Žinau, kad daugybė žmonių laukia naujienų. Vis galvojau, ką čia rašyti, kai dar viskas taip šviežia, taip nestabilu, taip nauja, keista ir neįprasta.

Bet gi rašysiu nuo pradžių. Niekas, o ypač aš pati, dar prieš metus nei sapnuote nesapnavau, kad štai sėdėsiu Londone, išnuomotam bute, puikiam Elgin Aveniu ir kursiu savo gyvenimą iš naujo. Visai nuo pamatų. Ir kad Ekodaiktai.lt pradėtas rašyti Birutės dienoraštis skelbs naujienas iš užsienio.

Taigi, esame čia jau savaitę. Neseniai išbučiavau ir sumigdžiau visus savo berniukus ir laukdama, kol užmigs mažylis Teodoras staiga suvokiau, kad man visiškai negaila namų, kuriuos palikau Gerviniuose. Negaila, kaip kažkokio etapo, kuris ėjo ir praėjo, pasibaigė. Ir prasidėjo kitas, kuris vadinasi Londonas.

Jau aprimau po skrydžio streso su keturiais vaikais, kurie skrido pirmą kartą. Labai bijojau to skrydžio. Per paskutinius pusę metų į Londoną skridau bene penkis kartus ir kiekvieną kartą skrisdama su didele panika įsivaizduodavau mūsų visų pirmąjį skrydį į Londoną. O jis buvo puikus! Su daugybe sėkmingų atsitiktinumų ir sutapimų. Pirmą kartą lėktuvo keleiviai buvo tokie draugiški – vaikai visų buvo bendri, problemos irgi. Kažkoks vyrukas „išmušė“ PRIORITY eilėje vietą moteriai su mažais vaikais (ne man, aš pirkau iš karto, vis iš tos baimės). Kažkas persidėjo į savo lagaminą kito keleivio daiktus, nes jo lagaminas netilpo į matuoklį. Kažkas dalinosi lėktuve maistu, mano vaikai atsinešė net „Ipadą“ ir žiūrėjo filmuką. Mūsų Teodoras gulėjo lėktuve ant praėjimo, daugybė vaikų nuolat malėsi po lėktuvą viso skrydžio metu ir man tai buvo pats draugiškiausias skrydis turbūt per visą gyvenimą. Kaip kokia dovana.

Atskridom naktį, miegojom pas draugus. Kitą rytą gavau mūsų naujų namų raktus ir visi „atsikraustėm“ iš Lietuvos į Londoną. Su rankiniu šešių žmonių bagažu.

Aš kasdien dar vis pildau galybes popierių, blankų ir dokumentų – sau ir savo keturiems vaikams. Daug gaunasi. Dėlioju savo angliško verslo modelį, kuriu naują svetainę. Tai bus www.ecoethno.co.uk Vadinsiu britiška Ekodaiktai.lt  seserim.  Jau yra FB profilis, galite būti tikri draugai ir jį „palaikinti“, ypač tie, kurie gyvenat Anglijoje. Ieškokite EcoEthno.

Vaikai laukia eilėje į mokyklą, todėl jiems tikrai kasdien nusibosta. Į lauką vieni eiti negali, nes iki 12 metų jie gali būti tik su suaugusiu žmogum. Todėl aš juokiuosi, kad du kartus per dieną mes juos vedam kaip šuniukus į parką pasivaikščiot – už mūsų namo fantastiškas Pedingtono parkas. Savaitgalį buvo puikus oras, žaidimų aikštelės pilnos šeimų su vaikais. Sėdėjau ir džiaugiausi begalinei, kad sausio mėnuo, o vaikai be kepurių, saulė šviečia. Šiandien mano trys didieji išsitraukė sportbačius, sportinius kostiumus ir bėgo krosą – turbūt jiems patiems yra vidinis noras išlieti energiją.

Prieš dvi dienas kurjeris atvežė dviaukštę lovą vaikams. Atvežė dvi dėžutes. Sukau galvą, kas man tą lovą sutvers. Vietinė draugė Daiva, kuri man tą lovą ir užsakė, pranešė, kad lempą pakabinti čia kainuoja 150 svarų, o už tokios lovos surinkimą susimokėsiu oho ho! Na, nei šimto anei penkiasdešimt mokėti neketinau, draugų vyrų šalia kol kas neturiu, todėl atsuktuvą į rankas ir pirmyn. Beja, be savo dešimtmečio Kristupo vargiai būčiau įveikus. Bet lova jau surinkta, atrodo puikiai, tik čiužiniai kažkur dar važiuoja…

Ir taip mūsų maži kasdieniniai rūpesčiai įsuka mus į kitą rutiną – londonietišką. Kur niekas niekur neskuba, kur kitam visai nerūpi tavo bėdos.

Prieš kelias dienas atvažiavo mūsų visi daiktai iš Lietuvos, todėl dar ramiau tapo – ir visi namie, ir daiktai vietoj, jau ir atsigerti yra iš ko, ir kame valgyti išsivirti. Šiandien išpakavau savo gongus, sukabinau ir pagrojau: Būk pasveikintas, Londone, mūsiškame garse.

Sesuo Rasa, kuri atskrido drauge su manimi, įgudrino rankiniam bagaže atsivežti duonos raugo ir tik ką užmaišė duoną. Rytoj keps.

Dar vis minu takus į aplinkines turkų parduotuvytes, einu į kavinę, kad gaučiau internetą, bet šiaip nuotaika puiki. Ir vis dar sunku patikėti man pačiai, kad aš tai padariau! Susikroviau vaikus, Rasą ir išvažiavau…