Rašau nuo vakar ir niekaip negaliu pabaigti… dar vis lenda ir lenda mintys, išgyvenimai, perskaitau ir atrodo, kad visai ne tai noriu pasakyti… vėl rašau. Dabar jau matau, kad čia vargiai tinklaraščio postas, čia kaip knygos skyrius gausis… ai, tebūnie… čia tekstas man pačiai – galėsiu pensijoje mėgautis tuo, ką užrašiau. Ir tiems, kas netingi skaityti.

Nuleisiu savo emocinį garą, kuris susikaupė po dar vieno naujo potyrio mano gyvenime – Gervinių stovykos mergaitėms organizavimo. Mėgstu susidėti daiktus ir save į lentynėles, tai tebūnie refleksija apie I – ąją pamainą taip pat sudėta į „lentyną“ . Jaučiuosi absoliučiai laiminga, išsipildžius, palaiminta ir turiu pati sau pasirašyti, koks kelias veda į tokią būseną…

Žiūriu atgal ir matau, kaip sudėtingai ir mažais žingsneliais atsidūriau ten, kur dabar esu su vaikų stovyklomis. Penkis metus tai buvo tik mano šeimos, draugų ir giminių, jų draugų vaikams organizuojama Amatų stovykla. Pradėjau ją organizuoti tik dėl savo vaikų emigracijos – tam, kad jie turėtų nors savaitę pabendrauti su savo pusbroliais ir pusseserėm, draugais, buvusiais klasiokais. Pradėjau sunkiai, su dvidešimt trim vaikais. Galbūt taip sunku buvo, nes buvau vis dar dideliam strese po skyrybų, pirmo pusmečio emigracijos. Prisimenu, kad ir nemenką sumą primokėti turėjau už tą stovyklą. O vaikai buvo tokie maži, kad vargiai kokį rankdarbį galėjo daryti. Mano mažylis Teodoras buvo vos dviejų ir nuolat turškėsi vandens dubenyje. Tada, prieš penkis metus buvo tikrai nedrąsu viskas: ar atsiras pakankamai norinčių, ar sugebėsiu, ar rasiu vadovų, ar patiks vaikams, ar surinksiu pinigų už sodybą ir maistui. Bijojau, bet giliai širdyje buvau užtikrinta, kad gerai darau ir tarsi atsidaviau Dievo, Visatos vedimui… kaip bus, taip ir turi būti.

Per tuos penkis metus užaugo vaikai, visa grupė turbo savanorių vadovų, išbandėm begalę dalykų ir dešimtis  kartų įsitikinau, kad šitą reiškinį – Amatų stovyklą kažkas labai stipriai palaiko iš viršaus. Per kelis metus Amatų stovykla užsipildė maksimaliai, kasmet turėjau laukiančių įą sąrašą. Šiaip gyvenime labai užimti ir dirbantys vadovai savo metus planuodavo taip, kad galėtų savaitę savanoriauti Amatų stovykloje. Metai iš metų. Dėl tos būsenos, kurią patiri, kai atiduodi visą save kitiems ir psisipildai iš naujo. Prisipildai kita kokybe.

Manęs daugybę kartų prašė priimti ir kitus vaikus, ne tik draugų ar giminių, bet aš labai bijojau neįtikti. Todėl priimti sprendimą organizuoti keturias pamainas niekuomet nebūčiau priėmusi, jeigu ne vienas žmogus, kuris tarsi paėmė ir pravedė mane už rankos į kitą išmatavimą: susitarė su sodybos šeimininke, mano kaimyne, dėl keturių pamainų, kažkaip labai stipriai mane palaikė ir skatino, dalyvavo stovyklų programos kūrime. Turėjom tas stovyklas drauge ir organizuoti, bet taip susiklostė, kad mūsų keliai su juo išsiskyrė, o aš taip ir likau su ketinimu daryti keturias pamainas, su susitarimu su kaimyne dėl keturių savaičių per vasarą sodybos nuomos…

Na, tokia ilga priešistorė, nes dažnai matant rezultatą, atrodo, kad kitam kažkaip lengvai viskas einasi, tik pirštais spragtelt užtenka. Tai ne, Gervinių stovyklos pasidarė įdėjus labai daug įdirbio, pasimokius iš klaidų, nuolat bandant ant savo pačios vaikų kas tinka, o kas ne, išklausant negailestingą jų kritiką, naktimis ilguose susirinkimuose kankinant vadovus, t.y. auginant komandą…

Ir štai, esu po pirmos „komercinės“ Gervinių stovyklos pamainos. Mergaičių stovyklos, kurioje tepažinojau kelias mergaites ar jų tėvus. Buvau pasiruošus arti su vadovais ir naujais vaikais, po stovyklos gulėti negyva mažiausiai tris dienas, pralėkti finansiškai, nes gi pirmi metai ir darau gerą investiciją ateičiai ir nėra čia ko norėti pirmais metais… Buvau pasiruošus, nes turiu patirtį, kaip jaučiausi po kiekvienos Amatų stovyklos.

Ir pasakysiu jums štai ką – taip lengva ir paprasta dar nebuvo nei vienoje mano organizuotoje stovykloje. Vis bandau suprasti kame čia fintas, kodėl taip. Įvardiju kelis faktorius ir pirmiausia tai KOMANDA. Rinkau savanores, turėjau jų dešimt, nieko nebijojau, nes su tokiu kiekiu gali bet kokią problemą išpręsti. Paskutinėm dienom prieš stovyklą jos po dvi kasdien nubirdavo ir liko lygiai trys! Lyg ir plaukus norėjau rautis, bet giliai kvėpavau ir kalbėjausi su viršum… taigi tūkstantį kartų sakiau, kad stovyklas palieku Dievo valiai, tai matyt taip reikia. Paskutinę dieną prie sienos, t.y. savanoriauti, prikaliau savo puseserę, kuri atvažiavo iš Austrijos į Lietuvą atostogauti ir gavosi maža, darni, penkių moterų komanda be absoliučiai jokio balasto. Nei su viena nereikėjo per naktis kalbėtis dėl jos psichologinių barjerų ar blokų, nes visos buvo puikios, lengvos, patyrę, dvi jau ne kartą mano stovyklose savanoriavę. Ir supratau, kad ir vėl mane viršuje pasaugojo nuo bereikalingo energijos švaistymo – atkratė visą balastą.

Antras dalykas, kuris suveikė – tai pasirinkta tema organizuoti tik mergaičių stovyklą. Buvo lengva ir paprasta plaukti su jomis drauge, nebuvo prieš ką maivytis, stengts patikti. Gėrių gėris tokia patirtis. Lengva ir paprasta atsiverti ir tiesiog būti. Kaip mums ten buvo rašiau kiekvieną dieną savo FB postuose. Sudėjau juos žemiau…

Suveikė ir tai, kad pagaliau stovykloje atsirado tinkama virėja ir negirdėjau visuotinio pasipriešinimo maistui, kurį girdėjau kasmet… nors čia gali būti ir mano pačios vaikų suformuota įtampa, nes toks juokelis net sklandė ankstesnėse Amatų stovyklose: „Stovykloje yra virš keturiasdešimt vaikų ir keturi iš jų nieko nevalgo arba valgydami raukosi. Visi jie Birutės.“ Tai patikrinsim ketvirtoje pamainoje ant mano vaikų tą nuostabų maistą, kurį ruošė Ramūnė. Paprasta virėja gamino dieviško skanumo naminį maistą be mėsos ir cukraus. Mes tiek daug valgėm, kad teko užduoti ne tik sau, bet ir Ramūnei klausimą: „Gal tu čia kokių gliukomatų pridėjai?” Tačiau vėliau supratau, kad Ramūnės gaminamas maistas į kurį ji pridėjo savo „burtus“ , t.y. daug meilės, gerumo, švelnumo, atvirumo ir mums visoms suteikė savotišką saugumo jausmą. Kaip pas mamą, kaip namie. Labai geras buvo pačios Ramūnės sprendimas neduoti cukraus. Pasigedo jo tik viena stovyklautoja, nueidavo į virtuvę ir susipildavo savo tris šaukštelius į arbatos puodelį, o visoms kitoms prireikė tik paskutinę dieną, kai laisvai padėjom ant stalo.

Žinoma, labai svarbi ir stovyklos vieta. „Gervių take“ žinom kiekvieną kampą, mokam išnaudoti erdves, esam ten jau tiek primeditavę, kad ir pati erdvė palaikė. O dar sodybos šeimininkė Virginija vaikščiojo aplink, „būrė“, meldėsi ir mus saugojo.

Dar labai svarbu vaikų skaičius. Tikrai geriau dirbti su trisdešimt motyvuotų, norinčių, nei su keturiasdešimt penkiais, kuriems nuolat nori įtikti, kad būtų smagu ir jie vėl norėtų atvažiuoti. Tai po šios mergaičių stovyklos renkuose kokybę, o ne kiekybę. Trisdešimt yra pats tas, kiek reikia, kad atsipirktų stovykla ir būtų lengva dirbti.

Visi išvardinti dalykai prisidėjo prie to, kad Mergaičių stovykloje jau pirmą dieną susiformavo atvira, saugi, aiški, kupina meilės ir supratimo erdvė, kurioje lengva atverti širdį ir būti savimi, būti be kaukės ir namuose naudojamų manipuliacijų… Visą savaitę mes stebėjome neįtikėtiną reiškinį, tarsi Dievo dovaną – vaikų atsivėrimą. Tų, kurie sukaustyti, kompleksuoti, užblokuoti… Ir lengvą buvimą tų, kurios ir šiaip gyvenime yra atsipalaidavę, tėvai joms suteikia galimybę būti pačioms savimi. Jos gavo kitas pamokas. Išgirdo skaudžias kitų mergaičių istorijas, matė jų atsivėrimą. Trys iš jų – globojamos arba įvaikintos, dvi po vėžio išgydymo, viena su celebriniu paralyžium, kelios stipriai užblokuotos psichologiškai. Į stovyklą, kuri absoliučiai nepritaikyta neįgaliems, o aš pati neturiu jokios patirties tokiam darbui, pati pasirinkau praplėsti savo ribas ir priėmiau mergaitę su celebriniu paralyžium.  Padariau tai vėl dėl to pačio vedimo iš viršaus ir tikėjimo, kad visos stovyklos yra Dievo valioje. Ta mergaitė Urtė taip įsipaišė į mūsų kolektyvą, kad aš net neįsivaizduoju stovyklos be jos. Pamokos, pamokos, pamokos. Man, vadovėms ir visoms mergaitėms.

Keistas reiškinys, kurį patyrėm visos vadovės, buvo susitikimas su įprastu pasauliu pasibaigus stovyklai – kai pradėjo važiuoti tėvai, buvo jausmas, kad sodyboje sukasi kažkokie energetiniai sūkuriai, kyla ir leidžiasi bangos. Vienu metu norėjosi ir verkti, ir juoktis, pasislėpti, pabėgti. Pati atsisėdau vesti paskutinį, atsisveikinimo ir padėkų ratą ir jaučiau kaip nusišneku…  Mes visos buvom dar tokios pažeidžiamos, tarsi išėję į kitą erdvę, su savo patirtim, juokeliais, nusišnekėjimais,  apsikabinimais, burtais, taikos kūrimu, maisto laiminimu, gamtos stichijoms, kad iš šono turbūt atrodėm kaip iš kosmoso. Viena mama labai teisingai pavadino visą šitą reiškinį: „Suraganėjusių tetučių smegenų plovykla.“ Tik vėliau supratau, kad to susirinkimo tikrai reikia, net jeigu aš ir nusišnekėsiu – turiu saugiai priparkuoti vaikus tėvams, parvesti juos iš ten, kur buvau išsivedus.

Tuomet atėjo dar viena nepatirta banga. Tėvų dėkingumas ir dovanos. Jie tikrai vežė mums dovanas, davė man maišiukus su saldainiais, šokoladais, siuvenyrais, vilnoniais tapkiukais, specialiai man veltais… Nieko panašaus neišgyvenau nei po vienos Amatų stovyklos. Taip ir apsikeitėm dėkingumu. Aš iki žemės lenkiuosi ir iki dangaus esu dėkinga, kad jie patikėjo man savo mergaites, o jie man už tai, kad aš pasiėmiau jas į kelionę ir truputį pasivedžiau širdies keliu.

Iš anksto žinojau, kad ne visi tėvai norės glebėsčiuotis, kalbėtis, klausti… kai kurie jų net nedrįso prieiti ir atsisveikinti, tik pasiėmė mergaites ir išvažiavo. Žinau, daugiau neatvažiuos, bet iš anksto buvau sau pasakiusi, kad neprivalau visiems patikti, jie neprivalo sutikti su manim.

Visą savaitę stovykloje, o ir dabar, mane lydi jausmas, kad tikrai esu ten, kur turiu būti, darau tai, ką turiu daryti. Gaunu didžiulį, neišpasakytai stiprų palaikymo srautą iš viršaus, kuris sprendžia visas situacijas, atsiunčia pagabininkus, o man sako: „Tu tik dirbk savo darbą, mes viskuo pasirūpinsim.“  Tai aš ir dirbsiu tą darbą taip kaip sugebu geriausiai. Laukia dar trys pamainos šią vasarą. Jeigu po kiekvienos iš jų bus toks jausmas, kaip dabar tai aš tikrai gyvenu rojuje…

Ar man nebuvo energetinio, depresinio nuopolio, iškrovos? O taip, buvo! Sekmadienį, kai visi išsiskirstė ir aš likau savo lietuviškuose namuose, Trakų rajone laukti lėktuvo, į kurį turėjau išvažiuoti paryčiais, užėjo toks žliumbimas ir skausmas, kad norėjosi sienom lipti… bet ir vėl bar bar į dureles ir pagalba – kaimynė kokias dvi valandas klausėsi mano abejonių, savigraužos, kaltės prisipažinimų, rinkom, rankiojom, vedė, kalbėjo, aiškino ir išvedė. Kaimynė mane išlydėjo su žodžiais: “Daugiau melskis ir prašyk, kad palengvintų, kad nebūtų taip sunku.” Nu kodėl KODĖL mes pamirštam savo ryšį su viršum tą tamsią akimirką???

Važiavau į lėktuvą rami ir susitaikius. Parskridau duoti savo pačios vaikams. Vakar visą dieną tarsi sklendžiau… dar vis sklendžiau metrą virš žemės ir klausiau savęs, kas mane daro labiausiai laimingą. Esu laimingiausia tada kai dalinuosi. Kai atiduodu visą save be jokio išskaičiavimo, kai tarnauju kitiems be tikslo gauti atlygį, kai atveriu savo širdį ir einu pasitikti kitos atvertos širdies, kai rūpinuosi kitu ir patiriu tą begalinį rūpestį manim. Dėkoju Dievui už galimybę visa tai patirti. Ir iš visos širdies linkiu kiekvienam nors kartą tai patirti. To negalima nusipirkti už jokius pinigus, tai duodama tik tada, kai atsiveri visu savo šimtu procentų. Mano kasdienoje tiek daug dieviškumo ir meilės, kad sklendžiu…

Kasdieniai užrašai apie Mergaičių stovyklą:

Pirmoji diena. Savaitė prasidėjo taip: su malda, angelų pagalba, mankšta, rankdarbiais, hula šokiais, instrumentais, nuostabiom bendražygėm, šį kartą mergaičių stovyklos vadovėm, ir dieviško gerumo 28 mergaitėm.. . 35 moteriškos esybės susirinko savaitei būti, burti, mokytis, sūkuriuoti, dalintis… tik pirma diena, pirmas rytas drauge, o jau kalbu maldelę: „Dieve, 🙏ačiū už galimybę prisiliesti, būti, kurti drauge su šiom nuostabiom sielom. Ačiū iki begalybės už tokius įvykius mano gyvenime, ačiū, kad esu palaiminta💜🙏.”

Jeigu pirmą dieną jaučiu euforiją ir absoliučią laimę tai po stovyklos, šeštadienį turbūt nebepaeisiu iš laimės… Gal skrisiu?

Gervinių mergaičių stovyklą, I pamainą, skelbiu atidarytą! 💜🙏💚

Dievo palaimos šią savaitę ir jums 🙏💜

Antroji diena. Dvi versijos. Konservatyvioji. Na, ta, kuri skirta normaliems žmonėms.

Antroji Gervinių mergaičių stovyklos diena baigėsi.

Keistas jausmas, lyg tai mes būtume drauge kokią savaitę. Šiandien rytas prasidėjo mankšta, po to vyko hula šokių pamoka, dvejos dirbtuvės: darėm Svajonių gaudykles ir lėlytes, daug kalbėjomės apie vyrų ir moterų skirtumus, maudėmės ne tik prūde, bet ir liūtyje… pusnuogės arba su visais rūbais, taškėmės po balas… vėl kalbėjom apie tai kas mus daro nelaimingas ( prirašėm 13 punktų) ir laimingas (ties 25 baigėm, nes dar būtume rašę ir rašę). Vakare pradėjom žaisti Širdelių žaidimą – vienos kitoms rašėm komplimentų širdeles, o dieną užbaigėm Taikos kūrimu savyje ir jos dalinimusi su kitais – nuoširdžiausiais apkabinimais…

Visokių bajerių daug, juokų, maistas labai skanus, daug daug meilės ir mergaitiško krizenimo… rytoj iš naujo mokysimės nieko neveikt…

Visoms mergaitėms tikrai viskas gerai. Vadovėms irgi.

II versija. Tiems, kuriems stogai nurauti… Sakiau šituo pasidalinsiu tik po stovyklos, kad tėvai nepultų vaikų iš stovyklos namo vežti… Mano vaikai daug kartų maudėsi balose ir turškėsi purve. Man pačiai smagu į kokią balą įšokti. Ir šiandien, kai prasidėjo liūtis, po tokios dušnybės tvankybės, mergaitės puolė į lietų, balas… pusnuogės ar su visais rūbais. Stebėjau jas, o viduje pačiai kažkas sukirbėjo: „O ką, jeigu ir aš?” dirstelėjau į kitą vadovę, mintimis supratom viena kitą ir pasileidom į liūtį… koks gyvenimo gerumas taip va beprotiškai su rūbais turkštis balose per liūtį!

III oji Gervinių stovykos mergaičių pamainos diena.

Iškylos diena. Anksti ryte važiavom ieškoti kito maršruto dienos žygiui, nes jaučiau, kad susirinkusios neįveiks nei 12, nei 8 kilometrų. Ėjom 2 iki Trakežerio ir atgal. Ir tai buvo kai kam didelis iššūkis. Dieną praleidom prie ežero.

Mergaitėms vyksta stiprūs atsivėrimo, savęs pažinimo ir priėmimo procesai. Vadovėms irgi. Energijos tiek daug, kad akyse raibsta. Kartais ji sproginėja fontanais, trykšta kriokliais, o pas kai kurias ta energija dar vis uždaryta viduje ir atrodo kaip tiksinčios bombos. Sproginėja. Mes visos sprendžiam savo klausimus…

Mane asmeniškai kabina tėvų tema. Jų skambučiai ir nerimas, baimės trukdo vaikams. Vakar gavau net priekaištų, kad mano tel ne ryšy ir man neina prisiskambinti… o mes miške juk, gal kartais tikrai ne ryšyje.

Todėl siunčiu tėvams meilės ir ramybės, o ir suprantu juos puikiai… man irgi būtų neramu palikus pirmą kartą savo dukrą kažkokioj stovykloj…

Mergaitės pačios jaučia ir pastebi, kad tie skambučiai ir pokalbiai daug ką trikdo. Juokauja, net traukia savo tėvus per dantį. Vakar viena mergaitė paprašė mamai parašyti: „man viskas gerai, įsivėriau auskarą į bambą, išsimušiau priekinius dantis, todėl negaliu kalbėti, nuolat verkiu, nes nenoriu namo.” čia buvo jos manifestas kontroliuojančiai mamai… tokia žinutė. Aš parašiau, žinoma. Mama suprato bajerį, bet vis tiek paskambino…

Taip, kartais jos verkia ir mes būnam apsikabinę, taip, kai kurios liūdi ir sako, kad skauda pilvą, o po kelių minučių vėl bėga ir juokiasi. Joms tikrai sproginėja saugikliai. Mes turim visokių stebuklingų lašiukų, „vaistukų” ir burtų, kurie padeda mokytis tvarkytis pačiom su savimi…

Nuo vakar pilna stovykla karalienių: Ramybės karalienė Barbora, Sveikatos karalienė Urtė, Tiesos karalienė Eslanda, Triukšmo karalienė Iveta… tėvai, kurių vaikų vardus išvardinau, žino, kad čia viskas atvirkščiai… mes giliam, stipriam procese. Dar tik dvi dienos praėjo, o čia vyksta stebuklai.

Eidamos nuo ežero rinko gėles vainikams. Tik nespėjom jau vakar nupint.

Grįžę iš žygio darėm „Savo erdves”. Tai laikas ir vieta, kai tu sukuri savo ir veiki, kas patinka. Oje, kokie perlai atsiskleidė! Masažo kabinetas, pagulėjimo vieta, skaitykla, šokių studija ir t.t. pačios nustebom, kaip puikiai ir noriai pavyko, visos nusprendėm pratęsti, nes labai fainai…

Dieną užbaigėm Širdelių žaidimu, tik šįkart pačios drąsiausios galėjo garsiai pasakyti kam ir už ką įteikia širdelę. Patikėkit, vadovės ir aš sėdėjom ir verkėm. Kaip giliai ir iš gamtos yra duota moterims palaikyti vienai kitas, o ne konkuruoti!

Ši stovykla yra dieviška ir man didžiulė garbė ir dovana būti tokiam procese.

Siunčiam visiems meilės ir šviesos…

IV- ioji Gervinių mergaičių stovyklos diena.

Tiek daug visko buvo, kad sunku žodžiais apibūdinti. Jau ne kartą esu patyrusi, kad laikas vaikų stovyklose yra kitoks, nei įprastos 24 val. per parą. Ir esu pagavusi tokią lengvą levitacinę būseną… levituoju laike su dar 34 sielom. Per dieną nutinka savaitė, o per akimirką gali viskas pasikeisti kardinaliai…

Vėlinam dienos pradžią, pusryčius, užsiėmimus… visos pavargę, kai kas iš nuovargio pradeda isterikuoti. Nuo ryto kalbam apie moteriškas isterijas, ką su jom daryti… šiandien vėl šokom hulą su Aurelija, vyko interaktyvi paskaita – spektaklis „Ciklo šou” su Rima, Agnė mokė aliejuoti plaukus ir pynė kasas, Gintarė pynė vainikus, aš vedžiau fėjų lazdelių dirbtuves, Lijana visoms rinko uogas miške… tada dar ir vėl – maudynės, pokalbiai, naujos draugystės, daug daug juoko, širdelių žaidimas (garsiai kitas pagirti jau gali visos. Yes!) Ir begalė skanaus maisto… ir apsikabinimų šiandien buvo daug daug daug! Kur ėjau ten buvau apkabinta…

O jau tų paslapčių paslaptėlių… BBC, BBVV, BBBB… turim savo kodus… iš juoko mirtumet, jeigu isgirstumėr istoriją apie BBVV mes visą vakarą juokėmės…

Visoms mergaitėms, net jeigu nematot savosios nuotraukose, viskas gerai.

Po dar vieno tėvų skambučio ir ištikusios isterijos (nu gi isterijų diena) visos susitarėm dėl naujos taisyklės – su tėvais kalbėsimės šeštadienį, kai atvažiuos pasiimti…

O man pamoka – kitose pamainose tokią taisyklę įvesiu iš karto.

Tikrai kaifuoju nuo savo komandos. Ačiū Ingai, Gintarei, Lijanai, Agnei, Ramūnei, Virginijai… su jomis kalnus galėčiau nuversti…

V oji diena Gervinių mergaičių stovykloje.

Naktį po Vasarvidžio nakties programos tvirtai buvau nusprendus kitiems metams apie stovyklas parašyti taip:

„Tai ne šiaip sau vaikų stovykla, kurion priduodat savo mylimus vaikelius savaitei, kad jie pažaistų žaidimų su kamuoliu, pabėgiotų ar su draugais pažaistų kortom, tai stiprus sąmoningumo retritas, kurio metu aš „plaunu smegenis” apie Visatos dėsnius, Gamtos stichijas, krapštau iš jūsų vaikų baimes, blokus, kalbu apie tai, kad supykus, reikia eiti astiprašyti pačiam, kad norint susirasti draugų, reikia ne verkti, kad visi kažkokie ne tokie ir niekas nedraugauja, o pirmiausia pasižiūrėti į veidrodį. Pasakoju apie kiekvieno iš mūsų dieviškumą, ryšį su Aukščiausiu, galias, net mokau burti, laiminu maistą. Plius, visko ne vynioju į vatą ir sakau tai vaikams šviesiai tiesiai. Per naktinius vadovų susirinkimus kalbam apie kiekvienam vaikui tėvų uždėtą kontrolę, suformuotus kompleksus, įvarytas baimes, sprendžiam, kaip kiekvieną vaiką „atrakinti”, išlaisvinti jo galias, emocijas ir atverti jų širdis. Jeigu nenorit, kad mes truputį perdarytume jūsų išgąsdintus, užparintus, sergančius, kompleksuotus vaikus, tai jų nevežkit, nes kaip ant delno matosi visos tėvų padarytos ir kasdien daromos nesąmonės jūsų vaikų elgesyje, matosi, kaip vaikams trukdo gyventi neteisingas auklėjimas.

Visi vaikai yra DIEVIŠKI ir kartais yra tikrai žiauru stebėti jų klykiančias ir dusinamas sielas… jeigu išdrįsit manęs paklausti, papasakosiu apie kiekvieną vaiką ir ką jūs jam padarėt.”

Jeigu toks stovyklos aprašymas neišgąsdins, tai susirinks tikrai tie, kurie ieško pagalbos ir man nėra baisu atrodyti negražiai kalbant tiesą. Ji kai kam bus skausminga. Trečdalis stovyklon susirinkusių mergaičių serga. Ne tik stipriom fizinėm ligom, bet ir turi psichologinių problemų, kur skambinčiau pavojaus varpais. Visose jose matau begalinę meilę ir užblokuotą dieviškumą, todėl jau vakar per Širdelių žaidimą visos vadovės žliumbėm, kad ocho cho… kokios nuostabios atsivėrę mergaičių sielos! Kaip gera vienoje vietoje matyti tiek daug meilės, atjautos viena kitai, draugiškumo, taikos ir ramybės… kaip gaila, kad liko tik viena diena… kaip gaila išsiskristyti.

Na, tik nesigąsdinkit, didžioji dalis mergaičių tikrai tinkamai auklėjamos, laisvos, laimingos ir paprastos.

Ką veikėm visą dieną? Aišku, kad valgėm! DAUG ir labai skaniai.

Šokom hulą, pynėm vainikus, ruošėmės ypatingai nakčiai, miegojom „pietų miegą”, tai yra vyko Gongų maudynės. Naktį vyko naktinė programa, kurioje išlindo tiek daug baimių, kad uijjj…. pati gamta patalkino pamatyti dar daugiau vaikuose ir savyje. Dėkojom keturioms stichijom, ugnyje deginom sąvybes, kurių norėtume atsikratyti, meldėmės orui ir vėjui, braidėm naktį prude ir plukdėm vainikus, kūrėm padėką Žemei – maisto mandalą.

Tik lauže bulves kepti nespėjom, nes patys žinot, vėtra ir lietus sutrukdė… pas mus medžiai nevirto, bet lijo stipriai.

Šiandien dėkokim Žemei:

Mūsų Žemė mus maitina,

Savo vaisius mums dalina.

Augalai, gyvūnai, žmonės…

Visa tai – gamtos malonės.

Padėkosime žemelei

Už jos rūpestį ir meilę.

Mes sudėsim Tau paveikslą –

Dieve, laimink šitą veiksmą.

Sukūrė vadovė Inga F.

VI-oji Gervinių mergaičių stovyklos diena.

Vėluoju su įrašu, bet parašysiu ir užbaigsiu procesą, kuris buvo tikrai dieviško plano dalis.

Tai, ką mačiau ir patyriau paskutinį vakarą stovykloje, neaprašoma jokiais žodžiais… kai matai visose mergaitėse kosminį srautą, atvertus talentus, begalę meilės, viena kitos palaikymo. Mes verkėm, juokėmės, plojom, klykėm, kūnas ėjo pagaugais… kai ta, kuri sukaustyta kaip medinė, šiaip gyvenime visų atstumta autsaiderė, stato ir šoka solo šokį.. vieną, antrą; kaip ta, kuri absoliučiai nepasitiki savim, veda renginį, o ta, kuri turi karate diržą dainuoja ir šoka lyrišką dainą… kaip jos dainioja solo, šoka grupėmis, stato choreografines kompozicijas, pačios iš savęs ir varo viso vakaro programą…

Tai šeštoji mano organizuota stovykla ir nei vienoj nebuvo TOKIO!!! Talentų šou… net viena vadovė per tiek metų dar niekada nešoko savo solo… mes nusprendėm, kad čia dėl to, jog nėra berniukų ir vyrų… tada lengviau būti savimi, nėra prieš ką maivytis ir nėra kam stengtis patikti… tada lengviau būti atvira ir nuoširdžia, daryti kas šauna į galvą…

Didžiausi stebuklai įvyko su tom mergaitėm, kurios šiaip gyvenime yra stumiamos, ignoruojamos, patyrę smurtą ar patyčias, nepasitikinčios savim… Dėkojau ir dėkojau Dievui, kad man suteikta didžiulė laimė tą atsivėrimą pamatyti. Tai tikrai stebuklas!

VII – osios dienos rytą atidaviau mergaites tėvams… vėl išgyvenom daug įvairių jausmų. Mes tokios atviros, pažeidžiamos sutikom atėjusį kasdienį pasaulį… kai kurie tėvai

išsigandę mano riebaus posto apie V dieną, susirūpinę suraganėjusių tetučių smegenų plovykla, bet gal tik pora nėrė iš stovyklos net neatsisveikinę, turbūt iš baimės, nes dabar ir aš žinau visas jų paslaptis… o visi kiti pasiėmė mergaites su dideliu dėkingumu ir visą dieną man rašo padėkas. Kai kurie sako, kad net neįsivaizdavo KOKIA čia stovykla ir ką mes čia darom. Taip, Gervinių stovyklose mes stengiamės rasti raktą į kiekvieno vaiko nuostabią širdį ir jam pačiam parodyti koks nuostabus ir dieviškas sutvėrimas jis yra, kiek daug jis gali.

Tai ačiū visiems, kad leidot prisiliesti prie savo vaikų nuostabių sielų…

O aš sėdžiu savo namelio terasoje su išsipildžiusia dar viena svajone – gavau dovanų Eglė Vaitkevičienė veltus tapukus, todėl mano kojos yra šiltai, širdis kupina meilės, o sieloj ramybė… tikrai žinau, kad darau tai, ką ir turiu daryti ir esu ten, kur ir turiu būti.

Norit sau dovanų? Duokit mums savo vaikus savaitėlei – dar yra vietų II ir III pamainose.

Daugiau info www.jakucionyte.lt/stovyklos

 

 

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.