Ramybe baigiau, ramybe ir pradėsiu… Visi ramiai miega, o aš ramiai rašau, savo naujuose namuose, sėdėdama ant virtuvės grindų. Naujuose, nes dar tik trys savaitės kaip mes čia gyvenam. Ant virtuvės grindų, nes visi kiti kambariai miegami, o čia turiu tokį minkštą kampelį iš pagalvėlių – laikinoji darbo vieta. Pagaliau turiu namuose internetą! Vis netikėjau, kad man jį taip ateis ir įjungs žadėtą vasario 7 d., bet atėjo ir įjungė.

Praeita savaitė prasidėjo vienu džiaugsmingiausių įvykių, atsitikusių mano gyvenime paskutiniu metu. Net nežinia kaip papasakoti, nes žinau, kad pavydėsit… Labai jaudinančiu įvykiu, net susigraudinau ir po jo dvi dienas buvau lyg kokiam emociniam transe.

Taigi, ta pati draugė Diana iš Norvegijos, apie kurią jau rašiau praeitą savaitę, šią taip pat man darė įspūdingą kultūrinę programą Londone. Lankytina vieta nr. 1 – Nacionalinė galerija. Aš labai norėjau tiesiog apeiti ir į paveikslus pažiūrėti, Diana mykė, kad jai labai čia į tokią paskaitą reikia, kur dailininkas veda, pasakoja ir dar moko piešti. Sunkiai ji mane įkalbėjo, sutikau tik su sąlyga, kad jeigu bus neįdomu, tai eisim savarankiškai ir žiūrėsim. Ir dėl tos paskaitos dabar nors yra ką rašyti! Vietinis galerijos darbuotojas, labai geras oratorius, savo pasakojimais užbūrė susirinkusių žioplių būrį (apie 40) ir vedžiodamas po muziejų parodė mums keturis išskirtinius paveikslus. Rodė, pasakojo, aiškino ir ragino pačius piešti. Beja, visi ir piešė. Klausydama vėl dėjau pliusus nemokamų pramogų pasiūlai ir kokybei Londone. Ir visas muziejus, ir puiki  dailės pamoka – kūrybinis užsiėmimas nemokamai. Nuoširdžiai rekomenduoju, o kai vaikai išmoks anglų kalbą “imsim” ten nemokamas dailės pamokas ir mes.

Kultūrinė programa tądien baigėsi visai netikėta  didžiule dovana man. Žinojau, kad Diana turi bilietą į operą, buvau jai užsiminus, kad ir mane galėjo pasikviesti, todėl imdama iš kasos bilietą sau, labai greitai ji suorganizavo  ir man. Stovėdama  prie kasos  klausė: “Tai eini, ar ne? Dovanoju tau bilietą.”  Aišku, kad einu! Su didžiuliu kaltės jausmu (visą dieną Rasa su mano vaikais, o aš dar į Operą grūduosi) suraitau sesei  žinutę: “Ups, opera. Grįšiu naktį. Dėkinga! Skolinga! Atsiprašau”  ir t.t.

Tiesą sakant, tiek metų turėjau tiesioginių ryšių su pramogų verslu ir mane jau sunku kuo nors nustebinti  ir aš jau niekada nieko nesitikiu. Visada viską stebiu įtartinai, analizuoju ir kritikuoju. Todėl ir į visą šitą reikalą žiūrėjau gan įtariai. Tačiau tikrai vertėjo jaustis nepatogiai dėl paliktų vaikų ir vertėjo skirti tam tiek laiko!

Žiūrėjom Operos Fontomą. Viskas buvo NEREALIAI! Garsas, dekoracijos, pati salė, kostiumai, ledai per pertrauką!  Antroje dalyje jau norėjau apsiverkti iš džiaugsmo ir apsikabinti šalia sėdinčias dvi bibliotekininkes, nes Diana sėdėjo kitur. Tiek gerų emocijų, jaudulio ir širpuliukų per odą jau seniai nejutau. Ir taip blankus buvęs, visai nublanko paskutinis Lietuvoje matytas baletas… Žinoma, savo profesinės ligos – kaip čia viska padaryta? – niekur neatsikračiau ir ilgai ieškojusi paslėptų mikrafonų pagaliau radau! Odos spalvos mažučiai „lašeliai“ ant kaktos pas visus…O!

Grįžus namo ilgai negalėjau užmigti, po to dar dvi dienas buvau pakylėta. Kiekvienam privalu tai pamatyti! Bilietas kainavo 50 svarų, ne milijonas juk, ar ne? Visi, kurie važiuosit pas mus į svečius, ruoškitės eiti į operą.

Su vaikais šią savaitę važiavome tik vieną dieną iki Big Beno, Karalienės rūmų ir to  tvenkinio, kur reikia saugotis pelikanų. Iš anksto buvom pasiruošę duonos likučių, tai patį didžiausią įspūdį vaikams ir paliko ne rūmai, o paukščių maitinimas. O aš neslėpsiu, kad važiuoti su keturiais vaikais, keletą kartų persėsti metro, būti didžiulėse žmonių miniose, tikrai jaučiau didelę įtampą saugodama juos visus ir labai pavargau. Dar ir oras pasitaikė šaltas ir drėgnas. Bet nieko, vaikai auga. Žinau jau, kad kuo didesni, tuo paprasčiau, bet ir mažiau juokinga. Griūk negyvas, kiek kartų per dieną mus visus prijuokina Teodoras. Dabar jo topinis sakinys: „Tedulis kalba angliškai. Helou beibi“.

Dar vienas praeitos savaitės atradimas – netoli esantis ūkininkų turgelis, kuris veikia tik sekmadieniais. Jame prekiaujama  ekologiškais, vietinės kilmės vaisiais, daržovėmis, mėsa ir sūriais. Vežėmės savo vežimaitį su ratukais, ėjom į tą turgų kaip į cirką – tokios jis man reikšmės buvo. Surasti Londone lietuviško Tymo atitikmenį! Ir be gailesčio mokėjau už 30 kiaušinių 7 svarus, o kriaušės, obuoliai, morkos – po vieną svarą už kilogramą. Nelabai galėjau gerai išanalizuoti visų kainų ir prekeivių veidų, nes buvom su visais vaikais ir dar lijo. Pasilikau sau šią pramogą ateičiai. Bet patiko labai. Ir morkos pasakiškai skanios ir obuoliai, tokie gruoblėta oda. Man atrodo, kad vaikystėje vadindavom juos Auksinis Ronetas. Lietuvoje tokių jau seniai nemačiau ir nevalgiau.

Mano vietinė draugė Daiva, sužinojusi apie planus apsilankyti tame turgelyje išsireiškė: “Nu čia jau visai posh!” Tai aš ir sakau, kad posh – galerijos, operos, Big Benas ir dar ekologiškas turgelis… Va, tik dirbu už tai, kiek pajėgiu. Labai norėjau šiandien pasigirti savo naujausiu kūriniu, bet dar ne šią savaitę – kūrinys dar nėra tiek pabaigtas ir gražus, kad galėčiau jau reklamuoti.

Taip ir iriamės pirmyn, po truputį, ramiai.

Keisti pastebėjimai, kurių niekaip negaliu paaiškinti: Kodėl vaikai valgo du kartus daugiau nei namuose? Kodėl specializuotoje vyno parduotuvėje pardavėjas nemoka atkimšti vyno butelio? Kodėl didžioji dalis lietuvių taip įsikirtę laikosi savo buvusio Lietuvoje gyvenimo būdo ir tradicijų, maisto ir gėrimų?

baneris

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.