Šitą tekstą pradėjau rašyti prieš savaitę – buvau stipriai apimta euforiijos dėl savo buvusių ansambliečių iš „Ratilio“ ir „Virvytės“ apsilankymo Londone Kovo 11 – osios proga. Kiekviena skambėjusi daina, matytas šokis, tautiniai rūbai ir raštai tarsi žagrė arė mano sielą iki pat gelmių. Norėjau užfiksuoti tą emociją, tačiau tiek daug veiksmo buvo Londone drauge būnant su jais, plius nuolat vairavau ir niekaip negalėjau teksto užbaigti…

Paskui staiga viskas baigėsi, šventė praėjo, visi išvažiavo, iki padebesų sukilusi patriotizmo emocija nuslūgo. Ai, numojau ranka, emocija laiku nepagauta – teksto nebus…  bet tas neparašytas tekstas manęs nepaleido, o galvoje besisukantys žodžiai visą savaitę prašosi ir prašosi būti paleisti į išorę.

Prabėgdama iš vienos vietos į kitą, iš repeticijos, į koncertą rašiau telefone: “Mano DNR – Lietuva. Ji įrašyta į kiekvieną mano ląstelę lietuviškos dainos ir autentiško šokio, puošnių ir skirtingų, įvairių regionų kostiumų kodu. Kartais aš tą kodą pamirštu, neigiu, kartais net pykstu ant savo DNR kodo „Lietuva” kaip ant kokios ilgos ir negražios nosies. Kartais pykstu už šaltą žiemą ar provincialumą, kartais ant biurokratų, kartais pykstu ant valdžios. Na, gal nepykstu, bet esu nepatenkinta, nusivylus, neprisitaikanti. Todėl susirinkus vaikus ir emigravau – nepatiko manasis DNR kodas, o drauge su emigracija nutrūko ir visas folkloras. 
Todėl vakar, sėdėdama Kovo  11 -ąjai skirtame koncerte Londone išgyvenau visą spektrą pačių įvairiausių jausmų: nuo euforijos iki begalinio liūdesio. Koncertavo Londone susikūręs ir nuo 2005 m. viekiantis ansamblis „Saduto” ir vilniečiai „Virvytė”. Kažkada buvę maniškiai. Ką ten buvę?! Kaip tik vakar ir supratau, kad visada ir liks MANO ansambliečiai.”

Mūsų istorija prasidėjo prieš 25 metus VU ansamblyje „Ratilio”. Ir aš labai noriu ją vėl ir vėl pasakoti.

Vilniaus Universitete aš niekada nesimokiau, bet labai norėjau dainuoti ir tuometinė ansamblio vadovė Zita Kelmickaitė mane priėmė į “Ratilio” tik todėl,  kad aš kalbėjau suvalkietiškai taip, kad ausys linko. Buvau tik ką atvažiavusi į Vilnių iš provincijos. Dalyvavimas ansamblyje dėjo patį stipriausią pagrindą mano gyvenimui – nauji draugai, naujas darbas, visas lietuviškas paveldas, Zitos aukšti reikalavimai elgesiui scenoje, požiūriui į tautinį kostiumą. Per Zitą ir pas tą amerikonką Ritą Dapkutę atsidūriau naujai kuriamame restorane “Ritos smuklė”, o per ratiliokus išmokau gerti samagoną Raseinių rajone per ekspediciją, kai užrašinėjome dainas pas senus kaimo žmones.

Po to daug metų mes veikėm kaip atskira smuklės kapela. Bandau skaičiuoti kiek kartų mes drauge koncertavom. Ir tikrai ne dešimtis, o šimtus. Drauge rengėmės ankštuose kambarėliuose savo tautinius kostiumus, drauge lipom į sceną. Rolandas, Vija ir Vaida grojo smuikais, Valdas basedla, Tomas ir Darius bandonijom, o aš kalbėjau ir šokdinau. Per didesnius renginius šokdindavom keliese, kviesdavomės Loretą, Margaritą, Šarūną – visas šniūras ratiliokų praėjo per renginius “Ritos smuklėje” ir buvo ne vieni metai, kai mes tai darėm du ar tris kartus per savaitę. Kiekvienais metais sušokdavau batus iki skylių paduose. Iki šiol sutinku žmonių, kurie anais laikais, prieš dvidešimt metų, lankėsi “Ritos smuklėje” ir prisimena įkyriai juos šokdinusią merginą. “Tai aš, aš, tada buvau jauna ir įkyri.” – kaskart prisipažįstu.

Paskutinį kartą šokau “Ritos smuklės” scenoje būdama aštuonių mėnesių nėštume, kai laukiausi savo vyresnėlio, lygiai prieš šešiolika metų. Nuo tada mes visi išbyrėjom ir  dauginomės J – su kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau vaikų sūpavom savo susibūrimuose. Labai greitai žemaitiškas Loretos Sungailienės suburtas ansamblis “Virvytė” tapo visų regionų ir visokio amžiaus – dainuoti norėjom ir toliau, o su vaikais sudėtinga tęsti savo mylimą folkloro veiklą. Prisimenu tą tuntą mažų vaikų per repeticijas… Na, jos tik vadinosi “repeticijomis”, bet per aplink kojas apsivijusius ir vis paverkiančius arba dūkstančius vaikus sunkiai galėjom ką naujo surepetuoti.

Iki dabar juokas ima, bet besilaukdama ketvirtojo ne tik sau pasisiuvau naują kostiumą, bet sugebėjau ir savo vaikų tėvą, Lietuvos rusą apvilkti dzūkiškais marškiniais su labia artimais Baltarusijai raštais. O jis ir dainavo, ir šoko drauge su visais kaip lygus su lygiais. Man tai buvo svarbu dėl mūsų vaikų, dėl jų identiteto, dėl mūsų šalies, kurioje gimėm. Kiekvieną antradienį tįsėm vaikus į repeticijas, nes tada taip atrodė teisinga, taip reikia, taip turi būti. Vasarą važiuodavom į stovyklas. Intensyviai bendravom su savo ansambliečiais daug daug metų.

Ir staiga “Pokšt”, ir viskas nutrūko: skyrybos, emigracija, visas gyvenimas aukštyn kojom. Iš ilgesio ar nepatenkintų patriotinių jausmų nuėjau į ambasadą ir “prisidaviau” tuometinei ambasadorei, tuomet susiradau “Saduto” – aš galiu šokti, dainuoti, renginius vesti, turiu tautinį kostiumą. Sudalyvavau keliuose renginiuose, bet neužkabino, nes Lietuvoje likęs folkloras nebuvo tik folkloras. Tai buvo kažkas, kas yra mano identitetas, mano draugais, mano patirtis, mano DNR.

Ir dabar, Londone sėdėdama “Virvytės” repeticijoje aš jau vos valdžiausi nežliumbdama. Matydama, atrodo, tokius pat, kaip prieš dvidešimt metų savus, matydama jų paaugusius vaikus. Va, pagal juos ir galima spręsti, kad mes gal vis tik šiek tiek pasenom. Man norėjosi viską filmuoti, fotografuoti ir transliuoti ne tik Lietuvai, bet ir visam Pasauliui, norėjosi rėkti – žmonės, tai labai labai svarbu. Svarbu tavo pradžia, tavo šaknys, tavo DNR ir tai, ką tu perduosi savo vaikams. Žiūrėjau į penkis grojančius Vainučius: tėtis, mama ir trys jų atžalos – keturi smuikai ir basedla, žiūrėjau į tą beveik penkiasdešimties mišraus amžiaus dainuojančių žmonių bangą ir viduje išgyvenau begalę įvairiausių jausmų. Mano gyvenime jau taip seniai buvo, kad Moters dienos proga stotų vyrai ir užtrauktų visoms moterims skirtą romasą apie meilę. Tai kaip koks balzamas sielai, kaip patys brangiausi vaistai… O Salvinijos pasakojimas kaskart pravirkdo ir pačius ansambliečius: „Aš galėjau rinktis būti: lenke, žyde, ukrainiete, ruse, vokiete ar lietuve, nes mano kraujas maišytas. Aš galėjau rinktis kuo auginti savo sūnų. Ir pasirinkau būti lietuve.“ Aš net taip papasakoti nemoku, kažkokie žodžiai ne tie, bet ji taip pasakoja, kad kala tiesiai į širdį, smeigia į pačią lietuvišką gelmę, kabina šaknį, kaip atvirą nervą. Tik sėdi, klausai ir žliumbi.

Kitą vakarą vyko bendras „Saduto“ ir „Virvytės“ koncertas. Žinodama visą ansamblio logistiką: iš Lietuvos, skirtingais skrydžiais ir laikais atskrido 43 žmonės, kurių turbūt pusė vaikų, visi instrumentai, tautiniai rūbai, norėčiau išrašyti abiems ansamblių vadovėms po Logistikos Magistro laipsnį – visi atvykę buvo apgyvendinti „Saduto“ ansambliečių šeimose. Visi sutikti šilčiausiai, informuoti, visiems pravažiavimo kortelės paduotos, vedliai po miestą ir lankytinas vietas išrikiuoti. Suorganizuota repeticija ir du koncertai. Tik tai tas, kuris nors kokį mažą dalykėlį kada organizavo gali nutuokti, kiek čia darbo!!!

Na, o kai matai juos visus išsipuošusius scenoje, kai matai tiesiog labai aukštą lygį, kai matai, jauti, kad tas, kai kam labai nepatinkantis ar nusibodęs, folkloras  vienija, sujungia, budina ir žadina tavo lietuvišką DNR ir žinai, kad visos ansamblių vadovės dirba neatlygintinai, t.y. savanoriauja, tai norisi nežinia kokias duris pabelsti ir pas kokį tautos vadą paprašyti visoms folkloro ansamblių vadovėms skirti po mažiausiai tūkstantį eurų kasmėnesinį atlyginimą. Nes čia yra ta gija, tas siūlas, o gal net virvė, už kurios mes visi turim laikytis, kad išliktume, čia yra ta DNR grandinėlė, į kurią gali įsitverti. Galit ją neigti, nemylėti, gali nepatikti jums “Duokim garo”, gali būti įgrisę iki gyvo kaulo bobučių dainos, bet tai ir yra tas mūsų, lietuvių DNR. Nepabėgsi, nepakeisi, neišsižadėsi.

O tai, kas vyksta “Virvytėje” tai toks unikalus ir vienetinis reiškinys, į kurį pradėjus gilintis tikrai stogą rauna – tėvai per savo pavyzdį augina ir perduoda vaikams tai, ką dar prieš kokį šimtmetį darė kiekvienas lietuvis be išimties: drauge dainuoja, šoka, repetuoja, koncertuoja, keliauja, siuva rūbus, dalinasi instrumentais. „Virvytės“ atvejį reikia užkelti į pačią didžiausią ir matomiausią sceną ir rodyti per visus televizorius ir internetus kaip pavyzdį – štai taip turi būti, jeigu norim išlikti, nenutautėti.

Labai norėjau parašyti šį patriotinį tekstą, labai norėjau sau priminti kas aš esu ir kaip man tai svarbu. Be galo liūdna, kad mano vaikai jau nebebus tie, kurie šoka ir dainuoja su manim drauge lietuvių liaudies šokius ir dainas, bet visa savo esybe džiaugiuosi „Virvyte“, o ypač vaikais ir paaugliais. Ir atskirai iš visos širdies dėkoju Loretai ir Ligitai – „Virvytės“ ir „Saduto“ vadovėms ir visoms visoms folklorinių ansamblių vadovėms ir vadovams.

P.S. Ir prižadu, jeigu kada uždarys TV laidą „Duokim garo“ – skrisiu į Lietuvą ir eisiu protestuoti pre LRT pastato.  

P.S.S. Tiek gerų emocijų seniai neturėjau. Tiek gilių išgyvenimų seniai nejaučiau. Eikim dainuoti.

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.