užduotis, iškišo ašarotą veidą: „Nu, mama, aš dar nepadariau to, kas buvo duota prieš atostogas.“ Ups. Taigi sakė prieš atostogas, kad nieko neužduota!  Ateik čia!

Ir pradėjo mama gilintis kaip ten kas ir kiek užduota, o Teodoras man aiškinti, kad nelabai jis žino, kaip čia reikia iš viso prisijungti, nelabai buvo prisijungęs ir tų užduočių net nėra matęs. Nu ką, pasijuokus širdyje iš savęs, jo ir situacijos, ėmiausi matematikos. Šimtosios, dešimtosios dalys, trupmenos ir kiti skanumynai, tik anglų kalba aš paaiškinti negaliu, o lietuviškai tokius žodžius maniškis devynmetis girdi pirmą kartą.

Po pirmos dienos to mokymosi drauge su devynmečiu man kažkaiptais pradėjo rodytis, kad tie anglai nieko čia neišmoko, durnas tas mano vaikas, ne tik, kad nieko nesupranta, bet dar ir rašyt, skaityt nemoka! Tai štai, turiu progą pasireikšt – dėt savo pradinių klasių mokytojos diplomą ant stalo ir užkaišyti visas britiško mokymo spragas. Pirmyn, Birute!

Ir aš tą padariau! Daviau savo vaikui lapą dailyraščio rašyti! O ko jis čia, blemba, skaičius ir raides ne nuo to galo, atvirkščiai keverzoja? J Viskas baigėsi labai greitai ir, žinoma, mažiaus ašarom. „Mama, kodėl tu sakai, kad aš negerai rašau?“

Štai tuomet man ir dašuto abiejų švietimo sistemų skirtumai: man nuo pirmos klasės pirštukus kabojo su liniuote ir mokė daryti teisingai, tvarkingai, raideles rašyti nuo viršaus į apačią, pasvirusias į dešinę, o mano vaiką mokina tiesiog rašyti taip, kaip išeina, tiesiog tikėdami, kad kada nors jis išmoks. Nors man labai didelis klausimas kas pasakė, kad skaičių septyni rašyti nuo viršaus žemyn yra teisinga, o nuo apačios į viršų – ne? Kas pasakė, kad tik teisingai rašydamas darai gerai, o jeigu jau kitaip – blogai? Taip pasakė lietuviška švietimo sistema.

Teko ramiai pakvėpuoti, prisiminti vyresnių vaikų baisų baisiausią rašymą, o dabar jau tikrai gražų, beveik kaligrafišką, tačiau labai kitokį nei mano. Teko net pasikviesti vyresnėlį ir paprašyti jo parodyti kaip jis rašo skaičius. Keturiolikos Bernardas rašo taip, kaip mane mokykloje mokė. Tačiau jis sako, kad gal jį Lietuvoje taip ir išmokė, nes jis ten lankė darželį ir pusę pirmos klasės. Gal tiek pakako, kad skaičius išmoktų rašyti nuo viršaus į apačią?

Dar teko priimti, kad kiti gali puikiai gyventi darydami visai kitaip nei aš. Ir dar teko paklausti savo vaiko: „Teodorai, ar kada nors tau mokytoja sakė, kad tu neteisingai ir negražiai rašai?“ Mano vaikas purtė galvą, braukė ašaras ir tikrai buvo žiauriai susiparinęs, nes nuoširdžiai nesuprato, kas su juo ne taip ir kodėl aš noriu, kad jis dailyraštį rašytų. Aš nuoširdžiai jo atsiprašiau, susikišau savo lietuvišką mokytojos diplomą atgal ir pradėjau su vaiku mokytis angliškos matematikos. Na, dar skaityti graikų mitus, „spelinti“ duotus žodžius ir galvoti su jais sakinius.

Tikrų tikriausias Mamų mokymas apie vaikų savivertę ir autentiškumą, apie leidimą jiems būti ne pagal raidę, o taip, kaip einasi, kaip norisi, kaip gaunasi… Daug daug minčių ir suvokimų.

#Jakucionyte #Iljinukai #Namumokymas #karantinas

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.