Net mirktelt nespėjau kaip keturi mėnesiai praėjo. Visiems namiškiams po truputį ateina suvokimas, kad šitas nuotykis, kuris pradžioje buvo vaikams panašus labiau į atostogas ar kelionę, baigėsi. Kad dabar bus toks gyvenimas: kitoj šalį, su kitais žmonėmis, kitais papročiais ir kitom tradicijom, su kalba, kurios nemoki ir be draugų. Nes naujų dar nesuradai, o seni labai toli. Manau, kad mano vaikai liūdi dėl draugų ir jiems jų trūksta. Man, beja, irgi. Labai trūksta paprasto paplepėjimo su vyno taure, vakariene, labai trūksta to nuolatinio erzelio, triukšmo, kaip būdavo Gerviniuose. Prisikvieti svečių, skuti min kibirą bulvių, kepi pečiuje kugelį, prisirenka seserų, brolių, draugų, vaikų tuntas ir bendrauji, kalbi, daliniesi iki nupušimo. Su Rasa juokiamės, kad praradome  svečių priėmimo įgudžius. Prieš kelias savaites mus aplankė viena šeimyna iš Lietuvos, tai pamiršom net iš šaldytuvo ištraukti rūkytą žuvį prie alaus, dar kažką. Rasa sako, kad anksčiau būdavo įpratusi tiesiog konvejeriu svečius priėminėti, vaišinti, virti ir kepti. Tai čia tokia ta šios dienos bėda ir liūdesys. Nors labai dažnai būnu Lietuvoje, bet tie pasimatymai su mylimais žmonėmis būna trumpi, greiti, tokie iš reikalo, varnelei užsidėti.

Gerai, nesiplėsiu, tik primenu visiems, kad Londonas arti, bilietai pigūs, prašom į svečius. Arba planuokite savo rugpjūtį. Beja, turiu planą dėl tokio visuotinio visų susitikimo. Na, ne festivalio, kaip pernai su dviem tūkstančiais žmonių, bet penkių dienų stovykla draugų vaikams ir draugų vakaru prie laužo, gal net su Gongų naktim. Viskas čia bus Gerviniuose, rugpjūčio pirmą savaitę.

Kelias savaites vis mąsčiau, ką man reikės parašyti dienoraštyje, nes kai kas pasikeitė iš esmės. Viena mano gera sena prietelka, Donata, paklausė ar aš nenorėčiau labiau paviešinti savo dienoraščio www.tavovaikas.lt Aš sutikau iš karto, nes rašau knygą, todėl tai būtų puiki praktika ir patirtis, tik paklausiau jos: „O nieko tokio, kad aš apie vyrus čia visokius rašinėju?“. Ji sako, kad kaip tik smagu. Ir taip mano pezalai atsidūrė portale. O su lig ta diena ir komentarai, kurių prižadėjau neskaityti, bet gi mane žinot, nosis mano ilga, viskas man smalsu. Įkišau vieną kartą ten nosį. Ir, aišku, pasigailėjau ir ilgai negalėjau susidėlioti minčių, kaip čia reikės toliau rašyti, ką čia viešinti, ko ne. Neveltui mano draugė Gabija, sužinojusi apie tokį dienoraščio išviešinimą palinkėjo: „Žiūrėk, kad jis nepasikeistų“. Aš užklausiau: „O kodėl turėtų?“. Bet po tų komentarų paskaitymo ilgai rikiavau savo mintis į vietą, kad mano pasakojimai liktų tokie, kokie yra – skirti mano šeimai, mano draugams, kuriems rūpi, kaip  mums sekasi Londone. Tikiuosi, kad man pavyks išlikti autentiška ir nevynioti žodžių ir situacijų į vatą. Kažkada vienas mano draugas, kai aš po kažkokio straipsio verkiau į pagalvę dėl neteisingų komentarų, pasakė: „Negali būti tam atspari, tai nerašyk ir nesireikš, gyvenk ramiai ir tylėk“. Na, tylėti aš negaliu, ramiai gyventi irgi. Atsparumo, kaip koks Užkalnis neturiu, kiek bemąstyčiau  apie savo situaciją, ji vistiek bus bloga komentatoriams iš kurios pusės bežiūrėsi: blogai, kad išvažiavau į Londoną, blogai, kad paprašiau pašalpų, blogai, kad man jų nedavė, blogai, kad negaliu dirbti tiek, kiek visi, nes turiu keturis vaikus, pats faktas, kad juos turiu irgi yra blogai, tada prieni prie to, kad blogai yra jog iš viso aš gyvenu ir dar gerai gyvenu, todėl atsakau visiems to paties Užkalnio žodžiais: „DUSKIT PAVYDOLIAI“. Gyvenu aš tikrai gerai, nes galiu sau leisti gyventi taip, kaip noriu. Ir ne piniguose čia esmė, o sprendimuose. Kiekvienas gali sau leisti gyventi taip, kaip jam patinka ir norisi. Ir aš tikrai nesupratau ir nesuprasiu tūlo lietuvio pasakojimo, kaip jis jau trylika metų gyvena Londone ir nuo pat pirmos dienos, kai čia išlipo, nekenčia šito miesto, šitos šalies, šitų visų apsimuturiavusių babajų ir juodčkių, nekenčia vietinio maisto ir iki šiol nekalba angliškai ir kvaista kaip nori grįšti į Lietuvą. Man patinka mano gyvenimas, o jeigu ateina diena, kai pradeda nepatikti, tai aš galvoju, ką turėčiau pakeisti ir keičiu. Ir šiandien esu tokioje situacijoje, kai tiesiog kaifuoju nuo viso to, kas mus užgriuvo su išvažiavimu į Londoną: nuo galimybės mokytis ir kalbėti angliškai, pažinti kitą šalį, jos žmones, jos kultūrą, nuo galimybės vaikams vieną kartą ir visiems laikams išmokti anglų kalbą, nuo galimybės ir net būtinybės sukurti naują verslą, užsidirbti pinigų, nuo kasdieninio pojūčio kaip plečiasi visų mūsų akiratis, didėja patirtis. Ir mane tai veža. Kalbu ne tik apie save, kalbu apie mus visus: vaikus, Rasą. Rasa – eilinė moteris iš Lietuvos kaimo, dėl kurios jaudinasi visi. Tau tai gerai, sako man, o kaip Rasa? Rasai irgi gerai. Gerai jau vien dėl to, kad ir ji kasdien susiduria su naujomis situacijomis, su kuriomis turi savarankiškai susitvarkyti pati. Neseniai skrido į Lietuvą dešimčiai dienų pailsėti, rožes atidengti, perduoti naujiems mūsų namo gyventojams gėlynus ir daržus. Skrydis buvo šeštadienį, įlipo Rasa į metro, o traukinys nevažiuoja. Ryšio nėra – man paskambinti negali, paklausti, kaip nuvažiuoti i oro uostą irgi negali, nes nekalba angliškai. Ir ką? Nieko, susigaudė, į lėktuvą spėjo ir man papasakojo tik tada, kai grįžo iš Lietuvos. Sakau, gerai, kad nepasakei anksčiau – būčiau numirus iš susirūpinimo.  Arba ta pati Rasa internetu (kompu naudojosi minimaliai, nes niekada jo neturėjo ir jai nereikėjo) užsisako Druskininkuose procedūras, pati ten nuvairoja, kai negali išvairuoti mano didelės Toyotos iš aikštelės, paprašo kokio vyro, einančio pro šalį.  Aš tiesiog kaifuoju nuo jos tų pasakojimų ir sakau jai: „O tu žinai, kad  daugybė žmonių galvoja, jok tu esi vargšė kvailelė iš kaimo?“  „Žinau, atsako, man dzin ką jie galvoja, man viskas gerai ir viskas patinka, ir paravėjusi tuos beribius,  bekraščius Gervinių gėlynus keletą dienelių nebenoriu to daryti visą vasarą“ . Mes kiekvienas turime savo kliūtis ir kalnus. Aš tikiu, kad žmogus tol juda pirmyn ir tobulėja, kol tų kliūčių turi, kol yra tokiose situacijose, kai turi mokytis, pažinti naujus dalykus.

Na ir užsifilosofavau. Vis dėl tų komentarų.

 Gerai, dabar apie mano keliones. Ir sutiktus lietuvaičius. Taip jau susiklostė, kad Rasa skrido į Lietuvą, mano ex į Londoną lankyti vaikų, o aš į Miuncheną, lankyti savo vienos „šimto metų“ draugės Editos. „Šimto metų“ ne dėl amžiaus, o todėl, kad tai mano jaunystės, mokslų, bendrabučio ir šiaip viena iš pačių pačiausių mano draugių. Skridau iš Stanstedo oro uosto anksti ryte, buvau neteisingai pasižiūrėjusi, kur sustoja autobusas į oro uostą, todėl gerą galą bėgau su lagaminu, vijausi autobusą 5 val ryto. Čia viena iš tų gerųjų patirčių – visą gyvenimą dabar žinosiu, kur tas autobusas sustoja. Visa tokia prisibėgiojus ir anksti kėlus, baimės pilnom kelnėm, kad galiu pavėluoti į lėktuvą, oro uoste stabteliu Starbuck kavytės. Barmenas klausia: „What is your first name?“ Galvoju, kaip čia suprasti, kas čia per bajeris, paskui susigaudau, kad sužinojęs vardą jis šūkteli kolegai: „Black Americano for Birute!“. Na, bet manęs Tadas vardo paklausė ne tik dėl to, o dar ir todėl, kad jis iš minios atskiria lietuvius. Sakau, ar čia kur ant kaktos man  parašyta, kad aš iš Lietuvos? Abu pasijuokiam, aš džiaugiuosi dar vienu kavinėse „sukolekcionuotu“ lietuviu, paimu dar pyragėlį, pasikalbam apie greta, suši bare dirbantį Kristijoną (prisimenat, jau pasakojau) ir visiškai pakelta nuotaika (lietuviai valdo!) skrendu į Miuncheną.

Labai graži ir tvarkinga Bavarija, labai. Atgaivina sielą ir akis. Surandam viename mažame kurortiniame miestelyje mano svajonių krautuvėlę, tokią pusiau kavinukę, pusiau siuvenyrų ir rankdarbių krautuvėlę. Vistiek aš savo svajonės atidaryti rankdarbių ir žaislų galeriją UK dar nepalaidojau. Visas tris dienas budama pas draugę, esu įsivėlusi į diskusijas apie visokias juvenalines institucijas Vakarų Europoje ir Skandinavijoje, niekaip negaliu dėl to atsipalaiduoti ir baisiai išgyvenu dėl tų atimamų vaikų ir griaunamos šeimos institucijos. Tyliai džiaugiuosi, kad gerą šalį pasirinkau gyvenimui, nes apie šitų įstaigų darbą UK nesigirdi. Dabar jau žinau, kad klydau. Nesigirdi todėl, kad UK uždrausta apie tai kalbėti. Atims iš tavęs vaikus ir jeigu kur nors tai viešinsi, skūsies – sėsi į kalėjimą. O kas jau kas, bet aš tikrai esu rizikos grupėje: vieniša emigrantė iš Rytų Europos su keturiais vaikais. Man labai labai skauda dėl to kas vyksta Skandinavijoje, kokius įstatymus nori priimti Lietuvoje. Iš manę gali atimti viską – namus, maistą, rūbus, viską ir aš vistiek gyvensiu, bet jeigu netekčiau vaikų, tada nebetekčiau savo prasmės. Kalbam apie tai su Edita ir ji galvoja, kad aš kliedžiu, daug žmonių taip galvoja. Bet, mieli žmonės, aš nekliedžiu – iš žmonių atiminėjami vaikai be jokio pagrindo, be teismo ir išdalinami gėjų ir lesbiečių šeimoms. Ne, aš neturiu nieko blogo prie seksualines mažumas, manęs nei kiek nejaudina kitų seksualinė orentacija. Mane be galo jaudina vaikų atiminėjimas be pagrindo ir teigimas, kad bet kur kitur jiems bus geriau nei savo šeimoje. Todėl kasdieną susimąstau, kai liepiu Kristupui išnešti šiūkšles, todėl širdis nusirita į kulnus, kai jie susiniaukia kaip šuniukai parke ar net mokyklos kieme. Bijau, labai bijau. Visaip plaunu sau smegenis, bandau atsipalaiduoti ir priimti tai, kaip neišvengiamą evoliucijos pokytį, bet kol kas negaliu. Daug kalbamės apie emigraciją. Edita gyvena Miuncheno priemiestyje jau dešimt metų, pasakoja apie tai, kaip sunku jai buvo visus metus, kokį didelį diskonfortą išgyveno. Tada dar kartą įsitikinu, kad aš tikrai nenormali, nes per visus keturis mėnesius dėl emigracijos diskonforto žliumbiau gal pora kartų, o visą kitą laiką tiesiog mėgaujuosi, kaifuoju ir dėkoju Dievui.

Ir kaip gi čia nekaifuosi, kai prie konteinerio šalia namų gali rasti puikų puikutėlį rašomąjį stalą! Tokį senovinį, medinį, su plonom kojom ir trim stalčiukais, tokį rašytojo staliuką. Matau vaizdą: didelis, pilkas akmenų  namas ant kalnelio, atviras langas ir plevėsuojanti užuolaidą, rožių kvapas iš kiemo ir prie tokio staliuko knygą rašanti Birutė. Visa šita graži įžanga yra skirta daiktams, kuriuos randam prie konteinerio. Suprantu, kad skamba labai jau ubagiškai, bet mano suvokimui apie ekologiją labai tinka. Ir aš užskaitau tai kaip pliusą Londonui. Žmonės prie konteinerių palieka gerus daiktus, kad kiti galėtų pasiimti ir toliau naudoti. Mes gyvenam  vietoje, kurioje gyvena turtingi žmonės, todėl tai atsispindi ir daiktuose, paliekamuose prie konteinerių. Mūsų per keturis mėnesius rasti daiktai: didelė pinta dėžė su dangčiu, į kurią tilpo mano visos rankdarbių priemonės ir net siuvimo mašina; aukšta balta lentyna, kurioje apsigyveno visi instrumentai;  trys paveikslai; du dideli skalbinių dubenys; pora vazų ir indų; rankų darbo vilnonis kilimas; kalnas knygų, enciklopedijų apie Angliją; vaikiška kėdutė. Na ir, žinoma, mano rašytojo stalas, kurį parsitempiau vakar. Kaip tik reikėjo mums poros nedidelių rašomųjų stalų, kaip tik planavau pirkti, bet va, tas Dievulis ant debesėlio sėdėdamas pokštus krečia. Vieną stalą prie namų bumt ir paliko. Nei pirkti, nei važiuoti nereikėjo. Laukti dar vieno?

Jau tiek daug šį kartą prirašiau, todėl nebeliesiu temos „Vyrai“, bet kitą kartą būtinai papasakosiu. Jeigu kas paklaustų, tai ranką prie širdies pridėjus galėčiau pasakyti: „Esu internetinių pažinčių ekspertė“. Linksminuosi ir lavinu savo anglų kalbą.

Prieš dėdama paskutinį tašką ant keturių prabėgusių mėnesių, būtinai turiu parašyti apie naujienas Lietuvoje. Parskrendu šeštadienį tam, kad sudalyvaučiau gražiame Ežiukų Dryžiukų II –ojo sezono uždarymo renginyje sekmadienį. Gal būt tai paskutinis kartas kai mes būsim ežiukais, sutartis baigėsi, o ar pasirašysim rudeniui naują dar vienam sezonui vienas D težino. Ežiukai Panoramoje praleido jau daugiau nei 60 sekmadienių! Kas galėjo pagalvoti? Lygiai tas pas kaip ir konkursas „Kamštelių vajus“. Kas galėjo pagalvoti, kad šiemet jis vėl bus? Prieš tris savaites paskelbėm, o šiandien jau daugiau nei keturiasdešimt komandų prisiregistarvo! Tai kiek tų kamštelių surinksim per vasarą? Pernai beveik toną, o šiemet gal penkias? Noriu visų paprašyti, kad skleistumėte žinią apie konkursą „Kamštelių vajus‘2013” ir patys dalyvautumėt. Ačiū.

Ir ačiū, kad skaitot. Dar vis.

baneris

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.