Spalio 12 – oji diena, Plungė

Plungė – gražus ir jaukus miestas, saugantis savo istorinius lobynus, nepakartojamus Platelius, įspūdingus energetinius labirintus, kurių takelius mynėme savaitgalį, bandydamos atstatyti savo jėgas. Jėgas atstatėme ir jau iš vakaro sėdėdamos su Plungės „Kamštelių vajaus“ ambasadore Loreta diskutavome apie lietuvaičių būdo ypatumus. Sakiau jai, kad net bijau važiuoti į savo vos ne gimtąjį miestą Marijampolę, nes ten žmonės neturi humoro jausmo, yra grubūs, kalba nieko nevyniodami į vatą ir dažnai tu jautiesi jiems skolingas vien dėl to, kad esi. Loreta klausė klausė manęs ir pasakė: „A tu gal apie žemaičius šneki? Pas mumis viens prie vieno tas pats.“
Taigi, šiandien nuo pat ryto tikrinau plungiškių humoro jausmą vis juos provokuodama: „Reiks klauptis ir melstis prie maišo. Jeigu namie daug klūpėjot ir perrinkot, tai čia nereiks daug. Jeigu neperrinktus kamštelius atvežėt, „maldeles“ reikės ilgai kalbėti.“ Anie kraipė galvas ir klausėsi manęs rimtais veidais. Ne, šitų mano bajerių niekaip suvirškinti negalėjo, juokinga jiems nebuvo. Greičiau atvirkščiai. „Mes čia pririnkom, dalyvavom ir dar negerai, dar čia perrinkinėti? Lyg mes neturim ką veikti.“
Bet kokie aiškinimai, kad savaitgalį išsiųstas dar vienas prašymas perrinkti su nuotraukomis, kokie kamšteliai netinkami, tai jau tik priminimas, koks trečias, ir tokie pat reikalavimai yra nuo konkurso pradžios, nuo tada, kai paskelbėm, nuo tada, kai pavasarį registravosi, nuo pradžių pradžios…Žodžiu, kam dabar berūpi kokie tie kamšteliai geri, kurie ne – pririnkom ir pasiimkit.
Ir to nepasitenkinimo, burbėjimo buvo daug. O kamštelių ne per daugiausia. Plungėje surinkome 321 kilogramą kamštelių. Nevažiuojam į kiekvieną miestą, į Plungę atvažiavom pirmą kartą vien todėl, kad čia gyvena Loreta, kuri mus labai labai palaiko ir nuoširdžiai dalyvavo konkurse praeitais metais. Pernai ji nesiskundė, kad reikėjo kamštelius vežti į Klaipėdą, todėl sudarinėdamos šių metų žemėlapį mes įtraukėme Plungę vietoj Klaipėdos.
Vakare su Milda važiuodamos į Šilutę nusprendėme, kad vis tik tai nebuvo geras sumanymas, nes ne tik kad beveik niekas nesidžiaugė tuo, kad mes atvažiavom į Plungę. Prisiklausėm tiek burbėjimo ir nepasitenkinimo, kad važiuojant savęs dar ir dar kartą klausiau: „O kam man to reikia? Kodėl žmonės dalyvauja, bet taip pyksta ir rūgoja? Juk nėra jokios prievartos, tai geranoriškas konkursas. Aš jį organizuoju iš geranoriškumo, jausdama socialinę atsakomybę, atiduodama duoklę Lietuvai, gamtai, ateičiai, o ne dėl pinigų. Aš nieko neskolinga nei vienai nepatenkintai pedagogei. Tegul jos nedalyvauja, jeigu taip pyksta, kad ne visi kamšteliai tinka.“ Tas jausmas, kai šalia esantis jaučiasi svarbesnis, reikšmingesnis, o toks beveik kiekvienas sutiktas, tikrai vargina.

Šiandien ilgai galvojau apie tai, ko labiausia trūksta Lietuvoje. Dėkingumo. Paprasto dėkingumo vienas kitam, sau, šeimai, darbui, šaliai, praeiviui, orui, saulei, mėnuliui, gyvenimui, vaikams, tėvams, kolegoms, visiems kitiems, kuriuos sutikai. Jeigu dėkingumo būtų daugiau, tai to viską persmelkusio susireikšminimo tikrai būtų mažiau: valdininkai sutiktų su dėkingumu, kad atėjai, pedagogai būtų laimingi, nes dėkingi, darželių direktorės būtų dėkingos auklėtojoms, tos – vaikams. Todėl šiandienvakario „maldelė“ – „Dėkokime vieni kitiems“.

Spalio 13 – oji diena, Šilutė
Šiandien aplankėm jau šeštajį konkurso finalo miestą – Šilutę. Bus gerų ir nelabai naujienų. Pradėsiu nuo gerų. Šilutėje sutikome nerealią, sąmoningų piliečių, šešių šeimų suburtą Šilutės “Friends forever” komandą. Paprastai tokios komandos pristato kelis kilogramus kamštelių, tačiau ši komanda pristatė 38 kilogramus ir su didžiausiu džiaugsmu paprašyti dar kartą perrinkinėjo visus savo kamštelius, laimingi mums pasakojo savo istoriją, kad jie patys įsteigė nominacijas, pasigamino statulėles ir sakė taip užsikrėtę kamštelių rinkimu, kad ir kitais metais dalyvaus. Pasakojo, kad kamštelius jiems vežė draugai ir iš Norvegijos, ir iš Anglijos. Nuvažiavo namo mums net statulėlę atvežti. Esu labai laiminga dėl tokių dalyvių, esu jiems labai dėkinga. Tokie suteikia jėgų, uždeda sparnus judėti pirmyn, tokie tarsi užtušuoja tas blogas žinias, blogas naujienas, kurių prisiklausome kiekviename mieste. Porą bjaurių istorijų išgirdau ir Šilutėje:
„Mūsų darželyje yra auklėtojų, kurios labai noriai dalyvauja konkurse, grupėse pastatę tuščius butelius kamšteliams rinkti, tačiau yra ir tokių, kurioms tai labai nepatinka, sako, kad kamšteliai šiukšlės, prie lapų ar gėlių kompozicijų netinka ir tuos kamštelius piktybiškai išmetinėja lauk.“ Man nuo tokių pasakojimų viduje net sutraukia, nes taip elgiasi pedagogės! Tos, kurios moko vaikus. Kokios mintys sukasi tokios auklėtojos galvoje apie ateitį, apie taršą, apie ekologiją? Kokioje žemėje gyvens jos vaikai ir anūkai?

Viename švarių ir perrinktų kamštelių maiše radau gal dešimties centimetrų medvaržtį. Vis tiek netikiu, kad galėtų kažkas norėti taip piktybiškai kenkti: “Baikit su tais savo kamšteliais, bjaurybės, tegul jums perdirbimo aparatus sugadina, kad daugiau jų nerinktumėte.” Tegul nebūna tai tiesa, tegul tas medvaržtis į kamštelius įkrito netyčia.

Kita šilutiškių istorija apie savivaldybės pareigūną, besiskundžiantį, kad čia tas jūsų konkursėlis mažai atgarsio ir naudos teturi, kad vaikai geriau galėtų alaus bambalius pagal plastiko spalvas išrūšiuoti, tai daugiau naudos būtų, kad šiemet tai skyrė savivaldybė 300 eurų, bet kitais metais jau tikrai ne. Atgarsio per mažai. Ech, ponas pareigūne, šis konkursas yra bene didžiausias ekologiškas konkursas vaikams Lietuvoje ir jame dalyvauja apie 300 000 žmonių ne tik Lietuvoje. Na, bet kaip jūs ir sakot, kai kam gal geriau alaus bambaliai.

Šiandien buvom pamaloninti vietinės žiniasklaidos dėmesiu. Atėjo net trys žurnalistai ir skirtingų šaltinių, atsivedė fotografą, buvo pasiruošę, apsiskaitę, su konkrečiais klausimais. Jautėsi, kad jiems rūpi, jie palaiko. Užduotas klausimas privers susimąstyti kiekvieną: „Ką patartumėt eiliniams žmonėms, nuo ko jie turėtų pradėti, norėdami gyventi ekologiškiau?“ Galbūt visos žemės gyventojų mes ir neišmokysim rūšiuoti, galbūt eiliniam žmogui net ir savo buitį pertvarkyti taip, kad galėtų rūšiuoti, yra per daug sudėtinga ir nepatogu, tačiau numestą kamštelį kiekvienas gali pakelti ir į atskirą maišelį visus metus rinkti. Pradėk nuo mažo, nuo pačio mažiausio – pakelk kamštelį.

Iš vakaro atvažiavę į Šilutę nakvynę radom Turizmo ir verslo paslaugų mokyklos mokomajam viešbutyje, kuriame studentai mokosi viešbučių priežiūros ir administravimo. Keliaudami per Lietuvą ir labai taupydami jau išmokom rasti visai smagių ir daug pigesnių vietų nei viešbutis. Kol kas kaina visas rastas vietas nurungia Joniškio krizių centre turėta nakvynė. Vienam asmeniui 7,30 eur.

Užbaigsiu irgi geromis žiniomis: visi Šilutėn pristatyti kamšteliai buvo perrinkti ir švarūs, jeigu ir radom kokį netinkamą kamštelį, tai tik per klaidą įkritusį. Ne vienas, paprašytas perrinkti, nepyko ir nesiputojo – ramiai ir su malonumu tai darė ir dar mus užjautė: „Kaip jūs čia visą dieną ant tokio vėjo, lauke? Ar nesušalat?“
Šilutėje surinkom 299 kilogramus kamštelių.
Dovanų iš Šilutės konkurso ambasadorės Esteros gavom fantastiško skanumo rūkytą karšį. Liuks buvo vakarienė.
Šiąnakt miegam Kelmėje, o jokio viešbučio čia nėra, tik degalinėje esantis motelis. Na, degalinėje dar niekad nenakvojau, bet visada būna pirmas kartas. Tai šiandien maldelė: „Kad kiekviena diena būtų su kokiu nors pirmu kartu.“

Viso jau turim 3627 kg! O mano rašineliai kasdien ilgėja ilgėja…
Spalio 14 diena, Kelmė

Pasižadu, šiandien būsiu konkreti ir pasistengsiu trumpai, be jokių beletristikų.
Kelmė super miestas savo geografine padėtimi, nes pirmą kartą šiame mieste rinkome kamštelius ir surinkome net 595 kilogramus! Daugiausia kamštelių į šį miestą pristatė Telšių rajono Kaunatavos pagrindinės mokyklos 4 ir 5 klasių mokiniai – 107 kilogramus.
Kelmę nominuojame šiomis nominacijomis:
1. Keisčiausio radinio kamštelių maišuose: vinys ir metalinis strypelis, automobilio raktas.
2. Pirmasis miesto vicemeras aplankęs kamštelių surinkimo punktą.
3. Pirmoji savivaldybė, kuriai pakako žodinio susitarimo, norint suorganizuoti renginį aikštejė prie Kultūros centro.
4. Arogantiškiausia mokytoja. Atvežusi vaikus su 57 kilogramais neperrinktų kamštelių valandą stovėjo su rankomis kišenėse ir saulės akiniais kol kiti perrinkinėjo kamštelius. Mes visi, jos auklėtiniai ne kartą prašė padėti, bet ji kategoriškai atsisakė. Dar pasiūlė muzikos geriau visiems įjungti. Tokios sutikę dar nebuvom…
5. Didžiausias šaukštas deguto didžiausiai statinei medaus. Visi Klemėje surinkti kamšteliai buvo atvežti jau perrinkti, išskyrus tą vieną komandą (žiūr. punktą prieš tai)
6. Daugiausia šiukšlių mums palikę konkurso dalyviai. Tie du punktai, kur anksčiau paminėti, kamštelius persirinko ir dvi didžiules dėžes netinkamų mums nutrenkė ir paliko.
7. Originaliausias meninis darbas „Mutacija“ ir pasaka „Pasiklydęs kamštelis“.
8. Smulkmeniškiausia mokytoja, atsivežusi visą segtuvą apie žaliavų žymėjimą ir ieškanti ženklų su lupa.
Dar viena naujiena, jau ne nominacija. Sužinojau, kad “pimpačkiukai” dabar vadinasi “pakalikai”. Į respublikinę parodą vežam “Ekopakaliką”
Ir dar, ir dar šis tas… na, be beletristikos negaliu. Kelmė yra mano atskaitos taško ir jaunystės lūžio miestas, paveikęs visą mano gyvenimą. Berods 1990 metais dalyvavau “Ramuvos” stovykloje Kelmėje. Man tada buvo šešiolika. Per dvi savaites išmokau šokti visus liaudiškus šokius ir pradėjau dainuoti, pamilau iki kaulų smegenų lietuvišką folklorą ir nuo tada visą savo gyvenimą dainuoju, šoku, dalyvauju įvairioje veikloje susietoje su lietuviškom tradicijom. Ta stovykla iš tikrųjų padėjo pamatus viskam, kas man siejasi su mano šaknimis, tautiškumu, patriotiškumu ir mano kilme. Ačiū Kelmei, kad tokių šiltų ir svarbių prisiminimų iš jos turiu.
Jau surinkom per visas septynias dienas 4222 kilogramus!
Spalio 15 – oji diena, Kaunas
Kaunas – aštuntasis miestas, kuriame apsilankėme, surinkome 1033 kilogramus kamštelių ir jau įjungėm šeštą kvėpavimą. Ir per dieną iškvėpavome tą savo šeštą kvėpavimą. Tikiuosi, kad Marijampolėje „čiakros“ atsivers septintam.

Šiandien ta diena, kai norisi reikšti užuojautą tiems, kuriuos paveda kolegos, viršininkės, draugai. Vienas darželis paprašo nuvežti kito darželio jų surinktus kamštelius. Na puiku, kad taip draugiškai. Pavaduotoja užregistruoja įstaigos komandą, save įrašo kaip atsakingą asmenį ir jokios mano siunčiamos informacijos apie tai, kaip vyksta konkursas, kokie kamšteliai tinkami, kokie ne, toliau neperduoda. Visi renka kamštelius, plastikinius, visokius. Finalo dieną ta pati pavaduotoja atsiunčia dvi auklėtojas su kokiu šimtu kilogramų kamštelių juos priduoti ir jos porą valandų klūpo prie maišų juos perrinkinėdamos. Sako, kad būtų tai padarę įstaigoje, bet niekas nepasakė, kokie tinka, kokie ne.
Labai dėkoju tiems, kurie pakliuvę į tokią nepavydėtiną situaciją tuos kalnus maišų ir maišelių pilnų kamštelių perrinkinėja ir nesiskundžia. Tokius skatinu papildomomis dovanomis.
Papildomas dovanas gauna ir tie, kurie atveža perrinktus, švarius kamštelius. Taigi, yra prizai ir už kokybę.
Šiandien kelias moteris išsiunčiau į įstaigas taip: „Padėkos išrašomos ne direktorei ir ne pavaduotojai vien todėl, kad jos priregistravo įstaigos komandą konkursui. Padėkos išrašomos už nuopelnus, t.y. toms, kurios daugiausia prisidėjo prie kamštelių rinkimo. Jeigu bus nepatenkintų, kad ne tas pavardes į padėkas surašiau, kad jas gavo auklėtojos, o ne direktorė su pavaduotoja, tai pasakykit, kad surinkimo punkte sėdi bjauri organizatorė Birutė ir lygina svietą pagal savo supratimą.“

Šiandien turėjom daug svečių, kurie džiugino:
– fabriko, kuris perdirba kamštelius direktorių iš UAB „Plastic chips“ direktorių Darių. Jis kamštelių plastiko rūšį atskiria pagal degančio plastiko kvapą – padegina kamštelį, pauosto ir pasako tinka ar ne. Jūs taip geriau nedarykit ir vaikų nemokykit. Geriau rinkite tuos kamštelius, kurie tikrai žinot, kad tinka;
– mano geras prietelius, kaunietis Gintas, kuris vos paskambinus po dvidešimt minučių prisistatė su kava ir bandelėm, buvo iki vakaro, padėjo krauti kamštelius ir kėlė mums nuotaiką;
– fotografas iš „Lietuvos ryto“. Pagaliau! Ne vieni metai “Kamštelių vajų“ ignoravo respublikinė žiniasklaida, neskelbdama naujienų apie konkursą, galbūt manydami, kad tai ministerijos ar ES finansuojamas, daug pinigų turintis projektas, kuris turi susimokėti už tai, kad apie jį būtų skelbiama. O pinigų projekto viešinimui niekada nebuvo ir nėra, žinia apie „Kamštelių vajų“ pasklido tarsi savaime, iš lūpų į lūpas, visi strapsniai, kurie yra spaudoje, buvo parašyti ir įdėti nesumokėjus nei vieno cento;
– Jonas, kuris pievoje už mūsų nugaros leido aitvarą.

Šiandien kamštelius atvežė J.Grušo meno gimnazija, kurie kasmet užima prizinę vietą. Jų vadovė stebėjo šalia klūpančią kitos mokyklos mokytoją ir perrinkinėjančią pustrečio šimto kilogramų kamštelių ir stebėjosi: „Na bet kaip galima neperriktus atvežti. Juk ir taisyklėse parašyta, ir laiškus siunčia, ir gražiai prašė, ir nuotraukas siuntė?“ Aš iki šiol nesuprantu kodėl tiek daug komandų ignoruoja prašymus, kad svarbu ne tik dalyvauti, bet ir kokybė.
Spalio 16 – oji diena, Marijampolė
Marijampolėje šiandien surinkom daugiau nei bet kuriam kitame mieste – 1112 kilogramus!
Viso devyniuose aplankytuose miestuose jau surinkome 6367!
Šiandien buvo tokia diena, kai klūpojom ilgiau nei bet kurią kitą dieną. Gerokai ilgiau nei iki 16 val. Šiandien tokia diena, kai sutvarkius surinkimo punktą Marijampolės miesto aikštėje šiaip ne taip nuvilkom savo kojas iki mašinų. Kai atsisėdau, norėjosi verkti iš nuovargio. Sakiau, kad Marijampolėje atsivers ir iškvėpuosiu savo septintą kvėpavimą. Iškvėpavau.
Marijampolė man pati artimiausia iš visų miestų, kuriuos jau apvažiavau. Čia aš mokiausi, čia praėjo mano branda, čia tapau suaugusi, čia išgyvenau pirmąją meilę, čia gyvena daugybė pažįstamų, buvusių mokslo draugų. Esu labai jautri dėl Marijampolės ir visada labai norėčiau, kad viskas šiame mieste man būtų gerai.
Yra daug ką pasakoti apie Marijampolę. Pirmiausia tai, kad bijojau jos labiausiai iš visų miestų. Bijojau ir kalbėjau visiems apie savo baimę, širdyje vis tiek tikėdama, kad kai garsiai pasakai, tai neišsipildo, tikėdama, kad nebus taip blogai ir sunku kaip pernai. Ir nebuvo. Buvo visai viskas atvirkščiai. Jeigu leidimą renginiui šiame mieste gauti buvo sunkiausia, buvau net merui, jo pavaduotojams ir dar keliems Marijampolės valdžios vyrams parašiusi laišką „Marijampolės bėda“. Tai va, leidimą gauti buvo sunkiausia, Marijampolėje net neturime ambasadoriaus ir niekas į savivaldybę nevaikščiojo derinti, užmegzti santykių, tačiau nuo pat ryto, ne, jau iš vakaro jutau, kad rūpinasi, skambina patys, apsauga viską žino, visi viską žino, pasiruošę padėti, tik strykt ir atbėga elektrikas, paslaugi budinti. Žodžiu, pagarba.
Vežė šiandien ne tik kamštelius. Kai nuo pat ryto savo kolegoms, Mildai su Justu pasakojau, kad Marijampolėje žmonės taip bendrauja, kaip atrodo ši aikštė: gražu, sutvarkyta, oficialu, per atstumą, šalta, pirmieji, pristatę kamštelius, įteikė šakotį ir medaus stiklainį. Tada dar buvo šimtalapis, džiovinti obuoliai, citrininis pyragas… Nu pasaka, ne gyvenimas.
Dar viena dovana ar lauktuvė atėjo savo kojomis ir pasakojo: „Seku tai, ką rašote apie kiekvieną miestą, todėl atėjau pasakyti, kad Marijampolėje reikalai tikrai gerėja, žmonės laisvėja, labiau atsiveria, socializuojasi, kuriasi daug viešųjų įstaigų, klubų, žmonėms rūpi visuomeniniai dalykai ir veikla širdžiai.“ Oho! Tikra gerų žinių ambasadorė! Prikalbinau ją, kad ir kamštelių kitais metais pabūtų, jeigu dar vienus metus organizuosiu konkursą. Tada Ieva pasakojo toliau: „Aš tik ką buvau savivaldybėje, tai jie ten prie lango sulipę iš viršaus žiūri ir klausia, kas čia per vėliavos ir kamšteliai, ką jie čia renka ir daro? Aš jiems papasakojau, kad čia tokia Birutė organizuoja projektą, kad jai rūpi ekologija ir švari žemė, o jie negalėjo suprasti, kam jums to reikia.“
Pro šalį ėjusi Danelė klausė klausė atsistojusi ir pradėjo pasakoti: „Taip taip, čia trys tokios praėjo burnodamos, kad va, pristatė palapinių, matyt pinigų daug turi, kažkas finansuoja gerai, kad stovi su savo vėliavom.“
Danelė prieš dešimtmetį grįžo iš tremties Sibire, visą gyvenimą ten pragyveno, vaikai ir anūkai ten. Kalba fantastiškai lietuviškai, sako, kad ir vaikai, ir anūkai kalba, bet ji važiuos atgal, nes čia neprigyjanti, negalinti pakęsti vietinių besotiško noro visame kame ieškoti tik finansinės naudos.
Žinau, kad kiekvienas matuoja pagal save ir savo supratimo lygį, kad suvalkiečiui sunku suprasti ne piniginę, o moralinę naudą, tačiau man labai svarbu yra daryti tai, kas džiugina ir kuo tikiu. Žinau, kad iš šalies pažiūrėję, priskaičiuoja „Kamštelių vajaus“ organizavimui daug tūkstančių eurų biudžeto iš ES ar ministerijos. Deja, turiu nuvilti visus. Ypač tas auklėtojas, kurios renka kamštelius ir vis paburnoja: „Kam čia mes renkam, galėtų duoti ką nors už tai“.
Kažkas dar atnešė gandą, kad Marijampolėje yra įstaigų, kurios pernai supyko, nes reikėjo kamštelius perrinkti, tai šiemet nedalyvauja.
Kai viską baigėm, sutvarkėm prisėdom ant suolelio kavos išgerti ir suvalgyti po gabalą mums atnešto šimtalapio. Tikrai skanus buvo, Jolita. Ačiū! Šalia ratus suko vyriškis. Ne girtas, ne smirdantis, šiaip alkanas bėdžius. Tas artumas nebuvo smagus tol, kol jis mandagiai pritūpė šalia ir maloniai atsiprašęs paklausė: „Čia jūs taip skaniai valgėt, o aš toks alkanas.“ Su dideliu malonumu atidaviau jam gabalą šimtalapio. Bet viduje net sudrebėjo. Iš nuovargio aš tampu labai jautri ir galėčiau čia pat apsiverkti, kad žmogus turi štai taip gyventi gyvenimą – alkanas priklaupti ir miesto aikštėje prašyti pyrago. Ne pinigų alui ar cigaretėms, o pyrago iš alkio.“
Šiandien dienos pamoka – „Ką aš galiu padaryti be atlygio?“
Visiems, kuriuos šiandien sutikome Marijampolėje, kurie palaikė, siuntė dovanas, mus aplankė, atvežė perrinktus beveik visus iki vieno kamštelius, visiems sakau AČIŪ!

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.