Išsipildė viena sena svajonė – skristi ir rašyti. O tai reiškia, kad turiu naują kompiuterį, kurio baterija laikys min pora valandų. Skrendu iš Vilniaus į Londoną. Su daug naujienų.

Visi vaikai Londone su Rasa ir broliu Giedrium, kuris atskrido iš Oslo jai padėti. Kaip gerai tie broliai ir seserys! Ypač, kai jų tiek daug. Labai tikiuosi, kad mano vaikai man už tai irgi kada nors padėkos, nors aš jų turiu dvigubai mažiau nei mama. Giedriui leidau į visas apžvalgines ekskursijas ir nuotykius pasiimti vieną vaiką, bet ne daugiau. Giedriukas mūsų kartais būna labai pasiutęs ir išdykęs, todėl, išėjęs su kokiais trim, gali jų ir nesugaudyti. Būdama LT, brolio FB profilyje mačiau jo ir Kristupo nuotraukas kariniam laive Londone, sakė, kad vaikams tas muziejus irgi nemokamai. Grįžus išklausinėsiu Kristupą smulkmenų ir tada judėsim visi naujų nuotykių ieškoti.

Taigi mano skrydis šį sykį tikrai vertas plunksnos. Dažnai skraidydama kažkada buvau labai supykus ant Ryanair, burnojau juos, kaip ir visi kiti. Tai jiems lagaminai per dideli, tai rankinuką paslėptą po paltu reikalauja įkišti į lagaminą, visokių nuotykių buvau patyrus ir mačius viskokių istorijų, todėl vis paburnodavau ir pati. Kol vieną gražią dieną mano anglų kalbos mokytojas Jos neišaikino man gyvenimo: tokia yra jų tvarka, tokios taisyklės. Nepatinka, neskrisk, pirk brangesnius bilietus su kita kompanija. Nori laiku ir pigiai skraidyti – turi laikytis Ryanair taisyklių. Gerai, sutikau, nustojau žiūrėti į juos kaip į nuolat ir be reikalo besikabinėjančius priešus. Bet po šio skrydžio tai net nežianau nei ką galvoti, nei ką sakyti. Stovėdama eilėje mačiau, kad toliau stovintis vaikinas aiškinos, kad jam kažkas netelpa, nugirdau, kad lyg butelis. Vaikinas buvo gan pasimetęs ir susijaudinęs. Bet turbūt kiekvienas taip jaučiasi, kai reikia kišti savo lagaminą į matuoklį ir aiškintis su Ryanair darbuotojomis, o tuo metu į tave spokso kokia šimtas keleivių tyliai besidžiaugdami, kad pro juos jau prėjo… Taigi, nieko įtartino ten neišgirdau. Bet lėktuve tas vaikinas atsisėdo greta ir aš užklausiau jo, kaip ten su tuo buteliu. Viktoras papasakojo, kad butelį tai kažkas įsidėjo, o štai atsarginį kojos protezą teko palikti prie šiūkšlių dėžės. K0šmaras! Aš suprantu viską – tvarką, taisykles, suprantu, kad paprašytas papildomai susimokėti, Viktoras neturėjo 200 Lt, suprantu, kad jam reikėjo pasirūpinti iš anksto. Jis kalbėjo apie tai, kad yra skridęs į kitas šalis, užsidėdavo tą protezą ant savo rankinės ir niekam niekada neužkliuvo. Man nebetelpa į jokius taisyklių rėmus visa šita istorija, juo labiau, kad mačiau šiame skrydyje ir ant rankinės padėtą verbą. Dar užklausiau, kaip praleido? Verbos savininkas sakė, kad kažkaip praleido, neliepė susikišti į lagaminą, nes ji buvo gerokai ilgesnė. Tai kaip čia su tom taisyklėm? Verbą galimą, o protezo ne? Manau, kad su paprasčiausiu žmogiškumu čia toli prasilenkta. Viktoras netekęs kojos žemiau kelio, tai tas protezas nebuvo labai ilgas. Taip ir norisi parėkti: Žmonės, kas jums darosi?

Gailėjau sėdėdama to atsarginio protezo, o bjaurią Ryanair tvarką liudijo piktos ir negražios striurdesės skrydžio metu. O kai už mūsų sėdinti moteris pradėjo šaukti: „Žmonės, padėkit! Ji iš manęs paėmė 20 svarų ir nieko man nedavė – nei gražos, nei gėrimo, nei atgal pinigų!“. Sukilo pusė lėktuvo, bet piktoji Ryža stiuardesių vadė piktai įrodinėjo, kad niekas čia jokių pinigų nepaėmė ir liūdininkų, kurie matė, nėra. Sėdėdami su Viktoru rezgėme visokius planus, kaip buvo galima pasielgti – palikti protezą barmenei, ieškoti Oro uoste kokio vadybininko, nešti į saugyklą. Lengva kalbėti, kai jau nieko nebegali pakeisti. Gaila to protezo Viktorui. Todėl ir vėl nebemyliu Ryanair. Taip, jie skraido pigiai ir laiku, bet visa kita daugiau, nei bjauru.

Intensyvi ir smagi buvo mano savaitė Lietuvoje – daug susitikimų, darbų, naujos informacijos, kasdien anglų kalbos pamokos. Spėjau net Žinių radijo naujoje laidoje įsirašyti. Kiek pamenu, kovo 19d. galėsite išgirsti. Pagaliau susitikau ir susipažinau su Austėja Landsbergiene (privačių darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja ir savininkė). Laida apie tai, kaip ji su keturiais vaikais grįžo gyventi į Lietuvą, o aš išvažiavau. Aš jau nematau jokios vilties pakeisti sistemos Lietuvoje, todėl renkuose kitą, jau pakeistą, o Austėja dar bando.

Taip pat kiekvieną rytą važiavau į savo naują būsimą darbą ir mokiausi. Pasakoju nuo pradžių. O pradžia turbūt bus tada, kai pradėjom rūšiuoti šiūkšles, garsiai apie tai kalbti ir kažkas mane, o gal pati save,  pasivadinau Šiūkšlių karaliene Lietuvos. Tai kur gi ne? Ne viena TV laida filmavo mus kaip mes tas šiūkšles rūšiuojam, ką iš jų gaminam ir t.t. O tada dar konkursai su saldainių popierėliais ir butelių kamšteliais ir daugybė kūrybinių dirbtuvių pas Ežiukus Dryžiukus iš šiukšlių.

Atvažiavus į Londoną labai džiaugiausi ir vis norėjau parašyti, kokios mūsų šiukšlinės čia gražios – baltos baltutėlės, švarios švarutėlės, kaskart kai pro šalį važiuoja su vaikais džiaugiamės. O tada dar istorija su rūšiavimo maišeliu, kurį čia gavom – žydras, į vieną meti stiklą, popierių, plastiką ir metalą. Protingi britai! Visiems lietuviams atsakymas į klausimą – aš čia rūšiuoju, rūšiuoju, o atvažiuoja viena šiukšliavežė ir viską suverčia į vieną. Kam tada reikia išrūšiuoti namuose? Kiek kartų mušiausi Lietuvoje į krūtinę ir aiškinau – jie tikrai viską išrūšiuoja pas save! Taigi, Londone viskas paprasčiau – meti viską į vieną maišelį, o jie patys išsirūšiuoja. Ir ta šiūkšlių istorija atsivynioja iki to, kad dabar jau žinau, kad tą žydrą maišelį Wesminster counsil Londone gamina lietuviška Plasta. Ir dabar aš jau oficialiai esu tituluota šiūkšlių karaliene, nes esu Plastos antrinių žaliavų supirkimo atstovė UK. Todėl Lietuvoje praleistą savaitę ir pradėjau prie plastiko rūšiavimo konteinerio. O pabaigiau savaitę su gera žinia visiems, pasiilgusiems konkursų – „Kamštelių vajus 2013” tikrai bus. Organizuoja Ekodaiktai.lt, Plasta ir Lietuvos žinios.

Taigi, grįžau su daug naujų žinių ir vėl stačia galva puoliau į savo užburtus britiškus ratus – norite vaikų pašalpų – atneškite pažymą iš mokyklos. Norite į mokyklą – atneškite pažymą, kad gaunat pašalpas. O neturiu aš nei vieno, nei kito… Bet šiandien buvom mokykloje, vaikams ir man parodė viską, liepė įsigyti uniformas (bandau, bet čia dar vienas užburtas ratas), per šią savaitę sutvarkys dokumentus ir nuo pirmadienio PAGALIAU! Kristupas ir Bernardas eis į mokyklą.

baneris

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.