Šiandien manęs draugė Gabija iš Lietuvos paklausė FB: „Birute, ar geras gyvenimas?“ Ir aš jai atsakiau: „Gabyte, man tai viskas nerealiai! Man kasdien vis kažkas labai patinka! Aš lyg atvėrusi savo burną ir plaučius pilnai iki galo bandau įkvėpti tiek, kiek pajėgiu. Kartais verkiu, nes sunku, bet dažniausiai tiesiog kaifuoju! Labai džiaugiuosi kiek gero man nutinka kasdien!”

Ir kaip tokį „gerą“ neaprašysi? Tikrai nemaniau, kad šiandien, dar po vienos savaitės  Londone, turėsiu papasakoti dar  daugiau, nei po pirmos. Taigi mielieji, antrąją mūsų savaitę čia ženkliai išsiplėtė apžvalgos aplink namus ratas. Mūsų aveniu yra labai „miegantis“ rajonas, todėl prekybos centrai, įprasta parduotuvių gausybė kiek toliau nuo mūsų, Kilburne. Kelias dienas ėję didžiulį ratą, su vaikais suradome tiesų kelią per parką ir viskas pasirodė čia pat, ranka pasiekiama.  Todėl maisto tiekimo į namus klausimas buvo atsakytas, ramiau iš karto. Pirkom tą vežimaitį prekėms ir dabar važiuoju visai įsijautusi į britišką vaidmenį. Smagiai taip, juokingai.

Vaikai važiavo su metro ir dviejų aukštų raudonu autobusu. Jiem džiaugsmo kiek! O man kiek! Todėl, kad visas viešasis transportas Londone vaikams iki 12 metų yra NEMOKAMA! Ir tai man, keturių vaikų mamai, yra didžiulis privalumas. Dedu Anglijai riebų pliusą už vaikus.

Važiavom su tuo autobusu 414 į Gamtos ir istorijos muziejų, ten, kur tie dinozaurai. Įspūdinga, pramoga visai dienai. Vėl gi, nemokama. Ir vaikščiodama po tą didžiulį muziejų galvojau apie mano tautos ir britų skirtumą. Štai, tik imkit, tik žiūrėkit, domėkitės, dėl bendro išprusimo, dėl žinių. Viskas paduota ant lėkštutės nemokamai. Labai daug paduota. Todėl čia dedu dar vieną riebų pliusą Anglijai. Už vaikus.  O kai muziejaus kavinėje sutiktas lietuvis Deivydas spaudžia nuolaidą kavai ir pietums vien dėl to, kad mes kalbam lietuviškai, džiaugiuosi už savus. Klausiu jo, ar jis čia visiems lietuviams nuolaidas daro? Nedaug čia jų būna, atsako. Acha, tada nėra ko džiaugtis, nes net kai ant lėkštutės paduoda nemokamai tiek daug, tai mūsiškis neima, nes kam jam reikia?

Daug galvoju apie lietuvius čia. Jų tikrai labai daug, visur. Štai ir kavinukėje, kurioje dabar rašau, nes namuose vis dar nėra interneto, Monika man padaro kavos. Bet juokingiausia yra tai, kad kai atneša juodaodis siuntinį ir išsiaiškinęs iš kokios mes šalies, sako: „Labas. Kaip gyveni? Kaip tavo šeima?“. Vaikai rankom ploja, krykščia: „Mama, negras (ups) kalba lietuviškai!”. Tada tas juodukas labai mandagiai lietuviškai atsisveikina ir mes turime anglišką dulkių surblį Henry, kaip du vandens lašai panašų į tarybinę “Audrą”. Vietinės valytojos sakė, kad Henry pats geriausias, mes patikėjom ir jau spėjom įsitikinti. Sesuo Rasa sako, kad taip gerai siurbiančio gyvenime jai neteko turėti. O man juokinga, kad laidą reikia ranka susukti  ir, kad jis toks panašus į “Audra”.

Pradėjau apie lietuvius ir baigiau dulkių siurbliu… skaitau A.Užkalnio, Z. Čepaitės knygas apie Angliją, apie emigrantus ir labai daug galvoju, dėlioju, rikiuoju savo mintis ir išgyvenimus lietuvių klausimu. Žmonių bendravimo klausimu.

Atvažiuodama čia, žinojau, kad didžiausia bėda ir rūpestis, nuo kurios kentėsiu Londone, bus ta, kad mano žmonės, šeima, mano draugai,mano klientai, darbuotojai liko kažkur toli. Aš iki šiol manau, kad didžiausia vertybė, daugiausia ką gali gauti ir duoti šiam gyvenime, yra bendravimas tarp žmonių. Tas energijos apsikeitimas, srautas, kai tu būni su tais, kuriuos myli, kurie tau patinka, iš kurių mokaisi, su kuriais daliniesi. Lietuvoje turėjau fantastiškų žmonių, draugų ratą. Visad sakydavau, kad aš kolekcionuoju žmones, ir sutiktas išskirtines asmenybes tarsi dėjau į savo “kolekciją”. Žavėjausi jais, mylėjau, mokiausi iš jų. Važiuodama į Londoną žinojau, kad dėl kalbos barjero, dėl laiko ten greitai neturėsiu tokios didžiulės “kolekcijos”. Žinojau, kad man trūks to. Pradėjau rankioti visus anksčiau išvažiavusius savo draugus, atmintyje įstrigusius pažįstamus. Ir šiandien esu be galo laiminga dėl vieno susitikimo praeitą šeštadienį. Su Giedriumi, kurio nemačiau daugiau nei dešimt metų. Atrodo, nei kiek nepasikeitusiu, šiandien gal kiek pavargusius ir ne pačiam lengviausiam gyvenimo etape. Net nepastebėjau, kaip prabėgo geras pusdienis bekalbant. Jo patirtis neįkainuojama. Jau seniai taip nuoširdžiai nesijuokiau. Seniai su niekuo taip “nesišpilkavom” žodžiais ir “bajeriais”. Dar dabar prisiminusi šypsausi. Čia pat buvo rasti atsakymai į daugybę klausimų dėl mano naujos veiklos Londone, dėl internetinės sveitainės ir atsakytas pagrindinis,  kamavęs mane dvi savaites: “Su kuo nuvažiuoti į Ikea ir parsivežti trūkstamų baldų?”. Sakysit, pirk internetu. Negaliu, man reikia pamatyti “gyvai” ir paliesti.

Tas susitikimas man užaugino sparnus. Ačiū, Giedriau.  Nėra viskas taip blogai dėl to žmonių praradimo. Atrasiu senus, sutiksiu naujus, viskas susidėlios. Juo labiau, kad per  dvi savaites jau net dvi draugės mane aplankė Londone. Viena iš Lietuvos, kita iš Oslo. Vakar, beja, su viena iš jų pirmą kartą lankiausi tikrame britiškame pub’e. Buvau girdėjus, kad britų maistas be ryšio. Nęsamonė, man viskas patiko. Man kasdien čia patinka vis daugiau ir daugiau dalykų, renku juos kaip uogas ir dedu į krepšelį “Geri dalykai Londone”.

Vakar su drauge Diana iš Norvegijos diskutavom apie tai, kad Anglija nėra pati draugiškiausia šalis vaikų atžvilgiu, palyginus su kitomis Europos  ar Skandinavijos šalimis. Sutinku. O palyginus su Lietuva? Prisimenant mano pliusus? Transportas, galybė muziejų nemokai.  Nemačiau to nei Vokietijoj, nei Danijoj, o juo labiau Lietuvoje.

Prieš dėdama paskutinius taškus, dar būtinai turiu pasakoti apie ramybę ir bankus Londone. Po truputį kuriu savo naują veiklą, savo elektroninę parduotuvę, reikia sąskaitos banke. Jau anksčiau žinojau, kad čia iš anksto rezervuoji laiką, paprastai po kelių dienų, kad tau atidarytų saskaitą. Asmeninė mano sąskaitą Barclays, tai galvoju, atidarysiu ten ir verlsui. Užsuku į banką, pasisakau ko atėjusi, mergina prie langelio pasveikina mane, kad man labai pasisekė, nes kaip tik dabar yra verslo vadybininkas ir nusiunčia mane pas jį. Aš negalėjau patikėti, kad štai dabar, iš karto man tą sąskaitą ir atidarys. Vadybininkas mandagiai (taip, kaip kalba daugybė jaunų vyrukų britų ir kaip aš visai nesuprantu, ką jie sako) paklausė,  ko aš pageidaučiau, ir rezervavo man laiką sąskaitai atidaryti po…. trijų savaičių, paaiškindamas, kad tai labai populiari paslauga, todėl taip ilgai reikia laukti. Tai štai, nurimk, mieloji, sako man bankas, viskas čia ramu, lėtai ir vangiai, ir labai ilgai.

Gal ir gerai, gal tai kažkiek nuramins mano neramią sielą ir vaikus. Ramiai sau laukiam visko: atsakymo dėl vaikų mokyklos, žinių dėl pašalpų, kol sąskaitą banke atidarys, kol internetą namuose įves. Ramiai einam pasivaikščioti į parką, didieji bėga krosą, ramiai sau lankom nemokamus muziejus. Ramybės ir jums.

baneris

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.