Kas kartą rašydama galvoju, kad štai, dabar jau greitai nereikės, nes parašiau, išsiliejau, papasakojau ir nieko naujo, įdomaus greitai nenutiks ir nebus ką pasakoti. Tačiau su laiku mane vis dažniau ir dažniau tarsi pagauna nenumaldomas noras vėl ir vėl rašyti, jausmas toks, kad net dantis semia, kad skauda kaklą, gerklę, apatinį žandikaulį ir net dantis. Lyg būčiau persivalgius iki viršaus. Aš tikrai daug rašau. Paskutiniu metu labai daug rašau knygą, dabar jau pradedu galvoti, kad visko, ką esu ten prirašiusi negalėsiu į ją sukrauti, nes ji bus nenormalaus storumo, todėl kažko reikės atsisakyti… Yra dalykų, kuriuos noriu papasakoti, bet vis galvoju, kad viešam dienoraščiui jie netinka, per daug atviri, keisti, skaudūs. Nesinori, kad internetas būtų pilnas mano pasakojimų apie asmenines detales, bet papasakoti taip norisi, kad tiesiog giliai įkvepiu, užsimerkiu ir sakau sau: „Dzin, kas čia bus, rašysiu vis tiek.“
Taigi, mano paskutinė kelionė į Lietuvą. Visko tiek daug nutiko, kad nežinia, nuo ko pasakoti pradėti. Į reklamuotas ir skelbtas rankdarbių dirbtuves Vilniuje, „Vero cafe“ nesusirinko labai daug žmonių, tačiau šį kartą tikrai ne skaičiuje buvo esmė, o bandyme daryti taip, kaip niekas dar nedarė. Bandymas pavyko. Siuvom briedžius, zuikius ir dramblius, sutarėm, kad kai kitą kartą būsiu Lietuvoje ir vėl kažką siūsim, supratau, kad reikia rinkti ir saugoti tas, kurios turi panašius pomėgius kaip aš – mėgstančias rankdarbiauti. Tokioms moterims sukūriau FB slaptą grupę „Rankdarbiai su moterimi iš raudonos Audi“. Tokiu būdu galėsime burtis į labai tikslinę grupę ir neteršime eterio tiems, kuriems visai neįdomūs mano rankdarbiai. Man nuo pat knygos išleidimo kažkaip norėjosi sujungti du dalykus: knygą ir rankdarbius, ar kokius kitus mokymus. Kam tik užsimindavau, visi atkalbinėjo – knygos autoriui pakanka apie ją papasakoti ir atsakyti į klausimus, tikino mane, o man vis norėjosi dar kažko daugiau, ne tik apie mane ir knygą kalbėti. O juo labiau, jeigu susitinki jau antrą ar trečią kartą. Taigi, nuo šiol stengsiuosi jungti ir rankdarbių mylėtojas ir knygos gerbėjas bendrai veiklai. Taip sutarėm ir Druskininkuose. Kad kai kitą kartą atvažiuosiu, o tai bus greičiausiai balandžio mėnesį, tai ne tik knygą aptarinėsim, bet susirinksim ir gėlių – sagių kurti.

Taigi, Druskininkai. Kartais likimas tikrai dalina dovanas ir tai, kas paskutiniais mėnesiais vyksta Druskininkuose yra man didelė likimo dovana. Pacituosiu istoriją, kurią prieš mano apsilankymą Druskininkuose skelbė vietinis laikraštis „Mano Druskininkai“ : “Vasario 23 d. Druskininkuose vyks neeilinis renginys – dviejų neeilinių Biručių susitikimas su knygos “Moteris iš raudonos Audi” skaitytojais ir gerbėjais.
Pirmoji Birutė yra šios knygos autorė, šiuo metu Londone gyvenanti, B. Jakučionytė – aktyvi ir energinga socialinių projektų sumanytoja ir organizatorė, dienoraščio „Jakučionyte.lt” rašytoja, keturių vaikų mama ir puiki kitų moterų motyvatorė.
Antroji neeilinė Birutė – druskininkietė B. Matusevičienė jau ketvirtas mėnuo Druskininkuose organizuojanti įdomius ir motyvuojančius susitikimus moterims, pavadintus “Birutė apie Birutę.”
“Manau, kad mano knyga iš tikrųjų atlieka savo vaidmenį, nes kai rašiau ją ir atvirai pasakojau savo išgyventą istoriją, labai norėjau kitoms moterims suteikti drąsos, motyvacijos, tikėjimo savimi ir vilties. Istorija su kita Birute prasidėjo nuo mano knygos pristatymo Druskininkuose praeitą spalį. Po jo gavau laišką, kuriame mano bendravardė rašė, kad apie mane nieko nežinojo ir visiškai atsitiktinai pakliuvo į susitikimą, kuris vyko bibliotekoje. Tas susitikimas Birutę labai įkvėpė ir suteikė jėgų naujiems darbas ir ėjimui pirmyn. Ji pasiūlė sukurti naują projektą moterims, besiblaškančioms, ieškančioms atsakymų, moralinės pagalbos, atsispiriant iš savojo gyvenimo dugno, norinčioms keisti ir valdyti savo likimus. „Jaučiu, kad Jūsų knyga – įdeali tokio projekto pradžia“ – man rašė druskininkietė. Ką ir kaip reikėtų daryti abi nežinojom, tačiau per tuos tris mėnesius Birutė Matusevičienė Druskininkuose suorganizavo daugiau nei dešimt nedidelių renginių ir tarsi sukūrė pirmąjį mano fanų klubą. Atskrendu į Lietuvą trumpam, bet atvažiuoju į Druskininkus paklausyti, ką ten ji apie mane visiems pasakoja. Labai noriu ją ir kitas moteris palaikyti morališkai, įkvėpti jas. Pati labai skaudžiai išgyvenu faktą, kad tiek daug moterų Lietuvoje yra nelaimingos, vienišos, nusivylusios ir nežinančios, ko griebtis” – sako knygos “Moteris iš raudonos Audi” autorė Birutė Jakučionytė.
Pati B. Matusevičienė pasakoja: “Sakoma, kad gyvenime nieko atsitiktinio nebūna arba atsitiktinumas būna lemtingas. Taip atsitiko ir man. Aš pirmą kartą gyvenime išdrįsau parašyti laišką nepažįstamam žmogui… Užsimezgė kontaktas su autore ir taip gimė mano nauja veikla “Birutės arbatvakariai”. Visada norėjau dirbti darbą, kuriuo tikiu, kuris mane įkvepia, ir kuris įkvėptų kitas moteris gyventi SAVO gyvenimą. Mes dažnai jaučiamės aukomis ir labai dažnai mums tokia būsena patinka. Kaltiname likimą, susiklosčiusias aplinkybes, sutiktus žmones… Keistis, bandyti gyvenimą pakreipti kita linkme mums dažnai trūksta drąsos, ryžto arba lemtingo postūmio. Apie atsitiktinumus, atvirumą, baimes, tikėjimą savimi, apie drąsią moterį Birutę Jakučionytę, jos knygą, įkvėpusią mane, aš ir kalbu savo renginiuose – pokalbiuose “Birutė apie Birutę”. Per tris mėnesius Druskininkuose įvyko daugiau nei dešimt nedidelių renginių – knygos “Moteris iš raudonos Audi” pristatymų. Jie vyko įvairiose vietose – kavinėse, SPA, biuruose, vaikų darželyje, sanatorijose. Net savo namo kaimynus pirmą kartą tokiam pabendravimui per dvidešimt trejus metus sukviečiau. Knygos autorė sako, kad tai, ką aš darau, yra unikalu. Darau tai be atlygio, tiesiog kaupiu pačią įvairiausią patirtį – nuo renginio vietos organizavimo, viešinimo iki publikos valdymo.Taip geriau pažįstu žmones. Mane pasiekia įvairios replikos: “Kam tau to reikia?”, “Žinok, knygą parduoti bus sunku – minkšti viršeliai”, “Ot, neturi darbo…”, “Net neįtariau, kad tu šitaip gali kalbėti”, “Suintrigavai, net labai…”, o perskaitę knygą, komentuoja: “Na, ir drąsi ta moteris. Tikrai neeilinė”, “Aš taip negalėčiau. Man tik mokytis ir mokytis iš jos”. Visos moterys ieško ir randa daug bendro savo ir autorės gyvenimuose. Ne viena braukia ašaras per pristatymą… Turėjau progos patirti ir nesėkmę, kai į Biručių vardadienį atėjo tik dvi… Įsitikinau savo naivumu, tačiau išmokau pamoką: “Agresyvi reklama yra efektyvesnė nei draugiškas kvietimas”.
Abi susitikusios Birutės yra pilnos energijos ir naujų idėjų, todėl ir artimiausias autorės susitikimas su skaitytojais Druskininkuose planuoja būti originalus ir neeilinis – visi renginio dalyviai galės dalyvauti loterijoje ir laimėti ne tik knygą “Moteris iš raudonos Audi”, bet ir jos autorės sukurtų suvenyrų.”

Dabar jau galiu papasakoti ir įspūdžius apie tą susitikimą Druskininkuose. Tikrai gera atvažiuoti ten, kur tavęs laukia, labai stengiasi, ruošiasi ir pasiaukojančiai, neatlygintinai dirba. Tikrų tikriausias fanų klubas susikūrė Druskininkuose. Į susitikimą susirinko daugiau nei šešiasdešimt žmonių. Kaskart atsistodama prieš auditoriją, nežinau, kuo prasidės ir kuo baigsis mūsų susitikimas, kokio gilumo bus diskusija ir apie ką kalbėsim. Šį kartą griebėm labai giliai: apie savęs ir kitų vertinimo sistemą ir kriterijus, kurie priimti kaip normos, tačiau yra ydingi ir psichologiškai traumuojantys; apie gulinčius vyrus ir moters dalią, kasdienybę, gyvenant su tokiu vyru; apie liūdesio dienas ir sunkumus, kritimus dugnan tų, kurie tave įkvepia ir tau yra kaip stiprybės ir įkvėpimo pavyzdys; apie emigraciją ir meilę Lietuvai.
Druskininkų fanų klubo įkūrėja Birutė prieš renginį jaudinosi, kaip čia padarius, kad man nors už kelionę iki Druskininkų apmokėtų. Ji sugalvojo loteriją suorganizuoti, aš skyriau tai loterijai prizų, tačiau nei viena iš mudviejų net nesapnavo, kad tiek daug (51) bus norinčių pirkti loterijos bilietus ir padengti man kelionės išlaidas. Todėl labai labai nuoširdžiai apkabinu Birutę Matusevičienę, visus druskininkiečius, tą dieną „Draugystės“ sanatorijoje buvusius svečius, kurie atėjo į susitikimą ir labai labai dėkoju už palaikymą. Man visada patiko Druskininkai, o nuo dabar jie įtraukti ir į mano nuolatinių lankytinų vietų sąrašą. Todėl panašu, kad kaskart atskridus į Lietuvą bus taip: Vilnius, nes ten visi draugai ir reikalai, Vilkaviškio raj. ir Marijampolė, nes ten tėvai ir draugė Virginija, Druskininkai, nes ten Birutė ir mano fanų klubas. Koks bus kitas miestas, kurį įtrauksiu į savo žemėlapį?

Kaip tik vieną tokį miestą, kuris yra mano žemėlapyje jau seniai – Miuncheną, lankysiu kitą savaitę. Ten gyvena mano jaunystės draugė Edita su šeima, o jos sūnus yra mano krikšto sūnus. Daug kartų važiavau pas juos į svečius, bet dabar važiuoju ir su reikalais – Kovo 7 dieną Miuncheno lietuvių bendruomenėje vesiu dvejas rankdarbių dirbtuves, o vakare vyks ir knygos „Moteris iš raudonos Audi“ pristatymas.

Visų nuotykių Lietuvoje papasakoti neįmanoma, tačiau labai noriu papasakoti apie vieną neįtikėtiną susitikimą. Aš nuolat kartoju, kad mes visi susieti, kad nieko nėra atsitiktinai. Mano artimiausi žmonės ir tie kurie skaitė knygą žino, koks didelis autoritetas man buvo Tomas Jonas Girdzijauskas. Esu daugybę kartų jį citavusi, esu ne kartą sakiusi, kad jeigu ne viena jo išklausyta paskaita, tai kažin ar šiandien turėčiau ketvirtąjį savo sūnų Teodorą. Po skyrybų aš daugybę kartų galvojau apie jį ir turėjau jam milijonus klausimų, nes nuoširdžiai tikėjau, kad dariau viską taip, kaip jis moko ir sako apie vyrų ir moterų santykius, o likau viena su keturiais vaikais. Kartais jo parašyti straipsniai mane net nervina ir norisi priešintis: „Juk aš taip ir dariau, juk aš taip stengiausi ir ką? Nesąmones tu čia rašai, Tomai, realiame gyvenime tai neveikia! Mums nesuveikė!” Kelis kartus esu su juo persimetus žinutėmis per FB, bet jis man visada buvo tokio didumo ir išsilavinimo autoritetas kaip iki dangaus, kad baisu buvo dažnai trukdyti. Beveik viską, ką jis rašo, gali paskaityti tik prenumeratoriai. Ne kartą labai norėjau perskaityti jo straipsnius, atsakymus į žmonių užduotus klausimus, bet taip ir nedrįsau parašyti: “Tomai, aš labai norėčiau perskaityti, bet neturiu pinigų užsiprenumeruoti.” Esu tik pasakiusi jam, kad jis yra mano ketvirto vaiko “krikštatėvis”. Taigi, mano santykis su Tomu buvo kaip Mokytojo ir mokinio, su dideliu noru sekti, žinoti, bet ir su pagarbia baime.
Visai nekeista susitikti pažįstamą žmogų belaukiant lėktuvo, tačiau kai susitinki ir paaškėja, kad lėktuve sėdėsime vienas šalia kito, tai jau vadinu Dievo lėlių teatru – čia jis patampė mudu su Tomu už virvelių, kaip lėles. Taigi, beveik keturios valandos: belaukiant lėktuvo, lėktuve, Stanstedo oro uoste – išsiskyrėm tik prie autobusų, vežančių iš oro uosto skirtingomis kryptimis – buvo pakankamas laikas užduoti daugybę klausimų, išgirsti Tomo istoriją, susidėlioti daugybę atsakymų, tarsi „puzlę” galvoje: leisti ar ne antrą knygą, pasakoti ar ne joje savo šeimos istoriją, kaip sau paaiškinti santykius su tėvu ir jam atleisti, nekaltinti jo vaikystėje patirtomis skriaudomis. Tomas papasakojo daugybę įvairių pavyzdžių, citatų, dalinosi savo išmintimi. Išsiskyrėm abu sutarę, kad reikia arba kokį seminarą drauge pravesti, arba knygą drauge rašyti, o išsiskiriant jis pasakė: “Atrodo, kad esam pažįstami šimtą metų.”
Štai tokia buvo mano kelionė į Lietuvą. Skridau iš Londono dar vis bandydama išsikapanoti iš kažkokios depresijos duobės, į kurią kritau nuo lapkričio mėnesio ir besimelsdama, kad tik neapsiverkčiau viešai ką nors kalbėdama, o parvažiavau jau visai tvirtai stovėdama ant jos krašto, jau išlipusi. Susitikimą su T.J. Girdijausku užskaitau kaip didelį ženklą, atsakymą ir kelio pradžią pirmyn arba dar vieną likimo dovaną.

Gero savaitgalio.

Facebook Comments

1 COMMENT

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.