Kurkime Sikorskių šeimos palaikymo ir paramos fondą

Šiandien noriu atiduoti vieną savo seną skolą – kažkada vasaros gale daviau pažadą ir jo neištesėjau. Žinau, užtruko, kiek per ilgai, bet labai stengsiuosi padaryti taip, kad mano pažadas būtų įvykdytas su kaupu.

Tačiau prieš pradėdama pasakoti istoriją labai noriu paprašyti jautrumo, supratimo ir švelnumo. Istorija liečia daug žmonių, daug vaikų,  todėl labai norisi bandant padaryti gerą darbą nepadaryti meškos paslaugos – kas nors pradės komentuoti nesąmones, drabstytis purvais. Tegul kiekvieną, skaitantį šį tekstą, paliečia Angelo sparnas, tepaglosto širdį, nuramina ir sustiprina tikėjimą gerumu, atjauta, noru pasidalinti.

Rugpjūčiui einant į pabaigą pirmą kartą aplankiau Švenčionėlių rajone gyvenančią Sikorskių šeimyną. Apie nuostabią šios šeimos Mamą Vaivą žinojau jau anksčiau, buvau ją sutikus ir ne kartą minėjau savo tinklaraštyje. Taip pat seku ir skaitau tai, ką ji rašo apie savo šeimos gyvenimą, nes rašo puikiai!

Kiekvienos šeimos, globojančios vaikus, istorija mane kaskart pravirkdo, nes man tai pati didžiausia žmogaus misija gyvenime – užauginti kažkieno kito pagimdytą vaiką. Sikorskių istorija yra neeilinė, nes jie tokių vaikų nuo 3 iki 10 metų augina devynis!!!

Mūsų pokalbis su Vaiva buvo labai atviras ir jautrus. Puikiai supratau, kad didžiulės šeimos Mama yra pavargus ne tik dėl to, kad devynių mažamečių vaikų kasdienė priežiūra reikalauja arkliškų fizinių ir moralinių pastangų, psichinio ir emocinio stabilumo ir organizuotumo. Tie vaikai nėra eiliniai, jie turi daugiau psichologinių, emocinių, sveikatos sutrikimų, yra labiau traumuoti ir jiems labai reikia energingų, pozityviai nusiteikusių, gyvenimą mylinčių tėvų. Ypač Mamos.

Tačiau kaip čia džiaugsies gyvenimo pilnatve, jeigu iki galo nesutvarkyta buitis – prie namo įkaltame į žemę vamzdyje paviršinio  vandens pakanka dviem vaikams išsimaudyti, o Sikorskiams  į lovą per kiaurą stogą per lietų laša vanduo.

Man, daugiau nei pusę gyvenimo kažką organizuojančiai, visos situacijos yra išprendžiamos. Tereikia jas gerai suorganizuoti. Nesileisiu į ilgus išvedžiojimus ir detales, tačiau susitikimo metu visaip kaip bandžiau išklausti Vaivos, kokia pagalba jai, kaip Moteriai, Mamai, būtų pati reikalingiausia, kas palengvintų labiausiai jų gyvenimą. Apsvarstėm daug visokių variantų, nes aš gi galiu gauti, paprašyti ir koncertų, ir masažų, ir psichologo konsultacijų, kurių, pasirodo, Švenčionėliuos negausi. Tačiau vis atsimušdavom į sieną, nes Vaiva labai nenori išvažinėti ilgam laikui iš namų, nes vaikai bus nesužiūrėti. Tada siūliau jai savanorius, drauges, kurios vis tiek galėtų perimti jos buities naštą ir Vaiva su vyru galėtų kur nors pailsėti. Gal Druskininkuose, gal Birštone. Bet ne, netinka – savanoriams nėra kur gyventi, o visų vaikų priežiūrai perimti reiktų mažiausiai trijų žmonių.

Klausantis Vaivos ėmė didelis pyktis ant mūsų socialinės sistemos. Negalima taip palikti vienų globėjų su tokiu pulku vaikų. Juos nors kartais turi kažkas pakeisti ir leisti prasivėdinti galvas, leisti atsipūsti. O ką jau kalbėti, kad globėjai gali susirgti, pavargti ar tiesiog depresuoti? Kur jiems kreiptis pagalbos? Tačiau niekam nepaslaptis, kad Lietuvos socialinės darbuotojos dažniausiai ateina ne padėti, o patikrinti šaldytuvo turinį.

Daug kas čia man gali mestelti, kad jeigu sunku, tai nereikėjo tiek vaikų globai imti. Dešimtis kartų esu girdėjus šitą nesąmonę savo adresu. “Nereikėjo tiek gimdyti, jeigu dabar išlaikyti negali”. Vaje, jeigu kiekvienas iš mūsų žinotume, kur krisim, tai pasidėtume pagalvę. Gal tuos vaikus atgal susikišti, kai per sunku pasidaro?

„Žmonės tikrai mums padeda. Jų pagalba ir stumiamės į priekį. Per du metus padarėme tikrai nemažai- įsirengėme šildymo sistemą, nusipirkome pečių, dar vieną gavome dovanų, pasikeitėme 28 langus, beveik įrengėme dar vieną kambarį ir WC vaikams. Bėda, kad taupydami, tai darysim labai ilgai, o paaskolų šeimynoms duoti griežtai draudžiama…

Taip kaip mes, gyvena dar 55 šeimynos Lietuvoje.( Tos tikrosios, kuriose yra mama ir tėtis, o ne ateinantys darbuotojai, kaip globos namuose…Kurios irgi kažkodėl vadinasi šeimynomis…) Joms visoms reikia pagalbos, o labiausiai palaikymo, geranoriško požiūrio…” – labai nuoširdžiai pasakoja Mama Vaiva.

Kalbant su Vaiva man gimė idėja, kad vietoj kovos su blogai veikiančia socialine Sistema, turime savo energiją nukreipti kitur, t.y. sukurti kitą sistemą. Šiuo atveju, šeimos, globojančios vaikus, palaikymo sistemą. Tegul tai bus kol kas tik vienos, Sikorskių šeimos palaikymo projektas, bet aš noriu tokią sistemą sukurti.

Grįžusi iš Vaivos buvau labai susijaudinusi dėl to, kad prisimatavus jos kailį, oi kaip man nebuvo saldu. Labai norėjau ją palaikyti. Kaip moteris moterį. Keliems savo draugams papasakojau apie Sikorskių šeimyną ir visi jie manęs klausė: “Sakyk, ką reikia daryti. Padėsim. Net nesam girdėję apie tokią situaciją” Todėl tikiu, kad mes galime kažkaip imti ir visi drauge pagloboti Sikorskių šeimyną.

Susitikimo metu mudvi susitarėm, kad Vaiva gerai pagalvos nuo ko reikėtų pradėti, ko jiems labiausiai reikia. Net jeigu reikia suręsti molinį namą kiemo pakraštyje savanoriams gyventi, tai irgi galima suorganizuoti.

Po kelių dienų gavau iš jos žinutę:

“Labiausiai man trūksta poilsio – vedu derybas su drauge, kuri galėtų padėt, jai reiktų mokėt normalų atlygį, kad su 9 liktų…
2.Vandens gręžinys – pateikėm projektą dviem savivaldybėm – laukiam jų atsakymo, gal prisidės. Su valymo įrenginiu  gręžinys 19 tūkst. Suma gal didelė, nes savivaldubė visada duoda tik dalį.

3.Stogas- l.brangu.

Ir viskas! Tik tiek”

Kad Vaiva galėtų pasakyti, kiek reikia stogui, jam reikia projekto. Projektą nemokamai daro Švenčionių rajono architektė, bet daro jau seniai… Žodžiu, pasaka be galo. Bet bandykim tuos galus kažkaip atrankioti.

Sikorskiai ir patys labai daug kreipiasi, ieško paramos, tačiau kiekvienas iš mūsų žinot, ką reiškia nuolat prašyti. Todėl šį kartą aš prašau už juos.

Visų trijų punktų įgyvendimui reikia pinigų. Sikorskiai turi savo internetinę svetaivę, joje labai daug informacijos apie šeimą, galit paskaityti apie jų kasdeinį gyvenimą ir rūpesčius, pažiūrėti nuotraukas.

Ten taip pat surašyta dalykai, kurie jiems reikalingi. Sikorskių namas yra nuošalioje vietoje, aplinkui daug žemės, tačiau kieme tokiam pulkui vaikų testovi viena žaidimų aikštelė ir nėra nei vieno didelio medžio aplink. Laukai nearti puikiai vaikų erdvei įrengti, taip sakant. Pavasariui, vasarai reikės daug ko: stovyklų vaikams, savanorių šeimoje ir prie namų, medžių ir vaismedžių sodinukų, net agurkų ir pomidorų daigų į šilnamį.

Svetainėje yra nurodyta ir sąskaita, į kurią galima pervesti pinigus http://www.sikorskiuseimyna.lt/kas-mums-praverstu/

Gyvenantiems užsienyje – pinigus galima pervesti net per Paypal  sikorskiuseimyna@gmail.com

Bet yra dar keli dalykai, kuriuos gal galima padaryti dovanojant daiktais. Tai kol kas sąrašas toks:

  1. Vandens valymo įrenginys.
  2. Vandens gręžinys ir siublys
  3. Stogo konstrukcija.
  4. Stogo danga.
  5. Stogo keitimo darbai
  6. Savanoris, galintis ir norintis koordinuoti statybos, gęžinio gęžimo darbus. Būtų puiku, jeigu toks gyventų Švenčionėlių ir Švenčionių rajone.

Artėja Kalėdos. Stebuklų metas.  Gal pečius surėmę galėtume pramušti šitą didelį barjerą ir palengvinti Sikorskių šeimynos buitį? Darykim tą stebuklą drauge.

Jeigu turit galimybių prisidėti, rašykite tiesiai Vaivai el paštu sikorskiu.seimyna@gmail.com, +370 600 93683;

arba man birute.jakucionyte@gmail.com, tel.: +370 618 12181

P.S. Ir dar kartą prašymas. Būkime jautrūs, toleranciški ir supratingi.  Šeimų, kurios globoja vaikus padėtis Lietuvoje yra nepavydėtina, tačiau visi tyli, nes bet koks viešas pasisakymas yra apipilamas pamazgomis ir skundais. Žinau, kad viešindama Sikorskių istoriją gal būt pastatysiu juos dar kartą kaip taikinį skundams, apkalboms, žeminimui. Derindama tekstą su Mama Vaiva iš jos išgirdau: “Už savo viešumą ir kai kuriuos pasisakymus  turiu atkentėt… dėl to visos šeimynos gyvena tyliai.”

Tačiau tam, kad kažkas keistųsi reikia kalbėti viešai. Jeigu negaliu kol kas paimti ir globotį (kol kas) kažieno palikto vaikelio, tai galiu bent jau žodį užtartis už tas šeimas, kurios tai daro.

Visus labai nuoširdžiai kviečiu prisidėti. Iš anksto dėkoju iš visos širdies.