Šitą istoriją pasakosiu todėl, kad jau labai seniai knieti paviešinti kokių laiškų man prirašo žmonės ir kaip viskas atrodo užkulisuose , kai organizuoji tokio mąsto konkursą, kaip „Kamštelių vajus“. Tuose užkulisuose kartais būna visko tiek, kad man norisi kaip trimečiui per amžiaus krizę, griūt ant žemės, rėkti ir rankom kojom pasidaužyti. Na, bet tai yra mano pačios pasirinkimas, vis ką nors organizuoti, todėl aš stengiuosi tik ramiai kvėpuoti ir priimti viską, kas ateina. Bet labai dažnai tai man sukelia pyktį, nuostabą, pasibjaurėjimą ir kitus neigiamus jausmus. Vis maniau, negražu vaduotis blogomis emocijomis dėl žmonių patirties, neišmanymo stokos. Ilgai galvojau ir vis tik nusprendžiau kai ką papasakoti.

Konkursas „Kamštelių vajus‘2013” baigėsi, dar galima apžiūrėti Meninių darbų parodą Panoramoje, bet prizai jau visiems paskirti, nors vis dar dalinami. Tiems, kas girdi pirmą kartą apie šį konkursą, trumpai pasakysiu, kad jo metu vaikai visoje Lietuvoje renka išmėtytus plastikinius butelių kamštelius. Didžiąją jų dalį atiduodame perdirbti. Dar galima kurti visokius menus iš kamštelių ir dalyvauti Meninių darbų konkurse. Kamštelių vajus vyko jau antrus metus. Tai jau trečias Ekodaiktai.lt organizuotas konkursas mokykloms ir darželiams.

Paprastai gražumai parsideda jau  per registraciją. Šiemet Kamštelių vajui reikėjo pildyti registracijos formą internete.  Viename konkurse jau buvome tokią formą padarę, bet tada supratau, kad ją užpildyti, t.y. įrašyti komandos pavadinimą, adresą, atsakingo mokytojo vardą, pavardę, telefoną ir el.pašto adresą  – mokytojams yra misija neįmanoma. Todėl prieš paskelbiant šių metų konkursą beveik „kryžium gulėjau“ per vieną organizacinį susitikimą, kuriame buvo sprendžiamas registarcijos klausimas – kategoriškai prieštaravau prieš dar vieną registraciją užpildant formą internete. Jau geriau tegul siunčią el.paštu savo duomenis, o aš pati susirašysiu į lentelę. Taip, užtruksiu ilgiau, bet netikslumų bus mažiau ir finale vistiek sugaišiu mažiau laiko, nei su duomenimis iš pačių mokytojų užpildytos formos. Tačiau registraciją nusprendė vykdyti vienas iš konkurso partnerių ir aš „nusiploviau“ nuo to. Aišku, tas mano „nusiploviau“ ir reiškia, kad kai gavau pirmąjį sarąša, jau koreguotą, tai jame buvo kokia dvidešimt komandų prisiregistravę po kelis kartus. Nesvarbu, ištrynėm, sudėliojom, buvo prisiregistravę 198 komandos. Kai išsiunčiau joms visoms pirmąjį laišką apie tai, kad reikia peržiūrėti savo duomenis ar nėra klaidų, gavau beveik 80 laiškų su prašymais ką nors pakeisti!

Dažnas laiškas buvo toks: „Jūs neteisingai parašėte mokylos pavadinimą! Mano vardą! Mano adresą! Ir t.t.”. Mielos mokytojos, mes nieko nerašėme, mes tik paėmėm duomenis iš Jūsų pačių užpildytos formos. „Kodėl mane įrašėt, kad kamštelius pristatysiu Klaipėdoje, jeigu aš gyvenu Alytuje?“ Miela mokytoja, Jūs pati pasirinkote, kur pristatysite kamštelius.

Nežinau dėl kokių priežaščių, bet mokytojos sugebėdavo užsiregistruoti po 2 – 5 kartus.

Arba geriausia tokie laiškai: “Mokytoja Ona Onaitienė pas mus jau nedirba, dabar už konkursą bus atsakinga Janina Janaitienė.“

Laiškas normalus juk, ar ne? Ar žinote kas vyksta toliau? Aš atsiverčiu savo komandų sąrašą ir bandau surasti tarp dviejų šimtų sąrašo mokytojos pavardę ir ją taisyti. O kodėl niekaip negalima parašyti: “Komanda tokia ir tokia, numeris toks ir toks, pakeisti tą ir tą”???

Vienas darželis tris kartus rašė, kad vėl atsakinga už konkursą auklėtoja  išėjo iš darbo. Tada neiškenčiau ir parašiau:

Stop! Ar galėtumėte įsivaizduoti mane, bandančią visiems įtikti, tikrinančią komandų sąrašus ir per dieną gaunančią po minimum dvidešimt laiškų apie visus pasikeitimus? Jeigu iki spalio 29d., kol vyks „Kamštelių vajus“, man kasdien pranešinės 200 įstaigų apie savo pasikeitusius darbuotojus, ar tai jau nebus mano pačios peržengta riba visiems įtikti? Aš labai atsiprašau už tai, kad tikrai negaliu suadministruoti visų dalyvaujančių konkurse įstaigų darbuotojų pasikeitimų, nes šitą darbą darau neatlygintinai ir konkurso organizavimas yra mano visuomeninė veikla. Taip pat neturiu jokių žmogiškų resursų, kad kažkas kitas tai galėtų padaryti už mane. Todėl labai prašau, daugiau man nebesiūsti pedagogų, kurie išėjo iš darbo, pavardžių. Konkursas prasidėjo gegužės mėnesį. Ar atėjęs naujas žmogus ir padirbęs kelias savaites bus kaip tik tas, kuriam reikia skirti padėką? Suprantu, kad Jūs darote didžiulį darbą dalyvaudami konkurse ir jį administruodami savo įstaigoje ir esu Jums labai dėkinga už tai, bet labai prašau šiek tiek supratimo, nes mano darbas yra suadministruoti beveik 200 kartų didesnį dalyvių ir informacijos srautą nei Jūsų. Todėl prašau, jeigu kitaip bus neišvengiama, išimties tvarka parašyti prašymą prieš konkurso pabaigą arba atvežus kamštelius priduoti, paprašyti organizatorių užrašyti dar vieną padėką pedagogui. Jeigu manysite, kad tikrai ta padėka labai reikalinga ir žmogus vertas ją gauti. Ačiū už supratimą.“

Kartais man atrodydavo, kad aš nusprogsiu nuo tų laiškų su prašymais. Vienetai sugebėdavo parašyti labai konkretų ir aiškiai suformuluotą prašymą, iš karto nurodydami savo komandos numerį ir pavadinimą. Bet gaudavau ir perliukų, pvz.: „Laba diena, norėčiau pasiteirauti informacijos. Vilniaus r. R.  gimnazijoje kamštelius renkame tik viena 7 klasė ir (per neapsižiūrėjimą) tik nuo šių mokslo metų pradžios. Neturime surinkę nei kilogramo, todėl to, ką turime, vos užteks kūrybinei užduočiai. Ar yra galimybė nepristačius kamštelių į punktą gauti pažymėjimą apie dalyvavimą konkurse? Ši veikla mums labai svarbi, nes pirmą kartą pavyko visą klasę sutelkti vieningai veiklai.” 

Ką atsakyti? Kad mes duodam visiems už bet ką? Kad čia toks konkursas, kur nieko nedarai, o tik padėką gauni, už tai kad tik mintį turėjai kažką gero nuveikti?

Arba darželis, surinkęs 10kg kamštelių, prašo 10 padėkų. “Ką? Tau gaila?“ Paklausite. Ir jie klausia. Ne, man negaila, bet paskaičiuokim. Spalvota kopija kainuoja  2 lt. padauginam iš 400 (viena atsakingam pedagogui, kita įstaigai). O jeigu prašo 10vnt? Taigi negaila, tik kažkaip gaunasi keletas tūkstančių litų už tą “negaila”.

Bet, kaip sakant, ko čia skūstis, jeigu pati pasirinkau visuomeninę veiklą vykdyti? Tai dar gerai, kad šiemet atsirado rėmėjų ir aš tikrai turėjau ką duoti ir padėkų 660 Vš. Į. “Žaliasis taškas“ prispausdino ir 20000 pieštukų ir 200 puodelių su konkurso logotipu pagamino. Ir didieji prizai buvo galingi. O pernai? Du mėnesius po konkurso skambino ir laiškus rašė. „Mes ketvirti, duokit ką nors! Vaikam saldainių nupirkit!”. Aš vienai mokytojai taip ir pasakiau: „Miela ponia, esu vieniša keturių vaikų motina, konkurso niekas nefinansuoja, padėkas spausdinau už savo pinigus, jeigu Jūs norite, aš galiu paimti iš savo vaikų ir nupirkti Jūsų klasei saldainių“. Tada gavau skudurėliu per veidą: „Labai ačiū! Kai vėl organizuosite konkursą, mes būtinai „dalyvausim“!”  Bet nėra čia ko „žertvėti“ – taip buvo pernai. Šiemet prizų klausimas tikrai nebuvo toks skausmingas. Už tai dėkoju „Žaliajam taškui“ su pačia nuostabiausia marketingo vadove Elze, beja, ji man tikras pareigingumo, korektiškumo, atsakomybės ir bendradarbiavimo atradimas. Įsidėjau į savo „Žmonių kolekciją“.

Turiu ir vieną Mėnulio pilnaties paveiktą istoriją. Išdėjau ją čia. Ilgoka, todėl jeigu tingit skaityti apie vieno konkurso dalyvio R. marazmą, praleiskit, jos pabaiga už antro brūkšnio. Bet mane tai ši istorija tikrai įkvepia.

 Konkurso dalyvis R.: „Laba diena, Jums rašo iniciatyvūs vaikai V. ir Ž. (vardus išėmiau, nes nenoriu vaikų traumuoti), bei jų pagalbininkas tėtis R.  Peržiūrėjome Jūsų atsiųstų komandų sąrašą ir kitus dokumentus. Jau registruojantis kilo abejonių dėl mažai pateikiamų duomenų, – registracijos tikslumų. Mes esame dviese brolis – 3 metų ir sesė 8 metų, taigi norėtume pagal savo amžiaus grupes pristatyti ir 2 darbelius. Be to, ar nebūtų galimybių darbelius pristatyti nebūtinai tą dieną, nes abu tėvai dirba ir labai sunku rasti laiko darbeliams pristatyti būtent tokią dieną ir dar tokiu laiku. Didelis Jums ačiū.“

Aš: „Laba diena, R., Pagrindinis konkurso tikslas – surinkti kuo daugiau kamštelių perdirbimui. Meniniai darbai yra tik priedas prie pagrindinio konkurso tikslo. Nelabai suprantu Jūsų teiginio, kad “Jau registruojantis kilo abejonių dėl mažai pateikiamų duomenų, – registracijos tikslumų.” Visa informacija apie kamštelių surinkimą nuolat buvo ir yra patalpinta internete www.ekodaiktai.ltir www.lzinios.lt. Tik 40 – 50 darbų iš visos Lietuvos bus atrinkti parodai. Dalyvauja beveik 200 komandų. Tačiau, pernai vienas iš geriausių parodos darbų, kuris buvo ir gausiai apdovanotas, buvo vienos šeimos: tėtis, mama ir 3 metų dukra sukūrė puikų darbą.
Savo darbelį galite atvešti į bet kurį miestą, kuris yra nurodytas grafike spalio 14 – 24d. Tačiau turite mus informuoti kur ir kada, jeigu ne ta dieną, kaip patys pasirinkote registruodamiesi, jūs atvešite savo darbus.“ 

Konkurso dalyvis R.: „Labas p. Birute,  Keistoka kodėl Jūs rašote apie konkurso tikslą ir kiek darbų bus atrinkta parodai ir pan., jei apie tai mūsų šeima neklausė, be to tai buvo aprašyta. Mano vaikai yra skirtingų amžių, pagamino 2 darbelius iš kamštelių ir dabar abu nori juos pristatyti. Pagal taisykles vaikai skirstomi į amžiaus grupes ir mano vaikai patenka į skirtingas amžiaus grupes. Mano šeima ir tuo labiau vaikai, kuriems buvome pasakę, jog “- jūs skirtingo amžiaus ir patenkate į skirtingas amžiaus grupes, tad privalom, norėdami dalyvauti konkurse, pririnkti daugiau kamštelių ir pagaminti abiejų darbelius…” nesuprantame, kodėl dabar, pažeidžiant taisykles, priskiriami abu vaikai į vieną amžiaus grupę? Tai kurio vaiko darbelį mes turim dabar mest į šoną ir ką pasakyt? Registracijos forma buvo labai paprasta ir pateikiama labai mažai duomenų, bet maniau jog nurodžius abu vaikus, suprasit jog jie abu nori varžytis, ne jau reikėjo abu registruoti atskirai, kai abu gyvena vienu adresu ir tas pats el. paštas? Apie šį konkursą rašė daug ir įvairi žiniasklaida, taigi ten kur mes skaitėme, buvo parašyta, jog pristatymo datos ir vietos,- bus tikslinamos. Mūsų šeima visada dalyvauja įvairiuose konkursuose, bet šis, pastebiu, jog, ko gero, mums kainuos brangiausiai. Kas be ko, visada perki tam tikras medžiagas darbą gamindamas, bet šiuo atveju, dar būtinai reikia imti neapmokamą išeiginę vien darbui pristatyti ir dar kur nuvežt..? Vien nuvežimas (mano laisvadienis ir benzinas) šeimai iš asmeninio biudžeto kainuoja apie 250 lt. Jei tiek subjektų pristato darbus, tai kiek visa tai kainuoja ir kiek užteršiama gamta? Daugelis mokyklų neabejotinai pristatymui, o paskui dar ir į Vilnių siunčia “geltonuosius” autobusus”. Manau, kitais metais, rengiant tokį ar panašų konkursą – tiesiog būtina pagalvoti, bet, kas be ko ir šiemet dar nevėlu kažką protingo pakeisti.  Produktyvaus, sėkmingo darbo ir gražaus laisvalaikio.“

Aš: „Laba diena, R.,  Nuo pat konkurso pradžios, kai jis buvo paskelbas, gegužės 7d. visada buvo skelbiama ir kokiuose miestuose bus renkami kamšteliai. 

Gegužės 7d. buvo išplatintas pranešimas spaudai ir mokykloms apie plastikinių kamštelių rinkimo konkursą „Kamštelių vajus‘2013“.  Konkurso trukmė:  Gegužės 6d. – spalio 23d. Konkurso dalyviai rinks plastikinius butelių kamtšelius, taip pat galės iš surinktų kamštelių  kurti meninius darbus. Konkurso finalas ir  Meninių darbų paroda vyks Vilniuje 2013 10 29 – 11 16d, PLC ”Panorama”. Konkurso metu surinktus kamštelius ir sukurtus meninius darbus bus galima pristatyti net septyniuose Lietuvos miestuose: Alytuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Mažeikiuose, Klaipėdoje, Marijampolėje ir Vilniuje. Pildant registracijos forma buvo nurodyti visi miestai, kuriuose vyks surinkimas, taip pat dienos, kuriomis tai vyks. 

Su didele pagarba Jums, bet aš tikrai nesuprantu, ko Jūs norite? Ar kad mes Jūsų vaikų sukurtus darbelius paimtume iš namų? Ar kad darytume kamštelių surinkimą savaitgalį?  Jeigu dalyvavimas šiame konkurse apsunkina Jus tiek fiziškai, tiek finansiškai, tai dar kartą noriu Jums priminti, kad jame visi dalyvauja laisva valia ir  Jums reikia spręsti Jūs norite dalyvauti ar ne. 

Konkurso tikslas, dar kartą pasikartosiu, gamtoje surinti kuo daugiau išmėtytų kamštelių ir juos perdirbti. Konkursas organizuojamas gera valia ir be jokio finansavimo. Paskelbti punktai, kur galima pristatyti kamštelius yra AB Plasta firminės parduotuves. Iš Vilniaus atvežę produkciją, jie nusiveš kamštelius tiesiai į gamyklą. Todėl nekainuos joks papildomas transportas ar degalai. Esu labai dėkinga Jums už Jūsų rūpestį ir mintis, kad organizuojant šį konkursą bus teršiama gamta. Mes neesam tobuli ir linkę mokyti iš klaidų. Kokie būtų Jūsų konkretūs pasiūlymai?“

Konkurso dalyvis R.: Labas, Ką labai pasiūlysi paprastas eilinis žmogelis:) Paprasčiausiai neignoruoti kitų žmonių, visi esame lygūs įstatymiškai, bet taip tik skamba konstitucija, o realiai kokia lygybė? Kaip ir Vilniečiui, taip ir Biržiečiui turi būti suteikta teisė pristatyti konkursui savąjį (N) savame mieste ir tai išpręsti netaip sunku. Savaitė turi penkias darbo dienas, o ne vieną konkrečią, pvz spalio šešioliktą, ne jau kitomis darbo dienomis pas Jus savaitgalis? Nieko neatsakėt, kiek meninių darbų dabar galės pristatyti mano vaikai? O daugiau, ką šiemet bepakeisit, verčiau galvoti apie ateitį. Mes, jei patys neturėsim galimybės pristatyti meninių kūrinių,- paprašysim Papilio mokyklos nuvežt, mes su mokytoja V. D. pažįstami, be to mokyklos ūkvedį taip pat pažįstu, taigi paklausiu su kuo ir kaip jie veš ir… žodžiu išspręsim. O pabaigai, ne jau tam žmogui galva skirta, kad pasiginčytų, apsimesdamas, kad nieko nesupranta,” ko Jūs norite?”,  primesdamas kitiems savo taisykles, o gal geriau pačiam būti Žmonijos dalimi ir vienas kitam padėti..? Kartais taip jau būna, Žmogus stengiesi, dirbi, mąstai, kaip tik būtų visiems geriau, o paskui, kai matai, kad … Tada pasakai – aš nieko nenoriu, Taigi nieko atsakyt nereikia, nebent pirmos pastraipos septinta eilutė. Pagarbiai, R.“

Po konkurso, spalio 28d. rašo R.: „Labas. Mūsų darbeliai į finalą nepateko, kokiu būdu galėsim meninius dirbinius atsiimti? Ačiū“

Nespėjau nieko atsakyti, po dviejų dienų rašo vėl R.: „Labas. Atsiprašome, bet negauname atsakymo, kada mūsų meno kūriniai bus grąžinti?“

Aš:„Atsiprašome už pavėluotą atsakymą – tiesiog fiziškai neįmanoma buvo to padaryti dėl konkurso finalo organizavimo darbų gausos. Konkursas “Kamštelių vajus’2013”, kuriame Jūsų patys gera valia nusprendėte dalyvauti, turi savas taisykles, kurios buvo skelbiamos nuo pat pradžių. Visi konkursai turi taisykles. Man tikrai labai apmaudu, kad Jūs su jomis gerai nesusipažinote prieš nuspręsdami dalyvauti, todėl norėčiau atsakyti į Jūsų pateiktą klausimą konkurso “Kamštelių vajus’2013” taisyklių punktu: 

 V. Autorių teisės, darbų panaudojimas

1.       Kiekvienas dalyvis, dalyvaudamas konkurse, sutinka, kad jo meninis darbas galės būti panaudotas konkurso organizatorių ir rėmėjų nekomercinėms reikmėms, nurodant informaciją apie autorių.

2.       Darbus ir jų nuotraukas Ekodaiktai.lt (Vš. Į. „Draugiški šeimai“, UAB “Lietuvos žinios” ir AB ”Plasta” turi teisę perduoti eksponuoti ar kitaip naudoti konkurso rėmėjams ir kitoms organizacijoms. 

Pagal šias konkurso taisykles organizatoriai neįsipareigojo Jums gražinti darbo. Visi sukurti darbai, net jeigu jie nepateko yra konkurso organizatorių nuosavybė.  Ačiū, kad dalyvavote konkurse.“

Konkurso dalyvis R.: „Labas, bet mes nei su pirmu, nei su antru punktu nesutikome ir net ant meninių kūrinių antros pusės užrašėme, jog tai mūsų nuosavybė ir po konkurso prašau gražinti. Jokių kitų sutarčių nepasirašėme, todėl meninius kūrinius prašome gražinti. Su pagarba V. ir Ž., bei jų tėtis R.“ ________________________________________________________________________________________________

Konkurso dalyvis R.: ir toliau rašo laiškus, tik dabar jau kitiems konkurso partneriams. Gal jis tiesiai į teismą mane tegul paduoda? Mane visa ši istorija tikrai įkvepia nebevynioti žodžių į vatą ir bandyti kai kuriuos žmones „pastatyti į vietą“. Su viena konkurso dalyve dar vis žodžiais  pliekiuosiu Kamštelių vajaus FB profilyje, viešai.

 Ilgai galvojau apie žmones, kurie dalyvavo šiame konkurse, didžioji jų dalis yra mokytojai. Paviešinau tik dalį nesąmonių. Kažkurį vakarą susėdę diskutavom, kaip čia taip: kodėl daugybė mokytojų tokie nesąmoningi, meluoja, kratosi atsakomybės? Bet priėjome tokią išvadą: tikrai ne visi, tik dalis. Daugybei mokytojų galiu tik padėkoti ir galvą prieš juos nulenkti. Tie, kurie daro labai daug, apie save garsiai nerėkia ir kitiems rūpesčių nekelia. Ir tikrai, atvežę daugiausia kamštelių, nei klausė ko, nei laiškus rašė. O kai pati pradedu dėliotis mintyse apie Marytės Zabulienės iš Utenos Krašuonos progimnazijos situaciją, tai protu nesuvokiu, kiek reikėjo visko prisukti ir privynioti, žmonių įtraukti, vaikų suorganizuoti, kad surinkti ir atvešti į Vilnių daugiau nei pusę tonos kamštelių! Tą patį galiu pasakyti  apie Kauno J.Grušo meno vidurinę mokyklą ir Vilniaus Ryto progimnaziją. Tie mokytojai, kurie dirba apie save negalvodami, tie man nei vienas nekvarškino galvos su savo problemomis.

Dar norėjau parašyti apie žurnalistus, kurių nebuvo konkurso finale, nors per visą konkurso laiką nuolat informuodavau visą pagrindinę ir regioninę žiniasklaidą, bet viena mano draugė žurnalistė po tokio mano nusiskundimo: „Nesuprantu, tai ką ir kam rodo Lietuvos TV, radijas transliuoja, jeigu net apie tokį konkursą, kuriame dalyvavo keliasdešimt tūkstančių žmonių iš visos Lietuvos, nei kalba, nei rodo?“, pasakė: „O tai kam apie jį rodyt, jeigu ir taip visi dalyvauja?“, susimąsčiau, kad gal tikrai Karavanas juda net jeigu šunys ir neloja?

Ši istorija tik dalis mano didelio skaudulio dėl Lietuvos. Vis maniau, kad čia manyje problema, kad čia aš kažką sukuriu, pritraukiu tokio, kad paskui pačią varo iš proto. Bet yra dar daugybė klausimų ir minčių besisukančių galvoje. Greitai jas visas išguldysiu.

baneris

Facebook Comments

13 COMMENTS

  1. Hmmm, atrodo, tai ROPTS ( “renginių organizatoriaus post-organizaciniės traumos sindromas”) 😉 Ką manai, gal jau laikas sukurti specialią terapinę grupę? “Renginių organizatorių palaikymo/terapinė/anoniminė/….(reikia dar pagalvoti kokia dar?…grupė. Ką manote, irganizaoriai? Man ir pačiai neseniai tokios reikėjo 🙂 P.S. Bet čia terapeuto reikia neeilinio, Aleksejčiko pavyzdžiui…

  2. P.S. Pajuokavau del sindromo 🙂 Nera tokio, nors… is praktikos zinau, kad daznai savijauta po renginiu buna…keista…. Netgi jei renginys labai pavykes, o gal “ypac, kai renginys labai pavyksta”… Man po dideliu renginiu visada reikia laiko atgauti jegas. Geriausia padeda persijungimas i kitas energijas, kita veikla.

    • jaučiu toks ponas R. susimokės tą mokestį ir, kai darbeliai nelaimės, sėkmingai reikalaus tą mokestį, aišku kartu su darbeliais!, grąžinti 😀

  3. Registracijos mokestis – puiki mintis. Tada visus galima diplomais apdovanoti. Esu stebėjusi panašias veiklas Liuksemburge ir galiu pasakyti kad organizatorių žodis būna paskutinis ir neginčijamas, jis surašytas taisyklėse, taisyklės išsamios, o el. paštu atsakoma tik į klausimus, kurių.taisyklės nenumato. Jeigu klausimas apie tai, kas jau parašyta taisyklėse, atkeliauja šablonas – prašom skaityti taisykles.

  4. Žmona “užrodė” jūsų tinklaraštį ir pirmasis įrašas, kurį perskaičiau su pasimėgavimu, buvo apie kamštelių konkurso užkulisius. Pritarčiau Jurgitai, kažkaip gėda už mokytojus, nesugebėti užpildyti internetinės anketos… O istorija už brūkšnio – jetau, kokia jūs kantri 🙂

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.