Jakucionyte.lt

Home Londonas. Treti metai 83. Linkėjimas ir prašymas Trijų Karalių dieną

83. Linkėjimas ir prašymas Trijų Karalių dieną

6
83. Linkėjimas ir prašymas Trijų Karalių dieną

Taikos, ramybės, meilės ir vilties – to linkiu kiekvienam, kurį kabina kasdien vis naujos žinios apie BMV traiškomus žmones ir stoteles, vaikus šulinyje, savižudžius ir prasigėrusius. Dar linkiu kantrybės, savanorystės ir asmeninės atsakomybės.

Gyvenu ne Lietuvoje, todėl lyg ir neturėtų mane jaudinti jos bėdos, bet mane jaudina ir labai stipriai. Negaliu ramiai žiūrėti į tai, kas šiuo metu ten vyksta. Net nenoriu garsiai tarti žodžio, kad dar labiau nesustiprinčiau jo nešamos energijos. Tai žodžio „TAIKA“ antonimas. Manęs dažnai klausia, kas laukia Lietuvos rytoj, ir aš atvirai atsakau, kad jau greitai ten vieni kitiems persipjaus gerkles ir išgers paskutinį likusį kraują. Panašu, kad tai ir vyksta.

Pirmas kartas, kai labai aiškiai supratau, ką reiškia reklamų ir informavimo priemonių daroma įtaka žmonėms, buvo kažka vykdyta akcija „Karas kelyje“. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl visos šalies mastu porą metų buvo peršama žinia, kad kelyje nuolat vyksta karas. Manau, kad ta reklaminė kompanija tikrai pasiekė tikslą, tik ne tą, kurį buvo sau išsikėlusi. Tos akcijos tikslas buvo gerinti vairuotojų kultūrą ir vairavimo įgūdžius, priminti apie saugos diržus ir visus kitus gerus dalykus, kuriuos darydami galėtume pagerinti ne tik savo, bet ir kitų vairuotojų kasdienybę. Daug metų negaliu suprasti, kodėl tie, kurie ją sugalvojo, nepavadino akcijos „TAIKA KELYJE“??? Daug metų kaldami į galvą, kad kelyje mes taikūs, o ne besikaunantys už savo pirmumo teisę, vietą, eilę, šiandien tikrai turėtume kitus rezultatus. Gal šiandien jau niekas nepypsintų tau iš galo, kai nori praleisti prieš save automobilį, stovintį gretimoje juostoje priešais atsiradusią kliūtį, nes tokia yra eismo taisyklė? Tačiau turim, ką turim. Begalę nereikalingo streso kelyje, kariaujam.

Paskutinėmis dienomis labiausiai išviešinta ir daugiausia rezonanso sukėlusi nelaimė Lietuvoje, suteikė galimybę dar vienai kovai, kabinimosi vienas kitam į gerkles, atsakomybės stūmimo bet kam kitam, tik ne sau. Kažkas šaukia apie mirties bausmę, kažkas – ant valdžios, socialinių darbuotojų. Klykauti viešai apie mirties bausmę, kaltinti kitus, piktintis, tai ir vėl tas pats karas. Vėl kariaujam, kaip kokią bombą mėtydami, vieni kitiems atsakomybę. Ar tai ką nors keičia? Taip, mažina taiką ir ramybę.

Mano širdis kraujuoja dėl kiekvieno skriaudžiamo vaiko ar mušamos moters, man irgi norisi klykti, besti į kažką pirštu ir surasti kaltą. Tačiau svarbiausia man pačiai yra atsakomybė už mano reakciją. Jeigu svaidysiuosi kaltinimais, piktinsiuosi, tai ir pati didinsiu tai, kas yra priešinga taikai. Todėl labai seku savo reakciją ir klausiu savęs:  KĄ AŠ ASMENIŠKAI GALIU PADARYTI, KAD SITUACIJA PASIKEISTŲ? Yra labai paprastų, kasdienių dalykų, kuriuos gali daryti kiekvienas, kurie tebus lašas jūroje, tačiau iš lašų jūra ir susidaro.

Suprantu, kad viena iš pagrindinių bėdos priežasčių yra svaigalai. Dėl nuolat užpiltų akių žmonės dauginasi, žudo, praranda bet kokius socialinius įgūdžius išgyventi ir prisitaikyti. Jų vaikai jau net neturi jokių socialinių įgūdžių ir toliau gimdo vaikus, kuriuos augina valstybinės įstaigos. Tai pasaka be galo, užburtas ratas. Galima juo piktintis, taip, kaip kartais piktinuosi ir aš.

Praeitą vasarą dalyvavau TV laidoje apie vaikų atėminėjimą. Mane taip užkabino laidoje buvusių moterų istorijos, kad po laidos verkiau ir labai daug prirašiau, bet nenorėjau skelbti tada aprašytos savo reakcijos, nes atrodė, kad tai nieko nepakeis. Tada parašiau:

 

„Mes turėsim išsiblaivyti. Nuo alkoholio, nuo vartotojiškumo, todėl kviečiu jau dabar, šiandien pradėti nuo savęs. Galbūt tai, kad šiandien tu taip ir neatidarysi eilinio butelio vyno prie vakarienės kažkam bus kaip drugelio sparno efektas ar akmenuko, įmesto į vandenį ratilas? Galbūt tavo susilaikymas ir blaivumas nubanguos iki tos, kuriai labai labai reikia išsiblaivyti, bet ji negali. Negali, nes jos gyvenimas jai per sunkus ir per daug sudėtingas, nes atimtą mylimą dukrą globos namuose gali aplankyti tik apsvaigus – kitaip iš skausmo suplyštų širdis.

Mano pačios tonas buvo griežtas, pakeltas, aš teisiau ir kaltinau, smerkiau tas motinas, sakiau, kad jos pačios atsakingos, pačios taip sukūrė. Tai tarsi nenutrūkstama jų gyvenimo grandinė: augo vaikų namuose, nes mama gėrė, mušė, namuose patyrė seksualinę prievartą. Po to pati pradėjo gimdyti ir vieną po kito laidoti savo vaikus, alkoholiu raminti nenumalšinamą skausmą. Tos moterys pripažįsta, kad klydo, kad nesibaigiančių nesėkmių virtinė pribaigė. Pribaigtų ir patį stipriausią. Jos sutinka, kad pačios negali išspręsti savo problemų, kad joms reikia pagalbos, o sutikti žmonės, tarnybų darbuotojai dar labiau žlugdo ir kaltina. Pilna TV studija protingų, išsilavinusių, gebančių tvarkytis ir labai teisių. Aš ir pati tokia – nepagailėsiu silpnesnio.  Bet čia ir yra didžiausia bėda, kad kartais ir labai dažnai, kitas negali.

Pažįstu tokių šeimų kaime, kur tėvai neišsiblaivo mėnesių mėnesius. Ir ne vieną. Sostinės ponios ir ponai, susirinkę diskutuoti vaikų teisių temomis į studiją, vargiai ar yra kada tokių vaikų matę ar sutikę. Tokių, kurių pirmieji ištarti žodžiai yra triaukščiai keiksmažodžiai, kurių bedantės girtos motinos teikia nemokamas seksualines paslaugas kiekvienam, kuris tik užsimano, pažįstu vaikų, kurių vaikystė skurdi ir negailestinga. Tokių vaikų Lietuvoje labai daug. Jie auga tarsi su akmeniu vietoj širdies, niekada neturėję jokių teisių, saugumo jausmo, per mažai, ar iš viso nemylėti ir nemyluoti.  Jie užaugs ir paskui save augins dar vieną tokių vaikų kartą.

Kaip išeiti iš to užburto rato, kaip pakeisti tai, kas yra šiandien, kaip padėti toms užstrigusioms moterims ir motinoms? Aš netikiu, kad jos gali nustoti gerti, pjaustytis sau venas ir turėti nuolatinį partnerį. Jos neturi ir niekada neturės pakankamai socialinių įgūdžių, kad tai pakeistų ir pačios išliptų iš to užburto rato. Socialinės tarnybos užsienyje pirmiausia teikia pagalbą tokių įgūdžių stokojantiems žmonėms. Juos moko ir šviečia, kaip jie turėtų elgtis ir auklėti savo vaikus. Tokios pagalbos Lietuvoje nėra ir nežinia kada bus.“  

Tokia buvo mano reakcija. TV laidoje dalyvavusias, su savo atsakomybe nesusitvarkančias motinas mes visi, teisingieji, pasmerkėm, pareikšdami, kad jos pačios turėtų prisiimti atsakomybę. Tos laidos filmavimas mane sukrėtė ir tą kartą aprašiusi savo reakciją dar ilgai analizavau savo jausmus. Analizuoju iki šiol.

Nes yra kita medalio pusė. Yra žmonės, kurie geba prisiimti atsakomybę, tvarkytis savo gyvenimą ir nuo jų labai daug priklauso kas bus rytoj su tais, kurie to nesugeba. Aš nekalbu apie socialinius darbuotojus, kurių procentaliai Lietuvoje yra tiek mažai, kad tikrai reiktų paverkti, nekalbu ir apie politikus. Kalbu apie žmones, kurie yra šalia: labiau išsilavinę giminės, kaimynai, kaimo šviesuoliai, bendruomenės. Nuo jų kantrybės, geranoriškumo, sąmoningumo, meilės mažiau gebančiam ir labiau vargstančiam priklauso, kaip atrodys Lietuva rytoj. Kiekvieno mūsų tikėjimas taika, ramumas ir savanorystė gali padidinti viltį, kad ateis šviesesnis rytojus.

Prieš emigruojant paskutinius septynis metus gyvenau Lietuvos kaime. Čia pat, gretimose trobose mušėsi, gėrė, prievartavo, lėbavo. Daugybę kartų kaimynai beldė ir į mano trobos duris su prašymais nuvežti iki parduotuvės ar į gretimą kaimą pilstuko, prašė ištraukti apsivertusį automobilį iš griovio. Nei karto to nedariau, todėl jie eidavo pas tą, kuris nuveža ir pas tą, kuris ištraukia. Tą, kuris išsilavinęs, užima vadovaujančias pareigas banke, pats augina mažamečius vaikus. Prieš porą metų pasipiktinusi savo tinklaraštyje pasakojau vieną istoriją apie šalikelėn įlėkusį girtą kaimyną, kuris svirduliuodamas viduriu kelio susistabdė mane, prašydamas nuvežti namo. Aš iškviečiau policiją ir greitąją, tačiau po penkiolikos minučių atvykusi policija nerado girto vairuotojo, tik aplamdytą automobilį griovyje. Kaimynui „padėjo“ tas pats gerasis kaimynas, ne jo sugėrovas, o tas išsilavinęs, mažamečių tėvas. Jis girtą nuvežė namo ir padėjo išvengti atsakomybės.

Štai čia yra ta vieta, prie kurios reikėtų ilgiau sustoti. Kaip elgiatės kiekvieną kartą, kai šalia matote bėdžių? Smerkiat? Palaikot jį ir nuvežat pirkti pilstuko?Juk kaimynui reikia padėti! Lankot jų sergančius vaikus ir dalinatės savo gerąją patirtimi, kaip auklėti vaikus be smurto? O kokia jūsų pozicija dėl prekybos alkoholiu degalinėse? Turbūt nieko tokio, jeigu vyno butelį ten sustojat nusipirkti. O man atrodo, kad tai, kaip Lietuvoje nuolat reklamuojami, lengvai prieinami svaigalai ir yra pagrindinė Lietuvos prasigėrimo priežastis. Ką darau aš? Taikiai, ramiai protestuoju – atsisakau alkoholio visai. Nes manau, kad mano atsisakymas yra lašas jūroje, o iš lašų susideda jūra. Ar tikrai nori šviesesnio rytojaus ir geresnės situacijos Lietuvoje? Tai pradėk nuo savęs. Nejaugi taip sunku suvokti, kad mes visi susieti, kad visa yra viena? Kad atsisakymas svaigintis gali padėti ir tam, kuris beviltiškai prasigėręs?

Pakalbėkim apie savanorystę. Neatlygintiną pagalbą kitiems ir net nebūtinai beviltiškiems bėdžiams. Lietuvoje savanoriauti kol kas yra tarsi blogas tonas – neturi ką veikti ar ką, kad čia nemokamai draskosi po visą Lietuvą su savo kamšteliais ar atšvaitais ant striukių? Eitų geriau normalaus darbo dirbti ar savo vaikus žiūrėti.

Mano patirtis kitokia, nei tų, kurios užaugo vaikų namuose, ar tų, kurie niekada neišsiblaivo, tačiau save galėčiau priskirti tam tikrai socialinei grupei, kuriai reikia pagalbos. Apie tai kalbėti taip pat nėra geras tonas. Sveikos, blaivios ir išsilavinusios vienišos motinos, daugiavaikių šeimų tėvai nėra neįgalūs, tačiau jiems reikalingas visuomenės ir socialinis valstybės palaikymas. Dažniausiai ne finansinis, o bendrystės, kasdienės rutinos ir buities pasidalinimo. Man labai pasisekė, kad šalia turiu seserį, be kurios jau seniai būčiau pasikabinusi virvę po kaklu arba beviltiškai prasigėrusi.

Todėl, kai kalbu apie šeimos, kaimynų palaikymą, bendrystę, noriu pasakyti, kad dažnai labai skaudžiai išgyvenu dėl to, kad Lietuvoje vis dar labai blogas tonas neatlygintinai padėti kitam.  Man labai liūdna apie tai kalbėti. Iš gaunamų laiškų, kuriuos man rašo labai daug moterų, galiu pasakyti, kad taip vyksta ne tik mano vienos šeimoje.  Taigi, kaip elgiasi mano šeimos nariai, žinodami mano problemą – viena auginu keturis vaikus? Kai kurie metai iš metų audžia mintį ir rezga planą, kaip tą sesę iš mano vergijos išvaduoti, nes kiek gi galima svetimus vaikus auginti. Iš kitos pusės skamba taip: „Prisidarei vaikų, išsiskyrei, tai ir nusišauk, nes padėti tau nepriklauso.“ Gavau net kelis „šventinius sveikinimus“ iš savo šeimos: „Galėtų bent jau telefoną sesei naują nupirkti  už tą vergystę.“, „Geriau jau dirbtų, o ne išmaldos prašytų“ – sako ta, kuri pati vergauja bankui ir savo dviems šunims. Jaunystėje lietuvio būdą mėgau apibūdinti anekdotu: „O! Kaimyno namas dega. Gerai, kad ne mano.“  Labai gaila, kad dar ir šiandien taip tenka apibūdinti situaciją Lietuvoje.

O jeigu pakiltume dar vienu laipteliu aukščiau, pas tuos kurie nepailstamai keičia situaciją Lietuvoje, pas tuos, kurie pionieriai. Jie sukuria nauja, jie yra progresas, ateitis. Jų yra visur: versle, politikoje, mene. Jūs juos nuolat matote ir nesate jiems abejingi. Kokia reakciją tau sukelia politikas, kuris kviečia uždrausti prieinamą alkoholio prekybą, jį branginti? O kokia tavo reakcija į eilinę pamazgų žinią apie verslininkę, politiko žmoną, kuri kuria alternatyvą supuvusiai Lietuvos švietimo sistemai? Kokia tavo reakcija į tai, kad kažkam nuolat knieti tiesiog valgyti gyvą tol, kol suvalgys? Man net baisu įsivaizduoti, ką išgyvena ta moteris ir jos šeima. Baisu ir dėl to, kad taip valgoma viltis, kad rytoj bus Lietuvoje geriau gyventi.

Gal reikėtų kokio pabaigos žodžio… Labai kviečiu susimąstyti ir ramiai apgalvoti apie savo reakciją į tai, kas vyksta šalia. Stabtelt ir paanalizuoti savo jausmus ir mintis, kai pamatai dar vieną siaubingą antraštę. Stabtelt ir pamąstyti apie tai, kaip asmeniškai gali prisidėti prie taikos, o ne karo didinimo. Stabtelėti ir bent akimirką pabandyti įsijausti į tą, kurį šiuo metu kažkas mėto akmenimis.

„Atėjo metas, kai savo sąmonėje turite atsisakyti bet kokių kovos apraiškų“ – tokią žinutę šiandien gavau, galbūt todėl ir šis įrašas gavosi, kaip kunigo pamokslas.

Facebook Comments Box

6 COMMENTS

  1. As jau daugiau nei desimt metu bandau atsakyti sau,kas su mumis,lietuviais netaip….Irgi,kaip ir Jus,Birute at ykau I Londona kitokios gyvenimo kokybes…ne tik materialine prasme,bet dvasine…Aisku,ne I roju atvykau,bet vis delto padorumo ir gerumo CIA daugiau….Ka reiktu pakeisti,kad Lietuva atgimtu….

  2. Labai geras straipsnis.Reik pradet nuo saves,neužmerkim akiu i , girdinčias šauksmo prašančias moteris pagalbos.verkiančius mušamus vaikus, Juk dg kas numoja ranka,nekreipia demesio,o kaip atsitinka beda tai visi nustebe,kaip čia atsitiko?

  3. Labai taikliai straipsnis ,patiko ir pritariu, kad reikia pradeti nuo saves.Kodel dabar taip sunku zmonems padeti be atlygio, vienas kitam? Na bent to, ko labiausiai reikia , moralinio palaikymo…. Zmogiskumas- zodzio savoka atrodo daug kam jau nebesuprantama. Norisi, kad pabustume is to letarginio snobu miego ir musu tauta,bei zmonyje pazvelgtu i visuomene,blaiviomis akimis, skleisdami daugiau sviesos ir taikos energijos…Labai dziaugiuosi, kad esate Birute:-) Linkiu sekmes!!!

  4. Ačiū už šitą įrašą. Už pamąstymus ir įžvalgas. Man rodos, kad didžioji bėda yra ta, kad dauguma žmonių jaučiasi aukomis, nuskriaustaisiais, kuriems kažkas kažką turi duoti, o jie patys – nė neketina duoti. Toks užburtas ratas, kuris vis sukasi su pagreičiu… Kol duoti kitam, o ne laukti kol tau kažkas kažką duos bus svarbiau, niekas nepasikeis..

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.