Kai kažką darai pirmą kartą, dažnai nesuvoki, koks naivus sau atrodysi praėjus metams ar dviems, įgijus daugiau patirties. Nežinau, kaip jus, bet mane dažnai tarsi užneša į naujus dalykus, kai akys spindi, širdis iš džiaugsmo šokinėja ir apima neišpasakytas smalsumas, noras tyrinėti, pačiupinėti, žengti dar vieną žingsnį, kurio niekad nežengei, padaryti dar kažką, ko niekada nedarei. Dažniausiai būnu apimta didelės baimės bandyti naują: susipažinti su naujais žmonėmis, eiti į naują vietą, bandyti naują dalyką, bet labai dažnai būna taip, kad tą naujų vietų ir naujų žmonių baimę kažkur sukišu giliai, sumažinu iki grūdelio ir einu pirmyn kaip koks tankas, kiaurai sienas.
Kai atsigręžiu atgal ir pažiūriu, kokį kelią nuėjau, tai dažnai ir juokas ima, ir jaudulys, ir pačiai sau pavydu. Dažnai manęs klausia: “Na, bet kaip tu tai padarei?” Ir, prisiekiu, aš nežinau atsakymo ir, jeigu reikėtų pakartoti, nepakartočiau. Nesugebėčiau antrą kartą emigruoti, nesugebėčiau dar kartą pastatyti namą, neįstengčiau iš naujo pagimdyti keturių vaikų. Net nesugebėčiau parašyti tą pačią pirmąją knygą, kurią išleidau prieš metus.

Tas pirmojo karto, naujos patirties saldumas. Kaskart prisimenu save, kaip aš pernai sugalvojau daryti savo knygos pristatymą centrinėje “Panoramos” aikštėje ir juokas ima. Vis norisi savęs paklausti: “Iš kur, mergaite, tiek drąsos?” O jeigu būtų nesusirinkę virš šimto žmonių, o jeigu nebūtų ten stovėjusi eilė prie mano autografo? Juk ne žvaigždė aš kokia, kad tiek žmonių sueitų. Kaip visada, be jokios mokamos reklamos. Tada stebėjau kaip ir kur daro kiti autoriai. Tada stebėjau tuos, kurie jau žinomi. Renkasi kamerines vietas, knygynus, bet ne prekybos centro pagrindinę aikštę. Netrukus “Panoramoje” vyko ir K.Sabaliauskaitės naujos knygos pristatymas, bet ir ji sėdėjo prie “Pegaso”, o ne ant scenos centrinėje aikštėje.

Kai žiūriu atgal, tai dažnai galvoju, kad iš to naivumo buvau tikra išsišokėlė. Pripratus aš prie scenos, visada gerai joje jaučiuosi, bet tik ne tą kartą. Kalbėti apie save scenoje ir dar apie savo knygą, kurioje išsinuoginai nuogiau, nei nusirengusi rūbus. Ir iš kur, mergaite, tiek drąsos? Nemaniau, kad drebės balsas, virpės rankos ir kojos. Nemaniau, kad kalbėti apie savo knygą yra taip sudėtinga, palyginus kaip kalbi apie kitų knygas, kai vedi renginį. Vargu, ar kas nors mane dar kartą užkels ant tos scenos, kad ir kiek knygų dar ateityje parašyčiau. Paprasčiau, ramiau, kasdieniškiau norisi.

Kiekvieno naujo pirmo karto svaigulys duoda tiek daug adrenalino, kad po to tikrai gali kalną nuversti ir kiaurai sieną pereiti. Dar grįšiu prie knygos metinių sukakties, tačiau šiandien esu paveikta vakarykštės naujos patirties adrenalino, tai kelis sakinius apie jį. Vakar pirmą kartą grojau Londone gongų maudynes grupei žmonių. Esu grojusi Vilniuje, bet ne viena. Esu grojusi 2 – 4 žmonėm, bet ne septyniolikai. Žinau, kad gerai groju, tam man nereikia įdėti jokių didelių pastangų, tik mėgautis. Bet susikviesti septyniolika pirmam kartui į maudynes yra tikrai ką veikti. Įdėjau pastangų, bet tikrai ne tiek, kiek įdedu kviestadama į rankdarbių dirbtuves, o ateina du ar penki.

Mano praeitos dvi savaitės buvo pažymėtos tikrai ne resursine būsena, todėl labai daug tikėjausi iš Jogos studijos, kurioje vakar grojau. Kad jie įdės daug pastangų, susirinks iš jų klientų tarpo norintys paklausyti gongų. Lietuvaitė savininkė sakė, kad pas juos lietuviai neateina, jų ir nesitikėjom. Aš tik įdėjau informaciją apie renginį į kelis lietuviškus portalus, skirtus vietiniams. Ir net nežinau, ką čia manyti, bet kad susirinko šešiolika lietuvių ir viena britė, tai iki dabar negaliu patikėti. Tokia smagi, jauki, draugiška ir labai linksma lietuviška kompanija. Visos visos vietos buvo užimtos. Žmonėms reikia gongų ir jeigu panaudočiau daugiau energijos rinkdama grupes, tai surinkčiau ir trisdešimt. Vadinasi, reikia didesnių patalpų. Šiandien, po daugiau nei dviejų metų, nuėjau ir apžiūrėjau net dvi naujas sales šalia savo namų. Daug kartų mintyse ruošiausi ir norėjau tai padaryti, bet ta naujų vietų baimė laikė už kojos tarsi prirakintą. Šiandien ėjau ir galvojau apie savo baimę. Tikrai paniškai bijau naujų vietų ir žmonių, net jeigu jums taip ir neatrodo. Ėjau ir savęs klausiau, kodėl visai nebijau. Manau, kad dėl vakarykščio adrenalino. Gal ir kažkaip kitaip tai vadinasi, bet po vakar viduje jaučiu tiek daug džiaugsmo, dėkingumo ir laimės, kad norisi ja pasidalinti tuoj pat, dabar.

Taip buvo ir tada, kai prieš metus, gegužės 28 d. man atvežė iš spaustuvės naują mano pirmąją knygą. Kaip tik buvau Lietuvoje. Prisimenu, kaip plėšiau įpakavimą, kaip traukiau ją ir norėjau palaikyti rankose. Tokia miela miela ir sava sava, kaip vaikas. Tikrai, kaip vaikas.
Gimus prieš metus, mano „dukra“ „Moteris iš raudonos Audi“ šiandien gyvena savo savarankišką gyvenimą. Tikrai gyvena. Ją vis dar draugė skolina draugei, o mama rekomenduoja dukrai, ar atvirkščiai. Tada, prieš metus manęs klausė, kada ir ar parašysiu antrąją. Sakiau, nežinau, tai priklauso nuo to, ar pirmoji gyvens savarankiškai ar bus palikta ir užmiršta, kaip bevertė. Bet ji gyvena, todėl ir antroji mano „dukra“ jau pakeliui. Nežinau, kaip greitai pavyks ją suredaguoti, bet man liko vienas skyrius. „Mano karūna nematoma“ – kol kas taip ją vadinu. Gal tas pavadinimas dar pasikeis, o gal ne. Visų savo vaikų vardus turėjau dar tada, kai jie buvo mano pilve.

Tada prieš metus, kai jau laikiau rankose savo pirmąją knygą, tikrai nemaniau, kad viskas tik prasideda. Veikiau, atvirkščiai. Prieš pradedant rašyti atrodė, kad svarbiausia parašyti ir jau viskas, didžiausias darbas atliktas. Kai parašiau ir ją reikėjo redaguoti, koreguoti, maketuoti, galvoti viršelį ir pavadinimą, rinktis spaustuvę ir gauti pinigų spausdinimui, tada man atrodė, kad kai rankose jau laikai atspausdintą, tai jau tikrai viskas padaryta. Deja, deja. Dabar suprantu, kodėl žmonės plekšnoja man per petį ir sako: „Oho! Tu savo knygą esi išleidus?!” Dabar suprantu, kad tai padarys tikrai ne kiekvienas, kuris apie tai svajoja, kalba ar net laiko stalčiuje jau parašytą rankraštį.

Kai jau laikai ją rankose, tai viskas tik prasideda. Ją reikia paruošti gyventi savarankiškai, ir tu niekada nesi tikras, kad iš viso kada nors taip nutiks.
Pasirinkus kelią išleisti knygą už draugo pinigus, atsisakius leidyklos paslaugų, iš karto žinojau, kad viskuo reikės rūpintis pačiai – reklama, renginiais, viešinimu, pranešimais, akcijomis ir t.t. Buvau įsitikinus, kad jeigu susidedi su kokia leidykla, tai ji visa tai padaro už tave. Dabar jau žinau, kad taip nėra. Turiu feisbuke bičiulę, kuri pasirinko leidyklą, tačiau viską, kad knyga būtų kuo labiau perkama daro pati: organizuoja pristatymus, rašo pranešimus ir t.t. Negalėčiau to daryti, žinodama, kad nei lito daugiau už didesnius pardavimus negausiu, nes leidykla man sumokėjo vieną vienintelį, fiksuotą keturių – penkių tūkstančių litų, honorarą. Mano knygos platintojas ir jos leidėjas tas pats – „Pegasas“. Ir šiandien aš jau žinau, kad tiek mano knyga, tiek jos tam monstrui yra visiškai nusispjaut. Juk tai tik viena ar dvi iš kelių tūkstančių jų parduodamų knygų. Kaip lašas jūroje. Tu toks mažas, kad net neturi teisės reikšti kokias nors teises.

Gerai, jeigu gyvenime yra taip susiklostę, kad esi buvęs žurnalistas ar turi daug draugų dirbančių šį darbą. Tada tu esi išgelbėtas. Turėsi būdų ir žinių, kaip viešinti, pas ką kreiptis, kad apie tavo knygą parašytų ar tavo straipsnį įsidėtų. Bet jeigu neturi, tai esi tarsi nelygioje kovoje. Net ne kovoje, nes tavęs net nėra kovos lauke. Tu kažkur pakrašty, užribyje, be teisės kautis, kad išsikovotum savo vietą po saule. Tau tiesiog ten vietos nėra.
Tada, prieš metus, man atrodė, kad kažkokie kritikai skaito visas knygas iš eilės ir apie jas rašo recenzijas, renka geriausias ir rekomenduoja. Dabar jau žinau, kad jeigu neturi pažįstamo, kuris tai daro ar krūvos pinigų, tai ir nebus tų rezencijų.

Tada maniau, kad per TV rodo ir madingi žurnalai rekomenduoja tik pačias verčiausias, geriausias, dabar žinau, kad visa tai už pinigus. Nori, kad knygą pristatytų TV laidoje? Pusantro tūkstančio litų. Nori, kad knyga stovėtų vitrinoje, kaip mėnesio topas? Du tūkstančiai litų. Nori, kad ji būtų topas? …. tūkstančiai litų už kiekvieną poziciją topuose, lange, geresnėje lentynoje, už kiekvieną rekomendaciją.
Taip jau nutiko, kad nesu žurnalistė, draugę tokią turiu tik vieną, o pinigų „Moteris iš raudonos Audi“ viešinimui visai nebuvo numatyta. Ir nėra. Va, tik ta mano reklaminė sienelė prie kurios fotografuojamės per pristatymus kainavo, bet čia jau labiau buvo mano užgaida, nei knygos reklama.
Manau, kad „Moteris iš raudonos Audi“ gyvuoja ir pardavinėjamas jau antrasis, dviejų tūkstančių tiražas, tik dėl dviejų priežasčių: savo unikalumo – su knyga vyksta daug reikalų, man juose net nedalyvaujant, ir mano energijos perteklius, gebėjimo organizuoti renginius. Šie dalykai kompensavo tai, kad reklamai neskyrėm nei lito ir neturiu draugų žurnalistų.

Ką daryti kitam paprastam žmogeliui, aš neįsivaizduoju ir, tiesa sakant, patarčiau dar kartą viską gerai apgalvoti prieš veliantis į tokius reikalus, kaip knygų rašymas. Nes, kai parašai, išleidi ir laikai ją rankose, tai viskas tik prasideda.

Po metų patirties su knyga galiu pasakyti, kad Lietuvoje verkiant reikia tokios profesijos žmonių, kaip knygų agentai. Tada galbūt kažkas pasikeistų su leidyklomis, tada nežinomiems autoriams būtų daugiau šansų prasimušti nors į kovos lauką, nelikti pasmerktu užribyje be teisės pabandyti.

Ir pabaigai apie skaičiukus ir nuolaidas knygoms. Mano platintojas beveik kas savaitę atsiunčia pasiūlymą su įvairiausiomis planuojamomis akcijomis prekybos centruose ir knygynuose. Jie kviečia leidinius įsijungti į akcijas, suteikiant nuolaidas. Kad būtų aiškiau, skaičiai atrodo taip: savo knygą „Pegasui“ parduodu už 22,50 litų. Jie ją parduoda už 40 – 42 litus. Gaunasi kad, atmetus spaudos ir rašymo kaštus, aš uždirbu du kartus mažiau nei jie. Aš apie dešimt litų (juos dar pusiau pasidalinu su savo draugu, kuris investavo į mano knygos leidybą), o jie apie dvidešimt. Tačiau, kai skelbiama akcija, jie nori, kad aš kompensuočiau visą nuolaidos sumą, pvz.: dvidešimt procentų. Reiškia, aš už kiekvieną parduotą knygą uždirbsiu dar dviem litais mažiau, o jie tiek pat. Aš su tuo nesutinku ir nesutiksiu ne tik dėl tokio „biznelio“. Man knygų ir kitų daiktų pardavimas su nuolaidomis – tai žmonių, kurie pirko be nuolaidos, apgaudinėjimas. Ar mano knyga prarado vertę, baigiasi jos galiojimas, nusidėvėjo, paseno? Ne. Tai kodėl ją vieni pirko už 40 litų, o kiti dabar pirks už 30 ar net 20? Taip, suprantu, kai sandėliuose stovi milijoniniai neišparduoti knygų kalnai, todėl jiems reikia tuos sandėlius išvalyti. Bet mano likęs daugiau nei tūkstantėlis teužima vieną euro padėklą ir net valgyt neprašo sandėlyje stovėdamas. Kada nors vis tiek parduosiu. Juolab, kad dar vieno tiražo tikrai neleisiu. Taigi, mieli nuolaidų mylėtojai, mano knygos per super duper jamam išpardavimus neieškokite. Man tikrai labiau patinka, kai knyga dalinatės, kai ji keliauja iš rankų į rankas, nei kai ji „papigaja“ parduodama per akcijas.

Dabar galite suskaičiuoti, kiek uždirbau iš pirmo parduoto tiražo. Už pirmo tiražo uždarbį, mes nusipirkom antrą. O dabar taupom antrosios knygos leidybai. Štai toks tas biznis su knygom. Tai tikrai labiau visuomeninė veikla nei biznis.

Jeigu būčiau žinojusi, kas manęs laukia ir kiek reikės visko padaryti, kad knyga būtų skaitoma, nežinau ar sugebėčiau tai padaryti dar kartą. Dar kartą iš naujo pirmą knygą. Kai žiūriu atgal, atrodo, kad tikrai galva sieną pramušiau. Ir tų žurnalistų atsirado, ir per TV parodė (nemokamai), ir viskas juda toliau, žingsnelis po žingsnelio. Turbūt išleidus antrą nueisiu dar tolesnį kelią ir, atsigręžus atgal, kalbėsiu vėl tą patį, ką ir šiandien.

baneris-250x350-px-new

Facebook Comments

1 COMMENT

  1. Kalnus verčianti Birutė! 😉 Gaila, kad tie kalnai kainuoja tiek energijos. Bet laaabai dėkoju, kad yra klibinamos įaugusios šaknys ir pasiekiama labai stiprių ir visuomenei reikšmingų dalykų. Medalis jums ir glaudžiuosi prie čiachrų.. 😉

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.