Šiandien noriu rašyti apie lengvumą ir dėkingumą. Apie tą jausmą, kai tave laiko angelo sparnai, kai tave sūpuoja ir ramina, laiko aukštai iškėlę šimtai gerų žmonių – angelų rankų. Toks tas mano šiandienos jausmas. Žinau, kad tuo piknaudžiauti negalima, tačiau kaip neįtikėtinai gera jausti, kad neįmanoma nukristi! Tereikia tiesiog pasitikėti ir būti čia ir dabar, matyti dangų prieš savo akis ir giliai įkvėpti gurkšnį šviežio, gaivaus oro, gurkšnį palaikymo energijos. Ačiū visiems už tai, ačiū visiems už žinutes ir iš savų, ir iš nepažįstamų, kurie sugeba surasti mano kontaktus internete ir parašyti žinutę: „Ei, aš su tavim!” Tada susimaišo tos ašaros ir nebežinai ko verki: iš skausmo ar džiaugsmo. Mano drąsa parodyti savo silpnumą davė labai daug naujų jėgų ir ramybės. AČIŪ!

Donata, Tavovaikas.lt redaktorė, žino, kad aš neskaitau komentarų, todėl vieną dieną man rašo : “Noriu tau padovanoti vietoj gėlių komentarą“. Pasidalinsiu ir su jumis tuo komentaru. 2013-06-28 06:14 „ Jūsų stiprybė – Jūsų nuoširdume. Toks jau žmonių atpildas už nuoširdumą, “paauklės”, “pamokys”, išsityčios, nes kiekvienas “žino geriau”. Perskaičiau Jūsų dienoraštį vienu prisėdimu (neparuošiau vakarienės, nu ir kas 🙂 Koks teisingas Jūsų posakis, kad kiekvienas lietuvis jaučiasi toooks jau svarbus ir reikšmingas, kaip Dievas… tikra tiesa, ypač badanti akis, pagyvenus užsieny. Na, gal ne kiekvienas, bet 90% tai tikrai. Jums tikrai “medaus menuo”, kaip gražiai buvo įvardinta. Ir su Jūsų begaline energija ir noru gyventi tikrai tai įveiksite. Nepriimkite asmeniškai negatyvių komentarų, kas tiems liūdniems žmonėms belieka, greičiausiai nieks jų realiam gyvenime neklauso ir nemato… O del vyrų… manyčiau, Jūsų gyvenime dabar yra toks etapas, kad esate nepasiruošus naujiems santykiams. Gal banaliai nuskambės, bet meilė ateis neieškoma ir tuomet, kai mažiausiai jos tikėsitės. Pati tai išgyvenau savo kailiu, todėl tikiu. Sėkmės Jums ir retkarčiais nusipirkite loterijos bilietą 🙂 Šiaip….“

Ką ten dar kas rašo nežinau, už visus gerus, palaikančius komentarus dar kartą dėkoju, už blogus irgi dėkoju skirdama dar kartą tą pačią sparnuotą A. Užklanio frazę: „Duskit, pavidolei!” O man dėliojasi vaizdelis apie emigracijos stadijas. Sako, kad net vadovėliuose apie tai rašo, bet aš to vadovėlio prieš emigruodama neperskaičiau ir apie stadijas papasakosiu savo draugės Dianos iš Norvegijos laišku: “Kažkada rusiškam žurnale LILIT skaičiau vieną humoristinį straipsnį. Tada žvengiau iš visos širdies, nes tuomet jau buvau pragyvenusi “n” metų Norvegijoje, susipažinus su daugybe žmonių panašioje situacijoje. Ir iš perspektyvos per tą juoką tegalejau pasakyti: ta rusė rašė tikrą teisybę! O teisybė buvo tame, kad aklimatizavimas svetimoje šalyje vyksta “zakonnai” trimis etapais. Pirmasis etapas – medaus mėnuo. Ne su naujuoju vyru, už kurio ką tik ištekėjai (prieš kokius aštuonis metus tai buvo dažniausia priežastis, kodėl rusės moterys atsirasdavo Vakarų Europoj), o su naująją šalimi. Tu viskuo stebiesi, Tau viskas čia patinka. Kokios švarios gatvės, kokios gėlytės balkonuose…Viskas kitaip, viskas geriau, viskas progresyviau.

Paskui ateina „pachmielas“. Po kiek laiko (kam anksčiau, kam vėliau) ateina etapas, kai nebegali ignoruoti gyvenimiškų realijų ir jos Tave užgriūna taip, kad nei švarios gatvės, nei gėlytės balkonuose Tavęs nebeišgelbės… Giminių, draugų, pažįstamos ir lengvai suvokiamos aplinkos trūkumas. Psichologinė vienatvė ir mentalinė izoliacija. Priverstinis suvokimas, kad nebus taip, kaip tikėjaisi. Svetimos, svetimos šalies, realijos, priverčiančios Tave mokytis “žinomų dalykų” iš naujo…

Trečiasis etapas: susitaikymas. Nebūtinai – rezignacija. Pirmieji du etapai – visuotiniai. Šitas yra vienintelis, kuris individualus. Vieni užsimarinuoja ir lieka amžinai nepatenkintais šalyje, kuri visada išliks jiems svetima. Kiti perstato kaladėles ir randa savo kelią, nišą, ar tiesiog pelytės lizdelį. Naujai atranda savo vietą, savus žmones ir – save.

Ir dar: nei Tau, nei man ne paslaptis, kad esi nekantri. Reikia visko greitai, ir iš karto. Tokia jau Tu esi. Penki mėnesiai svetimoje šalyje – ir dar tokioj tormaznoj kaip Anglija – yra baisiausiai mažai. O pažiurėk, kiek jau pasiekėt! Tu, Rasa, ir Tavo vaikai!“

Taigi, medaus mėnuo, sakot. Medaus, tai medaus. Man jis dar tikrai nepraėjo, tikiuosi, tęsis kuo ilgiau. Nes net jeigu jau užgriuvo mane būtinybė mokytis iš naujo žinomų dalykų, vistiek man dar akyse „ružava“: ir tais parkais džiaugiuosi, ir gėlytėmis, ir žmonėmis, ir vaikais. Visada likdavau nesuprasta Lietuvoje pasakydama kokiam nepažįstamam žmogui komplomentą. Eini, pamatai kokią švytinčią moterį ar puikią šeimą ir norisi prilėkus pakštelt į žandą už grožį arba bent jau garsiai pasidžiaugti. Taigi, likčiau tikrai nesuprasta! O už tai čia galiu sakyti, kad gražu kiek tik lenda. Ir ne tik sakyti, bet ir girdėti. Čia įprasta sakyti komplimentus nepažįstamiems. Ir dar yra koks tūkstantis jau įvardytų ir dar ne dalykų, kurie man čia patinka ir tie pažliumbimai retkarčiais tikrai manęs dar neatvedė į emigracijos „pachmielą“.

Dabar girsiuosi savo vaikais. Nes tai vienas iš dižiausių stimulų judėti pirmyn. Marijonui (6) Lietuvoje buvo didžiausia bėda kas rytą keltis į darželį ir aš turėdavau kasdieną pasitelkti visus savo gebėjimus, įtaigą, manipuliaciją, grąsinimus, pažadus – viskas buvo išbandyta, kad jis išeitų į darželį ir nors pusę dienos ten pabūtų. Dabar jis atsikelia pats ir su plačia šypsena veide kas rytą eina į mokyklą ir jaudinasi baisiausiai, kad tik nepavėluotų. Anglų kalbą kasdien tegirdi daugiau nei trys mėnesiai, jokių angliškų filmų niekada nežiūrėjo, nes, kaip žinia, televizoriaus neturėjom ir neturim. Skaityti dar negali, nes ne visas raides pažįsta, bet kai kartoja paskui mane nesudėtingus sakinius, tai viską supranta! Per tris mėnesius! Tas, kuris nuo šio rugsėjo Lietuvoje turėjo eiti į pirmą klasę! Ir mano džiaugsmas ne tik dėl anglų, mano džiaugsmas dėl jo elgiasio, atsipalaidavimo, pritapimo begalinis. Visi, kas mus pažįsta, žino būtent Marijono “fintus”. Taigi, atsipalaiduoju po truputį ir aš. Marijonas Skarpionas šypsosi ir yra laimingas.

Bernardas (beveik 8) vėl užėmęs mūsų šeimoje paslaugiausio, girdinčio, visada padedančio, savanoriškai plaunančio indus, tvarkančio žaislus, prižiūrinčio Teodorą, pirmiausia atsiprašančio, užjaučiančio ir suprantančio kitų jausmus, poziciją. Aš net pati nęsamoningai dažniausiai pagalbos prašau jo, nes žinau, kad mažiausiai išgirsiu atsikalbinėjimų. Kristupą (10), tai užknisa ir jis nuolat pašiepia Bernardą: „Į šikną nelįsk tik, gerai?“.

Kristupas vieną gražią dieną, prisijungęs per savo elektroninę knygą prie interneto (net nežinojau, kad taip iš viso galima!) surado mano dienoraštį, viską perskaitė ir štai ko manęs paklausė: „Kodėl tau širdis dreba, kai aš šiukšles nešu? Ar mus jau kur nors įrašė, gavom skundą?“ Kitas klausimas buvo: „Ar tikrai to airio Jimio gimtadienis buvo gegužės 2 d?” Kai paklausiau jo, ką jis mano apie mano rašliavą, sulaukiau atsakymo: “Tikras “žertvos“ dienoraštis, nes kokiose penkiose vietose perskaičiau, kad verki.“ Tada paklausiau, ką jam reiškia „žertva“ ir gavau išsamų atsakymą. Gyniausi, kad viso per penkis mėnesius verkiau ir apie tai parašiau pora kartų, vienžo, nesvarbu. Dabar tariuosi su juo, kad jis irgi pradėtų rašyti apie viską, kaip jis mato ir supranta. Žadėjo pagalvoti. Manau, kad būtų įdomu paskaityti ne tik man.

Labai noriu papasakoti dar vieną Kristupo istoriją, kuri yra mano visų elgiasio lentelių, bandymų auklėti teisingai, auginti juos savarankiškais, savimi pasitikinčiais, atsakingais vaikais ženklas, kad einu teisingu keliu. Tų ženklų yra daug, bet šitas nutikimas labai man širdį paglostė ir suteikė džiaugsmo. Parke Kristupas žaidžia su kitais vaikais krepšinį ar futbolą. Daug anksčiau esu rašiusi, kad neįsivaizduoju, kaip jis ten susikalba, bet žaidžia su vietiniais. Dabar, po trijų mėnesių mokykloje, jau nebesistebiu. Bet vieną dieną tą kamuolį bespardant jis įkrito į statybininkų užtvertą remontuojamą kavinės teritoriją, tiesiai į statybinių atliekų konteinerį. Nesimato pro niekur ir įeiti pasiimti negali. Kristupas manęs neprašė padėti, pasikalbėti su parko prižiūrėtoju. Jis pats, savarankiškai jį susirado, tikrai nežinau kaip sugebėjo paaiškinti, kad prižiūrėtojas įėjo į statybų teritoriją ir ištraukė Kristupo kamuolį iš konteinerio. Ir džiaugiuosi labiausiai aš ne dėl jo anglų kalbos, o dėl prisiimtos atsakomybės. „Žertva“ čia net nekvepia. Esu daugybę kartų kentėjusi nuo jo bandymų „užkarti man savo šunis ant pečių“, todėl džiaugiuosi garsiai ir apie tai net rašau. Manau, kad tai susieta su mūsų emigracija – mes visi be išimties atsidūrėme savo barščiuose ir turėjom plaukti savarankiškai kiekvienas už save. Ir šiandien aš drąsiai sakau: jie visi su šia užduotimi susidorojo puikiai! Jų emocinė būsena puiki. Dabar jau nebijau, kad pabuvę šešias savaites Lietuvoje nenorės grįžti atgal. Prieš išvažiuojant į Londoną prižadėjau jiems, kad po pusės metų mes balsuosim ir nuspręsim, norim pasilikti ar grįžtam į Lietuvą. Prižadėjau sau ir jiems būti sąžininga, kokie balsavimo rezultatai bebūtų. Esu linkusi tesėti savo pažadus, todėl šitas buvo labai rizikingas, na, dar ir yra. Buvau pasilikusi Legolendą, kaip vaikų parviliojimo atgal į Londoną objektą, bet dabar jau manau, kad nebereikia.

Taip jau sutapo, kad šią savaitę turime garbingų svečių iš Ukrainos, kurie už gyvenimo savaitę pas mus pasišovė mums padovanoti bilietą į Legolandą. Todėl nekantraudami laukiam smagaus, ilgo ir maloniai varginančio šeštadienio, o jau kitą savaitę pradėsim judėti link Lietuvos. Sakau, pradėsim judėti, nes skrisim į Lenkiją ir važiuosim su mašina į LT. Tiesiai į Vilnių bilietai buvo tokio brangumo, kad į viską teko pažiūrėti kūrybiškai ir sukurti dar vieną smagią atrakciją – pakeliui lankysime Žalgirio mūšio ir kitas istorines vietas ir gausis tokia mini kelionė po Europą automobiliu, ką darėme ne vienus metus kiekvieną vasarą.

Susidedu visą beveik pusės metų žemėlapį ir apima keistas jausmas – baisiausia jau praeityje. Į Lietuvą vasarai atvažiuosim, vaikams mokykloje gerai, visi laimingi, pilni įspūdžių, Legolendas bus, todėl pradedu atsipalaiduoti, ir, žinoma, jaučiu tai savo kūnu – jis labai nori sirgti ir krečia man visokius „fintus“. Tikiuosi, iki Lietuvos „datrauksiu“ ir nesugriūsiu.

Nežinau, ar ten rašysiu, nes visus, kam skirtas šitas dienoraštis, galėsiu sutikti, pasikalbėti ir apkabinti. Neatsiveikinu, nes kasdieną apima jausmas, kad žodžiai netelpa burnoje. Kad norisi rėkti ir šaukti, dalintis apie tai, ką jaučiu dėl Lietuvos, dėl vaikų, norisi dalintis savo patirtimi ir daugybe naujų įspūdžių. Iki pasimatymo Lietuvoje!

baneris

 

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.