Gimimas ir mirtis. Paskutiniu metu tiek daug apie tai galvoju, jaučiu. Mirties tema vyniojasi ypač šių dienų išgyvenimų fone. Šiandien yra mano Tėvo mirties metinės. Pernai taip niekam ir nepasakiau garsiai apie tai. Niekam. Tik parašiau tekstą, kurį skelbiu šiemet, lygiai po metų.

Šiandien ir mano jaunėlio gimimas. Devyni metai.  Labai svarbi diena mano gyvenime, nes jo atėjimas viską pakeitė. Tą dieną irgi buvau labai labai arti ribos, kuri skiria gyvenimą nuo mirties. Tarsi vaikščiojau peilio ašmenimis. Ketvirta cezario operacija, mano hemoglobinas prieš operaciją 89, tuomet gydytojos žodžiai: „Tavo operacija buvo labai sudėtinga, kai prapjoviau viršutinius sluoksnius pamačiau per buvusius pjūvius taip įsitempusią gimdą, kad vaikas tarsi kiaurai matėsi, galėjo bet kurią akimirką viskas baigtis blogai.“

Bet aš išsikapsčiau. Sunkiai, bet išsikapsčiau. Ir tai nebuvo vienintelis kartas mano gyvenime kai buvau taip arti Mirties. Esu tarsi ją užuodus iš labai arti. Ir jos nebijau. Niekada nebijojau. Užaugau su kažkokiu gyvenimo beprasmybės suvokimu, tarsi palaidojus dalį savęs tomis akimirkomis kai išduoda patys mylimiausi, tie, į kuriuos turėjai remtis. Daugybę metų lukštenu tą savo beprasmybę, bandau ją išgydyti. Ir man labai gaila, kad šiandien esu tik toj vietoj, kai galiu pasakyti: „Kartais tėvams galima padėkoti tik už tai, kad per juos atėjai į šį gyvenimą.“ Tai va, ramiai įkvėpiu – iškvepiu ir dėkoju savo Tėvui, kad per jį atėjau. Dar jam dėkoju, kad išmokė dirbti arkliškai daug ir daryti viską iki galo maksimaliai gerai. Preciziškai. Daugiau kol kas nepasistūmėjau.

Praėjo metai po Tėvo mirties vis dar bandau pagauti save, kad vieną dieną vistiek pasigailėsiu nenuvažiavus į jo laidotuves, bet… kol kas ateina tik sakinys: „Buvo toks žmogus, vardu Antanas, per kurį aš atėjau.“

Kovo 21 diena visada man liks diena, kurioje maišysis Mirtis ir Gyvenimas, diena, per kurią norėsiu švęsti savo vaiko gimimą, bet taip pat tyliai prisiminsiu Mirtį ir savo Tėvą. Tegul ilsisi Amžinybėje.

2019 Kovo 21 d. parašytas tekstas

Ratas užsidaro. Šiandien gyvenau smagiam jaudulyje, nes ši diena labai svarbi mano gyvenime. Kovo 21 diena – mano mažėlio gimtadienis. Dar iš vakaro parašiau apie jį gražų postą, tačiau ryte niekaip negalėjau įkelti į  Feisbuką. Vis kartojau, kartojau. Klausiau savęs, koks čia ženklas. Gal nereikia dėti jo nuotraukų į FB? Bet gi labai noriu sau įsidėti, noriu su kitais pasidžiaugti… įkėliau. Dabar jau žinau, kas stabdė, žinau ir kodėl. Jeigu būčiau nuleidus rankas ir neįkėlus, tai būčiau jau niekada neįkėlus, nes po valandos sužinojau žinią, dėl kurios nebuvo nei ko girtis, nei kuo džiaugtis.

Tas postas su vaiko gimtadieniu gavosi kaip priedanga nuo to, kas vyko iš tikrųjų. Tai nutiko būtent šiandien. Per mano jaunėlio gimtadienį. Kad niekada nepamirščiau. Ratas užsidarė. Mirė tėvas. Kaip jaučiuosi? Keistai, nes širdyje jau seniai su juo atsisveikinau. Kai paskutinį kartą prieš pusmetį mačiau jį ir girdėjau, jis keikė mane triaukščiais keiksmažodžiais, spjaudėsi ir siuntė prakeiksmus. Tada išeidama iš sesės namų Vilniuje ir uždarydama duris paskui save, žinojau, kad tai ne pirmas, bet tikrai paskutinis kartas, kai aš girdžiu jo prakeiksmus savo adresu.

Žinau, kad paskutinius mėnesius, o ypač kelias paskutines savaites jis sunkiai bepakėlė savo buvimą ligoninėje. Kas norėjo galėjo ir spėjo atsisveikinti. Aš tikrai žinojau, kad nenoriu. Labai daug, tūkstančius kartų, daug metų apie tai galvojau. Visada buvau kaip koks jo dirgiklis, kuris viską darė ne taip kaip reikėjo: dirbau ne taip, gyvenau ne taip, namą remontavau ne taip, vaikus auginau ne taip, skyriausi ir emigravau ne taip, net giles rudenį sėjau ne taip. Jis tiek pyko ant manęs, kad paskutiniais metais jau nebevadino vardu. Buvau „JI“ arba „TA“, dažnai pridedant riebų epitetą iš „b“ ar „k“ raidės.

Galėčiau prirašyti siaubingų dalykų apie tai, ką jis kalbėjo ir kaip elgėsi, bet sako apie mirusius tik gerai arba nieko. Smalsuoliai vis dar galite paskaityti mano antrą knygą „Mano karūna nematoma“ – joje papasakojau vaikystės reikaliukus. Paskutiniais metais esu iš jo girdėjusi tiek šlikštynių, kad sunku protu suvokti tokį tėvo elgesį. Esu neįleista į kiemą, kai nuvažiavau su visais vaikais. Stovėdamas kieme, už  užvertų vartų spaudėsi ir garsiai keikdamas reguliavo: „Visi tegul užeina, o ta k*va tegul palaukia mašinoj!” Susikviečiau iš mašinos lipančius vaikus ir išvažiavau atgal 200 kilometrų. „K“ tai „k“… vadinasi, ir mano vaikai yra „k“ vaikai ir nėra ko su jais bendrauti. Buvo taip šlykštu važiuojant atgal, kad norėjau viską išvemti.

Po to karto su juo ilgai nekalbėjau, paskui pamažu pradėjau skambinti, tada jis man. Sutarėm, kad kitą kartą neišmes ir po metų vėl nuvažiavau. Bandė pilt savo juodulis, kaltinti mane savo sušiktu gyvenimu, bandė išprašyti iš manęs priisimti kaltę: „Vaikeli, pati kalta, kad taip mušiau. Nuimk nuo manęs tą naštą, kurią uždėjai parašius knygą. Pati kalta…“ Tačiau, po mano stipraus nusiteikimo tuoj pat išvažiuoti, susivaldė. Pabuvom pora valandų, tačiau lipant į mašiną vis tiek sugebėjom išsiskirti su trenksmais ir prakeiksmais. Gana! Atsisėdau prie vairo, suėmiau jį stipriai į rankas ir išvairavau iš kiemo, tarsi vairuočiau savo gyvenimą. Gana! Tas kartas buvo paskutinis kai aš lankiausi savo vaikystės namuose. Praeitą vasarą.

Tąkart vairuodama savo du šimtus kilometrų, su pilna mašina savo vaikų, suvokiau, kad tai nenormalu, kad GANA! Jis nebegali daugiau manęs nuodyti savo nuodais ir valytis į mane kojų vien dėl to, kad yra mano tėvas. Klausiau ir klausiau savęs ar tikrai tas, kuris prakeikė savo vaikus, skrepliuojasi besikeikdamas triaukščiais keiksmažodžiais tikrai nusipelnė pagarbos vien dėl to, kad tų vaikų aštuoni ir jis paseno? Ar tikrai kiekvienas senas vertas pagarbos?

Į šį klausimą vis dar bandau atsakyti. Žinau, kaip turėtų būti teoriškai. Visi man pasakys, kad nusipelno, bet aš turiu teisę jausti jausmus, kuriuos jaučiu, nepaisydama pačios pagrindinės varomosios/valdomosios taisyklės: O KĄ ŽMONĖS PASAKYS??? Žmonės sakys, kaip taip galima apie savo tėvą kalbėti, rašyti, viešinti? Žmonės pasakys, kaip taip galima jausti? Žmonės pasakys daug. Ne tik svetimi, bet ir patys artimiausi, savi. Po to paskutinio „išvarymo keiksmais“ tie patys artimiausi sukūrė man keršto planą – ŠITA beprotė niekaip negali patylėt ir vėl pripasakojo žurnalistams, kad ją tėvas prakeikė, reikia pagaliau vieną kartą su ja baigti. Kirto į jautriausią vietą – mano, kaip vienišos motinos,  auginančios keturis vaikus, nesaugumą. Tik planas nepaėjo, viskas liko senose, stabiliose vėžėse. Tada visus lojančius užblokavau. GANA! Kodėl kažkas gali mane keikti, pilti ant galvos, nuodyti, kalbėti šlikštynes, o aš negaliu apie tai net kalbėti? Ar tikrai pakankama priežastis mandagiai tylėti vien dėl to, kad jis mano tėvas? Nemanau.

Tada, per paskutinį “išvarymą” gavau ir baną dalyvauti jo laidotuvėse. Lyg jam būtų koks skirtumas sėdėsiu aš prie jo, jau mirusio, ar ne. Tas banas mane tarsi atleido nuo pareigos dalyvauti laidotuvėse ir man tikrai vienodai ta sušikta taisyklė “Ką žmonės pasakys?” Žinojau paskutinius pusę metų, kad į laidotuves nevažiuosiu. Niekam net nenoriu sakyti, kad jis mirė, nes man pradės reikšti užuojautą. O aš visai nesijaučiu taip, kad man tos užuojautos reiktų.

Mano brolis sako, kad nesusireikšminčiau – visus  aštuonis jis keikė ir šūdais pylė vienodai. Tačiau kiti gali kažkaip tuos kakučius nusipurtys ir atlikti paskutinę PAGARBOS TĖVUI pareigą, o aš negaliu. Man nerūpi ką žmonės pasakys.

Ir aš vis tiek susireikšminu ir sakau, kad jis net numirė tokią dieną, kad niekada nepamirčiau. Kovo 18, 19, 25 yra trijų jo vaikų gimtadieniai, o kovo 21 ir 24 yra maniškių. Kovo 21 jis mirė, o kovo 24 jį laidos. Tarsi specialiai atlikdamas paskutinį savo veiksmą šiame įsikūnijime sakytų: „ėsk, mažai buvo, tai imk dar“. Šiandien valgėm jaunėlio gimtadienio tortą ir aš net nepasakiau jiems, kad senelis mirė – nenorėjau gadinti vaiko šventės, pasakysiu rytoj.

Jums rauna stogą beskaitant? Man irgi rauna. Man kyla toks pyktis, neviltis, kažkokia beprasmybė, kad nieko negaliu pakeisti. Niekada negalėjau.

Guodžia tik jausmas, kad RATAS UŽSIDARĖ. Jis buvo paskutinė mano šaknis į gimimą. Visi seneliai, tėvai mirę. Dabar jau aš esu šaknis. Guodžia jausmas, kad dabar daug kas išlengvės, nes tarsi kažkas, labai sudėtingo ir neįmanomo pakeisti, baigėsi.

Kai nurimstu širdyje stipriai meldžiuosi ir linkiu jo sielai šviesos ir saugios kelionės namo. Jo gyvenimas tikrai buvo sudėtingas ir skausmingas, kupinas tamsos ir pykčio.

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.