Tai, ką dabar papasakosiu bus labai atvira, todėl daug kam nepriimtina. Net neskaitykite tie, kurie esate nuolat savo gyvenimu patenkinti teisuoliai, žinantys visus atsakymus ir dalijantys nemokamus patarimus. Gailesčio ir užuojautos man taip pat nereikia. Pati kaip nors susitvarkysiu su savo emocijomis, naudodama savąjį autoterapijos – rašymo būdą. Nenorėjau rašyti būdama pilna emocijų, pažeidžiama, nelaiminga ir apsiverkusi, todėl palaukiau pora dienų, šiandien lengviau, bet tikrai ne tiek, kad skraidyčiau padebesiais ir būčiau ta, į kurią žiūrėdami sako: “Tu turi tiek daug energijos, esi tokia stipri, esi man įkvėpimo šaltinis.” Tai šiandien aš neesu joks įkvėpimo šaltinis. Šiandien aš paprastutė moterytė, auginanti keturis berniukus, dažnai dirbanti naktimis, kad juos išmaitinčiau. Šiandien aš tik ta, kuri nori paverkti, pavargus iki išsekimo, nežinanti tolimesnio kelio ir vienintelė ateities vizija, kuri man matosi, tai lygiai toks pat gyvenimas dar artimiausius dešimt metų: su nemiegotomis naktimis, milžiniškomis pastangomis išgyventi, begaliniu noriu duoti savo vaikams daugiau galimybių, nei aš pati kažkada gavau. Už tai reikia mokėti didelę kainą. Tokią didelę, kad kartais klausiu savęs: “Bet kodėl taip neteisinga? Kodėl turiu gyventi taip sunkiai, kaip dabar gyvenu?”
Tačiau pradėsiu šiek tiek iš toliau. Du pastarieji mėnesiai buvo tokie, kuriuos galima apibūdinti kaip labai labai įtemtus, atsakingo darbo ir įsipareigojimų perpildytus daugiau, nei sugeba panešti tokia superturboquatro moteris, kaip aš. “Kamštelių vajaus” finalas septyniuose Lietuvos miestuose, finalinis renginys ir parodos įrengimas “Panoramoje”, knygos “Moteris iš raudonos audi” pristatymai aštuoniuose miestuose ir naujas, milžiniškas, trijų dienų projektas “Sumanios mamos erdvė” parodoje “Vaikų šalis”. Drauge sudėjus, dėl šių visų dalykų ištisą mėnesį gyvenau Lietuvoje. Suorganizavau beveik dvidešimt renginių, kurių vienas truko tris dienas, parašiau dvidešimt keturis pranešimus spaudai ir daugiau nei dešimt straipsnių, daviau penkis interviu. Pasitikrinau save ir įsitikinau, kad pranešimus galiu rašyti ir už pinigus – tikrai savimi didžiuojuosi savo rašytus tekstus matydama pagrindiniuose šalies naujienų portaluose. Didžiuojuosi savimi už “Kamštelių vajaus” galutinį rezultatą ir už projektą “Sumanios mamos erdvė”, už sutelktą ir pasidalintą moterų, mamų bendrystę. Tas mėnuo man labai daug davė, tačiau drauge ir atėmė. Po kiekvieno nebuvo namuose grįžusi turiu labai sąžiningai “atidirbti” savo vaikams – jie būna irzlūs, pasiilgę mano dėmesio, kartais nevaldomi, daug pešasi tarpusavyje, psichuoja… Turiu praleisti su jais kokybiško laiko tiek, kiek esu nebuvusi namuose – jeigu dvi savaites, tai “atidirbinėju” savaitę kol viskas stojasi į savas vėžias, tokias, kai mes visi šeši galime daug maž konfortiškai gyventi per daug negadindami vieni kitiems gyvenimo savo emocijomis ir poreikiais. Viskas čia būtų gerai, jeigu ne nuolatinis mano nuovargis. Šita būsena mane yra apėmusi nuo tada, kai laukiausi Teodoro, t.y. jau keturis metus. Pagimdžiusi vis tikėjausi, kad va, jau greitai greitai atgausiu savo jėgas ir būsiu tokia pat energinga, kaip visada. Bet tai netasitiko nei po pusės metų, nei po metų, nei tada, kai baigiau maitinti, nei po dviejų metų, neatsitiko iki dabar. Man nuolat norisi prisėsti, prigulti ar pamiegoti. Bet kokioje viešoje vietoje, transporte, svečiuose vis taikau savo užpakalį padėti, nes toks jausmas, kad kojos nelaiko. Ir jeigu tenka kur nors eiti pėščiomis, tai būna tikras iššūkis, nekalbu jau apie tai, kad nors kelis šimtus metrų pabėgti ar lipti laiptais į viršų visai negaliu. Rytais pabundu jau, ar vis dar, pavargusi. Nuo pirmadienio laukiu savaitgalio, kad pailsėčiau, ilgiau pamiegočiau, o kai ateina savaitgalis pavargstu dar labiau, nes negaliu ilgiau pamiegoti dėl vaikų – Teodoras keliasi aštuntą ir prašo valgyti. Per visą savaitgalį vaikai irgi būna namuose, todėl sekmadienį vakare džiaugiuosi, kad jie rytoj išeis į mokykla ir va, pirmadienį tai jau aš tikrai pailsėsiu. Bet ryte atsikeliu pavargus ir vejama pačių įkyriausių minčių: “Pirmadienis, darbo diena, kelkis, eik dirbti. Nedirbsi – neturėsi pinigų maistui ir nuomai.” Nepaisant mano keturis metus besitęsiančio chroniško nuovargio, aš vis tiek padarau daug daugiau nei eilinis darbininkas. Darau ir laužau galvą, kokia yra mano nuovargio priežastis? Dvidešimt kilogramų svorio likusio po paskutinio nėštumo? Pabandykite pagyventi nuolat nešini dvidešimties kilogramų maišu. Ne, ne tai, nes toks pat svoris buvo likęs ir po pirmo, ir po antro, trečio vaikų. Gal mažakraujystė, kuri mane kankina nuo paauglystės? Irgi ne, nes tas nuovargis tik paskutinius keturis metus, o mažakraujystė jau daugiau nei dvidešimt. Gal žemas krausjospūdis? Ne, jis irgi mane lydi visą gyvenimą. O gal aš sergu kokia liga ir man laikas pas gydytoją. Vargu. Jeigu sirgčiau, bet kokios ligos požymiai per keturis metus būtų tikrai aiškiau pasimatę. Galų gale aš nurašau viską savo amžiui ir susitaikau, kad jau niekada nebebūsiu tokia, kokia energinga buvau ir niekada nebesijausiu taip fiziškai gerai, kaip jaučiausi iki ketvirto vaiko. Būdavo silpnumo laikotarpių po kiekvieno vaiko, bet nei vienas nesitęsė taip ilgai. Taip ir stumiu savo dienas, mėnesius, metus. Su nuolatiniu, chronišku nuovargiu, melsdamasi, kad tos energijos, kuri man liko, pakaktų užauginti iki pilnametystės mažiausią Teodorą.
Taip ir likčiau be jokių išvadų, jeigu nei šį spalį įvykęs “Kamštelių vajus”. Variau kaip tankas dvi savaites. Su visu šimtu procentų savo energijos ir ištvermės. Ir pagaliau apsidžiaugiau, kad čia vėl aš, ta Birutė, tokia, kaip prieš paskutinį nėštumą, tokia, kaip visą gyvenimą. Net patikėjau, kad pagaliau tas fizinio silpnumo etapas baigėsi. Tikėjau tol, kol grįžusi į Londoną pirmą dieną neišėjau su vaikais pasivaikščioti į parką. Atrodo, kad jie nieko nedarė, elgėsi kaip įprastai: visi norėjo ir bėgo į skirtingas puses, aš bandžiau medituoti ir save guosti tuo, kad ten krūmuose, tamsoje, tačiau aptvertame parke, jiems nieko blogo nenutiks, nes jau du metus nenutiko. Bandžiau priimti, susitaikyti ir mėgautis tuo, kad jie bėga tikrai ne ten ir veikia tikrai ne tą, ką man norėtųsi. Po pusantros valandos praleistos parke, vos parvilkau kojas namo ir tenorėjau vieno – prigulti ir pailsėti. Štai per tokią patirtį ir atėjo galutinis, neginčijamas, siaubingas suvokimas, kad mano chroniško nuovargio priežastis yra mano vaikai. Jie kaip kokie keturi energijos siurbliai paima iš manę daugiau energijos, nei aš galiu jos duoti. Jokiai mamai nėra lengva tai suvokti ir su tuo gyventi. Suprantu situacijos beprasmybę. Taip gyvensiu dar ne vienus metus, atgal vaikų nesusikiši, jų niekur nepadėsi. Pasijutau tarsi pati save pagavusi į savo pačios spąstus. Be galo myliu savo vaikus ir man patinka juos turėti, auginti, patinka, kad jie keturi, obettačiau, turiu pripažinti ir tai, kad mano gyvenimas yra žvėriškai sekinantis ir sunkus. Ir mano sesuo dar įpainiota į visa tai. Gyvenant Lietuvoje buvo kitaip. Tai seserys, tai broliai, tai krikšto mamos, tai kurie nors draugai pasiimdavo vis vieną kitą į svečius, nusiveždavo pas senelius, vyko kažkoks judėjimas. O dabar yra tik dvi pavargę moterys ir keturi energingi berniukai. Namuose jaučiasi nuolatinė kovos ir kautyvių už būvį dvasia ir aš esu nuo to siaubingai pavargus. Man norisi, kad kažkaip visi ramiai, švelniai gyventume, bet žinau, kad taip niekada nebus. Vyrai auga.
Nebuvo paprasta ir lengva tai suvokti, dar sunkiau apie tai garsiai kalbėti. Jau girdžiu kažką teisuoliškai šaukiant: “Kokia tu motina, jeigu taip kalbi!?” Nusišaukite su durų rankena visi tie, kurie taip norite man pasakyti. Mano gyvenimas dar labiau jau nebepasunkės, jeigu jūs mane teisite.
Užvakar buvo paskutinė diena, kurią praleidau Lietuvoje po pasibaigusio „Sumanios mamos erdvės“ projekto. Galbūt nuo nuovargio, o gal dėl tų pačių savo motinystės spąstų aš tiesiog pratrūkau, kaip koks ašarų kalnas. Tarsi būčiau ilgai laikiusi užspaustą, užgrimuotą, po devyniais užraktais paslėptą visą ašarų vandenyną. Kaip pradėjau nuo pietų, taip ir verkiau verkiau su pertraukomis iki kitos dienos.
Tą paskutinę dieną buvau “Panoramoje”. Mane sustabdė nepažįstama moteris ir kelis kartus klausė, ar čia tikrai aš, Birutė, ta, kur Londone, kuri keturis sūnus auginanti. Mat ji norėjusi man rašyti žinutę ir štai sutikusi. Ji norėjusi manęs paklausti apie maisto papildus ir tinklinio marketingo įmonę, kurioje dirba mano buvęs vyras. Ji norėjusi pasiteirauti ar eiti dirbti pas jį, nes ją jau nebe pirmą kartą kviečia. Kuo nuoširdžiausiai ji pasakojo man: “Buvau vakar jų renginyje. Scenoje jūsų ex pradeda motyvacinę kalbą nuo to, kad turi keturis sūnus. Tada visa salė jam ploja. Tada jis sako: “Nesakysiu kiek turiu namų ir mašinų.” Kažkaip tą akimirką man visas tas pasakojimas buvo juokingas. Pasiūliau jai tikrai eiti dirbti pas mano ex, nes apie tuos maisto papildus galvoju labai labai gerai, štai ir dabar važiuoju pas jį į darbą, nes vaikams noriu paimti ir nuvežti į Londoną. Mes su ta moterimi išsiskyrėme, aš nuvažiavau pas ex į darbą apie pusę dviejų. Paprastai jis į darbą ateina dvyliktą, bet dar nebuvo atėjęs. Viena jo bendradarbė padavė tai, ko man reikėjo ir paklausė, kaip aš gyvenu. Neapsiverkiau prie jos, susilaikiau, bet kai išsiskyrėm verkiau ir verkiau. Ir dabar dar noriu verkti. Jis ateina į darbą po pietų, išeina penktą, viešai nuolat giriasi, kad turi keturis sūnus, kad jie gyvena Londone, tarsi prisiimdamas sau laurus už tai, o aš ariu naktimis, dirbu po mažiausiai keturiolika valandų per parą. Jis moka alimentų tiek, kiek sudaro tik aštuntadalį mūsų išleidžiamų pinigų per mėnesį ir sakosi daugiau negalįs, bet giriasi viešai savo mašinomis ir namais. Abi su sese baigiam nukvakti nuo krūvio, mano ir jo vaikus augindamos, o jis giriasi, kaip nuolat skraido į Londoną. Tik nesako, kad vieną ar dukart per pusę metų. Kiekvienas mano pasisakymas apie jį sukelia žmonėms baisius neigiamus jausmus ir jie prikaišioja man, kad aš varau ant savo buvusio, kad visi vyrai taip daro, kad turėčiau džiaugtis, kad man iš viso kažką moka ir vaikus aplanko. Galbūt jie yra teisūs. Ir šiandien ne ant jo man norisi varyti, o apie save papasakoti. Apie tai, kaip gyvenu ir ką jaučiu aš. Kai atsiduriu tokioje situacijoje, kai esu chroniškai pavargusi ir dar tokia būsiu artimiausius dešimt metų. Jūs kaip norit, bet aš čia kažkaip intuityviai užuodžiu kažkokią neteisybę. Tokią didelę, kad kartais klausiu savęs: “Bet kodėl taip neteisinga? Kodėl turiu gyventi taip sunkiai, kaip dabar gyvenu?”

Mane vis pažliumbiančią į oro uostą vežusi draugė pasakė: “Nenorėčiau būti tavo vietoje.” Žiauru, bet aš ir pati nenorėčiau.
Grįžusią vidury nakties pasitiko karščiuojantis Teodoras. Mes visi susiję ir priklausomi vienas nuo kito. Aš verkiu, jaučiuosi nusivylus ir mano vaikas karščiuoja. Beveik dvi paras išgulėjau su juo ir tarsi pailsėjau, atsipalaidavau, man palengvėjo. Suprantu, kad situacija yra tokia, kokia yra. Be išeities. Mes ją išgyvensim, mes išplauksim. Nereikia manęs guosti, siūlyti milijoną įmanomų variantų, išeičių, generuoti idėjų. Aš tiesiog norėjau paverkti ir tiek.
Ir dabar racionalioji pabaiga, kurią sugalvojau po to, kai nustojau verkti. Man reikia pagalbos. Sako, kad mano dienoraščius skaito dešimtys tūkstančių žmonių. Na, aš iki šiol tuo nelabai tikiu, gal ten kažkokius fiktyvius “klikus” priskaičiuoja, bet tebūnie nors keli tūkstančiai skaitančių. Tikrai būtų lengviau gyventi savo pavargusį gyvenimą, jeigu nereikėtų nuolat karštligiškai galvoti, kaip sudurti galą su galu, bet paprašyti pervesti iš visų po litą būtų labai jau akiplėšiška. Noriu prašyti kitokios pagalbos, greičiausiai brangesnės, nei patys pinigai. Prašau kelių minučių jūsų laiko. Skaitykite, kad tai jūsų labdara daugiavaikei motinai, kuri kartais būna kitų įkvėpimo šaltinis.
Mano planas toks: didinti mano knygos perkamumą ir internetinės parduotuvės žinomumą, vienžo, didinti pardavimus. Todėl reikia dviejų dalykų. Pirmasis – parduoti gruodžio mėnesį antrą knygos tiražą, du tūkstančius knygų „Moteris iš raudonos audi“. Skaitę žmonės giria ją. Jokios reklamos nebuvo, viena recenzija, nežinau, kaip be investicijų į reklamą didinti jos pardavimus, bet gal mano pagalbos prašymas gali padėti? Gal galite pasidalinti žinute savo FB paskyroje, „laikinti“ knygos paskyrą? O jeigu yra ją skaičiusių, rašyti atsiliepimus, rekomenduoti?
Ir antras. Mano internetinė siuvenyrų parduotuvė www.ecoethno.co.uk Londone. Niekaip nemoku padaryti, kad ji būtų lankoma, populiari ir randama googlo paieškoje. Sako, kad vienintelis kelias yra pirkti google reklamą. Bet kaip žinia, neturiu už ką. Parduotuvė taip pat turi savo FB paskyrą. Ji skirta UK gyventojams, tad, jeigu gyvenate ar turite draugų šioje šalyje, dalinkitės žinute su jais.
Mano idėja yra tokia – jeigu bent kas antras perskaitęs mano prašymą pasidalintų žinute apie knygą ir internetinę parduotuvę, gal būt reikalai pajudėtų ir mirties taško? Na, o jeigu šis planas nesuveiks, tai tikrai prašysiu pervesti po litą. Šypsokimės. Galiu dar kartą patvirtinti, kad rašymas man teikia didelę savigydos naudą. Tik ką verkiau visa apsizarboliavus (geras žodis, taip sakydavo mano mama, kai vaikystėje žliumbdavau), o kol parašiau jau ir planas gimė. Ačiū, už pagalbą.

baneris

Facebook Comments

40 COMMENTS

  1. Birute, o tie etniški dalykai britams įdomūs? Gal jums verčiau orientuotis į Londone gyvenančias mamas su vaikais iš Lietuvos? Tada įsisuktumėt į tokių mamų grupes feisbuke, supermamose, ir turėtumėt rezultatą be google reklamos. Jei britams įdomu, tai dalyvaukite bendruomenės mugėse ir pan., išsiuntinėkite laiškelių ar skrajučių mažoms įmonėlėms apie workshop`us, pasisiūlykite mokyklose vesti būrelį ar kokioj jaukioj kavinukėj surengti workshop`ą… Taip pat patarčiau susirasti vietinių blogerių “į temą” ir paparašyti, kad apie jus parašytų mainais į kelis suvenyrus. Galų gale užsilipinkit lipduką su savo url ant mašinos ar pakabuką ant kuprinės… Labai labai sėkmės!

  2. Labai trumpai….pati užauginau 4 berniukus….net nepajusite,kaip jie pradės užsiimti savo reikalais…draugais…ir po vieną išeiti iš namų….aš daug ką atiduočiau,kad galėčiau sugrąžinti tą laiką,kai buvome kartu ir daug daugiau laiko jiems skirčiau,jei galėčiau….nes,kai užauga jau to nebepadarysi…išnaudokite tai kol galite…

  3. Birute, dėl Jūsų el. parduotuvės http://www.ecoethno.co.uk . Keli mėgėjiški pasiūlymai, išbandyti praktikoje:). Pabandykite įdėti skelbimus apie ją į visus įmanomus nemokamus skelbimų puslapius, net jeigu ir neatitinka tematika – tuomet turėtų dažniau matytis Google paieškose. Skelbimuose panaudokite žodžius, pagal kuriuos, jūsų manymu, potencialūs pirkėjai gali ieškoti Jūsų svetainėje siūlomų prekių, dovanų. Dar reikėtų Jūsų svetainėje įrašyti taip vadinamų raktinių žodžių pagal kuriuos sistemos paieškos robotukai lengviau rastų svetainę. Dar turėtų pagelbėti svetainės pavadinime esantis raktinis žodis, pvz.: pridedant žodelį gifts – http://www.ecoethnogifts.co.uk Laikykitės!

  4. Dar pažiūrėjau Jūsų svetainę, manyčiau, kad šiuo metu skelbimuose reikia naudoti raktinius žodžius, išvardintus Jūsų svetainės produktų kategorijose – knitwear, toys, jewelry ir t.t. + christmas, gifts. Ech kaip čia reikėtų, kad labiau nusimanantis žmogus atsilieptų ir pagelbėtų… Ahoi, žmonės – kur jūs???

  5. Birute,Jusu knyga per brangi Lietuvos rinkai.Ash ja pirktau uz kokius 25 lt.
    Nors ji man primena J.Keruako “Kelyje” moterishka i lietuvishka varianta:)

  6. Karlsonas sake Mazyliui-“nezliumk”.Negadinkit sava reputacijos,Birute,apie Jus ah suzinojau ish ziniur pietu stalo.O tai reishkia-ish reklamos.Reklama i sklaida apiue jusu knyga-yra svarbiausia.Todel turite pagaminti elektronini knygos varianta ir ji pardavineti popigiai uz 5 litus,kad kuo daugiau shmaniu apie Jus ishgirstu.Galima pabandyti pasitelkti labai gerus vieshu ryshiu specus ,kad jie pagelbetu.Ash nesu tokis,bet zinau,i ka galima butu kreiptis.

    • Karpienis, Įdomiai čia jūs, kažkaip pats sau prieštaraujate. Pasisamdyti viešųjų ryšių specialistus ir atpiginti knyga, nes LT rinkai ji per brangi? Pagal komentarus mano bloge galima atsekti, jūs apie mane žinote gerokai anksčiau, nei aš dalyvavau radio laidoje “Prie pietų stalo”, taip kad netrolinkit. 😀 O žliumbimas man reputacijos negadina – neketinu atrodyti tik gražiai, kad kitiems labiau patikčiau.

  7. Ash zinau ish Jusu postu,kad Jus megstate “sekti” ir ishsiaishkinti nuodugniai kas prie ko—Taciau ash tikrai apie jumis suzinojau tik ish ziniur.Gal Jus kazka painiojat su manim?Nu bet tai-nesvarbu.Jei nenuleisit kainos ir nekeisit pardavimu strategijos-Jums beliks tik “bedu turgus”.Bet i tai yra reklama-tik ishloshit.

  8. Reikia bandyt i surizikuot .Jei tas vieshu ryshiu specas jumim nepadetu uz dyka-reiktu kreiptis i bedu turgu pas Mildazyte,kad ji papejarintu uz kelis pinigus,kuriuos Jus atiduotumet tam “pejarshcikui”.Yra variantas Jusu produkta parduoti pelningai:)

    • Karpienis, Jūs esate visai linksmas ir nepiktybinis trolis, tai paliksiu jus dar čia pagyventi. Gerai, kad visada yra išeitis – blogiausiu atveju esiu pas Mildažytę. O ką man reikėtų ten pardavinėti? Kokią bėdą? Norą paverkti?

  9. Birute,jei bandote atsekti “trolius” pagal IP adresa-apsigaunate.Tie,kas naudoja mobilu interneta,gauna “dinamini IP adresa”.T.y. jis nuolat keiciasi ir toki pati IP gali gauti belekas.Ash naudoju tele2 mobile partner.Tce-tarpkitko.O daba -ish esmes.:)”Pardavimu strategijoj ” negali buti “gelbejimosi plano”.Turi buti “puolimo planas”.Jusu skaitytojai jusu neishgelbes,nes Jus esate ju gelbetoja.Jei norit “verkti”,tai verkit tyliai,kad Jusu produkto vartotojai to nematytu.”Verkti ” galima paciame produkte(scenoje-knygoje),taciau ne asmeniniame bloge .

    • Aš net nebandau aiškintis jūsų IP, šiaip sakau, kad nepiktybinis. Ačiū už patarimus. Kitą kartą eisiu verkti į Bėdų turgų.

  10. Ne ,Birute.Baikit apie tuos “verksmus” Mildazytes turguose.Jus gi norit parduoti sava produkta?Ne visiems reikia “knygos kietais virsheliais”.Kiti nori tik ikvepiancio texto -tobysh elementaraus elektroninio varianto,kuris poliubomu turetu buti pigus.Net I.Laursas savo popierines knygos kopija internete dalina nemokamai.

    • As taip pat buvau susidomejusi isigyti sia knyga, bet pamacius, kad ji kainuoja daugiau nei 40 Lt, susilaikiau… Pagalvojau gal kada veliau, nes siai dienai, kaip ir daugumai lietuviu, tiek moketi uz knyga atrodo per daug. Nesakau, kad ji tiek neverta, tik tiek, kad lietuvis uz knyga siai dienai moketu apie 30 Lt, tai manau, jog daugiausiai ji galetu kainuoti 35 Lt. Tada gal tikrai pardavimai isaugtu… Sekmes ir stiprybes jums 🙂

  11. Oi, Raminta kasdien aš vis mokausi naujų dalykų el.prekyboje, bet kasdien suprantu, kad vistiek nieko nemoku. Pusę dienos dusinuosi kaip padaryti gražią reklamą FB su nuoroda ir ką? Pravalas. Gerai, kad viena puiki moteris, vis bandanti mane kantriai išmokyti, galų gale paima ir viską padaro. Bandau savarankiškai ir nors nusišauk, bet nesigauna, taip, kaip norėčiau 😀

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.