cof

Turbūt visus tekstus apie stovyklas pasirašau daugiau sau, kad užfiksuočiau pastabas ir jausmus kitiems metams. Taip paprasčiau nepasimauti ant to pačio grėblio po metų, nes vis tiek susirinks daugmaž ta pati kompanija vaikų į kiekvieną pamainą. 
Praėjo jau beveik mėnuo po Amatų stovyklos pabaigos, joje patirtus išgyvenimus užklojo kiti, tačiau yra dalykų, kurie prašosi būti kažkaip atžymėti, išanalizuoti, aprašyti. 
Greičiausiai ketvirtos pamainos išgyvenimai susiplakė į vieną su tuo, kas nutiko per visą šią vasarą. 
O nutiko visiems mums labai daug ir stipriai. Kalbu apie save, komandą, vadovus, vaikus, net ir nuostabią mūsų virėją ar jos paauglę dukrą, kuri talkino virtuvėje. Nutiko ir sodybos šeimininkei… visiems, kurie buvo šią vasarą Gerviniuose kažkas atsitiko, pasikeitė. Tai sunku įvardinti žodžiais, kiekvienam vis kitaip tas pokytis pasireiškė, bet jis palietė visus. Dabar mes visi kaip kokia slapta, susimokiusi grupuotė, kur vien pažiūrėjus viens kitam į akis yra atsakymas: „Aš žinau, kas nutiko tau praeitą vasarą.” 
Mus visus suvienijo bendra patirtis: mažinti lūkesčius sau ir kitiems, būti labiau atlaidžiu už klaidas sau ir kitiems, nekaltinti, neteisti, labiau priimti, atleisti, labiau mėgautis gyvenimu, džiaugtis akimirka, dalintis, kurti, ATSIPALAIDUOTI ir MĖGAUTIS kiekviena diena, šalia esančiu, bet kokiu oru, maistu, MĖGAUTIS tuo, kad esi, kad gyveni ir gali MYLĖTI. 
Savaitę gyventi su 35- 45 vaikų ir vadovų yra pats nerealiausias, neįkainuojamas potyris, stipresnis už bet kokį kada nors mano praeitą seminarą, mokymus ar asmenybės treningą. O jų ir labai visokių buvo per paskutinius aštuoniolika metų – tuomet pradėjau savo sąmoningą saviugdą.  Stovyklose susidaro tokia įdomi situacija, kai tu gali labai aiškiai stebėti savo būsenas, kurios yra tiesioginis tavo vidinio pasaulio atspindys – žiūri aplink ir matai savo vidų. Į tai sutelpa tavo gebėjimas kurti santykius su žmonėmis, jų kokybė, tavo patirtis priimti, gebėjimas perlipti ir judėti toliau, suklydus atsikelti… žodžiu, susikišti savo ego į vieną gerą vietą ir atvėrus širdį kaifuoti nuo gyvenimo gerumo, esant atsakingu už beveik penkiasdešimt žmonių.
Ir aš kaifavau, nes tai ką mačiau aplinkui manęs negąsdino, nekėlė panikos… ramiai aš sutikau tuos savo vidinio pasaulio atspindžius išorėje. Suvokiau, kad nušvitimas šiam gyvenime negręsia ir, kad augimui, savęs šlifavimui nėra ir niekada nebus pabaigos ar ribų. 
Tą savo netobulumą labiausiai ir stebėjau ketvirtoje, Amatų, dabar Draugų, o iš tikrųjų tai tikrų ufonautų pamainoje. Kartais pasakoju savo draugėms apie „bardaką”, kuris ten buvo. Jį matė ir tėvai per paskutinį susirinkimą per stovyklą. Jos klausia, tai ar čia normalu, kad toks bardakas buvo?
Normalu, jeigu tai 35 sąmoningi, neužblokuoti, laisvi, drąsūs vaikai. 
Tačiau tai tokia pamaina, kurioje susiburia grupuotė „nepatenkinti maistu” ir nuolat burba, kad blogas maistas, nors prieš tai trys pamainos valgė pasigardžiuodami ir tikrai tas maistas skanus.
Tai pamaina, kurioje susiburia nieko nenorinčių veikti grupuotė ir kala mums į kaktą savo abejingumu už visus bandymus įtraukti juos į kokią nors veiklą. 
Tai pamaina, kurioje veikia darštuolių, smarkuolių grupuotė „Skruzdėliukai”, kurie vieninteliai nori visko ir spėja visur, ir nori dar.
Tai pamaina, kurios daugiau nei pusė dalyvių į stovyklą atvažiavo šeštą kartą ir jų neveikia tokie „Birutės bajeriai”. Įvairūs mano juokingi pasakojimai, „prikolai”, nesąmonės, apsikaišymai plunksnomis, visi kiti išsidirbinėjimai įtampai nuimti, jų neveikia niekaip. O jau kažkokie apsikabinimai ir komplimentai tai iš viso akmens amžiaus apraiška – šitiems duok tik saldainių ir leisk sėdėti naktimis prie laužo.
Tai pamaina, kurioje daugiausia paauglių, kurią užkulisuose ir jie, ir mes, vadovai, vadinam „atsilupusių” pamaina. Ramiai, jautruoliai, labiausiai „atsilupę” mano pačios keturi.
Tai pamaina, kurioje nukeliamos karūnos visiems iki vieno vadovo. Ir viskas, ką tu mokėjai, žinojai, kad gerai, čia netinka. Šitie net indų normaliai išsiplauti negali, ką jau ten tvarka po dirbtuvių arba salėje…
Pernai mus ištiko tokia pati patirtis. Tuomet kokias tris savaites su vadovais laužėm galvas ir ieškojom atsakymo: „Kas čia buvo?” net susitikimą po stovyklos padarėm. Jokios šaknies neatknisom nei kas su mumis negerai, nei su vaikais ar stovyklos programa. Paskui aš dar kokius tris mėnesius apie stovyklą galvojau ir vis tiek nesugebėjau jos protu paaiškinti. Už tai šiemet galutinai supratau, kad yra tokių dalykų, kurie protu niekaip ir nepaaiškinami. Per paskutinę pamainą dažnai apimdavo jausmas, kad stoviu šalia besiveržiančio vulkano milžiniškos energijos ir niekaip negaliu jo sutvarkyti, sudėti į lentynas, kontroliuoti. Galiu tik šiek tiek pakreipti į vieną ar į kitą pusę, pasimėgauti buvimu šalia, nes vis tik tai be galo gražus reiškinys, kuris turi nesibaigiančius resursus. Norintiems pabūti šalia ar net norintiems tų resursų kažkiek paimti, reikia būti labai pasiruošusiems. Panašiai kaip su elektra ir įtampa. Aukštai įtampai perduoti skirti vieni stulpai, ne tokiai galingai, tai, link namų jau kur išvedžiota – mažesni, o telefonų pakrovėjams ir televizoriams razetėse ji pritaikyta, sumažinta iki minimumo. Man pavyko tą srautą perleisti per save, likau sveika, įgijau tūkstantį ir vieną jausminę pamoką. Tarsi išsiplėčiau, tik ne fiziškai, o kažkaip kitaip… energetiškai, jausmiškai. Ir tai yra ta neįkainojama patirtis, kurios jokiame seminare ar retrite nenupirksi. Ji stipresnė net už potyrius pavartojus šamaniškas medicinas. Kalbu iš patirties. Nebūčiau sugebėjus suvaldyti to, kas vyko, jeigu ne daugiametė patirtis, nuolatinės praktikos ir saviugda. Kai kurie vadovai nuleido rankas ir įsijungė „nu kada nors visa tai baigsis, svarbu kažkaip išlikti”, kai ką „išjungė” neaišku iš kur atsiradusi aukšta temperatūra. Yra labai sunki užduotis nekontroliuoti to, kas absoliučiai nesukontroliuojama net jeigu tu ir visu 100% atsakai už proceso eigą. 
Gali stebėti, jausti, priimti, duoti, bet niekaip negali kontroliuoti, išaiškinti, sudėti į lentynas. Net aprašyti tokį reiškinį sudėtinga, nes tam maža žodžių ar išsireiškimų. Kaip aprašyti jausmą, kai tave nutrenkia elektra? Nu tai daugmaž galit įsivaizduoti kokia ta paskutinė, ketvirtoji pamaina. Trenkė visiems. 
O didžiausias kuriozas yra tai, kad vaikams ta stovykla laaaabai patiko. Net tiems, kurie buvo kitose pamainose, kur tik meilė, taika ir ramybė, dėl kurių aš truputį parinausi – pakviečiau ale į VIP pamainą, o čia 35 bėgančių pirmoje eilėje buivolų minia – sutryps gi! Tai ne, žinokit, net jiems šita paskutinė fainesnė nei kitos.
Ir aš žinau kodėl. Nes šioje pamainoje mes visi lygiai stiprūs. Visi iki vieno. Stiprūs ir pripažinti. Pripažinę patys save ir kitą. Todėl bendravimas yra toks be jokių „siusiu lia lia”, toks tiesus, aiškus, sąžiningas, be jokių makaronų ant ausų. Ką jaučiu, tą ir sakau arba darau. Kažkokios beribės pagarbos vienas kitam potyris. Tarsi tikrai būtų susitikę mūsų aukštesnieji „Aš” ir savaitėlę „pasitūsinę” drauge. Su visa pagarba ir dėkingumu patyrę kosmosą. 
Todėl ir jaučiu tokio kosminio dydžio dėkingumą viskam: Dievui, Visatai, komandai, vaikams ir jų tėvams, situacijai, sau, kad leidau su manim tai vykti.
Stovyklose susiformuoja tam tikra būsena, tarsi kitos realybės jausmas ir gyveniman grįžti po to būna sunku, nes retai kuris turi tokius santykius šeimoje. Todėl mes, vadovai, net turime laiko ar periodo grįžiman į gyvenimą pavadinimą – „prisiparkavimas prie realybės”. Atiduodami vaikus tėvams po stovyklos sakom: „priparkuojam juos tėvams” –  tarsi nuleistume iš kosminio laivo po savaitėlės kelionės. Turbūt mes ir atrodom keistai iš sociumo atvažiavusiems tėvams, nes ne kartą girdėjau, kad esu ne šios Žemės gyventoja.
Po paskutinės stovyklos mano ir kitų vadovų „prisiparkavimas” buvo sunkiausias. Aš dar iki dabar taip ir negrįžau pilnai atgal į normalų, realų gyvenimą, o dar gerai, kad mano toks lengvas jis ir, kad netenka dažnai būti sociume – kartą per savaitę maisto prekių parduotuvėje apsipirkimą išgyvenu ir darau jį autopilotu. O skraidau iš kaimo UK į LT kaimą irgi tarsi autopilotu: nematau nei žmonių oro uostose, nei veiksmo, o pati viską padarau kaip gerai suderintas mechanizmas – visokias patikras praeinu kaip lipčiau į autobusą. Na, tik laiko užtrunka vėl prisijungti prie kompiuterio ir visų el ryšių, bet tai irgi išgyvenama. Nors kuo toliau, tuo mieliau to nedaryčiau, bet suprantu, kad tai mano kelias ir būdas kitus pasikviesti pas save. 
Taigi, šią vasarą patyrusi kosmosą, sakau, kad kitais metais naujai sukurtoje stovyklavietėje Gerviniuose 
„Gervių lizde” vyks penkios vaikų stovyklų pamainos ir datos jau yra: 
Birželio 23 – 29 d. Mergaičių pamaina.
Liepos 7 – 13 d.Teatro pamaina.
Liepos 21 – 27 d. Žiedų/Amatų pamaina. 
Rugpjūčio 4 – 10 d. Draugų pamaina.
Pažengusiems, t.y. vaikams, kurie yra buvę nors vienoje Gervinių stovyklos pamainoje. Šioje pamainoje vaikams virš šešiolikos metų vyks speciali, tik savaitgalio programa, nes daug kam iš kasmet dalyvaujančių jau bus virš šešiolikos, atvažiuoti ir su draugais pasimatyti nori, o stovyklos yra iki šešiolikos metų vaikams. Todėl organizuojamas spec savaitgalis kam virš šešiolikos rugpjūčio 9 – 11 d. 
Rugpjūčio 18 – 24 d. Ąžuolų pamaina. Tai nauja pamaina, orentuota į UK lietuvių vaikus. Daug kas prašėsi į stovyklą rugpjūčio mėnesį, todėl kuriame dar vieną pamainą. 
Vadovų mokymai birželio 7 – 9 d. 
Draugų gongų naktis birželio 8 d.
Tai dar vienas pokytis kitai vasarai. Šią naktį pradėjome daryti prieš šešis metus ir ji vyko birželio pradžioje. Po to dėl emigracijos ir Amatų stovyklos nukėliau ją į rugpjūtį, o kitais metais vėl gražinsime atgal – į pirminę vietą ir pirminį laiką, t.y. birželio pradžią – 8 dieną. Draugų gongų naktimi tarsi pašventinsim ar atidarysim naują vaikų vasaros stovyklavietę „Gervių lizdas” ir pradėsim visos vasaros renginių sezoną.

Ot priplanavau! Jaunatėlė. Planuokit savo 2019 vasarą ir jūs!

O žemiau FB įrašai, kuriuos skelbiau per IV stovyklos pamainą:

Rugpjūčio 6 d. Amatų stovykla. I oji diena.

Ketvirtoji VIP pamaina, išrinktųjų, nes šioje stovykloje mano pačios vaikai, nes ji buvo sukurta jiems….

Laukiu šios stovyklos kasmet. Susirinkom šeštą kartą. Kasmet sau ir komandai keldavau vis didesnius lūkesčius, kad tik dalyviams būtų smagu, faina, įdomu. Kartais pavykdavo, o kartais tai tikrai buvo iššūkis. Kartais atrodydavo, kad mes vis labiau stengiamės, o jiems vis labiau neįtinkam… Daug dalykų esam darę su šita kompanija vaikų, todėl šį kartą ėmėmės rimto projekto, tikrai iššūkio – namo statybų…

Jeigu ne trys, šią vasarą vykę naujos stovyklos pamainos, motyvuotų, norinčių veikti vaikų, dabar jau galvele sieną daužyčiau… nes šiandien stovėjau prieš būrį, t.y. 35 ir negalėjau suvokti KO JIE NORI ir ar iš viso KO NORS NORI???

Kai būryje yra dalis nemotyvuotų, klaidingai gali pasirodyti, kad visi tokie, bet ne. Stabdžiau stovyklą po pietų, paaiškinus, kad nieko nenorėti irgi yra normalu, visų paprašiau apsispręsti ir atsisėsti vienoje ar kitoje salės pusėje: nieko nenorinčių veikti ir norinčių kažką šiek tiek veikti. Nenorintys išėjo nieko neveikti. Tokių buvo trylika. Trys iš jų mano pačios vaikai…

Liko tik tie, kurie motyvuoti ir viskas šiek tiek išlengvėjo. Kažkas darė rankdarbius, dešimt grįžo prie namo – žeminės statybų, kiti žaidė.

Diena apie nieką ir apie daug ką. Kartais reikia tiesiog pabūti ramiai ir pakvėpuoti, nepušinti, nespausti. Aišku, gaila, kad tie, kurie labiausiai nemotyvuoti yra mano pačios vaikai, „be ryšio” jausmas dvigubas. Bet aš dirbu su savimi, kvėpuoju ir medituoju. Yra daug tų, kurie nori veikti, mokytis, kurti… nu tai ir valio.

Nu bet ta vieta, kur žeminė stovės, tikrai pasitaikė ypatingai kieta, išdžiūvus kaip akmuo, žvyro ir priemolio kalnas, niekaip neiškasamas… bet yra tokių, kurie rankų nenuleido. Kasam. Kaimynė patarė sulaistyt ir kastis tapo daug lengviau…

Iki vakaro į motyvuotų pusę perėjo keturi, liko devyni, kurie vis dar ant visko „stumia”… trys mano… trečdalis… nu yra ką veikt, motinėlei.

Bet rytoj nauja diena. Gal tas nieko neveikimas duos kokį nors impulsą vis tik ką nors veikti ir maniškiams? O gal ne… kvėpuosim ir medituosim.

Turim droną, nu tai fotkių gražumas… net seilės tysta.

Rugpjūčio 7 d. Amatų stovykla. II oji diena…

Nors persiplėšk. Varom keliais frontais. Nieko nenorinčių veikti neliko nei vieno. Todėl darbai pajudėjo nuo pat ryto. Didžioji dalis stovyklos vaikų vis tik nusprendė dalyvauti statybose: rinko akmenis, nužievinėjo rastus, kasė žemes, lygino, įsirengė molio vonią, prisikasė krūvą žvyrio…

Statybose turime tokią skruzdėliukų komandą. Jau ir patiems įdomu, kada jie pavargs. Aštuonių mergaitė nuo ryto renka akmenukus, paskui pastvėrus kastuvą kasa, kasa, tuomet skuta išsijuosus žievę ir dar atėjus su manim pradeda derinti, kaip čia jai teptuką gavus, nes jis irgi rąsta impregnuoti nori. Padažius griebia grėblį ir lygina krūvą žemių. Stabdau ją, domiuosi, gal čia tėvai taip ištreniravę, o ji: „Nu kur čia mieste taip padirbsi?” Tai va, Skuzdėliukų komandos batereikės taip ir nenusėdo, buvo l nelaimingi, kai po vakarienės jau daugiau į statybas nebeleidom, nu nes vaikai gi, tikrai pervargti gali… visi skruzdėliukai yra iš vienos giminės. Gaila, kad ne mano. Jų tėvams linkėjimai ir žinokit, kad be jūsų vaikų tas statybas reiktų uždaryti, bet tokių kosminių, motyvuotų darbininkų/kastuvėlių/skruzdėliukų komandos šitoj stovykloj dar nebuvo. Mus vadoves, turinčias vaikų, tiesiog pavydas baltai bambą graužia: „Nu kaip jums gaunasi taip vaikus auklėti???” Jūsų giminės ir medus, ir vaikai nerealūs!!! Ačiū.

Kita stovyklautojų dalis daro rankdarbius, žaidžia, daug maudosi, skaniai valgo.

Stovyklautojai tikrai paturbinti. Šiąnakt per susirinkimą nusprendėm, kad tai 35 lyderių stovykla… galėčiau paklodę prirašyti apie vieną dieną, bet gal jau baigsiu, nes žodžiais sunku išreikšti jausmą, būti šio reiškinio dalimi. Visiškas kosmosas, absoliutus gylis, energijos vulkanai, jokios kontrolės ir šią akimirką neturiiu žalio supratimo, kas bus kitą, nes jie patys sprendžia, ką veiks toliau. Tai aš tik stengiuosi gaudyti malonumą, nes nei pasipriešinti, nei sukontroliuoti vis tiek negaliu. Ir aš tikrai kaifuoju. STIPRU!

Rugpjūčio 8 d. Amatų stovykla III diena. Dieninio žygio diena.

Diena buvo ilga kaip kokia savaitė. Vakar nespėjom ir jau tingėjom, tai šiandien ryte eidami į žygį užsukome į statybvietę ir įkasėm kapsulę po pirmuoju žeminės stulpu. Su pinigais, linkėjimais ir tauriais akmenėliais. Išmintinga kaimynė patarė pradėt statybas nuo šiaurinio kampo, tai šiaurinis stulpas jau stovi. Mes čia labai rimtai su tom statybom… beje, niekas iš vaikų nebuvo dalyvavęs kapsulės įdėjime prieš statant namą…

Bet apie viską iš pradžių… Ryte per susirinkimą nusprendėm, kad atiduodam vadžias naujiems vadovams. Tiems, kurie nori bandyti. Tokių atsirado penki. Puiku, kai gali džiaugtis savo darbo rezultatais – visi jau buvę stovyklose, suvokia savo atsakomybes ir žino tvarką. Todėl širdyje tikrai randasi daug džiaugsmo stebint, kaip jie saugoja mažesnius, jiems padeda, kaip laimina ir dalina maistą, kaip veda vakare susirinkimą ir bando suvaldyti vaikais tapusius, beveik išprotėjusius, tikruosius vadovus… ypač mane. Aš labai labai didžiuojuosi augančia nauja pamaina! Jie ramūs, išlaikyti, tokioje om būsenoje, dėl nieko nesiparina, būna absoliučiam bekontroliam bardake ir vis tiek viskas įvyksta. Yra ko mokytis iš jaunimo – kaip nesiparinti.

Šiąnakt vyko mažųjų laužas, nes vakar leidom „tūsintis” tiem, kam virš dvylikos.

Dar dekoravom marškinėlius batika technika, valgėm ledus, kareiviškus maisto davinius, gainiojom gulbes ežere, na o Skruzdėliukų komanda pusę dienos rezgė planus kaip čia jiems gerai kava paprekiavus per Amatų dieną šeštadienį. Nu tie tai kosminiai! Ir prie statybų, ir prie sporto, ir prie verslo, ir stipriai prie bajerio!

Rugpjūčio 9 d. Amatų stovykla IV diena. Naktinio žygio diena.

Man kartais atrodo, kad taip niekad ir nesuaugsiu, tiesiog sulauksiu amžiaus, kai visi vadins suvaikėjusia ir nurašys tai mano metams. Mano vaikiškumą ir gebėjimą kaip vaikui krykštauti dėl naujų dalykų. Šiandien ėjau į naktinį žygį su vaikais, apie jį nieko nežinojau, nes organizavo vadovai. Aš nusiploviau nuo organizavimo, nes prieš pietus išspirgėjau kaip spirgas ant keptuvės statybose, kol su vaikais užmaišėm pirmą betoną ir mūrinom akmenų sienelę. Lauke buvo +32, aš esu alergiška saulei ir visai nepakanti karščiui, bet vis tiek statyti su vaikais namą norėjau labiau… taigi, per pora valandų išspirgėjau. Sienelę pradėjom, bet statybas sustabdėm – nebeįmanoma nieko padaryti tokiam karštyje ir nėra ko rizikuosi savo ir ypač vaikų sveikata. Sulindom į pavėsius ruoštis šeštadienio Amatų dienai šeimoms ir naktiniam žygiui. Sugalvojom, kad nauja stovyklavietė turi vadintis Gervių lizdas.

Man buvo taip užvirę smegenys, kad nieko negalėjau sugalvoti, net norėjau atšaukti naktinį žygį, bet ir vėl – turiu Nerealiųjų komandą, surėmė pečius ir sako: „Vaikai nori, mes padarysim, tu tik jiems per pietų miegą gongais pagrok.”

Kol grojau Gongų maudynes vaikams, vadovų komanda sugalvojo naktinio žygio programą. Net du lygius – mažiems ir vyresniems, kurie nori, kad juos pagasdintų. Vaikai turėjo eiti ieškoti „gervių lizdų”, o man tereikėjo tik prie laužo sėdėt… Sėdžiu, vaikai klausinėja, kas bus. Nežinau, sakau, programos nekūriau. Tai eikim drauge su mumis, pasiūlė. Ir aš išėjau. Iš manęs net telefoną atėmė, kad nematyčiau vadovų susirašinėjimo grupėje.

Nu tai tiek prisižvengiau, pradžioj net pabijojau… ėjau naktį per laukus ir miškus su vaikais, šalia esnčiuos grikių laukuose lakstė ledinėmis lemputėmis papuoštos kaliausės, prie prūdo stovėjo garsioji kiaulė, Paršelis Krimsnius ir man buvo taip geeeeerrrraa, kad pati iš savęs žvengiau. Aš niekada nesuaugsiu. Norit ir jūs gero tūso? Eikit su vaikais į naktinį žygį!

Stovykla tikrai su galinga energija. Jos labai daug, kartais ji absoliučiai nebevaldoma, bet vaikai tikrai nerealūs. Nu ką daryt, kai vienon vieton susirenka 35 lyderiai?

Dar dabar klega prie laužo, kepa bulves ir tas klegesys girdėsis iki paryčių. Kartais atrodo, kad aš jiems per daug leidžiu, bet jie puikiai tvarkosi su savo atsakomybėm, todėl leidžiu ir naktimis prie laužo pasėdėti, ir saldainių, ir ledų negaila. Šita kompanija mane moko daugiausia. Čia nėra kada atsipalaiduoti, šitoj stovykloj eini pats iki galo, lipi per save, pleti savo komforto ribas ir tada jie auga šalia. Ir gera gera stebėti kiek daug jau jie užaugo!

Šioje pamanoje ėmiau dar vieną iššūkį – visai prieš pat stovyklą „pasibeldė” autisto berniuko mama. Priėmiau. Susitarėm, kad bandom, jeigu ką – skambinsiu ir jie jį atsiims. Visa stovykla su iššūkiu tvarkosi puikiai. Yra dešimt vaikų besimokančių užsienyje, todėl jiems jokia naujiena integruoti vaikai. O aš džiaugiuosi, kad ne tik tuščiai kalbu, kad taip turėtų būti, bet ir bandau. Nors neturiu jokio spec pasirengimo, tik atvirą ir mylinčią širdį.

Berniuko mama atvežė atspausdinusi tokia trumpą santrauką kaip elgtis su autizmą turinčiais vaikais. Kai perskaičiau vadovams pirmą vakarą instrukciją, kažkas replikavo, kad šioje stovykloje pusė vaikų turi tokių požymių. Ir tikrai čia daug keistenybių turinčių vaikų grupė, todėl tas autistas berniukas įsipaišė kaip čia buvęs žiedelis į gražų bukietą.

Nu tai taip va mes ir gyvenam. Gerai gyvenam! Šeštadienį laukiam visų Amatų dienoje ir Draugų gongų naktyje

Rugpjūčio 10 d. Amatų stovykla V diena

Mes visi nuo karščio išleipę pavėsiuose, nes į lauką baisu net nosį kišti.  Visą dieną ruošėmės Amatų šventei, darėm iškabas, ženklus, planavom veiklas, užbaiginėjom rankdarbius – savo vardo raides.

Nu bet tokie, tarsi sutinusiom rankom ir smegenim… Daug yra apie ką pamąstyti, nes per savaitę pasidarėm vos ne vos po pora rankdarbių. Galvoju, kad esame nuo seno ne tą vėliavą stovyklai uždėję. Ji seniai nėra „Amatų”. Ją galima būtų vadinti „Pažengusių” ar „Draugų”, ar „kosminių”, bet tikrai ne Amatų.

Kasdien vis stebiuosi, nors jau turbūt neturėčiau, kaip šioje pamainoje viskas kitaip, nei kitose, kaip šitoje visai neveikia dalykai, kurie veikia kitose… toks visiškas akibrokštas. Nepaimsi šitų nei komplimentų gėlėmis ar širdelėmis, nei apsikabinimais, nei tylos susitarimu. Šitiems duok rimtų žaidimų, varyk kaip su sau lygiais ir bajerius skelk ne vaikiškus, o rimtus…. gal todėl ir atėjo šios dienos bajeris – pasijutau kaip Pugačiova, nes „ištekėjau” už devyniolika metų jaunesnio vadovo… nu riebiai juokaujam, bet čia tokie susirinko. Kosminiai. Tik kartais tas kosmosas yra tokio lygio, kad stovi tai viens, tai kits vidury salės ir vis kartoja: „Man reikia klijų.” Kartoja ir darosi aplink, nesijudindamas iš vietos. Stebi ir galvoji: „Vaike, ar tie klijai turi nusileisti nuo lubų, ar juos kas turi tau paduoti ar prinešti akių lygyje?” Stovintis gali dešimt minučių klausti klijų, po to teptuko, po to popieriaus… Suprasčiau, jeigu būt pirma diena, būt naujokas. Nu bet kai po savaitės buvimo toje pačioje salėje jau kokį penktą kartą… Stebi tokį ir supranti, kad jis ne nežino kur tie klijai, o yra iš kosmoso.

Dar šiai pamaina būdingas nesitvarkymas po savęs, nejautimas bendros situacijos, negebėjimas komandiškai plauti indus ir iš viso, veikti komandiškai. Tokia kosminių individualistų lyderių pamainikė… ką ten tie amatai…

Arba tai yra požymis ilgo nueito kelio ir čia reikia rimtesnių žaidimų, terapijos užduočių. Todėl aš matau šviesą tunelio gale kaip toj fotkėj ir jau dabar galvojam, kad kitais metais su šia pamaina darysim stiprias komandos formavimo užduotis ir ne 12 km, o visų 24 žygį… na, tiems, kurie pažengę.

Kas dar šiandien buvo? Miegojom po vakar ilgai… Po to buvo ir gimtadienio šventimas, ir judrieji žaidimai, ir maudynės, bet viskas taip tarsi perkepus… gal tikrai nuo karščio du vadovai su tempa, du viduriuoja… gerai, kad vaikams viskas gerai.

Labai būtų gera, kad kažkaip ta vėtra išpranašauta pro šalį ryt praeitų, nes labai jau reiktų jūsų visų palaikymo. Atvažiuokit į Amatų dieną ir Draugų gongų naktį. Tiek visko prigalvojom ir ruošėmės – norim pasidalinti su visais.

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.